„Bailys“ (Coward, 2026) žymi Luko Dhonto posūkį į didesnio masto kiną. Po kamerinių „Merginos“ (Girl, 2018) ir „Arti“ (Close, 2022) istorijų, jo trečiojo pilnametražio filmo veiksmas persikelia į Pirmojo pasaulinio karo metus. Režisierius imasi istorinės temos ir žanro, su kuriuo siejama daugybė gerai atpažįstamų vaizdinių bei lūkesčių. Vis dėlto autorius išsaugo savo braižą. Kaip ir ankstesniuose jo darbuose, „Bailyje“ daug dėmesio skiriama vyriškumui: tam, kaip jis demonstruojamas, primetamas, kaip jam priešinamasi ir kaip jis tampa pažeidžiamas. Drauge išlieka atida kūnams, gestams bei tarp žmonių tvyrančiai žodžiais sunkiai įvardijamai įtampai.

Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas „Bailys“ Emmanueliui Macchiai ir Valentinui Campagne’iui pelnė geriausių aktorių apdovanojimą. Susitikę su Dhontu kalbėjomės apie karo filmo kūrimą, išaugusį darbo mastelį ir prie naujausio sumanymo atvedusias idėjas.

Kuo ši istorija ypatinga? Kas paskatino apie ją pastatyti filmą?

Pradėčiau kiek kitaip: mano santykis su karą vaizduojančiais filmais sudėtingas. Vis dėlto yra šio žanro kūrinių, kurie man nepaprastai svarbūs, tarkime, Jeano Renoiro „Didžioji iliuzija“ (La Grande Illusion, 1937) ar Stanley’io Kubricko „Baimė ir aistra“ (Fear and Desire, 1953). Kad ir pats noriu kalbėti apie karą, supratau aptikęs pluoštą nespalvotų nuotraukų. Jose – kariai, visai netoli fronto linijos, užnugaryje, iš amunicijos dėžių susirentę pakylą, iš smėlio maišų pasisiuvę sukneles, iš kulkų pasidarę papuošalus ir rengiantys pasirodymą bendražygiams. Man tai buvo toks žmogiškas ir gražus liudijimas, kad netgi tamsiausiais ir žiauriausiais laikais žmonės visada ieško išeities – net jei tik vaizduotėje. Kad menas yra pasipriešinimo aktas. Tos fotografijos privertė susimąstyti. Juk esu iš Belgijos, kur apie Pirmąjį pasaulinį karą daug sužinome dar vaikystėje, – kodėl nieko panašaus niekada nebuvau matęs? Kodėl tiek dėmesio skiriama mūšiams, tankams, ginklams, o šie vaizdai nustumiami į šešėlį?

Nuvykau į Imperijos karo muziejų (Imperial War Museum) Londone ir turėjau gerokai pasikapstyti archyvuose, kol radau daugiau tokios medžiagos. Tuomet pagalvojau: „Šitam kino žanrui ir aš turiu ką pasiūlyti“ – suteikti erdvės kūrybai ten, kur viską diktuoja griovimas. Norėjau, kad pramoga čia sietųsi su artumu ir švelniais ryšiais, užsimezgančiais tarp vyrų, kai laukdami, kol bus išsiųsti kautis, jie gali pabūti kitokie.

Kuo jus sudomino galimybė po „Merginos“ ir „Arti“ perkelti veiksmą į praeitį?

Mintis imtis istorinio filmo mane jaudino, bet tik todėl, kad jis atrodė galbūt moderniausias iš visų, kuriuos esame pastatę. Pamačiau nuotraukas, kuriose vyrai vilki iš parašiutų pasiūtas sukneles. Dienoraščiuose perskaičiau, jog atliekančiųjų moterų vaidmenis niekas nenušvilpdavo, neužgauliodavo ir neniekindavo – priešingai, jais žavėjosi. Tada pamaniau: „Oho, praeitis yra neįtikėtinai šiuolaikiška.“ (Juokiasi) Gyvendami pasaulyje, kuriame į pirmą planą taip dažnai iškeliamos konservatyvios nuostatos, kartais tai pamirštame.

Pratęsiant pastarąją mintį, mane nustebino, kiek laisvės suteikia persirengimas moteriškais drabužiais, kaip pozityviai tai priimama. Visgi, vos kalba nuo vaidybos pasisuka prie meilės, paaiškėja, kad ji tebėra draudžiama. Ar jums buvo svarbu grįžti į praeitį ir susigrąžinti dalį tos laisvės, kartu parodant, kokie santykiai anuomet buvo neįmanomi ir kaip skiriasi dalies panašių saviraiškos formų vertinimas šiandien?

Žinote, mane labiausiai ir nustebino ši prieštara, o prieštaros visada yra įdomios. Tie žmonės gyveno antrajame XX a. dešimtmetyje, kai apie dviejų vyrų ar dviejų moterų meilę nebuvo kalbama. Ji buvo neįmanoma. Tokia galimybė tiesiog nebuvo pripažįstama. O karas, sutelkęs mobilizuotus vyrus iš skirtingų aplinkų ir socialinių sluoksnių, ją sukūrė. Jie susitiko tuo metu, kai be žiauraus istorijos tarpsnio jų keliai niekada nebūtų susikirtę. Taip tomis aplinkybėmis meilė galėjo rastis ir gyvuoti.

Iš mūsų aptariamo laikotarpio išliko nemažai poezijos, kurios potekstės, skaitant tarp eilučių, tampa visiškai aiškios. Man seksuali pati mintis, kad tokios meilės istorijos klostėsi visų akyse, tačiau buvo nepastebimos, visiškai užmaskuotos. Kad tiek daug drąsių žmonių mylėjo, mums apie tai nė nenutuokiant. Niekam nenutuokiant.

Man slaptumas kine dažniausiai siejasi su pavojumi, konfliktu ar atšiaurumu, o šiame filme jis – tiksliau, meilės istorijos slaptumas – sakyčiau, seksualus. Jusliškas. Viskas vyksta viešai, bet tuo mėgaujamasi tik dviese. Atiduodu savotišką duoklę žmonėms, kuriuos laikau labai drąsiais: jie gyveno ir mylėjo laikais, kai tai buvo gerokai sunkiau. Su kai kuriais iš tų sunkumų susiduriu ir šiandien, nors galiu savo meilę reikšti visiškai atvirai ir viešai. Tad taip, man buvo svarbu pagerbti jų drąsą.

Jūsų filmas nepasižymi įprasta laiminga pabaiga, tačiau finalas atrodo optimistiškas ir tikroviškas. Kodėl šiandien svarbu, kad queer meilės istorijos turėtų galimybę baigtis viltingai?

Man, queer tapatybės kino kūrėjui, nelengva atvirai kalbėti apie tragediją ir kartu suteikti šioms istorijoms gyvybės, šviesos bei vilties. Esu įsitikinęs, kad ne kiekvienas pasakojimas privalo baigtis viltingai. Kai kurie tokios pabaigos nesulaukia, bet ir jie turi teisę egzistuoti. Kita vertus, yra daugybė istorijų, galėjusių plėtotis net sunkiomis aplinkybėmis. Todėl man didžiulę viltį teikė galimybė susitelkti į siužetą apie meilę, kuri užsimezgė ir augo nepaisant tuomečio konteksto, ją supusios visuomenės bei pasaulio žiaurumo.

Viena man svarbių filmo temų – baimė, kurią imame jausti kitam žmogui, laikydami jį savo priešu. Tačiau mane galbūt dar labiau domina kita jos forma – baimė savęs, tam tikrų savo pusių. Filmo pabaigoje tiek veikėjams, tiek salėje sėdintiems žiūrovams iškyla labai konkretus klausimas: ar esame pasirengę peržengti šią baimę, kad galėtume gyventi visavertiškai, nuoširdžiai ir išlikdami savimi, ar ne? Tai vienas esminių mano gyvenimo klausimų ir, neabejoju, daugelio kitų.

Ar šį savo darbą laikote didesnio masto ir ambicingesniu už ankstesniuosius? Ar toks užmojis jus gąsdino, ar kaip tik norėjote jo imtis?

Bijojau. Tikrai bijojau. Pradėdamas kurti scenarijų, labai nerimavau: juk tai istorinis filmas. Buvo baisu net rašyti – atrodė, kad nesugebėsiu. Visgi kaip tik todėl ir norėjau pamėginti, nes maniau, jog tai pernelyg sunku. Susidūręs su tokia užduotimi, pajunti azartą ir tari sau: „Merde (kaip sakome prancūziškai), Jėzau, darau špagatą!“ Kalbant baleto terminais, nuolat darau špagatą.

Tačiau kartu galvoju: juk augu. Peržengiu savo ribas. Bandau dalykus, kurių nemaniau galįs imtis, ir gal kai kas nepavyks, bet nieko baisaus – juk tobulėju. Didžiausias mano siekis ir sunkiausia užduotis buvo išsaugoti artumą, užtikrinti, kad kuriant tokio masto filmo aplinką veikėjų emocinis pasaulis liktų vienas svarbiausių elementų. Buvo dainuojama gyvai, filmavosi daugybė statistų, kartais – ir arkliai. Turėjome dideles dekoracijas. Todėl stengiausi komandai kuo aiškiau pasakyti, kad nenoriu pasiklysti demonstruodamas scenografiją. Esmė – ne parodyti savo užmojį, o pasiūlyti iš tiesų įtraukiančią patirtį, kad galėtume drauge su veikėju įžengti į šį pasaulį ir juo patikėti. Jei patikime, tai yra puiku.

Pakalbėkime apie filmo vizualinę pusę. Kokiais pavyzdžiais rėmėtės ir kaip derinote meilės istorijos grožį bei artumą su karo žiaurumu?

Turėjau daug mėgėjiškų fotografijų, surastų įvairiuose dienoraščiuose ir nuotraukų albumuose. Jose mačiau daugybę pačių vyrų sukurtų daiktų. Pavyzdžiui, jau minėtą parašiutą, virtusį suknele. Rengdami kostiumus bei scenografiją, daug ką perėmėme iš jų. Karo kinui įprastas purvas, rudi ir rusvai žalsvi atspalviai, tad norėjau, kad jie liktų vaizdo faktūros dalimi. Vis dėlto kartu troškau įnešti šiek tiek šilumos – žvakių, spalvingesnių kostiumų. Norėjau suteikti pasauliui spalvų.

Šiuo požiūriu man itin svarbus flamandų tapytojas Jamesas Ensoras. Jo paveikslams būdingas makabriškumo ir šventiškumo derinys. Jis dažnai tapydavo pobūvius, tik juose dalyvaujančių žmonių veidai primena kaukoles arba tiesiog šiurpina. Toks dvilypumas – būti apsuptam mirties ir vis tiek stengtis gyventi, kurti šventę – buvo mūsų scenarijaus šerdis.

Taip pat labai žaviuosi Henry’io Scotto Tuke’o tapyba. Su operatoriumi dažnai prie jos grįžtame galvodami apie šviesą. O kurdamas kiną ypač semiuosi įkvėpimo iš Lynne’ės Ramsay. Man ji – labai šiuolaikiška autorė, kurios mąstymas itin artimas.

Papasakokite apie bendradarbiavimą su operatoriumi. Filmavote skaitmenine kamera? Ar svarstėte galimybę rinktis 35 mm kino juostą?

Tai trečiasis filmas, kurį sukūriau su operatoriumi Franku van den Eedenu. Labiausiai vertinu jo gebėjimą klausytis. Jis išgirsta aktorius ir prisitaiko prie susiklosčiusios situacijos. Panašiai dirbu ir aš. Turime scenarijų, aplinką – nuo jų atsispiriame, tačiau ilgainiui iš to dažnai išauga nauji dalykai, viskas mainosi. Tai labai veikia apšvietimą: jis turi būti tinkamas filmuoti 360 laipsnių kampu. Keičiasi ir komandos darbas – tarp dekoracijų privalome rasti vietų, kur jos nariai galėtų pasislėpti. O Frankas turi judėti itin laisvai.

Jis man – šokėjas. Šoka su kamera ir su aktoriais. Pastebėjęs ką nors įdomaus, iškart juda ta kryptimi. Man nė nereikia Frankui nieko sakyti. Žinoma, tokį ryšį užmezgėme per tris drauge pastatytus filmus.

Išbandėme ir kino juostą, rezultatas mums labai patiko, tačiau dėl tokio filmavimo būdo ir norimos laisvės jos atsisakėme. O mūsų naudota „Alexa“ kamera išgautas vaizdas atrodo beveik apčiuopiamas, ir tai mane traukė. Be to, jis šiuolaikiškas, ir manau, kad šiuo atveju tai tinka.

Kaip rinkotės filmo dainas ir rengėte pasirodymus? Ar rėmėtės istorine medžiaga, ar kūrėte patys?

Dauguma dainų – 90 proc. – atkeliavo iš to meto karių dienoraščių. Ir žodžiai, ir melodijos yra iš anų laikų. Viena daina parašyta specialiai – ta, kuri pabaigoje dainuojama sprogimo išmuštoje duobėje. Visgi didžioji repertuaro dalis – autentiška.

Norėčiau grįžti prie jūsų minčių apie karą, baimę, drąsą ir bailumą. Jau pats pavadinimas leidžia įvairias interpretacijas. Ar, keičiantis vyriškumo sampratai, keičiasi ir mūsų supratimas apie drąsą? Tradiciškai šie dalykai buvo glaudžiai susiję. Ar, iš naujo apibrėžę vieną, kitaip suvokiame ir kitą?

Taip, tai išties įdomu. Manau, gyvename pasaulyje, kuriame patriarchalinis mąstymas suformavo drąsos sampratą, ypač kalbant apie vyrus: ji glaudžiai siejama su gebėjimu apsaugoti ir žaloti. Man atrodo, daugybę jaunuolių praeityje kariauti pastūmėjo baimė būti išvadintiems bailiais, ir šis vertinimas buvo susijęs su gebėjimu smurtauti. Dėl to man įdomu juo suabejoti. Skaitydamas apie tuos, kurie dezertyravo, dingo ar pabėgo, matau žmones, kurie, nors jiems buvo diegiamas noras kariauti, nusprendė išreikšti save ir patys pasirinkti tai, kas jiems atrodė teisinga, – ištrūkti iš smurto.

Nesu linkęs nieko vadinti nei didvyriu, nei bailiu ar siūlyti šių sąvokų apibrėžimų, nes man jos turi pernelyg stiprų emocinį krūvį. Daug kam jos tampa spąstais. Tačiau norėjau paklausti: kuriai kategorijai priskiriame žmones, kurie patys nusprendžia, kas jiems teisinga? Juk, vos pradedi rašyti scenarijų, viskas ima suktis apie herojaus kelionę. Žodis „herojus“ visur, jis nepaprastai svarbus. Iš filmo tikimasi, kad veikėjas bus didvyriškas. O man norėjosi sukurti tokį, kuris bent jau pagal visuomenėje įprastą požiūrį nebūtinai pateisintų tokį lūkestį.

Iš anglų k. vertė Tauras Bernotas 

2026-09-28