Prieš dešimt metų išsiskyręs tėvas su mažamete dukra įsėdo į greitąjį traukinį, važiuojantį iš Seulo į Busaną, tačiau, jiems dar nepasiekus kelionės tikslo, didžiąją Pietų Korėjos dalį užplūdo zombiai.

Ši paprasta idėja pavertė režisieriaus Yeono Sang-ho „Traukinį į Busaną“ (Train to Busan,  2016) vienu sėkmingiausių savo kartos korėjiečių filmų. Po premjeros 2016 m. Kanų kino festivalyje jis pritraukė daugiau nei 11,5 mln. žiūrovų, negana to, tėvynėje ir keliose Azijos rinkose sumušė korėjiečių kino bilietų pardavimo rekordus.

Minint dešimtąsias garsiojo trilerio metines, jis grįžo į didžiuosius ekranus – šįkart 4K formatu. Visgi naujoji versija pasirodo pasaulyje, kuriame Korėjos filmai ir televizijos laidos užima visiškai kitokią kultūrinę poziciją nei 2016-aisiais. Kelis žanrus jungianti kino juosta „Parazitas“ (Parasite, rež. Bongas Joon-ho, 2019) „Oskaruose“ 2020 m. pelnė geriausio filmo apdovanojimą (ir daugybę kitų), populiarus televizijos serialas „Kalmaro žaidimas“ (Squid Game, rež. Hwangas Dong-hyukas, 2021–2025) tapo tarptautiniu fenomenu, o Korėjos aktoriai vis dažniau atpažįstami žiūrovų už Azijos ribų.

Žvelgiant iš 2026 metų perspektyvos, „Traukinys į Busaną“ ženklina svarbų tos transformacijos etapą. Jis parodė, kad komercinis Korėjos kinas gali pritraukti pasaulio dėmesį, tuo pat metu vaizduodamas šaliai svarbias socialines problemas ir pasitelkdamas vietines pasakojimo tradicijas.

Krizę išgyvenanti visuomenė

Filme pasakojama apie sėkmingą fondų valdytoją Soką-vū (akt. Gongas Yoo), kuris veža savo dukrą Sū-an (akt. Kim Su-an) pas jos motiną į Busaną. Traukiniui vos pajudėjus iš Seulo geležinkelio stoties, viena keleivė, užsikrėtusi zombių virusu, pradeda pulti kitus žmones.

Čia į vieną uždarą erdvę susirenka įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tarp keleivių yra nėščioji su sutuoktiniu, moksleiviai, pagyvenusios seserys, geležinkelio darbuotojai, benamis ir turtingas transporto įmonės vadovas. Traukinys – taip pat vienas iš pagrindinių juostos veikėjų, jo siauri koridoriai bei automatinės durys bet kokį judėjimą tarp vagonų paverčia taktiniu iššūkiu.

Plintant infekcijai, visuomeninė padėtis suteikia menką apsaugą. Tokiomis aplinkybėmis kiekvieno charakteris vertinamas pagal tai, kaip jis reaguoja į kitų pažeidžiamumą. Vadovas Jong-sukas (akt. Kimas Eui-sungas) bando įtikinti aplinkinius neįsileisti tų, kuriems pavyko prasibrauti iki tariamai saugios vietos, ir jo savanaudiškumas netrukus tampa užkrečiamas.

Pagrindinis veikėjas Sokas-vū iš pradžių taip pat vadovaujasi šiuo instinktu. Jis dukrai Sū-an liepia pasirūpinti savimi ir pasinaudoja asmeniniais ryšiais, kad užtikrintų jiedviem apsaugą. Vis dėlto Sū-an veiksmai priverčia jį persvarstyti savo sprendimą. Mergaitės rūpestis nepažįstamaisiais skatina tėvą kitaip suvokti atsakomybę. Duktė parodo, kad bendradarbiaudami tarpusavyje keleiviai sukuria galimybes išgyventi, o tie, kurie atsiriboja nuo kitų, kelia pavojų savo pačių saugumui.

Institucijų nesėkmė

„Traukinyje į Busaną“ taip pat nagrinėjamos individualaus elgesio ribas peržengiančios temos. Tarp keleivių kylant vis didesnei panikai, vyriausybės pranešimai bei televizijos reportažai apie nelaimę kalba miglotai, įvardydami ją kaip smurtinius neramumus ir nepateikdami beveik jokios naudingos informacijos. Tedžono stotyje neva saugią kariuomenės pajėgų zoną irgi greitai užplūsta siautėjantys zombiai.

Tokie vaizdai 2016-aisiais Pietų Korėjoje buvo ypač jaudinantys, nes prieš dvejus metus kelto „Sewol“ katastrofoje žuvo daugiau nei 300 žmonių, tarp jų – 250 vienos vidurinės mokyklos mokinių. Įvykio tyrimai atskleidė aplaidų saugos reikalavimų laikymąsi, prastą pasirengimą ekstremalioms situacijoms bei klaidinančią viešąją komunikaciją.

Nacionalinė trauma, susijusi su minėta nelaime, išliko. Vėlesniais metais populiariojoje kultūroje nuolat buvo grįžtama prie žmonių, kurių likimus nulėmė juos apsaugoti turėjusios, bet savo pareigų neatlikusios institucijos.

Vyriausybės reakcija į „Sewol“ katastrofą prisidėjo prie visuomenės pasitikėjimo tuometine prezidente Park Geun-hye praradimo. 2016-ųjų pabaigoje milijonai prisijungė prie žvakių protestų prieš Park – tai baigėsi jos apkaltos procesu dėl korupcijos skandalo. Nors „Traukinys į Busaną“ pasirodė dar prieš didžiausias demonstracijas, čia išreikštas skepticizmas verslo ir politinės valdžios atžvilgiu atspindėjo tuometį piliečių nepasitenkinimą.

Prieš „Parazitą“ ir „Kalmaro žaidimą“

Iki „Traukinio į Busaną“ Yeonas Sang-ho jau buvo žinomas dėl savo tamsios animacijos. Tokiuose jo darbuose kaip „Kiaulių karalius“ (The King of Pigs, 2011) bei „Klastotė“ (Saibi, 2013) nagrinėjami patyčios, skurdas, religinis išnaudojimas. „Traukinys į Busaną“, pirmasis autoriaus vaidybinis pilnametražis filmas, toliau derino socialinę kritiką su korėjietiška melodrama. Ši juosta žymi režisieriaus perėjimą prie didelio masto projektų, leidusių apie jam rūpimas problemas kalbėti tam pasitelkiant komercinę produkciją, pasiekiančią gerokai platesnę auditoriją.

2016 m. Korėjos kinas jau turėjo tvirtą tarptautinę reputaciją. Tokie režisieriai kaip Bongas Joon-ho ir Parkas Chan-wookas daugiau nei dešimtmetį traukė kino festivalių žiūrovus bei kritikus filmais, tarp kurių – „Senis“ (Oldboy, 2003), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of Murder, 2003), „Šeimininkas“ (The Host, 2006).

Pasinaudojęs visiems gerai pažįstamu zombių istorijos žanru, „Traukinys į Busaną“ peržengė nusistovėjusių auditorijų ribas ir pasiekė platesnę rinką. Filmo veiksmas įveikė kalbos barjerus, o emocinis įtampos lygis buvo plačiai suprantamas, visgi jame vaizduojamos institucijos, socialiniai konfliktai bei šeimos santykiai būdingi būtent Pietų Korėjai.

Gebėjimas dirbti su atpažįstamais žanrais tapo pagrindiniu veiksniu, lėmusiu pasaulinę šios šalies kino kultūros sėkmę. „Parazite“ trilerio ir juodosios komedijos derinys buvo panaudotas klasinės nelygybės temai nagrinėti, o televizijos seriale „Kalmaro žaidimas“ vaikų žaidimai tapo istorijos apie skolas, neviltį ir brutalią konkurenciją pagrindu. Kaip ir „Traukinys į Busaną“, abu kūriniai kalba apie šiuolaikinės Pietų Korėjos visuomenės patiriamą spaudimą taip, kad tai būtų suprantama tarptautinei auditorijai.

Yeonas yra teigęs, jog pasaulinė jo sėkmė formavosi daugelį metų: Korėjos kino autoriai pamažu pelnė kitų šalių žiūrovų pasitikėjimą, o „Traukinys į Busaną“ padėjo šį pasitikėjimą iš kino festivalių perkelti į masinę pramogų kultūrą. Praėjus dešimtmečiui, filmo žinutė apie žmogaus elgesį susidūrus su visuomeniniais iššūkiais nepraranda savo įtaigos, o Korėjos kino kultūros komercinė įtaka ir toliau auga.

Apie autorę:

Sarah’a A. Son – Šefildo universiteto Rytų Azijos studijų mokyklos dėstytoja ir Korėjos studijų centro vadovė, tyrinėjanti žmogaus teises Šiaurės Korėjoje, migraciją ir diasporą, populiariąją kultūrą, tapatybę bei Korėjos pusiasalio ir Rytų Azijos tarptautinius santykius.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Lėja Čugunovaitė

2026-10-19