Pirmuosiuose „Taksi vairuotojo“ (Taxi Driver, 1976) kadruose pro Niujorko gatvių groteles kylant garų tumulams išvystame neramias rudas Treviso Biklo akis. Personažą įkūnijo Robertas De Niro’as, ir šis vaidmuo tapo vienu svarbiausių aktoriaus karjeroje.

Tai buvo antras sėkmingas Martino Scorsese’ės ir R. De Niro bendras darbas. Vėliau jiedu drauge sukūrė dar aštuonis ilgametražius filmus. Režisierius priklausė naujai kartai, plėtusiai „Naujojo Holivudo“ ribas. Minėtos epochos kinas laužė studijų sistemos taisykles: tapo šiurkštesnis, niūresnis, nebijojo pažvelgti į tamsiąją amerikietiškosios svajonės pusę. Tokie kūriniai kur kas labiau atliepė slogią aštuntojo XX a. dešimtmečio nuotaiką nei optimistiški septintojo dešimtmečio filmai.

Jau kelerius metus „Taksi vairuotoją“, Jungtinėje Karalystėje pasirodžiusį lygiai prieš pusę amžiaus, aptariu su savo kurso „Amerika kine“ studentais. Nagrinėjame, kaip filmai vaizduoja JAV istoriją. „Taksi vairuotojas“ – puikus pavyzdys, iki šiol sulaukiantis įdomių studentų reakcijų.

1976-aisiais vyko ir JAV prezidento rinkimai. Juose susirungė susikompromitavusį Richardą Nixoną pakeitęs respublikonas Geraldas Fordas ir demokratų kandidatas, žemės riešutų augintojas iš Džordžijos Jimmy’is Carteris.

Šalis vis dar jautė Vietnamo karo padarinius. Amerikiečius slėgė nusivylimas, kurį sukėlė žudynės Mi Lajuje (My Lai), Pentagono dokumentų paviešinimas, įsilaužimas į demokratų būstinę Votergeito komplekse, mėginimai jį nuslėpti ir galiausiai Nixono atsistatydinimas. Visuomenėje tvyrojo paranoja. Šaltojo karo santykiams palengva šylant, priešas jau slypėjo ne tik išorėje, bet ir valstybės viduje.

Suklestėjo paranojos persmelkti sąmokslo trileriai: „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976), „Kliutas“ (Klute, 1971), „Trys Kondoro dienos“ (Three Days of the Condor, 1975) ir „Sąmokslas „Paralaksas“ (The Parallax View, 1974). Ta pati nuotaika būdinga ir „Taksistui“. Naktinis haliucinaciją primenantis filmo pasaulis net verčia abejoti: ar viskas, ką regime, iš tiesų vyksta, ar tėra Biklo sąmonės vaisius?

Nors JAV kariuomenė iš Vietnamo buvo pasitraukusi prieš trejus metus, karas tebeužėmė svarbią vietą amerikiečių sąmonėje. 1975-aisiais kritus Saigonui šalis buvo suvienyta, o drauge galutinai išryškėjo JAV imperialistinės politikos Vietname nesėkmė.

Biklo vyriškume susipina amerikietiškas smurto mitas ir irokėziška šukuosena. Pagrindiniu veikėju pasirinkęs Vietnamo karo veteraną filmas nagrinėja ne tik šias temas, bet ir namo grįžusių karių patirtis: vienatvę, susvetimėjimą, potrauminio streso sutrikimą.

Ekrane atsiskleidžia tarsi gintare sustingęs aštuntojo dešimtmečio Niujorkas, nė iš tolo neprimenantis iščiustyto, kone Disneilendu virtusio šiandienos miesto. Times’o aikštėje tuomet buvo pilna erotinių reginių salonų, sutenerių, prostitučių ir įvairaus plauko sukčių. Pramonė nyko, miestas iro ir balansavo ties bankroto riba. Nusikalstamumas klestėjo, gatvėse netrūko narkotikų bei šiukšlių, o ekonomika merdėjo.

Niujorkas buvo pavojingas, rasizmo ir neapykantos moterims persmelktas miestas – biblinė Sodoma ir Gomora. Biklą piktina jį supantis chaosas, nusikaltimai, korupcija bei moralinis nuosmukis. Dienoraštyje jis rašo: „Naktį išlenda visi gyvuliai: dvokiančios kekšės, pederastai, žydrieji, kaifuotojai, narkomanai – ligoti, parsidavę.“ O pareikšdamas, kad „vieną dieną užklups tikras lietus ir nuplaus visas šias padugnes nuo gatvių“, svajoja apie kerštą bei teisingumą, įgijusius biblinio tvano pavidalą. 

De Niro tampa kino ikona

„Taksi vairuotojas“ nebuvo pirmasis reikšmingas De Niro vaidmuo. Tiesa, aktorius nebuvo ir pirmasis Scorsese’ės pasirinkimas: iš pradžių režisierius įkūnyti veikėją siūlė Harvey’iui Keiteliui, tačiau šis atsisakė ir verčiau pasirinko vaidinti sutenerį Sportą Higinsą. Vis dėlto „Taksistas“ užbaigė savotišką filmų trejetą, įtvirtinusį De Niro reputaciją Holivude. Kiti du kūriniai buvo „Nešvarios gatvės“ (Mean Streets, 1973) ir „Krikštatėvis II“ (The Godfather Part II, 1974).

De Niro laikėsi vaidybos metodo, skatinančio kuo labiau įsijausti į personažą, todėl vaidmeniui ruošėsi itin kruopščiai: prieš filmavimą kelias savaites Niujorke dirbo taksi vairuotoju. Aktoriaus „Nešvariose gatvėse“ ir „Taksiste“ įkūnyti personažai padėjo suformuoti jo įvaizdį ekrane – užgrūdinto gatvės kovotojo, gangsterio. Jį aktorius vėliau plėtojo filmuose „Įsiutęs bulius“ (Raging Bull, 1980), „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990), „Baimės iškyšulys“ (Cape Fear, 1991) ir „Kazino“ (Casino, 1995). Vėlesnėse komedijose „Sutrikęs gangsteris“ (Analyze This, 1999) bei „Paskutinis jaunikio išbandymas“ (Meet the Parents, 2000) De Niro šį įvaizdį jau parodijavo.

Biklo fizinė transformacija pranašauja raumeningesnius, perdėtą vyriškumą įkūnijančius devintojo dešimtmečio antiherojus. Visgi, nors ima kone maniakiškai mankštintis, vyras išlieka liesas kaip kartis ir nė iš tolo neprimena tokių Ronaldo Reagano epochos žvaigždžių kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ar Sylvesteris Stallone’ė.

Filme taip pat vaidino H. Keitelis, Jodie Foster ir Cybillė Shepherd. Scenaristas Paulas Schraderis pasakojime asmenines patirtis susiejo su Fiodoro Dostojevskio, Jeano-Paulio Sartre’o ir Albert’o Camus idėjomis. Muziką sukūrė vienas mėgstamiausių Alfredo Hitchcocko kompozitorių Bernardas Herrmannas. Partitūrą jis užbaigė likus vos kelioms valandoms iki savo mirties.

„Taksi vairuotojo“ palikimas

Filmas taikliai pagavo to meto dvasią: buvo nominuotas keturiems „Oskarams“, o 1976 m. Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Vis dėlto Biklo reikšmė neapsiribojo kritikų vertinimais. Jis įkūnijo pagiežingą, įtūžusį, savęs nekenčiantį, bendrauti nemokantį jauną vyrą, kamuojamą pavojingo gelbėtojo komplekso.

Vienas tokių vyrų – Johnas Hinckley’is – liguistai susižavėjo „Taksistu“, ėmė persekioti Foster ir 1981-aisiais, mėgindamas atkreipti jos dėmesį, pasikėsino nužudyti prezidentą Ronaldą Reaganą.

Ne viena juostos scena bei frazė tapo kultinėmis. Pasak kino tyrinėtojos Amy’ės Taubin, scena su improvizuota replika „Čia su manim kalbi?“ (angl. You talkin’ to me?) veikiausiai virto dažniausiai cituojama kino istorijoje. Prisiminkime, kaip 1995 m. kino juostoje „Neapykanta“ (La Haine) ją prancūziškai atkartoja Vincent’as Casselis: „C’est à moi que tu parles?“

„Kovos klubas“ (Fight Club, 1999) – šiuolaikinė „Taksi vairuotojo“ versija. Čia vaidina Edwardas Nortonas, taip pat garsėjantis giliu įsijautimu į personažą. Jo veikėjas – dar vienas akivaizdžiai nepatikimas pasakotojas, kamuojamas nemigos. Biklas įkvėpė ir pagrindinį „Džokerio“ (Joker, 2019) herojų.

Jeigu „Taksi vairuotojas“ būtų statomas šiandien, veikiausiai vadintųsi „Uberio vairuotoju“. O Trevisas Biklas tikriausiai būtų pasinėręs į internete klestinčią mizoginišką manosferą – vyrų bendruomenių tinklą, kuriame susipina susižavėjimas mišriaisiais kovos menais ir MAGA (Make America Great Again) judėjimo idėjos. Jis žavėtųsi tokiais veikėjais kaip Andrew Tate’as ir, užuot traukęs į miesto džiungles, įnirtingai kariautų prie klaviatūros.

Vietoj suaugusiesiems skirto kino teatro, į kurį filme nusiveda Betsę, žiūrėtų „Pornhub“. Be to, galėtų įsigyti pusiau automatinį šautuvą „AR-15“. Šių metų pradžioje prisiminęs „Taksi vairuotoją“, scenaristas Schraderis apie tokius vyrus kaip Biklas pasakė trumpai: „Dabar juos vadiname inceliais.“

Apie autorių:

Nathanas Abramsas – Bangoro universiteto Velse kino studijų profesorius. Tyrinėja JAV ir Jungtinės Karalystės kiną bei intelektualų vaidmenį kultūroje.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-09-29