Jaunosios kartos italų dirigentą Sesto Quatrini’į darbas operoje skatina migruoti tarp karščiausių pasaulyje šio žanro centrų: Niujorko, Paryžiaus, įvairių Italijos scenų. Nuo šio sezono jis tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) Operos meno vadovu, tad jo maršrute vis dažniau atsiduria ir Vilnius. Čia jis atvyksta ne tik diriguoti: atidžiai seka kolegų veiklą, formuoja būsimų sezonų repertuarą ir turi užmačių Lietuvos operos teatrą pakylėti iki svarbaus Europos ar net viso pasaulio operos lygos žaidėjo.

S. Quatrini atskleidžia šiuolaikišką požiūrį į operą, kuri ištisus šimtmečius buvo ir vis dar tebėra skirtingų sričių menininkų galios laukas. Jis nuvainikuoja visa žinančio dirigento figūrą, pasitiki sceniniu režisieriaus sumanymu ir operą tarsi dalija perpus: šioji muzikai priklauso lygiai tiek pat kiek ir teatrui. Tiksliau, anot jo, opera susideda iš mažiausiai dviejų neatsiejamų dalių.

Koks šiandien operos statusas ir kaip jos funkcijos pakito nuo žanro atsiradimo – XVII a. pradžios? Ar ji išlaikė aukštojo meno kartelę?

Neturiu nė menkiausios abejonės, kad opera – aukščiausia iš visų žmonijos sukurtų meno formų. Priežastis vienintelė. Kokybiškai pastatyta opera pranoksta kitas meno rūšis ir žanrus, nes joje viskas skleidžiasi kartu: vokalinė ir instrumentinė muzika, režisūra ir vaidybos menas, fotografija ir architektūra. Operoje sąveikauja daugybė elementų, bylodami skirtingomis išraiškos priemonėmis jie papildo vienas kitą ir sukuria visumą – išbaigtą spektaklį.

Žinoma, dabar vis dažniau girdime, kad lankymasis operoje yra aukšto socialinio statuso ženklas, nes į šį teatrą keliaujama išsipuošus; dovanoti bilietą į operą – „aukštas lygis“. Bet taip buvo visada. Opera atsirado kaip pasiturinčiųjų menas: ji pirmiausia buvo kuriama kunigaikščių rūmuose bei priklausė išskirtinai aukštuomenės luomui – valdovui ir jo svečiams. Be to, net ir vėliau operos teatras buvo ne tik vieta, kur rodyti spektakliai, – čia buvo ir politikuojama. Neatsitiktinai XIX a. Italijoje gimė akronimas V.E.R.D.I. – Vittorio Emanuele, Re D’Italia (it. „Vittorio Emanuele, Italijos karalius“). Operos teatras iki šiol išlieka svarbus valstybei, miestui ir bendruomenei. Ne tik kaip meno institucija, bet ir politiniu aspektu.

Opera šiandien gyva ir netgi gyvesnė, nei buvo prieš pusę amžiaus. Ja domisi jauni žmonės – ir žiūrovai, ir atlikėjai. Tuo įsitikinau dirbdamas dviejose operos kompanijose: „Bare Opera“ Niujorke ir „Les Voix Concertantes de Paris“ Paryžiuje. Jų veikla skirta būtent jaunai publikai. Labai aiškiai jaučiu, kaip vyksta šio žanro demokratizavimas. Paryžiuje, kur bilietai į didžiuosius operos teatrus jauniems žmonėms sunkiai įperkami, siūlome operą stebėti nebūtinai teatro scenoje ir už dešimtis kartų mažesnę kainą. Džinsuotas jaunimas veržiasi į operą vos už 20 eurų, o visi spektakliai – anšlaginiai. Tai leidžia manyti, kad opera tebėra nepaprastai svarbi meno forma.

Vis dėlto ar sutiktumėte, kad opera tampa vis labiau pramoginiu žanru? Apie tai byloja ir operos turizmo fenomenas, ypač ryškus Italijoje. Pavyzdžiui, Gioachino’o Rossini’o operų vasaros festivalis kurortiniame Pezaro mieste (iš kurio ir kilęs kompozitorius). Juolab privalomas turistinių maršrutų objektas – Veronos amfiteatras, kuriame vakarais rodomi grandioziniai populiariųjų itališkų operų pastatymai. Regis, čia opera skirta turistams linksminti?

Tai irgi tiesa. Nepamirškime ir Milano „Teatro alla Scala“ ar Venecijos „Teatro La Fenice“ – pastarajame kas vakarą bent pusę salės užima turistai. Bet tai operos verslo dalis ir man ji priimtina. Žinoma, galima tvirtinti, kad šis žanras skirtas ne pramogai, nes opera – sudėtingas menas. Tai viena iš priežasčių, kodėl iš pradžių jauni žmonės jos nelabai mėgsta ar tiesiog bijo. Be to, daugelis įsitikinę, kad opera skirta ne jiems: jie esą paprasti, o šioji atrodo pernelyg įmantri. Bet jeigu jie ateina į teatrą ir pamato „Bohemą“, išvysta, kaip operos finale miršta Mimi, – verkia. Opera yra universali, nes visi žmonės myli, nekenčia, liūdi…

Tikrasis operos tikslas visais laikais buvo perteikti emocijas. Jas sukelia ir dramos spektaklis, tik operoje drama kildinama ir iš muzikos. Panašių išgyvenimų patiriame ir žiūrėdami kino filmą, bet tai jau nekintantis produktas, gyvuojantis įrašo formatu. O štai opera yra išbaigtas spektaklis, tačiau kiekvieną vakarą vis kitokia. Tą pačią partiją solistas kaskart dainuoja kiek kitaip, dirigentas kitaip jaučia muziką – tai gyvas ir gyvybingas menas. Todėl teatrai ir arenos, patenkantys į turistinius maršrutus, atveria operą žmonėms, kurie iki tol galbūt manė, kad ši jiems nepasiekiama.

Manote, kad žiūrovams nereikia žinių apie patį žanrą bei muzikos pojūčio?

Jie tikrai nebūtini. Neišmanymas nėra priežastis atsisakyti operos.

Vis dėlto daugybė žmonių apie operą atsiliepia taip: štai jie buvę spektaklyje, tačiau nesą tikri, ar jiems patiko ir ar apskritai opera atlikta kokybiškai.

Bet juk taip nutinka ir Luvro lankytojams. Ne visi supranta ir įvertina Leonardo’o da Vinci’o ar Tintoretto’o kūrinius. Galų gale, ne visiems jie patinka. Čia tas pat, kas nemėgti žuvies, paruoštos pagal prancūzišką receptą, – tai nereiškia, kad žuvis apskritai neskani. Meno kūrinio suvokimą ir priėmimą taip pat nulemia skirtingi skoniai.

Tačiau L. da Vinci’o darbai visada tie patys, jų kokybė nekinta ir nepriklauso nuo apsilankymo muziejuje dienos. O ta pati opera kas vakarą gali – ir netgi turėtų – vykti vis kitaip.

Žinoma, žiūrėti operą nėra taip elementaru, kaip kasdien užsiplikyti puodelį arbatos. Bet dėl to jos nereikėtų nemėgti ar nepriimti. Jeigu spektaklis aukščiausio meninio lygio, jame dainuoja puikūs solistai, orkestras groja nepriekaištingai, tuomet bet kuriam žiūrovui turėtų būti sunku pasakyti, kad jis vis dėlto nesuprato, ar būta kokybiško darbo, ar ne.

Kokias dabartines operų pastatymo tendencijas regite? Ar išryškėja tam tikros mados?

Kaip ir visais laikais, esama daugybės režisierių, kuriančių pasibaisėtinus spektaklius, ir yra tokių, kurie kuria šedevrus. Juk akivaizdu, kad beviltiškas pastatymas ir yra beviltiškas. Tuomet neįtikina net ir atskirų elementų kokybė. Vieni režisieriai – profesionalai, o kiti tiesiog blefuoja. Ir LNOBT yra bjaurių spektaklių, publikos jais neapgausi. Man pačiam labiausiai patinka „Don Karlas“; nors tai ir labai neįprasta interpretacija (atsisakyta pirmojo veiksmo, sukeista keletas scenų), bet dėl to spektaklis tapo įdomesnis.

Manau, kad režisierius operos pastatyme lemia tik 50 proc. galutinio rezultato. Kiti 50 proc. priklauso nuo dirigento sprendimų. Be abejo, didelė atsakomybė už tolesnę kūrinio kokybę tenka ir atlikėjams. Esu vienas iš dirigentų, nesiskundžiančių režisierių darbu. Jeigu drauge dirbame prie naujo operos pastatymo, kaip ir jis privalau prisiimti lygiai pusę atsakomybės už būsimą spektaklį, todėl režisieriumi pasitikiu. Po premjeros galiu atvirai pasakyti, jei rezultatas man nepatinka, bet į spektaklio kūrimo procesą įsitraukiu maksimaliai, net jei ir nepritariu sumanymui. Dirigentui nuolat reikšti nepasitenkinimą režisieriaus idėjomis – visiška nesąmonė. Opera nėra vien tik muzika, ji lygiai tiek pat ir teatro menas.