Jei šiandien ko nors paklaustumėte, kodėl jiems patinka romanai, greičiausiai išgirstumėte, kad knygos padeda pabėgti nuo tikrovės ir pasinerti į kitą pasaulį. Dabar toks atotrūkis vertinamas teigiamai, tačiau ištisus šimtmečius manyta, jog būtent dėl to grožinė literatūra gadina skaitytojus.

2026-ieji Jungtinėje Karalystėje paskelbti Nacionaliniais skaitymo metais. Tai – vyriausybės iniciatyva, kuria siekiama „padėti kuo daugiau žmonių iš naujo atrasti skaitymo džiaugsmą ir paversti jį kasdienio gyvenimo dalimi“.

Kampanijos tikslas – skirtingai nuo vyraujančios tendencijos, praleisti daugiau laiko su knyga savo malonumui. Situacija apžvelgiama dviejose ataskaitose: „Vaikų ir jaunimo skaitymas 2025 m.“ ir „Suaugusiųjų skaitymo padėtis šalyje 2024 m.“ Nors dėmesys skiriamas ne vien romanams, daugelis renkasi būtent juos.

Kampanija remiasi mintimi, kad skaitymas „praplečia pasaulį, lavina protą ir kursto kūrybiškumą“. Joje atsispindi ir gausėjančios tyrimų išvados apie romanų skaitymo bei geros žmogaus savijautos ryšį. Pavyzdžiui, 2023 m. Edinburgo universitete atliktas tyrimas parodė, jog grožinė literatūra žadina teigiamas emocijas, padeda pajusti ryšį su kitais ir skatina asmeninį augimą.

Dabar, kai esame raginami skaityti daugiau, verta prisiminti, kaip požiūris į romanus keitėsi nuo XVIII a., kuomet šis žanras ėmė formuotis. Didžiojoje Britanijoje vienus pirmųjų tokio pobūdžio kūrinių parašė Danielis Defoe bei Samuelis Richardsonas. Vis dėlto romanas išaugo iš ankstesnės Europos literatūros tradicijos, o didelę įtaką jam padarė negrožinė raštija, įskaitant laiškus ir istorinius veikalus.

Grožinė literatūra – nuodėmingas malonumas

XVIII ir XIX a. romanas dažniausiai buvo laikomas žemesnės prabos literatūra. Kritikai jį neretai vadino savotiškais nuodais, šlamštu ar net liga – kartais visiškai rimtai, kartais juokaudami.

XIX a. pradžioje šio žanro reputacija buvo pasiekusi dugną. Viena iš priežasčių – Didžiojoje Britanijoje tuo metu parašyta kaip niekad daug romanų. Tai buvo romantizmo epocha, kurią šiandien pirmiausia prisimename dėl Jane’ės Austen, Walterio Scotto ir Mary’ės Shelley kūrinių. Pastaroji pasauliui padovanojo „Frankenšteiną“.

Vis dėlto tuo laikotarpiu masiškai leista ir daugybė kitų, šiandien jau pamirštų, autorių romanų. Austen apie leidybos gausą užsimena savojoje „Nortangerio abatijoje“ (1817). Pašiepdama įsitikinimą, neva visi romanai blogi, ji mini „šlamštą, nuo kurio dabar dejuoja spauda“.

Anuomet gerokai padaugėjo ir romanų skaitytojų, tad tariamas šių knygų pavojus ėmė atrodyti dar grėsmingesnis. Pasinėrimas į grožinius tekstus tapo nuodėmingu malonumu: žmonės žinojo, kad toks užsiėmimas smerkiamas, bet vis tiek jo neatsisakė – panašiai kaip šiandien ir toliau vartojame greitąjį maistą ar žiūrime lėkštas televizijos laidas.

1810 m. pasirodžiusio 50 tomų leidinio „Britų romanistai“ (The British Novelists) – vieno pirmųjų mėginimų įtvirtinti romaną literatūros kanone – įžangoje poetė Anna Laetitia Barbauld pripažino egzistuojančią prieštarą:

„Romanų rinkinys veikiau suteiks malonumą, nei pelnys pagarbą […] Tačiau tokių knygų puslapiai retai lieka neatversti: jos randa vietą svetainėse ir buduaruose, o didesnio pripažinimo sulaukę veikalai dažnai dulka lentynose.“

Visgi kodėl romanai turėjo tokią prastą reputaciją?

Kintantis požiūris

Kaip rodo A. L. Barbauld žodžiai, domėjimasis grožine literatūra laikytas lengvabūdišku – nė iš tolo ne tokiu vertingu kaip istorijos ar moralės filosofijos tekstų skaitymas. Juk pastarieji suteikdavo naujų žinių ir padėdavo geriau suprasti pasaulį.

Taip pat nuogąstauta, kad žmonės taip pasiners į pramanus, jog nebesugebės jų atskirti nuo tikrovės arba apleis savo kasdienes pareigas. J. Austen amžininkės, škotų rašytojos Susanos Ferrier „Santuokoje“ (Marriage, 1818) negailestingai pašiepiama namų šeimininkė ponia Gaffaw „skaito romanus“, todėl mano esanti „pernelyg iškili, kad tvarkytų savo namus“.

Grožinėje romantizmo epochos literatūroje – taip pat ir Austen bei Ferrier kūriniuose – gausu personažų, pernelyg įsitraukiančių į skaitomas išgalvotas istorijas. Padariniai neišvengiamai blogi: toks pomėgis neretai veda į seksualinį palaidumą ir moralinį nuopuolį. Taip žanro gerbėjai būdavo perspėjami apie tariamus jo pavojus.

Šiandien vyrauja priešingas požiūris. Kaip sakė viena jauna skaitytoja, cituojama neseniai paskelbtame straipsnyje apie grožinių tekstų naudą savijautai, jie leidžia „nusiraminti ir tiesiog pabėgti nuo tikrovės“. Pasinerti į knygą dabar laikoma teigiamu dalyku, suteikiančiu ramybės bei laiko apmąstymams.

Laikantis tokios nuostatos sudaromi ir vasaros skaitinių sąrašai. Pavyzdžiui, žurnale „Condé Nast Traveller“ teigiama, kad „gerą atostogų romaną galima atpažinti iš jo gebėjimo įtraukti ir perkelti skaitytoją į visiškai kitą pasaulį“.

Taigi ratas apsisuko. Prieš 200 metų romanai dėl eskapizmo laikytas pavojingais, o šiandien skaitytojai sąmoningai ieško pabėgimo ir vertina jį kaip būtiną emocinės savireguliacijos priemonę. Kad ir kokią literatūrą mėgtume, akivaizdu: diskusijos apie jos vertę bei mūsų santykį su skaitymu tebėra neatsiejama populiariosios kultūros dalis.

Apie autorę:

Cleo O’Callaghan Yeoman – Korko universitetinio koledžo tyrėja, nagrinėjanti Škotijos romantizmo literatūrą, romano ir skaitymo istoriją.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-09-19