Erika Drungytė

Sodininkystė ir gobtuvai

Rugsėjo dienos – žinoma! – kvepia visokiais sodo reikalais. Noksta ir krinta kriaušės, o galinguose jų medžiuose milžiniški skėriai doroja vaisius. Tai užaugę varnėnai, kuriems su tokia meile kelti inkilai pavasarį, o dabar jie šaižiai praūžia lyg pilkas snapuotas uraganas virš galvų ir ilgai nelaukęs siaubia savo geradarių gėrybes. Lūžtančios nuo obuolių šakos rimuotai maldauja visų kvailučių jas nupurtyti, tačiau šios renkasi bebenčiukus su prakąstais išmaniaisias, todėl privat. valdose karaliauja širšės ir vapsvos. Sunkiasvoriai moliūgų reikalai nusidriekia ne tik per vejas, užkirsdami kelią jas puoselėjančioms drovaus būdo benzininėms žoliapjovėms, bet užkariauja ir kaimynų gyvatvores, pakibdami apvaliais geltonais bombaformiais pavidalais. Ne mažiau įspūdingos cukinijų torpedos, styrančios iš po lapų priedangų grėsmingomis pozomis. Tiesa, esti ir kiek labiau kultūringų salelių, kuriose veši mokyklinė klasika – astrai, kardeliai bei jurginai. Regis, tai neatskiriama rudens paveldo dalis, amžinai patriotiškai-švietėjiška.

Meluos sakantieji, jog nesiilgi šios švelniosios ūkininkavimo formos, kuri menkai susijusi su išgyvenimu ir tiesiogine nauda, bet turi tiesioginį ryši su estetika, harmonija, o kartais ir prabanga. Žinoma, galima būtų gražbyliauti pasitelkus biblinius motyvus, išvedžioti ir sukti postringavimų ratus apie rojaus archetipus, amžinąjį ilgesį bei pastangas atstatyti ryšį su nutrūkusia protosodo bambagysle, tačiau nenerkime taip giliai. Atvirkščiai, nusimeskime kibirkščiuojančio sąmojingumo gobtuvus ir apsidairykime. Štai savo dviejų kvadratinių metrų Žaliakalnyje po alyva sėdintis Kęstutis Navakas nesprendžia agrarinių klausimų, tačiau krūtininiu registru rezonuoja su kiek daugiau kvadratų tame pačiame Žaliakalnyje apsėjusiais architektu Audriu Karaliumi, kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi ir dailininku Eimučiu Markūnu, kai girdi pro šalį pjaunančius ir į gaidą nepataikančius stuobrius, motoriniais pjūklais atliekančius medžių guldymo funkcijas bei ardančius miesto choro kontrastinę polifoniją. Moteriškų sopranų į bendrą reikalą įpina menininkės Aušra Vaitkūnienė bei Aušra Andziulytė, sodininkaujančios minėtame rajone ir šiuolaikinės tapybos lysvėse bei akademinėse auditorijose.

XXI a. keturvėjininkas Benediktas Januševičius geba į gruodo surakintą dirvą įsėti morkų ankstyvajam derliui ir pražydinti bulves gegužę. Bet jo eilėraščiai kaip buvo, taip ir liko be mėšlo kvapo, tik su fliuksusiniais kiškiais, andriuškevičiškais daugtaškiais ar morfologiniais posūkiais. Naujausioje Virgio Rusecko parodoje dominuoja balerinos figūra, nors jis jau keliolika metų Kauną iškeitęs į Mažosios Lietuvos kaimą, o šalia namo augančių raudonųjų balandų sėklomis rytais pasibarsto avižų košę. Net jo tapyti natiurmortai ar sausų šakų primerktos vazos niekaip neužveržti provincialumo mazgais. Labiausiai su žeme susijęs skulptorius Danielius Sodeika, vieną dieną uždaręs Žemųjų Šančių dirbtuvės buvusiose kareivinėse duris ir nusiyręs iki Zapyškio apylinkių. Kad ir kaip kavinių liūtai marginalizuotų jo ritualinius šokius su karvės ragais bei kitas apeigas, reikalingas biodinaminiam ūkiui, jie niekaip neliuokteltų iki pavasarį kauniečiams pristatytos instaliacijos „Šaknys“ lygio. Ji viską nušlavė gabaritais – 10 kubinių metrų medžių šaknų, dramatizmu ir plastika, absoliučiai šiuolaikiška koncepcija ir simbolizmu.

Kūrybos ir sodininkavimo sinergija neabejotinai teigiamai veikia aplinką. Kultūros pasaulyje tai įrodė visi sodininkai, klasikų pavardėmis. Taipogi ir vyno kultūra, išsiskirianti tuo, kad vynuogių augintojas bei vyno gamintojas niekada į savo gyvenimą (aplinką) neįsileis greitai besidauginančių drozofilų, o ilgai ir nuobodžiai kažką įrodinėjantis vyno gėrėjas, apsimetantis žinovu, netrunka prarauginti taurės turinį. Ruduo – tinkamiausias laikas apsispręsti.

Žymos: