Jutta Noak Raudonos pelytės. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017
Lina Buividavičiūtė

Kolektyvinė karma, transgeneracinė trauma ir raudonų pelyčių sapnai

Jutta Noak (čia kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas Juta Polzunovaitė-Vaitkienė) nėra naujokė lietuvių literatūroje, bet dėl visa ko pateikiu trumpą informaciją apie autorę: J. Noak gimė Kaune, dirbo gydytoja, nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Rašytoja jau išleidusi tris novelių knygas, du romanus, eseistikos bei tris poezijos rinkinius. Dargi Jutta yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Hamburgo autorių susivienijimo ir Hamburgo rusų literatų draugijos narė, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „LiT.art“.

Romano „Raudonos pelytės“ siužete per pagrindinių personažų Matildos ir Emilio istorijas atsiskleidžia Lietuvos vokiečių likimai, nagrinėjamos ir „vilko vaikų“ (Rytprūsių vokiečių vaikai, po Antrojo pasaulinio ieškoję prieglobsčio Lietuvoje) „žmogaus be vietos“, Antrojo pasaulinio karo represijų, traumų, prarasčių temos. Knygos anotacijoje rašoma, jog Lietuvos vokiečių, kurių protėviai dėl tikėjimo buvo išvyti iš Zalcburgo, istorinė linija lietuvių literatūroje nebuvo išplėtota. Vis tik panašaus (tam tikru požiūriu) pobūdžio tekstų yra. „Raudonas pelytes“ galima sieti su katastrofų lietuvių literatūra (ne tapatūs, bet kontekstais panašūs meniniai ir dokumentiniai Balio Sruogos, Antano Škėmos, Dalios Grinkevičiūtės, Antano Miškinio, Kosto Ostrausko, Juozo Lukšos-Daumanto ir kt. kūriniai). Konkretesnis grožinis diskursas atsiskleidžia tokiuose pavyzdžiuose kaip 1945 m. sovietų puolimo nulemta pabėgėlių (lietuvės, lenkės, vokiečio, iš Rytų Prūsijos kilusio veikėjo) būtis, aprašoma Rūtos Šepetys romane „Druska jūrai“, „vilko vaikų“ istorinė linija, detaliai išplėtota Alvydo Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“, na, o Remigijus Baltrušaitis sukuria psichologinį trilerį – knygas „Vilko vaikai I“ ir „Vilko vaikai II“. J. Noak turi savo balsą ir vietą įvardytame kontekste – apimamas platus istorijos tarpsnis, aprėpta menkai kitur artikuliuota Lietuvos vokiečių tema, tačiau nepaneigsi, jog esama ir atsišaukimų, sugretinimų, leidžiančių „Raudonas pelytes“ padėti į žanrinių ir tematinių atitikmenų lentyną.

Įdomus romane praeities traktavimas – ji kartu ir amžinas Damoklo kardas, pasmerkto veikėjo dalia iš naujo išgyventi traumines patirtis, ir skaudantis troškimas rasti savo vietą, žodžius artimųjų likimams, suprasti save. Tai iliustruoja Emilio ir Matildos personažai – jų giminių, jų pačių istorijos romane yra ir skausmo, ir prasmės šaltinis, desperatiškas siekis įprasminti, suvokti kolektyvinį mitą. Pasakojant siekiama pabrėžti Emilio troškimą suprasti, pažinti veiksmų priežastis. Kitaip nei Matildos, Emilio santykis su praeitimi kiek mažiau destruktyviai veikiantis jo psichiką (galbūt tam turi įtakos faktas, kad paties Emilio stipriai nenuskriaudė fizine prasme, o Matildą brutaliai išprievartavo, nužudė jos tėvus ir sesutę). Štai Emilis per veidrodį, savotišką mediją, regi dėdelio veidą, girdi jo pasakojimus. Veidrodis čia – reikšmingas simbolis, anaiptol ne naujas, gal net, sakyčiau, literatūroje jau gan „nudėvėtas“, bet savo funkciją atliekantis. Šis realiąją plotmę liudijantis, o kartu mistifikuojantis, dažnai pasakose naudojamas archetipinis motyvas suponuoja atspindžio galią peržengti regimosios tikrovės ribas ir nusikelti į kitą laiką, kito subjekto vidinę tikrovę. Kita vertus, pažymimas ir praeities efemeriškumas – Emilio ir dėdelio dialogas palaikomas, galimas tik per mediją, sapną, atmintį kaip patyrimą suintensyvinantį katalizatorių. Šis ryšys yra pasmerktas prarasčiai – nusisukus jis dingsta, lieka tik išgyventų potyrių poveikis. Veidrodis romane nurodo ir į subjekto sukeistinimą bei tapatybės krizę – Emilis sau atrodo neatpažįstamas (prisimenu „Vilniaus pokerį“, kur Vargalys, taip pat paveiktas kolektyvinės ir asmeninės traumos, regisi sau veidrodyje kaip svetima būtis, kaip žvelgiantis Kitas).

Žymos: