Nuo tada, kai publikai pirmąsyk pristatytas monospektaklis „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ (rež. Antanas Jasenka), praėjo jau daugiau nei penkeri metai. Per šį laiką kūrinys kito kartu su jame vaidinančia aktore (ir idėjos sumanytoja) Neringa Bulotaite, mainėsi ir jos santykis su Woolf tekstais, personažais bei pačia rašytoja. Kaune gimusi artistė teatro scenoje sutinkama nuo 1985-ųjų. Per daugiau nei keturis dešimtmečius ją buvo galima išvysti Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Krystiano Lupos ir kitų režisierių spektakliuose, o nuo 1988 metų Neringa dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

„Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ nėra tradicinis biografinis pasakojimas. Garsioji autorė čia pristatoma ne kaip herojė, kurią aktorė mėgintų nuosekliai įkūnyti. Virginios dienoraščių, laiškų bei kūrinių fragmentai susipina su personažo balsu, autentišku Woolf BBC įrašu, Klarisos Delovėj ir Septimo figūromis bei asmeninės patirties nuotrupomis. Ribos tarp rašytojos, jos romanų herojų ir scenoje esančios artistės nuolat slenkasi. „Aš esu ji“, – vienu metu ištaria Neringa, o kitu konstatuoja: „Tapatybės susimala.“

Su N. Bulotaite kalbamės apie jos ir V. Woolf susitikimą: apie balsą ir kūną, biografijos ir fikcijos sąryšį, obsesiją ir susitapatinimą, apie tai, kada kito žmogaus tekstas tampa savu, o mėginimas suprasti kitą – būdu atsigręžti į save.

„Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ pasižymi sluoksnių gausa: aktorės personažas byloja rašytojos dienoraščių fragmentais, skamba autentiškas Virginios balso įrašas iš BBC archyvo, Jūs vaidinate Klarisą Delovėj ir Septimą, o finale Woolf atvaizdas ekrane prabyla Jūsų įkūnijamos artistės balsu. Tai primena Lindos Hutcheon aprašytą palimpsestinę adaptacijos prigimtį, kai ankstesni tekstai bei balsai neišnyksta, „persišviečia“ per naują kūrinį. Kaip formuojate tokį daugiabalsiškumą scenoje?

Sąmoningai jo nekuriu – pirmiausia išpildau tai, kas nurodyta pjesėje. Tiesa, iki pjesės gimimo daug diskutavome su dramaturge Audra Baranauskaite. Išsakiau jai savo lūkesčius, tai, kas man atrodė svarbu, o vėliau iš labai plačios medžiagos stengėmės atsirinkti ir susiaurinti spektaklio pasaulį, galiausiai apsiribodamos vienu Woolf romanu – „Ponia Delovėj“. Žinojau, kad rašydama romaną ji rėmėsi ir savo asmenine patirtimi, todėl nutarėme ponios Delovėj ir Septimo Smito personažus pasitelkti skirtingoms autorės pusėms reprezentuoti. Klarisa man atspindi tokią Woolf, kokią mato visuomenė: lengvą, elegantišką, jaunatviškumo siekiančią moterį, besirūpinančią savo namais bei pokyliais. O karo veteranas Septimas, grimztantis į savo vizijas ir psichikos krizę, tampa kitos – vidinės – rašytojos patirties atspindžiu. Šia prasme jie nėra tiesiog du atskiri personažai, bet leidžia parodyti dvi labai skirtingas vienos asmenybės būsenas.

Todėl, nuo Woolf teksto pereidama prie Klarisos ar Septimo, pirmiausia keičiu jų balsą, laikyseną, ritmą, santykį su aplinka. Klarisos požiūris yra lengvesnis, gyvesnis, labiau nukreiptas į išorinį pasaulį, o Septimo personažas – „sunkesnis“, fragmentiškesnis, veikėjas dažnai panyra į savo vidinę erdvę. Man svarbu, kad per juos visą laiką jaustųsi Virginia Woolf, tad daugiabalsiškumas atsiranda ne tiek iš sąmoningo bandymo sukurti daugybę skirtingų balsų, kiek iš jų sluoksniavimosi.

Aktorės personažas nėra vien tarpininkas tarp skirtingų tekstų ir balsų: žiūrint spektaklį pamažu susidaro autobiografinio atsivėrimo įspūdis, riba tarp veikėjos ir Jūsų patirčių išblunka. Ar tai – sąmoningas dramaturginis sprendimas?

Taip, ir man jis atrodo genialus. Mudviem su dramaturge rūpėjo istoriją papasakoti ne lėkštai, ne tiesmukai, o kažkaip kitaip. Man pasąmonėje kažin kas kirbėjo, o Audra šitai įgarsino, įvardijo. Draugai po spektaklio sakė, kad labai atvirai kalbu apie save, bet aš neatvirauju – tai nėra tiesa. Čia toks specifinis dramaturginis ėjimas tam, kad atsiskleistų tai viena, tai kita pusė: Virginios Woolf asmenybės ir manosios. Mes viena kitą veikiame, reflektuojame, ir tada kažkas įvyksta, „atsidaro“ – kaip žaidime, kai pakeli indelį ir po juo kažką randi.

Jau kūrinio pradžioje kyla esminis klausimas: kas kalba scenoje ir kieno balsą girdime? Veikėja sako: „Aš esu Virdžinija Vulf! Aš esu… Aš esu Virdžinija…“ Tačiau tapatybės deklaracija lieka neužbaigta, o netrukus ji save įvardija kaip „aktorę, kuri nebijo Virdžinijos Vulf, nors, ko gero, yra jos apsėsta“. Taigi nuo pirmųjų akimirkų riba tarp aktorės personažo ir rašytojos tapatybių tampa nestabili. Kodėl buvo svarbu spektaklį pradėti būtent šiuo neužbaigtu bandymu ištarti „Aš esu Virdžinija Vulf“?

Tai apsėdimas. Kas aš esu? Aš esu aktorė, o gal nesu? Kas aš? Tai obsesija. Pastebėjote, jog tekstas kinta? Dabar spektaklį pradedu citata iš paskutinio Virginios laiško: „Aš negaliu susikaupti, aš negaliu mąstyti.“ Pirmoji scena – sapnas, obsesinis sapnas, kuriame aktorė – nesakau, kad tai aš, – pasakoja, kad jai ne tik dieną vaidenasi, bet ir naktiniai košmarai nepaleidžia. Veikėja prabyla rašytojos tekstu, jos žodžiais: „Aš esu ji.“ Tapatybės susimala. Reikia pabusti iš to sapno, reikia gyventi.

Obsesijos motyvas, regis, formuoja vieną svarbiausių spektaklio dramaturginių arkų. Pradžioje aktorės personažas apie Virginią Woolf sako: „Ji manęs nepaleidžia jau beveik dešimt metų“, o finale ekrane matoma rašytoja Jūsų vaidinamos artistės balsu tarsi atsiliepia: „Aš paleidžiu tave. Eik… Paleidžiu tave…“ Vis dėlto, prieš paleisdama aktorę, kalba apie skaudžiausias ir intymiausias jos patirtis, klausia, ar ši nesistengia pasislėpti už Woolf gyvenimo, jos „užsitraukti ant galvos tarsi antklodės“. Kas šiame santykyje Jums yra Virginia: obsesijos objektas, savotiška užuovėja, būdas per kitą priartėti prie savęs, o gal judviejų ryšys – jau įgavęs savarankišką gyvenimą?

Buvau apsėsta minties, kaip kalbėti apie Woolf. Man obsesija nebuvo metafora, nes kai galvoji tik apie tai, kai nuolat ieškai knygos ar sakinio, kuris įkvėptų, tave apnikęs tikras apsėdimas. Jis labai natūraliai kilo iš realios situacijos. Susitiko du: vienas – jau seniai išėjęs žmogus, kitas – dar čia esantis, ir kažkas tarp jų įvyko. Kažkokia keista sąjunga. Gal man tik vėliau paaiškės, ar prasimaniau esanti apsėsta, ar tai buvo tikra. Veikiausiai galima tą ryšį pavadinti ir meile. Afekto būsena, kuri juk ir yra obsesija bei meilė.

Tiesiogiai klausiate publikos: „Kas iš jūsų skaitėte Virdžiniją Vulf?“ Monospektaklyje toks klausimas gali būti ne vien kreipimasis į auditoriją, bet ir kvietimas pradėti tikrą dialogą. Kiek Jums svarbus dialoginis santykis? Ar užduodama klausimą iš tiesų laukiate atsako, ar vis dėlto svarbesnis pats kreipimosi gestas – bandymas užmegzti ryšį?

Monospektaklyje žiūrovas yra pagrindinis partneris. Klausiu tam, kad greičiau užmegzčiau su juo ryšį, įtraukčiau. „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ nėra įprastas spektaklis. Repetuojant „Užburtą kalną“ režisierius Krystianas Lupa sakė, kad monospektaklis – absoliutus pokalbis: reikia išlaukti, duoti žiūrovui laiko atsakyti. Suprantu, tai yra prabanga. Jei būčiau labiau užtikrinta, išlaukčiau. Kita vertus, čia esama ir kažko daug svarbesnio, stipresnio, tikresnio. Kol kas tą klausimą prabėgu, nesinori pulti publikos, plėšti atsakymo. Nors tikrai ruošiuosi ir atvejui, jei staiga diskusija įvyktų.

Spektaklyje nuolat susilieja Virginios Woolf biografija ir jos kūrybos pasaulis: vardydama mirusius rašytojos artimuosius, tarp jų paminite ir Septimą – išgalvotą „Ponios Delovėj“ personažą, tarsi jis taip pat priklausytų asmeninei autorės biografijai. Ar suvokiate jį kaip savarankišką herojų, ar veikiau kaip tam tikrą Virginios projekciją?

Paprasta – kai žmogaus galva dega, jam viskas maišosi: kas gyvas ir kas negyvas. Septimas – jos ligos išraiška, Woolf labai arti jo. Iš dalies per Septimą galima suprasti ir Virginią. Pati yra sakiusi, kad buvo visokia. Šis veikėjas – rašytojos „tamsioji medžiaga“. Tiesa, sumanymo pradžioje Septimo nebuvo, nes nesinorėjo painioti vyriško ir moteriško pasaulių. Buvo Septimo žmona Recija, bet vėliau supratau, kad ji ne viską apie Septimą žino, negali iki galo atskleisti jo paveikslo, parodyti jo beprotybės, todėl toks variantas atkrito. Bevaidindama kuo toliau, tuo aiškiau mačiau, kad Septimas yra Virginia Woolf.

Šis jųdviejų ryšys scenoje – ne tik dramaturginis. Pati įsikūnijate į Septimą. Žiūrovų akyse apsirengiate jo paltą, keičiasi Jūsų kūnas, balsas, kalbėjimo būdas. Kaip ieškojote Septimui būdingos laikysenos, šnekėsenos? Kodėl panorote asmeniškai atgaivinti šį personažą?

Tam, kad parodyčiau Septimą, man buvo svarbu suprasti, kaip jis galėjo kalbėti. Teatre nueidavau pas stalius ir klausydavausi, kaip jie bendrauja, svarsčiau, kaip jis galėjo šnekėti, kokiais sakiniais. Galbūt ir Virginia taip kalbėdavo per savo priepuolius ar tarp jų. Septimas reikalingas, jis labai svarbus norint pažinti Woolf. Norint atverti tą žaizdą, reikalingos tam tikros priemonės: suprasti, koks jis buvo, ką jautė, kokias emocijas patyrė.

Paltas spektaklyje atsirado netyčia. Pasiėmiau jį iš vyrų drabužinės teatre. Gana ilgą, su juo ir ateinu. Tai – Virginios oda. Būtų kvaila turėti du paltus: vieną – Septimo, kitą – Woolf. Kaip Septimas, į sceną žengiu persimetusi paltą per vieną ranką. Tokiu būdu transformuoju drabužį, atkartoju personažo eiseną, remiuosi lazdele. Apsuku ratą – rūbas visiems tinka. Kaip aktorė ir kaip Virginia Woolf, su tuo paltu einu skandintis. Įvyksta susiliejimas. Pati tuo metu jau esu išnykusi.

Veidrodžio scenoje rašytoja stebėdama savo atspindį patiria stiprią gėdą. Šis epizodas paremtas autobiografiniu prisiminimu iš „Būties akimirkų“. Apskritai daug dėmesio skiriate Woolf vaikystės patirtims. Kuo esmingi ankstyvieji jos gyvenimo epizodai?

Ieškojau priežasčių, kodėl Virginia buvo būtent tokia, o ne kitokia. Susitelkiau į vaikystės epizodus, kurie galėjo ją ir suformuoti, ir sužaloti, ir padaryti tokią, kokia buvo. Spektaklio esmė – sudominti žiūrovą, kad šią asmenybę atrastų, prie jos prisiliestų. O veidrodžio tema – daugiareikšmė.

Kūrinio pradžioje kalbate apie Woolf vaikystėje patirtą seksualinį tvirkinimą, o finale rašytojos fantomas prabyla apie panašią Jūsų įkūnijamos aktorės patirtį. Kas lėmė tokį dramaturginį sugretinimą?

Minėtoje scenoje kalbu apie rašytojos įbrolius George’ą ir Geraldą, kurie ją tvirkino, o vėliau Virginia iš ekrano sako: „Ir tau nutiko tokių istorijų.“ Dramaturgiškai buvo svarbu įvesti paralelę tarp mūsų gyvenimų – mano ir jos. Woolf fantomas klausia manęs, ar tikrai reikia gilintis į skaudžius biografijos momentus, kodėl neužtenka to, kas sukuriama. Manau, toks smalsumas yra pateisinamas, jei tik tas žmogus tau svarbus. Norisi apie jį sužinoti kuo daugiau, bet už tai tenka sumokėti – praverti savo biografijos užuolaidas.

Nors spektaklyje Woolf balsą įvairiais būdais perima ir kuria aktorė, BBC įraše pirmą kartą girdime pačią rašytoją. Kodėl nutarėte įterpti ir tokią dokumentinę medžiagą?

Jos balsas yra artefaktas. Tikslas buvo Virginią priartinti, parodyti, kad ji buvo gyvas, egzistavęs žmogus. Ne akys yra sielos veidrodis, o balsas. Balse slypi viskas: tavo priklausomybės, tavo auklėjimas.

Ar šiandien dar įmanoma atskirti, kur aptariamame spektaklyje yra Virginia Woolf, kur – Jūsų kuriama aktorė, o kur – Jūs pati? Ar šios tapatybės galiausiai susilieja į vieną?

Viskas yra vienas kūnas, vienos šaknys. Tai monospektaklis.

„Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ rašytojos savižudybės istorija galiausiai tampa Jūsų įkūnijamos aktorės savirefleksijos dalimi. Skaitydama paskutinį rašytojos laišką, artistė tarsi priartėja prie jos likimo, tačiau paskutinę akimirką pati neatlieka negrįžtamo veiksmo. Kodėl reikėjo tokios sąsajos? Ir ką reiškia tas netikėtas persigalvojimas – ar tai atsiskyrimas nuo Woolf, ar bandymas išsaugoti save po visiško susitapatinimo?

Spektaklio pabaigoje skaitau Virginios laišką kaip aktorė, kuri jau yra visiškai susitapatinusi su Woolf ir tarsi turėtų scenoje viešai nusižudyti, bet suprantu privalanti tą veiksmą sustabdyti. Jei aš, kaip aktorė, irgi nusižudyčiau, būtų negerai. Todėl iš elektros tinklo ištraukiu kištuką.

Bandau atsakyti į klausimą: kodėl negaliu taip pasielgti? Sustabdau veiksmą ir atlieku paskutinę analizę: mėginu suprasti, iš kur toks apsėdimas, kas mus sieja, – juk esame skirtingos. Galiausiai tarsi sueiname į vieną. Aš, kaip ir ji, suvokiu, kad esu apsėsta. Bet aš noriu išlikti gyva. Galiausiai ištrūkstu iš to kratinio.

Vienoje paskutinių scenų klausiate: „Gal aš ja naudojausi tam, kad pateikčiau savas tiesas?“ Kaip šiandien atsakytumėte? Visą spektaklį artėjate prie Virginios Woolf, tapatinatės su ja, ieškote jos balse, kūne ir biografijoje savęs, o pabaigoje sakote norinti su tokiu apsėdimu atsisveikinti. Ką Jums reiškia šis atsisveikinimas?

Po kiekvieno tokio spektaklio sutvirtėji – kaip žmogus, kaip menininkė, kaip aktorė. Labai vengiu kategoriškumo, nesu linkusi tvirtinti, jog yra taip ir ne kitaip. Visgi po tokio spektaklio įgauni tam tikrą stuburą. Jautiesi tvirčiau, lieka mažiau klaustukų ir daugiau aiškumo pačiai sau.

Svarbiausia – kiekvienu pasirodymu kaip ir atsisveikinu su šiuo „apsėdimu“, o dar tiksliau – stengiuosi permesti savo didelį norą kalbėti apie Virginią Woolf žiūrovui. Ji buvo gyva, neišgalvota. Gyveno ir kūrė. o kūryba iš jos pareikalavo pačios didžiausios kainos – sveikatos ir gyvybės.

Vaizdo projekcijoje tarsi apsikeičiate vaidmenimis: viso spektaklio metu Jūs kalbate už Virdžiniją Woolf, o štai finale ji kreipiasi į Jūsų vaidinamą aktorę. Tačiau viskas nėra paprasta: nors ekrane matome rašytoją, jos balsu prabylama tarytum iš aktorės vidinio pasaulio. Ką toks vaidmenų ir balsų apsivertimas reiškia jųdviejų santykiui?

Tai – obsesijos aukščiausias taškas. Pasirodęs fantomas sergančiai sąmonei pasako tai, ką ji pati mąsto. Bet įdomiausia, kad tas fantomas, tapęs obsesijos viršūne, galiausiai išnyksta ir taria: „Eik.“ Virginia – arba tas fantomas, ta obsesija – priima sprendimą. Ji šneka apie mano paslaptis, kurių niekas nežino. Nors iš tikrųjų kalbu aš, tik su Woolf veidu. Fantomas įvardija tai, ko dar nepadarei, ko dar neapmąstei. Ir vis tiek tave paleidžia.

Nuo premjeros praėjo daugiau nei penkeri metai, tačiau į šį spektaklį ir prie Woolf tekstų vis dar grįžtate. Ar šiandien jaučiatės jos paleista?

Tikrai taip. Svajonė sukurti spektaklį apie šią rašytoją įgyvendinta, ir aš, tam tikra prasme, tapau laisva. Dabar ieškau naujų temų, naujų inspiracijų. Stengiuosi nekaupti knygų apie Virginią Woolf, visiškai išsivalyti nuo minčių apie ją. Nors… Dar liko du pasirodymai rudenį, vadinasi, ir vėl turėsiu kurstyti kūrybinę ugnį.

2026-10-21