fbpx

LINO LAGO: SUKLASTOTA TEORIJA APIE GROŽĮ

Eglė Petreikienė

Ar reikia būti filosofu, kad suprastum meno kūrinį? (Klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kvailas.) Kai kuriais atvejais – taip. Na, bent jau reikėtų turėti žiniomis, o ne nuojautomis grįstą ir pakankamai gilų filosofinį požiūrį į kūrybą, jos prasmę ir tikrovės bei laiko atspindžius mene. Ispanų tapytojas Lino Lago ir yra tas atvejis, jei norime perkąsti šį kietą riešutą iki pat branduolio. Nė nemėginsiu apsimesti, kad jau aš tai čia viską įkandu ir tuoj visiems paaiškinsiu – nė velnio! Tik mėginu pralukštenti – sluoksnis po sluoksnio – daugiaprasmius kodus kone tobulai nutapytuose bei chuliganiškai paties autoriaus „sugadintuose“ paveiksluose. Bandau suprasti: kokių idėjų vedinas tapytojas, galįs be menkiausio eskizo, tiesiog pradėdamas nuo drobės vidurio sukurti garsiausių meistrų originalui prilygstančią kopiją, ryžtasi ant jos šliukštelėti dažų? Jei nepavyko teisingai vandalizuoti iš pirmojo karto, nieko tokio – Lino pasidarys dar vieną „pagrindą“. Arba perpjaus darbą perpus su visu rėmu; pakiš nuostabiausią vaizdą po elementaraus stalelio stalviršiu: prašom, žiūrove, klauptis ir gėrėtis iš apačios.

„Matyt, ne objektai, bet jų vaizdavimo būdas ir aplinka įgalintų efektyviau atkoduoti Lino Lago sumanymus. Ko gero, verta pasinaudoti vaikų požiūriu, kuris savo naivumu leidžia pamatyti tai, nuo ko suaugusieji nusuka žvilgsnį ir ką jie nutyli, – siūlo filosofas Aldis Gedutis, parašęs įžangą „Lino Lago“ albumui. – Stebėdami Lino Lago paveikslus vaikai kaip taisyklė užduoda du klausimus: (i) kas parašyta šiame paveiksle? (ii) kodėl tie gražūs paveikslai išterlioti dažais?“

Užrašai ryškiuose spalvų lopuose, dažniausiai nemenkai uždengiančiuose patį kūrinio centrą, įkyriai trukdo pamatyti klasikinį grožį. Jie ir yra tas grėblys, ant kurio žiūrovas vis užlipa ir užlipa, kaskart į kaktą gaudamas po frazę: „Šis plotas nėra svarbus“, „Ką čia veikia sup**ta gėlė?“, „Ši dalis užimta“, „Nepriklausomybę nuo šunsnukių kitoje pusėje!“, „Deklaruojame nepriklausomybę nuo kitos pusės kiaulių!“, „Mes esame niekas“ bei kone kultiniu tapęs šūkis „Į eilę, kalės vaikai!“. Visokių klausimų kyla ne tik man, jums, bet ir filosofijos daktarui A. Gedučiui, ypatingai daug – apie „Nepriklausomybės“ (Independencie) ciklo darbus: „Kodėl atribojimas neįmanomas? Ar tų skirtumų išvis nėra ir mes visi vienodi? Ar visgi skirtumai yra, tačiau viskas pernelyg glaudžiai persipynę, todėl nėra galimybės vieniems nuo kitų atsiriboti? Ar tai natūralūs skirtumai, ar sukonstruoti skirtumai? Kokia tikroji Lino Lago pozicija? Ar tai analizė? Ar pašaipa? Pasityčiojimas iš radikalų ir nepriklausomybininkų? Pasityčiojimas iš stebėtojų, kurie dėl žinių stygiaus nesupranta, ko siekia objektai paveiksluose?“

Panašu, kad, nepakalbinę paties autoriaus, taip ir liktume spėlionių labirintuose.

Suklastota teorija apie grožį (False Theory About Beauty) – taip pavadinta Tavo paroda, šiuo metu vykstanti Paryžiuje. Ką bendra turi grožis su šiuolaikine konceptualia tapyba ir apskritai – su menu?

Kas sieja grožį bei meną? Viskas. Nėra kito meno apibrėžimo kaip: gražus būdas atspindėti mūsų laiką. Visada taip buvo ir visada bus. Klausimas slypi kitur: kaip jūs suprantate grožį ir ką žinote apie savo laiką? Daugelis menininkų neturi žalio supratimo nei apie vieną, nei apie kitą – gyvena dausose, ypač tie, labiausiai politizuoti. Jiems sunku sutikti, kad menas iš esmės yra papuošimas; būtent tą kiekvienas jų daro, netgi didžiausi konceptualistai. Šio teiginio pripažinimas reikštų, jog visa postmodernaus meno teorija, pradedant nuo Theodoro Adorno, yra sumautas šlamštas. Bet vis dar esantis šlovės viršūnėje. Dabar gyvename tikrai falsifikuotoje nūdienoje, viskas yra klastotė, ir meno pasaulis – ne išimtis. Pavadinau „Suklastota teorija apie grožį“, nes mano darbai remiasi XIX a. portretais, štai kodėl. Šiuolaikinio meno era prasidėjo atmetant tokio tipo tapybą kaip „buržuazinę mokyklą“. Ką gi… Man visiškai akivaizdu, kad postmodernizmas tapo dar viena „sena mokykla“. Pernai buvo Marcelio Duchampo „Fontano“ jubiliejus – iškiliausio pastarojo amžiaus kūrinio šimtmetis, tačiau spengė simptominė tyla. Bandoma nutylėti faktą, jog postmodernizmas sparčiai sensta. Suprantu, kad manierizmas jau tapo kanonu, tad renkuosi ką kita. Man ir Duchampas, ir Velázguezas – tas pats nukaršęs ponas. Šiuolaikinio meno pasaulis yra painiavos žemė (kaip viskas šiandien), pilnai remiama (kaip visada buvo subsidijuojamas menas) grupelės apsimetėlių, įsivėlusių į šimtametės akademijos reikalus. Užsukus modernaus meno muziejun ir paskaičius, pasiklausius, ką ten jie šneka, paaiškėja, kad mums pateikiami aiškūs mitų pavyzdžiai, primenantys tuščias šnekas apie nimfas ir pan. Parodų kuratoriai bei patys kūrėjai šiandien kalba kaip XIX amžiaus akademikai. Jie tiesiog neturi ką pasakyti – neišprusėliai, stokojantys menkiausio supratimo apie istoriją ar ką kita.

Tavo kūriniai, papildyti užrašais, manifestuoja vieną ar kitą idėją, pvz., nepriklausomybę nuo kiaulių arba nuo šunsnukių. Ką Tau reiškia nepriklausomybė?

Minimos serijos darbai, sukurti gana seniai, kalba apie nacionalizmą. Apie jį turiu asmeninę nuomonę, tačiau šiuose paveiksluose (kaip ir visuose savo kūriniuose) esu neutralus, tiesiog reprezentuoju faktą, reikalo esmę. Niekas nėra nepriklausomas, niekas neturi savo identiteto. Tai dar vienas mitų, kuriais menas painiai, bet mielai vadovaujasi. Mūsų tapatybę mums suteikia kiti. Tai filosofinė, savaime suprantama tiesa. Tačiau verslui tiesa dažniausiai nėra paranki, nes visuomet lengviau parduodama demagogija ir sofizmai.

2018-07-24