fbpx

Pasirinkimas ir karuselė

Erika Drungytė

Kartą vienas menininkas pasakė: „Klausimai ir atsakymai – tokia pat fikcija, kaip ir pasirinkimas.“ Ir iš tiesų, daugybė klausimų, kuriuos keliame, tėra mėginimas įrodyti tą atsakymą, kurį jau seniai žinome. Galbūt jis nėra supakuotas į raidžių apvalkalą, galbūt dar neturi žodžio pavidalo ar nebuvo ištartas balsu. Bet atsakymas visada jau yra. Pasąmonėje, nuojautose, sapnuose. Jis plaukioja kiekvieno žmogaus vidinėse substancijose arba visai šalia jo, todėl intuicijos graibštu galimas išgriebti. Tas jo beveik pavidalas, beveik buvimas, beveik išsipildymas ir yra kutenančioji plunksna, erzinanti, įkyrinti, maldaujanti – nagi, ištark mane, ir aš tapsiu kūnu. Tačiau viskuo abejojanti galva ima skleisti erezijas, papila milijoną priežasčių nepatikėti. O tai ir yra klausimai. Jų vingrybės atskleidžia vylingo, gudraujančio, erzinančio, besimėgaujančio kančia proto prigimtį. Jis sako – negali būti! Ir užsėja tavąjį lauką abejonių ramunėmis: myli, nemyli?

Vidun įsibrauna atsargumas, įtarumas, skepsis, nerimas, baimė. Smegenys karštligiškai imasi nėrimo vąšeliu ir iš vienos kilpos traukia kitą, ne atpalaiduodamos, bet užverždamos, ne išlaisvindamos, bet surakindamos, ne paleisdamos, bet pririšdamos. Klausimų grandinėlė būna skirtingo pobūdžio ir ilgio, tačiau jos prigimtis visą laiką tokia pati – mėginti surasti atsakymą, iš kurio kiltų kitas klausimas. Kuo daugiau sumaišties, kuo daugiau netikrumo, kuo daugiau disbalanso. Karuselė sukasi, arkliukai lyg ir kažkur lekia, lyg ir smagu, lyg ir vėjas švilpia ausyse, o sustojus supranti, kad niekur nebuvo keliauta, tik apsuktas ratas kitas, tik pasimėgauta svaigiu supimu, tik pasigrožėta pro šalį skriejančiais vaizdais.

O kaip dėl pasirinkimo? Ką menininkas turėjo galvoje tvirtindamas, kad pasirinkimo nėra? Jo tekste sakoma, jog žmogus jau yra pasirinktas, pavyzdžiui, žiūrėjimo: „Žiūrėjimo ženklas – aš pats. Sutapti su žiūrėjimu – prasminga. Pavojų nėra.“ Kitaip tariant, tereikia atsiduoti sau pačiam. Nes viskas jau yra tavyje. Net ir pasirinkimas – viską jau esi pasirinkęs, tačiau tuomet, kai tik suabejoji ir leidiesi suvedžiojamas, leidiesi „neriamas“, supainiojamas, provokuojamas, išmušamas iš savęs, įbauginamas, susargdinamas, prasideda vaikiškas arkliuko, matomo priešais, vijimasis. Tikintys ir romieji netinka karuselės karalystei.

Per visus žmogaus gyvavimo amžius egzistavo dvi pasirenkančiųjų stovyklos. Vieni apie tai nieko nekalba, bet gyvena vadinamajame „čia ir dabar“ realybės momente, užsiima praktikomis, raminančiomis protą ir aistras, darbais, mažinančiais kančią, kylančią iš lūkesčių, pasikliauja vidiniu balsu ir tuo Kitu, kurį vadina įvairiais žodžiais – Dievu, Kūrėju, Absoliutu, Didžiuoju protu. Antrieji pirmuosius vadina išminčiais, dvasingais žmonėmis, dvasiniais mokytojais ar dar kaip kitaip. Jie žino, kad pirmieji kviečia pasikliauti širdimi, tačiau gyvenime visada šaiposi ir iš širdies, ir iš pasirinkimų, priimamų ne didžiojo egocentriko – to, kuris kelia nerimą, baimę ir sumaištį, pyktį ir nepasitenkinimą, įniršį ir despotizmą. Visada laimi antrieji – jų yra šis pasaulis. Bet pirmieji žino egzistuojant ir kitą. Todėl dažnokai iš visko kikena.

2020-01-21
Tags: