VILJAMAS
Mindaugas Milašius‐Montė
Ilukai
1. Įsigulėjusios Viljamo akys
„Many paths lead from the foot of the mountain,
But at the peak
We all gaze at the
Single bright moon.”
Ikkyū Sōjun (iš japonų į anglų k. vertė R. H. Blyth)
– Meldžiu, išjunk šviesą, pavargau skraidyti, – zirzia ant kaktos nutūpusi musė.
– Skraidyk, ragana. Štiš!
Delnu nubraukiu musę nuo kaktos ir įdėmiai stebiu skutamųjų, depiliacinių jos skrydžių figūras virš lovoje ištiesto savo kūno.
– Gerai skuta, – šypsau patenkintas. – Aštri muselė.
– Sakyk, ko norėtum kitame gyvenime? – Netikėtai, staiga, meistriškai atlikdama palei mano skruostą Snap roll figūrą, veikiama neigiamos skrydžio perkrovos bei raudonosios užsklandos, familiariai zyzdama klausia akiplėša.
– Kodėl tau tai rūpi? Tarsi nuo tavęs, zirzalo, kažkas priklausytų.
– O tu nesidrovėk, pasipasakok, juk nežinai – gal aš tavo dvasinis vedlys, tavo jėgos gyvūnas? – Musė nutūpia man ant krūtinės ir trina priekines kojeles, „prausia” jomis sau galvelę.
– Mano jėgos gyvūnas?
– Tavo totemas. Tik pagalvok, ką sugebu.
– Hm, ar tiesa, kad matai trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu?
– Žinoma.
– Nuostabu! – Krusteliu lovoje. – Tuomet, tikriausiai, norėčiau sutikti ir įsimylėti aukštą ilgakoję, išraiškingo kūno smailiasmakrę, putlialūpę moterį rožiniais akiniais, vardu Maat. Mylėtis su ja ir kartu, sizifiškai, ridenti savąjį cekotrofą į kalną, tarsi himną „Pert M Heru” knygoje jai rašantis egiptietis Anis. Tik paklausyk:
„Maat yra gyvenimo šaltinis.
Maat yra visur, kur esate.
Pabuskite kiekvieną rytą su Maat.
Gyvenkite su Maat.
Kiekvieną savo kūno dalį sujunkite su Maat.
Maat yra tai, kas esate giliai savyje“.
– Ir viskas? – Nustemba musė. – Atrodei man protingesnis. Nenorėtum nieko daugiau? Pavyzdžiui, tapti to kalno viršūnėje (na, į kurį ridensi savąjį cekotrofą), stūksančio vienuolyno vienuolių vyriausiuoju? Taigi, sulaukti jame garbingo septyniasdešimties metų amžiaus ir tik tuomet įsimylėti aklą dainininkę Maat. Mylėti ją dešimt metų ir šokti su ja dramblio drim dram blius vienuolyne, o paskui tupėti bezdančia beždžione to kalno viršūnėje. Arba kirminuku krutėti po vienuolyno antklode, rūkyti po ja kaljaną ir ištiesintu dalgiu nukirsti ten lakstantį baltąjį triušį?
– Ak, tu, vilioke, išties, esi musė, apie kurią sakoma: Ir buvo paskirtas liūtas, kuris ateina naktį ir drasko jo kūną iki aušros. Tikrai, atgimimas – nenuspėjamas skrydis. Girdi? Gieda antrieji gaidžiai – greitai auš. Nusiramink, tūpk į kokią kertę ir pasikeisk skutimo peiliukus, o aš išjungiu šviesą ir sukuosi į sieną – tesiskleidžia toji siena priešais mane Hipno pavidalais, nelyginant povo plunksnų uodega, žaižaruojanti Argo akimis. Vis tiek, po poros valandų, įkyrėle, jei išaušus nesikelsiu iš lovos, man keršysi naujais skutamaisiais skrydžiais, veido kankinimais kutuliu… Bet žinok, jei esu Viljamas, tai visai nesvarbu – Bleikas aš ar Šekspyras… Svarbiausia, kad esu Viljamas, o tai reiškia, kad Laukiniuose Vakaruose manęs, anot Jarmuscho, Niekas nenužudytų, ha ha. Sakai, tokia tavo prigimtis? Žinau, žinau, tu – mano totemas, minti mano prakaito cukrumi… Aaaaaa, pagaliau, taip šiltai, maloniai jaučiuosi, lyg būčiau mažesnis už savąjį cekotrofą… Ir Lietuva mano hipnagoginiuose vaizdiniuose jau raibuliuoja skaisti, kaip telarchės ištikta mergaitė Maat… O stebukle – į vaizdinius šokinėja varlės… Sveikas, drūtas musiuk Šil Ha Ha.
2. Maat
Maat balsas gilus, hipnotizuojantis, vos vos aidintis, tarsi sklistų iš antikinės kapavietės, tačiau to balso šnabždesio tekstūroje jaučiama ir lietuviškos vasaros nakties drėgmė.
Foniniai garsai – labai žemi, pulsuojantys dzeno varpo virpesiai, susipinantys su tolimu varlių kurkimu, vos girdimu musės zyzimu, elektros laidų dūzgesiu, spragsėjimu, traškesiu.
───
Maat:
„Aš esu ta, kuri meta savąją plunksną ant svarstyklių centriniame panoptikono bokšte. Meldžiantis žmogus mane vadina Tiesa. Vabalas, ridenantis mėšlo gurvuolėlį per dykumą, mane vadina Šviesa. O Laukinių Vakarų indėnas, sėdintis prie tavo lovos, žino, kad mano vardas yra… Niekas.
(pauzė, girdisi kaip traška ir spragsi elektros laidai)
Tu vartaisi savo guolyje, Viljamai. Tavo protas – sužeistas paukštis, atliekantis mirtinus pilotažo triukus virš tavo paties krūtinės. Tu bijai naktinio liūto, kuris ateina draskyti tavo minčių iki aušros. Tu vadini jį muse, vadini jį įkyrėle, bet tas zirzalas yra tavo paties siela, bandanti pramušti aplink tave ratu stūksančią sieną – tavąją „Omnia mea“. Ak, nesidrovėk savo cekotrofo, mokiny: visi jūsų miestai, jūsų poemos, jūsų Šekspyrai ir Bleikai tėra tik mėšlo gumulėlis, kurį sizifiškai ridenate į viršūnę, bet būk ramus – tas kalnas nėra bausmė. Jis – vienintelė vieta, kur žemiškos išmatos virsta auksu, o akla dainininkė pradeda šokti dramblio šokį vienuolio glėbyje.
(gilesnis, šiltesnis balso tonas)
Pažvelk į mane. Juk nesu tau tolima Egipto deivė iš sudūlėjusių papiruso ritinių. Aš esu čia pat, tavo hipnagoginiame sapne. Aš esu ir ši raibuliuojanti, skaisti telarchės ištikta mergaitė vardu Lietuva, prabundanti prieš pat aušrą, kai į kūdras iš Nendrių laukų pradeda šokinėti žaliosios varlės. Aš esu tavo tyrumas, tavo prakaito cukraus saldumas.
Nusiramink, Viljamai. Nusisuk į sieną. Šviesa išjungta. Skutimo peiliukai pakeisti. Tu jau esi mažesnis už savo naštą, o tai reiškia, kad tapai laisvas.
Sveikas, drūtas musiuk.
Išeik į dieną.
Šil Ha Ha.“
2026
• Cekotrofas (graik. kēkos – aklas + trophē – maitinimasis) – speciali minkšta išmata, dar vadinama „naktine spira“, kurią gamina triušiai ir kiti kiškiniai žinduoliai. Gyvūnai šiuos cekotrofus vėl suėda tiesiai iš išangės, kad pasisavintų būtinas maistines medžiagas, vitaminus bei baltymus.
• Hipnagoginis (graik. hýpnos – miegas + agōgos – vedantis) – pereinamoji būsena tarp budrumo ir miego, reiškianti patį užmigimo procesą, kurio metu dažnai kyla spontaniški vaizdiniai ar garsinės haliucinacijos.
• Nendrių laukai (arba Aaru) – senovės Egipto mitologijoje: palaimintasis anapusinis pasaulis ir rojus, valdomas Ozirio, kuriame mirusiųjų sielos gyvena amžiną, idealų gyvenimą.
• Omnia mea (lot. viskas, kas mano) – dalis žinomos filosofinės sentencijos „Omnia mea mecum porto“ (visa, ką turiu brangiausio, nešuosi su savimi).
• Panoptikonas (arba panoptikumas; graik. pan – visa + optikos – regimas) – XVIII amžiaus pabaigoje anglų filosofo Jeremy Benthamo sukurta idealaus kalėjimo architektūrinė koncepcija, kurios pagrindinis principas – visiškas, nematomas ir nuolatinis stebėjimas iš centrinio bokšto.
• Pert M Heru – originalus senovės Egipto tekstų rinkinio, pasaulyje geriausiai žinomo kaip „Egipto mirusiųjų knyga“, pavadinimas. Išvertus iš senovės egiptiečių kalbos, ši frazė reiškia „Atėjimo (arba išėjimo) į dieną knyga“.
• Raudonoji užsklanda (angl. redout) – pavojinga fiziologinė būsena akrobatinio skrydžio metu, kurią sukelia neigiama perkrova. Kraujui suplūdus į galvą, sukeliamas regėjimo lauko paraudonavimas ir akių kapiliarų trūkinėjimas.
• Snap roll – staigi akrobatinio skraidymo figūra, kai orlaivis atlieka greitą, visišką apsisukimą aplink savo išilginę ašį, būdamas arti autorotacijos būsenos.
• Telarchė (graik. thēlē – spenelis + arkhē – pradžia) – krūtų augimo pradžia, reiškianti mergaičių lytinio brendimo pradžią.





