Rodrigo Rey Rosa (g. 1958) yra garsus Gvatemalos rašytojas, didžiulio susidomėjimo sulaukęs ne tik ispaniškai kalbančiose šalyse. Jis savo kūryboje sugebėjo derinti tikrovę su fantazijomis, džiungles – su miestu ir išsiplėšti iš prigesusio magiškojo realizmo formų. Nerdamas gilyn į majų, gvatemaliečių ir marokietiškas patirtis, R. R. Rosa sukūrė unikalią prozos kalbėseną, poetišką pasakojimo stilių susiejęs su šiurpokais siužetais.

Literatūros kritikai yra išdėstę štai tokį R. R. Rosa prozos receptą: reikia po lygiai paimti Jorge’ės Luiso Borgeso modernizmo bei Adolfo Bioy Cesareso postmodernistinių eksperimentų, įdėti šiek tiek amerikiečių prozininkių Patricia’os Highsmith novelių apie talentingąjį misterį Riplį, Flannery O’Connor gotikinio stiliaus ir pabarstyti Lydia’os Davis vadinamųjų „flash fiction“. Tada lašelis Ludwigo Wittgensteino. Leisti viskam įvykti šiandieniniame Maroke.

Prieš išbandydami, paskaitykite.

Bandymas

Vieną vakarą, kai Migelio tėvai riedėjo autostrada iš gimtadienio vakarėlio namo, jis įėjo į svetainę ir prisėlino prie kanarėlės narvelio. Pakėlė jį dengusį audeklą ir atvėrė dureles. Drebančia ranka suėmė paukštelį į kumštį, iš kurio kyšojo tik mažutė galva. Kanarėlė nesipriešino paimama, vangi kaip chronišką ligą kenčianti būtybė, galbūt pamaniusi, kad išvalys jos narvelį ir pakeis lesalą. Tačiau Migelis žvelgė į ją degančiomis akimis kaip žmogus, laukiantis pranašingo ženklo.
Visuose namuose plieskė šviesos; Migelis apėjo visus kambarius, stabtelėjo kiekvienoje kertėje. Juk Dievas, mintijo Migelis, gali jį matyti visur, tačiau nedaug yra vietų, kurios būtų tinkamos šauktis Jo. Galiausiai jis pasirinko tamsų rūsį. Tenai, aukštoje skliautuotoje kertėje, jis pritūpė kaip indėnas arba pagonis, nunarino galvą, rankose, tarp kelių, kyšojo paukštelio galva. Migelis pakėlė akis tamsoje, kuri tą akimirką tapo raudona, ir tyliai sukuždėjo: „Mano Dieve, jeigu tu esi, tegu šis paukštis atgyja“. Taip kalbėdamas vis stipriau spaudė kumštį, kol pirštais pajuto lengvą kaulelių trekštelėjimą, su baugiu smalsumu stebėdamas kūnelio stingulį.
Netrukus, visai nevalingai, Migelis pagalvojo apie tarnaitę Mariją Luizą, kuri rūpinosi kanarėle. O kai pagaliau atgniaužė delną, jam pasirodė, kad jo nugarą palietė kita, didesnė ranka: baimė. Staiga suprato, kad paukštelis nebeatsigaus. Dievo nėra, ir absurdiška bijoti jo bausmės. Dievo atvaizdas ir mintis apie jį išgaravo iš galvos, palikdami tuštumą. Akimirką Migeliui šmėstelėjo mintis apie blogio įsikūnijimą Šėtoną, bet neišdrįso jo nieko prašyti.
Pasigirdo variklio ūžimas: tėvų automobilis įriedėjo į garažą.
Dabar jau baimė buvo šio pasaulio. Girdėjo užtrenkiamas dureles, moteriškų batelių kaukšėjimą akmeniniu grindiniu. Padėjo paukščio kūnelį ant aslos kertėje, netoliese pastebėjo plytgalį ir skubiai prislėgė juo kanarėlę. Pasigirdo durų varpelio tilindžiavimas, ir jis paknopstomis nulėkė pasitikti tėvų.
– Visuose namuose plieskia šviesos! – šūktelėjo motina, pakštelėjusi Migeliui į skruostą.
– Ką veikei apačioje? – paklausė tėvas.
– Nieko, – išsisuko Migelis. – Man buvo baisu. Tušti namai man kelia baimę.
Motina apėjo kambarius ir užgesino šviesas, ne juokais nustebusi dėl sūnaus baimių.
Tai buvo pirmoji nemigo naktis Migelio gyvenime. Tas negalėjimas užmigti jam buvo tarsi košmaras be jokios vilties sulaukti pabaigos. Statiškas košmaras su negyvu paukščiu po plytgaliu ir tuščiu narveliu.
Po kelių valandų jis išgirdo atidaromas laukujes duris; apačioje kažkas vaikščiojo. Tai Marija Luiza, ji jau čia. Sustingęs iš baimės galiausiai užmigo.
Buvo septynios ryto; aplinkui dar tvyrojo prieblanda. Uždegė šviesą virtuvėje, pastatė savo pintinę ant stalo ir, kaip įpratusi, nusiavė basutes, kad nekeltų triukšmo. Nuėjusi į svetainę nuo kanarėlės narvelio nutraukė audeklą. Durelės buvo praviros; narvelis tuščias.
Po akimirką apėmusios panikos, kurios metu akys stebeilijo į tuščią, besisupantį narvelį, ji apsižvalgė, vėl uždengė jį audeklo skraiste ir sugrįžo į virtuvę. Tylutėliai pasiėmė basutes bei krepšį ir išėjo. Lauke apsiavė ir greitu žingsniu nukaukšėjo į turgaus pusę, kuriame tikėjosi rasti panašią kanarėlę, mat buvo įsitikinusi, kad ši pabėgo per jos pačios neapsižiūrėjimą.
Penkiolika minučių po septynių pabudo Migelio tėvas. Nulipęs žemyn į virtuvę nusistebėjo, kad Marija Luiza dar neatėjusi, ir nusprendė pats nusileisti į rūsį ir atsinešęs apelsinų išspausti sulčių. Prieš grįždamas į virtuvę norėjo užgesinti šviesą. Bet pilnomis rankomis apelsinų nepajėgė, teko pasitelkti petį. Vienas apelsinas nukrito ant grindų ir nuriedėjo į kertę. Teko vėl uždegti šviesą. Palikęs apelsinus ant kėdės suėmė chalato skvernus ir nuėjo paimti nusiritusiojo. Tuomet pastebėjo iš po plytgalio kyšantį paukštelio sparną.
Nebuvo lengva, bet maždaug įsivaizdavo, kas čia įvyko. Niekam ne paslaptis, kad vaikai būna žiaurūs; bet kaip reaguoti? Viršuje, virtuvėje, pasigirdo žmonos žingsniai. Jį apėmė gėda už sūnų, bet sykiu pajuto jam stiprų palaikymą. Reikėjo skubiai paslėpti tą gėdą ir tą kaltę, lyg tai būtų jo paties darbas. Pakėlęs plytgalį įsidėjo negyvą paukštelį į chalato kišenę ir skubiai grįžo į virtuvę. Paskui nuėjo į savo kambarį rengtis ir praustis.
Po kelių minučių, jau eidamas iš namų, prasilenkė su Marija Luiza, grįžtančia iš turgaus su krepšyje slepiama kanarėle. Marija Luiza pasisveikino su juo keistu tonu, bet jis nieko nepastebėjo. Jautėsi sumišęs; kišenėje slėpė ranką su negyva kanarėle.
Viduje Marija Luiza išgirdo Migelio motinos balsą, kuri ruošėsi viršutiniame aukšte.
Pastačiusi pintinę ant grindų, išėmė kanarėlę ir įleido į narvelį. Su palengvėjimu atsiduso ir triumfuojamai nuėmė nuo narvelio apdangalą. Bet tik atitraukusi nuo langų dukslias užuolaidas pastebėjo, kad viena paukštelio koja juoda, ir sunerimo.
Migelis niekaip negalėjo pabusti. Motinai teko nešte nunešti jį į vonią, kur, suvilgiusi rankas po čiaupu, paplekšnojo jam per abu skruostus. Migelis praplėšė akis. Paskui motina padėjo jam apsirengti, nusileido su juo laiptais į virtuvę ir atsisėdo už stalo. Po kelių gurkšnių apelsinų sulčių Migelio miegai pagaliau išsilakstė. Sieninis laikrodis rodė be penkiolikos minučių aštuntą ryto; netrukus ateis Marija Luiza palydėti į mokyklinį autobusą. Kai motina išėjo iš virtuvės, Migelis pakilo nuo stalo ir nubėgo į rūsį. Nedegęs šviesos puolė ieškoti kertėje to plytgalio. Paskui puolė prie durų ir uždegė šviesą. Kraujas mušė į galvą, kai vėl grįžo į tą kertę, pakėlė plytgalį ir įsitikino, kad kanarėlės tikrai ten nėra.
Virtuvėje jo jau laukė Marija Luiza; išsisukęs jos nulėkė į svetainę, ji pasileido iš paskos. Tarpduryje pamatęs prie lango pastatytą narvelį, kuriame nuo šakelės ant šakelės striksėjo kanarėlė, net apmirė. Norėjo prieiti arčiau ir įsitikinti, ar akys jam nemeluoja, bet Marija Luiza nutvėrė jį už rankos ir nusitempė laiptais prie laukujų durų.
Pakeliui į gamyklą Migelio tėvas mąstė, ką šį vakarą sugrįžęs namo pasakys sūnui. Autostrada buvo tuščia; eilinis rytmetis; tiršti ir plokšti debesys atrodė kaip laiptai į dangų, po kuriais bangavo miglos ir šviesos užuolaidos / klostės. Jis atidarė langelį ir nusitaikęs, kai automobilis riedėjo tiltu per gilią daubą, patraukė ranką nuo vairo ir švystelėjo ten mažutį lavonėlį.
O mieste, belaukiant stotelėje autobuso, Marija Luiza klausėsi Migelio pasakojimo apie jo atliktą išbandymą. Gatvės gale pasirodė autobusas, iš tolo toks miniatiūrinis. Marija Luiza šyptelėjusi paslaptingai ištarė: „O gal ta kanarėlė nėra tai, kas atrodo. Reikia pasižiūrėti iš arčiau. Jos viena kojytė juoda, tai velnio ženklas.“ Migelis sumišęs pažvelgė jai į akis. Marija Luiza suėmė jį už pečių ir apsuko. Priešais jį stovėjo autobusas atdaromis durimis. Migelis žengė ant pirmos pakopos. „Ragana indėnė!“, šūktelėjo jis Marijai Luizai.
Autobusas trūktelėjo iš vietos. Migelis nuskuodė į patį galą ir atsisėdo prie lango. Pasigirdo signalas, sucypė stabdžiai, ir Migelis atpažino tėvo automobilį.
Paskutinėje stotelėje į autobusą įsiropštė apkūnus vaikas įkypomis akimis ir lūpomis.
Migelis saugojo jam vietą greta savęs.
– Kaip sekėsi? – paklausė vaikis, klestelėjęs šalimais.
Autobusas riedėjo pro abipus kelio bėgančias tuopas, o Migelis su draugu tuo metu kalbėjosi apie Dievo galybę.