Ruduo. Rudai – tarsi sukrešėjusiu, nebetekančiu krauju – visose žemės atodangose išsiverčia bet kokios buvusios žaismingos vasaros spalvos. Lapai medžių šakose ar ant šaligatvių, augalai soduose, daržuose, gėlės parkuose ir po daugiabučių langais – nesvarbu, kas ir kur augo, visa virsta vientisu tręštančiu paklotu, kurį neilgai trukus užklups ir prispaus pirmosios geliančio lapkričio snaigės. Išdidžios ir nekintančios stovės vien eglės, pušys, tujos, kėniai, kadugiai. Kartais galvoji – gera gebėti savo saulės antenas paversti žaliuojančiais spyg­liais, o šiais atsibadyti, kad jokie šalčiai bei pūgos nekąstų, bet, kita vertus – ar gali būti gražesnė metamorfozė, kai visko netekęs ir tarytum nugalėtas koks plikas krūmas pavasarį sukrauna žiedus, išpumpuruoja savo lapų formas, faktūras ir spalvas, liudydamas nenutrūkstamą gyvenimo ratą?

Argi žmogui nebūna tokių akimirkų, kai būtina virsti erškėčiu ar kaktusu, kad išgyventų? O tautoms, valstybėms? Štai sėdime su būreliu ukrainiečių dailininkų Dzūkijos miške, kur jie galėjo atvykti kelioms atokvėpio dienoms, kalbamės apie juos, menininkus, apie jų namus miestuose ir kaimuose, apie šalį. Graudinasi moterys ir vyrai, negali ramiai pasisakyti, nurieda ašara. Bet nė akimirką nedvejoja, kad Ukraina švęs pergalę ir visos kančios baigsis. Nes jų tauta turi tokius generolus, vadus, kareivius, kuriais tiki tarsi arkangelais – mūsų protingieji, stiprieji, nepasiduodantieji, kaipgi mes su jais nelaimėsime? O va čia, su tuo vos pakeliamu granatsvaidžiu – lieknutė, gražutė kovotoja moteris. Mums užteks ir jėgų, ir kantrybės. Kodėl kažkas abejoja?

Klausiu – ar galite kurti? Teptukas klauso? Sako – sėdime čia tyloje, negalime patikėti, kad jos – šitiek daug. Kad niekur nereikia bėgti, slėptis, kad nesproginėja, nekaukia sirenos, kad maisto – kiek nori… Kariai už mus visus fronte, mes darome tai, ką sugebame. Sunku, neramu, mintys visokios… Nežinom, ką išvysime grįžę iš Lietuvos. Bet pasaulis ir Dievas su mumis, kad ir kaip besistengtų Rusija – ji mūsų neparklupdys. Karas yra baisu, tačiau neapykanta – dar baisiau. Mus provokuoja nekęsti, bijoti, pasiduoti. Nieko iš to neišeis. My peremozhemo.

Po jokiomis melo kulkomis nepramušamais šarvais – jautrus, skaudantis, verkiantis, kraujuojantis, įstengiantis, nesuvokiamų antgamtinių jėgų padedamas kurti pats gyvenimas. Jis nesibaigia, tik kartais paspringsta sušaudyto pavasario, vasaros, rudens krešuliais, sustingsta tarytumei koks klevas, užgesinęs dar vakar švietusį raudonį, ir byra ant ledėjančio vandens. Nesvarbu, kad atėjo šlavėjas ir pamosikavo savuoju šluotražiu. Gyvenimas žino, kuo gali pasitikėti, – Saulė apsuks ratą ir vėl iš visų jėgų budins, purtys, iš burnos į burną pūs amžinąjį „Labas rytas, kelkis, eikime“.