Visuomet intuityviai jutau, kad gyvenime esama kažko daugiau nei vien kasdienė rutina ar tradicinė sėkmės samprata, nors ir nepavykdavo to įvardyti. Tas „kažkas“ man daugybę kartų pasireiškė įvairiausiomis pasitaikiusiomis galimybėmis. Jos leido aiškiai patirti beribę energiją, užplūstančią tuomet, kai imiesi širdžiai mieliausios veiklos ir leidiesi nešama jos srauto. Tas „kažkas“ mane nuvedė gyventi ir dirbti į septynis nuostabius miestus: Niujorką, Londoną, Paryžių, Čilės Santjagą, Barseloną, Kasablanką ir Beirutą. Kiekvienas jų savaip mane įkvėpė, leido sutikti nepaprastai daug įvairių žmonių, drauge imtis įdomių projektų.

Šiandien tą „kažką“ vadinu dieviškąja kuriamąja energija. Ji pasirodo įkvėpimo forma ir nusineša nepakartojama kūrybiškumo banga, jei tik leidi jai srūti savo esybe ir nepaisai proto.

Kelionėse man pasisekė sutikti keletą kitų žmonių (dažniausiai dizainerių, menininkų ir inovatyvių verslininkų), kurie irgi „veikia“ lydimi šios energijos. Jų apsuptyje tikrai gali pajusti, kad kūrybinis procesas nėra vien techninis. Tokių žmonių žodžiais tariant, kokio nors projekto sumanymas dažnai kyla iš „nežinia kur“. Tarytum tavy įsižiebtų lemputė ir niekaip negalėtum jos išjungti. Leidiesi nešamas stichiško srauto: čia niekas neaišku, bet viskas gražiai veriasi prieš akis tau pačia natūraliausia forma. Tiesiog virsti įrankiu, kuriuo pluša dieviškoji kuriamoji energija. Ji atlieka savo darbą ir visas svarbiausias smulkmenas sudėlioja į joms skirtas vietas tavo vardu.

Norėčiau papasakoti apie kelis Paryžiuje ir Beirute sutiktus menininkus, kurie man priminė, kaip ši energija veikia. Tikiuos, kad šios trys istorijos vienaip ar kitaip įkvėps ir Jus.

„Ne, aš savo stiliaus nekeisiu.“
Susipažinkite su Flavia Codsi, Beirute gyvenančia menininke

Su Flavia susitikau kavinėje „Ginette“, vienoje prašmatnesnių Gimeizo – vieno iš Beiruto gyvenamųjų rajonų – vietelių. Nešina motociklininko šalmu ji plačiais žingsniais įžengė vidun, ilguose tamsiuose jos plaukuose tebejutau vėją. Ak, laisvaširdžiai žmonės man tokie artimi! Flavios nesuvaržyta, tačiau žemiška dvasia, mąslus žvilgsnis ir šypsena žadėjo, kad pokalbis bus prasmingas. Kaip tik toks, kokius mėgstu!

– Sveika atvykusi į Beirutą, – pasisveikino ji. – Kokie vėjai atpūtė?

Atsakymas į šį klausimą man visuomet strigdavo gerklėje… Nedrįsdavau žmonėms atskleisti tiesos, mat baiminausi, jog būsiu palaikyta neatsakinga ar nesusipratusia gyvenime (o galbūt taip ir yra!). Argi ne visi šiais laikais gyvena pagal gerai sustyguotus planus? Atkeliauti į Beirutą, atvirai šnekant, mane pastūmėjo spontaniškas entuziastingo smalsumo pliūpsnis. Tuo metu gyvenau Barselonoje ir pajutau, kad laikas judėti kur nors kitur.

Na, gerai, pamaniau… Kadangi jau peržengiau pasienio muitinės slenkstį, prarasti nebeturiu ko.

– Leidausi į nuotykį, – neryžtingai paaiškinau.

Flavia linktelėjo galva. Vos atvykus į Beirutą viskas man klostėsi kuo puikiausiai, lyg būčiau kokios bangos švelniai išmesta į krantą. Ir štai vėl – jos supratingumas patvirtino, kad pasirinkdama šį miestą neklydau. Čia gyvena mano žmonės!