Prisipažinsiu – apie Joną Valatkevičių išgirdau ne taip jau seniai. Panėrusi į jo internetinių profilių ir platformų gausą, atradau aštrokas eseistines įžvalgas, meno kritiką, specifinį humorą, ryškius vaizdus, apmąstymus apie technologijų poveikį ir kultūrą. Suintrigavo ne tik tonas, bet ir veiklų amplitudė: buvęs dailės kritikas, kuratorius, reklamos kūrėjas, dailininkas, tekstų autorius, neseniai išleidęs romaną „Kirminas“ ir jau žadantis antrąjį.

Kaip visos šios tapatybės telpa viename žmoguje? Kaip jis kaitalioja skirtingas kepures ir kurios šiandien jam svarbiausios? Tad parašiau Jonui ir trumpai drūtai paprašiau… prisistatyti.

ISTORIJA APIE SAVE IR ŠAUKŠTO „ASMENYBĖ“

Būtinybė save „parduoti“ yra šiandienos kūrėjų prakeiksmas. Jokia veikla nereikalauja tokios išsamios biografijos, niekur nereikia tiek konteksto, leidžiančio nustatyti kūrėjo „vertę“. Iš menininko tikimės, kad jis nebijos į kamerą pasakoti apie kūrybinį procesą, mokės sumontuoti filmuką ar suteikti žiūrovui kūrinio interpretacijos raktą.

Tarp rašytojo ir tapytojo yra įtampos. Pirmasis naudoja kalbą – racionalesnę, linijinę raiškos priemonę. Vizualioji kūryba aiškių struktūrų neturi, net jei maniškė yra literatūriška ir pilna tekstų.

Nekalbu apie save. Kūryboje man nerūpi asmenybė. Darbai iškeliauja į pasaulį ir pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Bet man patinka pasakoti istorijas apie juos.

Japonų meno istorikas Soetsu Yanagi, rašydamas apie liaudies meną, šlovino tradicinio buities rakando anonimiškumą. Iš kartos į kartą skirtingų meistrų drožiamas šaukštas gali pasiekti tobulą formą, tačiau taip nutinka tik todėl, kad svarbi yra ne kūrėjo, o šaukšto „asmenybė“.

Kartais galvoju, kad tam tikra prasme užsiimu terapija. Renkuosi tą išraišką, kuri konkrečią akimirką geriausiai veikia, nebandau pataikyti į kokį nors išorinį poreikį. Tačiau nesakau, kad kitas žmogus – žiūrovas ar skaitytojas – man nerūpi. Kuriu ne sau – kitiems. Iš paskutiniųjų stengiuosi, kad mano kūriniai su žiūrovu elgtųsi pagarbiai ir suteiktų vertės, jei šis nuspręstų jiems skirti savo brangaus laiko.

VIZUALINĖS KULTŪROS KATILAS

Reklamos karjeros pradžioje Jonui teko rinktis – dirbti su tekstais ar su vaizdais. Baigęs meno istorijos studijas, jis, regis, natūraliai galėjo krypti į rašymą, tačiau pasirinko meno vadovo kelią ir ilgą laiką dirbo su vizualika. Vėliau, kaip pats sako, atrado džiaugsmą laisvai „perjunginėti“ skirtingus kūrybos įrankius pagal poreikį – nuo vaizdo iki teksto. Bandau geriau suprasti, kaip šiandien jo viduje sutaria reklamos kūrėjas ir menininkas. Kaip jis pats apmąsto šias dvi sritis – ar jos viena kitą maitina, ar dažniau varžosi tarpusavy?

Menininkui reklama naudinga, nes ugdo discipliną ir skatina iki beprotybės ieškoti kuo tikslesnės išraiškos, sąmoningai gilinantis į pasirinktą stilių ar toną. Čia viskas turi būti pagrįsta ir aišku: kartais užtrunka porą mėnesių, kol atrandi idealią penkių žodžių kombinaciją.

Persijungus į menininko režimą, kūryboje nebereikia tikslingumo ar praktiškumo, tačiau būtinybė gryninti idėjas ir išraišką išlieka. Kai pradėjau dirbti reklamos srityje, ėmiau kritiškiau vertinti ir meno pasaulį – jame daug neišbaigtų minčių, pusfabrikačių, atsitiktinumų. Nereikalauju iš kūrinio griežtos struktūros, tačiau visada noriu aiškiai suprasti (ar pajusti) autoriaus perteikiamą sumanymą.

Nuo modernizmo laikų kūrėjai Vakaruose diktavo vaizdinio suvokimo taisykles ir ribas. Visuomenė vizualumo mokėsi iš meno: norintieji suprasti, kas yra nauja ir progresyvu, lankydavosi galerijose. Po Antrojo pasaulinio karo šią misiją grubiai atėmė reklama. Dėl to ankstyvieji jos kūrėjai tiek daug kalbėjo apie atsakomybę – juk vaikai kūrybos ėmė mokytis iš reklamos ir popkultūros.

Dabar padėtis dar sudėtingesnė. Viskas verda didžiuliame katile, ir sunku suprasti, kur slypi vizualinės kultūros šaknys. Štai neseniai komunikacijoje pradėjo plisti „vištos kojos“ stilistika – grubiai, tarsi bet kaip užrašyti tekstai, vaikiškos iliustracijos ar net logotipai. Estetika, kurią išprovokavo dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų plastikinė kokybė. Tačiau tai nėra sugrįžimas prie tikro, žmogiško turinio. Tai – apsimestinis autentiškumas, nes jį skatina ne vidinis troškimas priešintis DI kūrybai, o elementari verslo logika ir poreikiai.

KAI MINTIS NORI TAPTI VAIZDU

Pirmasis mažytis Jono piešinys gimė dar 1994-aisiais – kaip emocinė reakcija į žurnale pamatytą reportažą iš Balkanų karo. Ant vyniojamojo popieriaus skiautės, tais dažais, kuriuos tuo metu turėjo namuose. Taupus, brutalus vaizdas, kaip pats sako, ilgam nubrėžė jo santykį su tapyba – nuo temų iki sąmoningai atsitiktinių priemonių. Vėliau drobes atstodavo net prekybos centruose surinktos kartoninės dėžės.

Jonui vaizdas ir tekstas nuolat yra greta, tačiau veikia skirtingai. Rašytinė kalba mintį dėlioja nuosekliai, o spalvos, formos leidžia ją patirti iškart – veikiau pajusti nei sąmoningai perskaityti. Nors jo paveikslai ir iliustracijos dažnai literatūriški, juose atsiranda tekstų, pats šią kūrybos dalį vadina emocine ir iracionalia. Tad įdomu, kada pasaulio impulsas jo galvoje tampa ne sakiniu, o piešiniu – ir kas nutinka paskui? Nuo ko prasideda vaizdas?

Mano seka tokia: paskata iš aplinkos pagimdo idėją, kuri kažkodėl pati nori būti išreikšta vizualiai, o ne, pavyzdžiui, tekstu. Jei reakcija struktūriška, jo ir imuosi. Jei jausminė – suku link vaizdo. Aišku, niekada taip nesvarstau – procesas vyksta savaime.

Vaizdas man būna reikšmingas kokią savaitę – mėgstu tiesiog atsisėsti ir ilgai į jį žiūrėti. Paskui jis „užgęsta“ ir prisijungia prie ankstesnių drobių bei piešinių krūvos. Gal todėl nesirūpinu ir savo kūrinių ateitimi. Kai dirbdavau ant didelių statybinio kartono lakštų, po parodos juos sulaužydavau ir mesdavau į konteinerį – atrodė beprasmiška tempti ir kaupti namuose. Net ir šiandien šen bei ten randu kūrinių, kuriuos kažkada sąmoningai „pamiršau“ pasiimti.

Kai ateina sumanymas, jį greitosiomis bet kur pasižymiu. Turiu eskizų sąsiuvinį, kuriame suklijuoti piešinukai iš įvairiausių vietų. Nusprendęs idėją įgyvendinti, pradedu tapyti „mintyse“, todėl sėdęs prie drobės dažniausiai jau turiu aiškų siužetą ir konkrečias spalvas – beveik neimprovizuoju. Tačiau fizinis darbo su drobe procesas man svarbus, jį prilyginčiau meditacijai. Todėl mėgstu sudėtingus, lėtai gimstančius paveikslus ar iliustracijas – prie vieno galiu praleisti ir porą mėnesių.

Kažkada naudojau tik kelias grynas spalvas – raudoną, geltoną, žalią, ryškiai mėlyną. Šis pasirinkimas buvo atsitiktinis. Tais laikais dažų galėjai įsigyti Dailininkų sąjungos parduotuvėje ir tik tada, kai joje apsipirkdavo sąjungos nariai. Kadangi tuometėje lietuvių dailėje vyravo tamsus koloritas, profesionalams papildžius atsargas likdavo ryškios, jai neįprastos spalvos. Tuo metu mano kūrybinė laikysena buvo ideologinė – savo darbus vadinau „netapyba“. Sąmoningai rinkausi ryškius tonus, juodą grafinį kontūrą ir grubų piešinį, aiškiai rodantį, kad autorius neišmano nei klasikinių technikų, nei tradicijų – visko, kas tai tapybai buvo būdinga. Platesnė paletė mano kūriniuose atsirado tik prieš 10–15 metų.

Prieš penkerius metus atrastas skaitmeninis piešimas mane išlaisvino. Ten viską galima „ištaisyti“, todėl atsirado daugiau improvizacijos, laisvės, nenuspėjamų krypčių. Kai kuriuos piešinius pradėdavau primityviai, lyg vaikas: pirmiausia – akys, tada – veidas, ir nežinau, kur baigsiu. Šis žanras atnešė ir daugiau spalvų bei detalių – galiu išmėginti tai, kas dirbant su drobe atrodė pernelyg sudėtinga.

Kuriu bangomis – kartais piešiu, o kartais visiškai pamirštu. Kaskart sugrįžus prireikia mėnesio ar kelių, kad vėl „įsibėgėčiau“. Dabar jau moku sau palengvinti šį procesą: beveik visada turiu nebaigtą paveikslą, jį tęsdamas atgaivinu rankos įgūdžius ir pamažu susigrąžinu vizualinį mąstymą. O kai vėl įprantu mąstyti vaizdais, vienas gena kitą lyg automato kulkos – paprastai nebespėju įgyvendinti visų eskizų sąsiuvinyje pasižymėtų idėjų.

INTENCIJA TURĖTŲ LEMTI POŽIŪRĮ Į DI NAUDOJIMĄ

Nobelio premijos laureatė rašytoja Olga Tokarczuk neseniai sukėlė daug diskusijų, prisipažinusi, kad rašydama savo pastarąjį romaną naudojosi DI „paslaugomis“. Vėliau patikslino: dirbtinis intelektas jai yra tyrimo ir faktų tikrinimo įrankis, bet ne bendraautoris. Jonas sako panašiai – kūrybiniuose tekstuose DI sąmoningai nenaudoja, tačiau funkciniuose darbuose – taip. Įdomu, kur jam baigiasi „įrankis“ ir prasideda „bendraautorystė“. Ar yra riba, kurią literatūroje jis laikytų neetiška peržengti?

Dirbtinio intelekto ir kūrybos santykis – karšta tema. Pradėti galima nuo pradžių pradžios – nuo Walterio Benjamino esė „Meno kūrinys jo techninio reprodukuojamumo epochoje“ (Das Kunstwerk im Zeitalter seiner technischen Reproduzierbarkeit, 1935). Tad šis klausimas nėra naujas – apie jį susimąstyta beveik prieš šimtą metų.

Rašau pats, nes man patinka rašyti. Jei tik galiu, be DI kuriu net pačius paprasčiausius funkcinius tekstus. Tačiau aplinkybės dažnai to neleidžia. Bet net ir tuomet dirbtinio intelekto įrankis man yra žaliavos gamintojas, o ne galutinio rezultato „autorius“.

„ChatGPT“ ar „Claude“ suteikė galimybę rašyti ir kurti vaizdus žmonėms, kurie iki tol to negalėjo daryti, nes neturėjo įgūdžių. Tai dėmesio vertos dvi temos.

Pirma – DI suteikė kūrybos laukui daugiau laisvės. Kodėl rašyti ir kurti vaizdus gali tik šios srities profesionalai? Juk aš galiu važiuoti dviračiu, nors ir nesu „Tour de France“ komandos narys. Pasipriešinimas DI tekstams ir vaizdams yra „institucinis“ – elitinė veikla bijo savo išskirtinumo devalvacijos, todėl nenori suteikti teisės kurti bet kam. Bėda ta, kad dirbtinis intelektas tam jau seniai naudojamas, o mes vartojame jo „meną“ dažnai nė nežinodami.

Kitas, priešingas požiūris – kūrėjo kvalifikacijos klausimas. Jei „ChatGPT“ rašymui naudoja žmogus, kuris neišmano rašymo principų ir negeba atskirti gero teksto nuo blogo, jo ir DI darbai neišvengiamai bus prasti. Tas pats galioja ir vizualiam turiniui – jei neišmanau kompozicijos ar spalvų teorijos, negalėsiu suprasti, ar sugeneruotas vaizdas yra kokybiškas.

Mano DI strategija šiandien tokia: man tai praktiniai, siauro pritaikymo įrankiai, spartinantys darbo ar kūrybos procesus. Ne Dievas ir ne už mane dirbantis džinas. Greičiau – pagalbininkas, panašus į kitas skaitmenines programas ir įrankius.

Grįžtant prie DI ir meno santykio, svarbus ne pats įrankis, o kūrėjo intencija. Ji ir turėtų lemti, kaip vertiname dirbtinio intelekto naudojimą. Klausantis šiandienos diskusijų, kartais atrodo, kad doras menininkas negali net prisiliesti prie DI įrankių. Tačiau DI nėra pirmoji technologija, sukėlusi panašių diskusijų. Anksčiau menininkai taip pat turėjo išmokti sugyventi su fotografija, spauda, skaitmenine grafika ir kitomis kūrybos technologijomis. Jei menininkas DI naudoja kaip priemonę idėjai išreikšti – jokių dilemų nebelieka.

AMŽINOJI ŽMOGAUS IR MAŠINOS TEMA

Pernai pasirodžiusiame Jono romane „Kirminas“ žmones tyrinėja botas. Smalsus stebėtojas, keliaujantis per skirtingus laikotarpius ir trumpam perimantis įvairių veikėjų gyvenimus tam, kad geriau suprastų jų emocijas, pasirinkimus, prieštaras. Romanas, persmelktas mokslinės fantastikos ir filosofinių klausimų, iš tiesų kalba apie šiandienį nerimą: kaip keičiasi žmogus pasaulyje, kuriame technologijos ima ne tik tarnauti, bet ir aiškinti tikrovę.

Kviečiu Joną paspėlioti: o kas būtų, jei vaidmenys apsiverstų? Ką, jo manymu, mes neteisingai suprantame apie mašinas? Menininkas ne kartą pabrėžia, kad dirbtinis intelektas yra statistinė mašina, nemąstanti kaip žmogus. Provokuoju: bet ar nėra taip, kad nemaža dalis mūsų kasdienybėje irgi gyvena statistiškai – pagal įpročius, algoritmus, socialinius scenarijus?

Nuo seniausių laikų buvome linkę sužmoginti daiktus: duoti vardus, pasakoti apie juos istorijas. Esminis skirtumas tarp ankstesnių technologijų ir dirbtinio intelekto – pastarojo gebėjimas kurti naujas prasmes ir struktūras be mūsų dalyvavimo.

Šiandien dirbtiniam intelektui galime patikėti sprendimus. Neretai taip ir nutinka. Pavyzdžiui, socialinių tinklų algoritmai dirba savarankiškai – jiems duotas uždavinys didinti vartotojų įsitraukimą, ir jie patys sprendžia, kaip kuo efektyviau tą užduotį įgyvendinti, net jeigu tai kenkia vartotojui. Bankų naudojamos sistemos neretai vertina kliento mokumą. Mes vis dar įsivaizduojame, kad šiais atvejais lemiamą žingsnį daro žmogus, tačiau greičiausiai taip nutinka vis rečiau.

Socialiniai įpročiai gali būti tokie galingi, jog primena programų scenarijus. Gali atrodyti, kad dauguma žmonių yra susiformavusių elgesio modelių nelaisvėje. Tačiau taip nėra. Kiekvienas mes savo gyvenime vis tiek vadovaujamės prasme ir tiesa – kad ir kaip jas suvokiame. Statistinė mašina nežino, kas yra tiesa. Ji parenka statistiškai tikėtinus žodžių, vaizdų, skaičių derinius. Tačiau nesupranta sistemos, kurią ką tik sukūrė. Mašinai nėra skirtumo tarp gyvybės ir mirties. Tuo žmogus skiriasi nuo dabartinės DI kartos.

Yuvalis Noah Hararis savo naujausioje knygoje apie dirbtinio intelekto evoliuciją „Nexus. Informacinių tinklų istorija nuo akmens amžiaus iki dirbtinio intelekto eros“ (Nexus: A Brief History of Information Networks from the Stone Age to AI, 2024) pasiūlė hipotezę, atskirdamas sąmonę nuo intelekto. Būtent sąmonė dažnai laikoma esminiu skirtumu tarp žmogaus ir DI. Gyva būtybė ją turi, o algoritmas – ne. Kol pastarasis nepajėgus įgyti subjektyvios patirties, jam labai toli iki žmogaus. Tačiau Hararis teigia, kad DI, net neturėdamas subjektyvių išgyvenimų, vis tiek geba priimti sprendimus ir siekti tikslų – kitaip tariant, demonstruoti intelektą. Mokslininkai apie sąmonę vis dar žino nedaug – tai veikiau filosofinė nei biologinė sąvoka. Galbūt kada nors ji gali užgimti ir kompiuteryje?

Reklamos, dizaino ir komunikacijos pasaulyje dirbtinis intelektas jau keičia darbo modelius. Kam samdyti fotografą, iliustruotoją, tekstų rašytoją ar didelę kūrybinę komandą, jei dalį rezultatų galima sugeneruoti greičiau ir pigiau? Bet ką tai reiškia žmonėms, kurie ilgą laiką buvo laikomi nepakeičiamais kūrybinio proceso dalyviais? Ar Jonas šiandien mato kūrybinių profesijų lūžį, o gal tai – tiesiog dar vienas technologinis persitvarkymas?

Reklamos pasaulėlis lūžius išgyvena nuolat – keičiasi žmonija, technologijos, o šioji seka iš paskos. Skaitmeninės erdvės išplitimas ir jos atneštos naujos žaidimo taisyklės (efektyvumas svarbiau už idėją) sunaikino tai, ant ko reklama stovėjo nuo pat savo atsiradimo – tikėjimą mistiniu, nepamatuojamu kūrybiškumu. Komercija ir komunikacija neišnyks, tik pasikeis. Šiuo metu visi sunerimę – bet kas gali sugeneruoti vaizdą ar išspjauti DI modelio tekstą. Tačiau ateina ir suvokimas, kad neišmanančio žmogaus valdomas DI gamina šlamštą. Ar tas niekalas tenkins verslą? Į šį klausimą turėtų atsakyti rinkodaros vadovai. Reklamos kūrėjams teks išmokti dirbti kitaip. Mano tikslas šiandien – pasitelkus DI maksimaliai išplėsti savo techninių įgūdžių spektrą, kad galėčiau tapti žmogumi orkestru – vienas atlikti darbą, kuriam dar neseniai reikėjo 4–5 specialistų.

Menininkų gyvenimėliai visada buvo sudėtingi. Kadaise jiems tekdavo pataikauti karaliams ir aristokratams. Šiandien reikia mokytis komunikacijos ar mėginti brautis į valstybės remiamų projektų mišką.

Kyla labai praktiškas kūrėjo išlikimo klausimas. Jonas gyvena tarp kelių pasaulių – reklamos, meno ir literatūros, todėl įdomu išgirsti jo požiūrį į laisvąją kūrybą Lietuvoje: kiek šiandien apskritai įmanoma iš jos išgyventi ir ką reiškia rinktis kūrėjo kelią šalyje, kur kultūrinė rinka išlieka maža ir trapi.

Išgyventi iš laisvosios kūrybos Lietuvoje neįmanoma. Tiksliau, tai pajėgia toks mažas procentas žmonių, kad net nėra prasmės kalbėti. Išgarsėti kūrybinėse srityse lietuvis turi tiek pat šansų, kaip mūsų futbolininkas patekti į rimtą Europos klubą – pavyksta tik keletui. Taip buvo visada. Laisvoji kūryba niekada nebuvo pelningas užsiėmimas. Užtat mes ir sakome: „Rašau, nes negaliu nerašyti.“ Juk tik beprotis tai darydamas tikėtųsi sotaus gyvenimo.

Skaitmeninė erdvė suformavo iliuziją, kad į viršūnę gali prasimušti bet kas. Įrašei namie albumą, nupiešei paveikslą, tada viską parodei „TikToke“ – ir tu jau žvaigždė. Bet jei žiūrime į skaičius, matome, kad bet kurioje turinio platformoje, kuri moka kūrėjams pinigus, didžiumą jų susirenka keli procentai garsenybių. Visiems kitiems lieka trupiniai. Muzikos superžvaigždžių yra maždaug tiek pat, kaip ir visais laikais. Tiesiog nelaimėlių skaičius išaugo šimtus kartų, nes žengti pirmą žingsnį lengva.

Tai nereiškia, kad bandyti neverta. Kūrėjai turi ypatingą privilegiją – tai yra vienintelė veikla, kuri gali būti prasminga net ir tuo atveju, jei išoriškai yra nesėkminga. Menininkas gali džiaugtis kūryba, net jei niekam pasaulyje jos nereikia.

Šiuo metu Jonas pradeda antrą romaną – distopinę istoriją, kurios veiksmas rutuliosis po dirbtinio intelekto apokalipsės, pasaulyje, kur technologijų pažanga naudinga tik nedidelei daliai žmonių. Tikėkimės, kad ši vizija liks rašytojiškoje vaizduotėje, mėgstančioje kraštutinius scenarijus.

Mūsų eseistinio susirašinėjimo pabaigoje nenutolstu nuo technologijų ir klausimų apie ateitį – o tiksliau, nuo to, kokią vietą joje užims žmogiškumas. Kuo daugiau mūsų kasdienybėje atsiranda automatizacijos, dirbtinio intelekto ir įvairiausių technologinių tarpininkų, tuo dažniau, regis, ilgimės to, kas tikra. Gyvi susitikimai, rankų darbas, netobulumas, tiesioginis santykis su aplinka – dalykai, kurie dar visai neseniai atrodė savaime suprantami, šiandien vis dažniau įvardijami kaip vertybė ar net prabanga. Teiravausi Jono, ar jis mato šį poslinkį: gal nefiltruota žmogaus patirtis ateityje taps vis retesnė, o kartu – ir labiau geidžiama?

Jaučiuosi šiek tiek per senas tokioms dilemoms. Nesu tikras, ar dėl to reikia kaltinti dirbtinį intelektą – pasikeitėme patys. Nebegalime pabūti gamtoje – einame miško maudynių ir dar jų žinovą pasisamdome. Nebevaikštome basi per žolę – įsižeminame. Galima vardinti ir vardinti. Neseniai sutrikau skaitydamas jauno žmogaus tekstą, kuriame buvo keliamas klausimas apie „ausų ekologiją“. Žmogus dramatiškai pasakojo, kaip pirmą kartą išėjo į miestą be ausinių ir kiek daug naujo išgyveno vien klausydamas miesto garsų. Aš neironizuoju, jeigu apie tai kalbame, vadinasi, yra problema. Nebemokame patirti dalykų tiesiogiai, mums nuolat reikia filtro, akinių, ausinių, kurie įsiterptų tarp mūsų ir tikrovės.

Šiandien norime būti iki kraštutinumo efektyvūs – kad neišvaistytume nė sekundės ir nė cento, kad kiekviena mūsų patirtis būtų tobula ir teisinga. Žmogaus gyvenimas ir santykiai nėra nei idealūs, nei tvarkingi. Juose – daug chaoso, netikėtumo, improvizacijos. Kažkodėl nusprendėme, kad tai yra blogai, ir panorome viską suklasifikuoti ir sukalibruoti. Ir viskas nutiko dar iki pasirodant DI. Neturėtume kaltinti dirbtinio intelekto ar socialinių tinklų – mes patys renkamės. Tam nereikia nei teorijų, nei specialios įrangos. Eini į lauką ir gyveni.