Erika Drungytė

Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai

Gyventi ir bręsti Sąjūdiniame Kaune, bet nežinoti, nesusidurti su tuo, ką darė „Post Ars“ grupės nariai, buvo beveik neįmanoma. Nebent būtum laaabai toli nuo kultūros ir meno, visiškas suplėkėlis ar stagnatorius. Artimiau teko bendrauti su Česlovu Lukensku, Aleksu Andriuškevičium ir Robertu Antiniu, nuo kurių „rovė stogą“. Patirti jų diskusijas, pokalbius, pasvarstymus buvo kažkoks kosmosas. Kas labiausiai glumino ir žavėjo – santykis su kalba. Jie ne tik ja žongliruodavo, žaisdavo, ją dekonstruodavo, permontuodavo, daugindavo, sudėdavo, atimdavo, trindavo. Jie buvo tikri semiotikai, flux’ininkai ir postmodernistai to nežinodami. Atsidavę procesui, patys tapę juo, ištirpę jame.

Robertas Antinis ypač buvo kibus kalbai – jo užrašai, pastabos prie eskizų, vėliau atskiri užrašai, žodžių dėlionės, šėlionės kaitaliojant priešdėlį ar priesagą, atrodė, tuoj išves iš proto, ir tada lengvai galėjai suprasti, kas yra transas. Robertas visada intuityviai jautė, kad ne proto diktatas, o išsilaisvinimas iš jo yra svarbiausioji galimybės kurti sąlyga. Be galo įdomus jo mąstymo būdas, latvių ir lietuvių kalbų dūzgimas galvoje, nuolatinė pastanga išlaikyti save kūrybos būsenoje. Jei esi šalia Roberto ir atsiduodi tam „išprotėjimui“, nutinka daug nuostabių dalykų – lengvai gali pajusti, kaip iš to santykio tiesiog ore ima augti nauji kūriniai ir idėjos, o netikėti žodžių dariniai įtraukia lyg „juodoji“ skylė, kuri yra tikra palaima ieškančiam įkvėpimo ar postūmio keliauti į kūrybos atsitiktinumus.

Žmonės komunikuoja įvairiomis „kalbomis“ – kiekviena meno rūšis yra vis kita kalbinimo priemonė. Tau irgi artimos skirtingos kalbėjimo formos – plastinis menas, akcijos, performansai, žodinė raiška. Koks Tavo verbalinis pasaulis?

Svarbiausia įžodinti tai, ko nematau, negaliu pamatyti, arba ką pamato neregys. Kalba man yra nauja galimybė. Pabuvimas kitoje situacijoje. Dar nesukūręs objekto, kalbu, improvizuoju, koks jis galėtų būti. Tai yra nepaprastai įdomu. Galėti ne lipdyti iš molio, ne kalti iš akmens, o tik kalbėti, rodyti žodžio kitimą. O paskui patį „žodį“ skaidyti, tampyti, trupinti į raides, o tas raides į dulkes, paskui dulkes vėl sudėti į raides. Įdomiausia yra stebėti žodžių ar objektų komunikavimą, šnabždėjimąsi, vaidinimą, kuris virsta aidinimu.

Tekstas man įdomus tuo, kad gali šokinėti laike. Pakeiti vieną žodį, laiką, ir viskas įgauna kitą prasmę. Kokios atsiranda galimybės nubraukus, nutrynus! O dar įdomiau, kad rašant galima būti ne pačiu savimi. Man labai svarbu, jog skaitydamas nepažinčiau, kad čia aš rašiau. Manęs iš viso nėra. Taip tas rašymas ir ėjo – nuo užrašų, pastabų prie ilgėjančių tekstų. 2000 metais išleista pirmoji mano knyga „Ir“. Bet ilgėjimo kelias ne toks įdomus kaip trumpėjimo. Dabar man įdomiau trupinimas, žodžio – į raides, raidės – į dulkes. Man visuomet įdomios dulkės, jų trajektorijos – jos gali būti taškai, beveik nematomi punktyrai, o šviesoje visai pranyksta. Jos gali nusėsti. Nusėdusios ant daiktų, juos paverčia efemeriškais, neperskaitomais, tada kažkas gali jas nutrinti. Dulkes galima nudulkinti, išdulkinti, dulkėti, kėti, kė, galiausiai jos pavirsta į beveik neužrašomus atodūsius ė, Ė, ėė… Kodėl taip kalbu? Nes beveik kiekvieną dieną prilipdinėju molio gabalėlius prie skulptūros, į skulptūrą – tai lyg dulkių stabtelėjimo stotelės. Ir tada galvoju apie neregius, po kurių akivokiais nusėda dulkės, apie jų trajektorijas. Visiems visais laikais rūpėjo dulkėjimas ir dulkinimas, ir aš nei pirmas, nei paskutinis, kaip ta dulkė.

Taip, knygos irgi tampa dulkėmis…

Man dabar didesnė vertybė ne užrašytas tekstas, o santykis su juo. Savo tekstui galiu oponuoti aš pats, bet dar gali įsikišti ir skaitytojas, žiūrovas ir įterpti savo santykį. Bet santykiavimas gali būti skirtingas. Be galo prasmingas ir objekto, ir santykiavimo neužbaigtumas. Nėra finalo, tik punktyras, prie kurio gali prisijungti skaitytojas.

Visi santykiai yra kūryba. Ar įsivaizduoji, kaip įdomu yra gyventi?! Juk visą gyvenimą gali pragyventi kurdamas. Štai galvoju apie spalvą – kaip ją galima išlipdyti, padaryti taktilišką. Arba – koks geras daiktas yra garsas, žodis, mano paties kūnas kaip medžiaga. Rankos pakėlimas ir numetimas, sumirksėjimas, šokimas akių vyzdžiais, akiduobės užmerkimas…

Koks Tu laimingas žmogus! Niekada nesiliovei stebėtis…

Čia tu gerai kalbi. Mažas vaikas visada stebisi. Mano tėvas irgi turėjo to infantiliškumo. Vaikai suaugusiems keisti, įdomūs. Jie nežino. Kaip banalu yra pasakyti – aš žinau. Nieko nežinau! Tik bedirbdamas sužinau, ką padarysiu. Ir dar toliau – tai, ką padariau, ne iš karto suprantu. Ateina kaimynas ir pasako, ką aš padariau. Ir kaip aš nustembu, kad jis suprato. O kartais darymo procese išeina atvirkštinis dalykas. Vietoj kirvio gali gautis suklijuoklis. Priešingybės ypatingai rišasi, kaip, pavyzdžiui, policininkas ir vagis. Bet tai yra labai normalu, priešybės sueina į vieną tašką.

Vaikai nesiekia merkantilinių tikslų – jiems smagus pats procesas, o ne žūtbūt gautas naudingas objektas. Bet pačiam, kaip ir visai jūsų postarsininkų grupei, būdingas dar vienas vaikiškumo bruožas – kolektyviškumas. Dėl bendro tikslo ir idėjos gebat nuslopint ambicijas.

O! Juk žmogui bendraujant atsidaro kitas pasaulis. Kad galėtum bendraut, reikia nuslopint savo balsą ir gebėt įsiklausyt į kitą. Kaip tai yra sunku – čia milžiniškas darbas su savim – nutilti. Tai ypatingai sudėtinga savimyloms, rėksniams menininkams. Aš irgi būdavau visoks. Kiek daug reikia mokytis, kad įsileistum į save kitą pasaulį. Bet man pagrindų pagrindas yra jungtis. Bendravimas su kitu žmogumi – esminis dalykas. Ir išklausyt yra svarbiau negu pačiam pasakyt. Lygiai tas pat ir mene. Kūriniai turi būti dialoge. Jie yra kabliai. Svarbūs įvairūs bendravimo būdai: kūrėjas ir kūrėjas, kūrėjas ir kūrinys, du kūrėjai, tarp kurių atsiradęs kūrinys… Tų bendravimo variantų gali būti iki begalybės.

Išskirčiau dar vieną bruožą, kuris būdingas paauglystei – nesusitaikymą.

O kaip kitaip padaryt kūrinį? Tik ignoruodamas legitimaciją gali kurti. Kiekvienas kūrinys yra pralaužėjas. Bet aš jau čia dabar sakau žinomus dalykus, taip negalima kalbėt, kaip jau buvo pasakyta, per paprasta…

Bet juk tai irgi prieštaravimas! Kiekvieną sekundę seki pats save, kad tik būtų kitaip, ne per paprastai, ne per aiškiai, ne taip, kaip kiti…

Taip, postmodernus pasaulis nebūtinai turi prieštarauti, gali cituoti, tapatintis… Iš tiesų, man labai svarbus prigludimas, sutapimas. Kodėl gi ne? Kaip padaryti kūrinį, jei nėra jokių atpažinimo, susilietimo taškų? Taip… Tu čia gerai pastebėjai. Aš dvynys, galiu prieštarauti pats sau. Reikia įeiti į kitą žmogų, jį pasitikti, neatstumti jo… Tik svarbios yra ir proporcijos, suprasti, bet netapti kitu. Nebūtinai kūrinys turi būti labai abstrahuotas, neįveikiamas, susikaupęs į save, visiškai nedraugaujantis su žiūrovu, kartais reikia padėti jam atsiverti.

Ar Tau neatrodo, kad dabar, kai pasaulis mums tapo atviras, mes labiau suprovincialėjom nei anksčiau, gyvendami uždarumo sąlygomis?

Įdomi mintis. Atviroj situacijoj labiau suprovincialėjom… Negaliu nesutikti, nors… Yra tokių žmonių, kūrėjų, kurie visiškai sutampa su pasauliu – nueini į Niujorko galeriją, o ten lietuvio katalogas, darbai. Tai ko daugiau norėt? Arba dėstytojų yra, kurie moko tuos pačius amerikiečius. Bet jie gyvena ten. Deja, jų potencija išsiskleidžia ne Lietuvoj. Čia vis dar yra stagnuojančių žmonių. Net pedagogikoj XIX a. principai naudojami. Ir mokytojai remiasi ne kūrybiškumu, o taiko rėmus. Juk esmė – ne „iškalimas“, o komunikavimas. Žmogaus su žmogum, žmogaus su objektu…

Kažkada esu sakęs, kad mokausi gyventi ne iš gyvenimo, o iš skulptūros lipdymo. Dabar jau kalbėčiau kitaip. Mokausi iš santykių. Skulptūra-žodis, skulptūra-kūno padėtis, skulptūra-garsas ir t. t. Tarp visų meno rūšių įmanoma surasti panašumų ir mokytis principų, o bendrybes pritaikyti. Šiuo metu man jau yra įdomesnis ne žodis, bet garsas. Klausausi muzikinių laidų – ir man didžiausias malonumas: vedantys laidas kompozitoriai šiek tiek pastūmėja, ir aš garsus jau skaitau tarsi knygą. Nors knyga ir žodis labai vertinami, prasmingi, tačiau vienodai svarbu yra visi kiti dalykai. Neturėdamas klausos nei kokių muzikinių gabumų, aš labai norėčiau komponuoti, nors suprantu, kad tam reiktų mokytis ilgiau nei medikui. Kiekvieną muzikantą, kompozitorių aš tiesiog įsimyliu – jie man lyg burtininkai. Bet ir skulptoriai savotiški burtininkai.

Taip, kuriantieji nėra normalūs.

Esu ne tik skulptorius, bet žmogus, kurį domina įvairūs dalykai. Todėl įvairiai išsireiškiu – pasitelkdamas epitafijas, efemeriją, neregius, nuotrynas, subyrėjimus… Visada galvoju, kaip geriau atskleisti temą – ar pasirinkti vandenį, molį, vatą, gumą, žemę, ar žodį, raidę. O medžiaga gali tapti bet kas – nuo efemeriškiausios, pavyzdžiui, sniego. Tik ne kokia skulptūra, o jo gniūžtė, kuri tirpsta mano delne, teka vandeniu. Ir aš pats galiu tapti medžiaga. Su medžiagomis mėginu elgtis ne kasdieniškai, o neįprastai. Jeigu būčiau normalus ir normaliai elgčiausi – tai nieko nebūtų, absoliuti pražūtis… Visų pirma reikia tapti nenormaliu, ir pačiam net nežinoti, ką tu darai. Nes jei žinai, ką darai – tada viskas, baigta. Kai nežinodamas darai ir jau padarai, ateina laikas pristatyti viešumai. Taip įvyksta labai svarbus dalykas – tik tada tas kažkas tampa tikruoju kūriniu. Kai susijungia su suvokėju. Santykis, kuris užsimezga tarp to, ką aš išgalvojau, prigalvojau, iškvailėjau situacijoj, kurios net neatsimenu, ir suvokėjo – tik tada yra kūrinys. O ne tai, ką aš padariau. Tie mano lipdiniai – nieko neverti. Dar daugiau – kūriniui santykiaujant su suvokėju, gali gimti dar vienas kūrinys. Dabartiniame mano kūrybos periode mane labiausiai domina pasitraukti į šoną ir stebėti, kaip objektas santykiauja su suvokėju.

Kaip vertini suvokėją?

Jie yra labai netolygūs, didžiausias skirtumas – tarp kartų. Kartais jų reakcija, išraiškos, pasisakymai tampa net svarbesni už mano sumanytą pradmenį. Nustembu, išsižioju, kaip mano kūrinys juos inspiruoja. Juk kiekvienas suvokėjas yra neregys. O neregiams labai svarbi ir prasminga yra kalba, kiekvienas žodis. Štai aš akliems vaikams mokykloje daviau užduotį ant balto popieriaus adatėle išbadyti akį tokią, kokią jie ją įsivaizduoja. Apie akį jiems papasakojau, ką galėjau. Ir kaip skirtingai atrodė jų bandymai – vieni stengėsi pavaizduoti tiksliai: obuolys, vokas, rainelė… Bet kokie įdomūs buvo tie, kurie nučiuožė visai į šoną – jie buvo ypatingai geri! Tačiau viena mokyklos vadovė tada man pasakė – jūs tik egoistiškais sumetimais išnaudojat mūsų vaikus, esat egoistas, kuris jais pasiremdamas darot savo meną. Iš vienos pusės – ji teisi. Galbūt mano sumanymuose yra dalis spekuliacijos, bet tikiu, kad ta spekuliacija gera. Aš eksponavau tas išbadytas žiūrinčias akis Italijoje, ir mačiau, kaip italės verkė. Bet ta vadovė ir neteisi, nes akliems vaikams atidumas, kiekvienas žodis, prisilietimas yra prasmingas, padeda gyventi. Juk jie, bendraudami su manimi ir kurdami, tuo pačiu ir praturtėjo. Kaip ir kiekvienas suvokėjas, santykiaudamas su meno kūriniu.

Esi mokytojas – dėstai studentams, vaikštai pas neregius vaikus. O koks mokytojas buvo svarbiausias Tau?

Man didelis mokytojas buvo tėvas. Jis penkis metus studijavo Paryžiuje – niekas iš Lietuvos jame taip ilgai palaikomas valstybės nesimokė – ir ten įgavo mąstymo būdą. To iš jo ir mokiausi. Ne stilistikos, ne metodų, o mokėjimo apsiversti ant kito šono. Tėvas, jau būdamas virš aštuoniasdešimties metų, sako – nu kaip čia man apsiversti ant kito šono? Tas „ant kito šono“ ir yra svarbiausia. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką reikia vartaliotis. Kovoti prieš stereotipą, apie kurį galima pasakyti tik blogiausius žodžius – bukumas, kvailystė, nesąmonė, bjaurystė… Kūrėjas turi būti jaunas, gaivališkas. Tas gaivalas, kitoniškumas, požiūris, supratimas, naivumas, nemokėjimas išsireikšti, noras pasakyt arba priešingai – nepasakyt, ir jo pasakymas yra kitoks nei nepasakymas, arba nepasakymas kitoks nei pasakymas. O senių stereotipai ir negalėjimas jų atsisakyt – baisūs dalykai.

Esi jau senis, bet labai jaunas. Kartais atrodo, kad jauniausios kartos labai pasenusios.

Taip, yra studentų, kurie už mane senesni. Ir tokių žmonių labai daug. Aš žmones idealizuoju, stengiuosi būti atidus, patikėti jais. Bet kai matai, kad dvidešimtmetis yra jau senukas… Šita užsakymų (projektų) sistema prieštarauja kūrybiškumui, menininko prigimčiai. Tai spekuliacija blogąja prasme. Mes visi esame spekuliantai, bet vieni yra tikri spekuliantai, o kiti dėl pragyvenimo trumpam paspekuliuoja. Šito dalyko menininkas turi vengti, bet kaip vengti, gyvenant tokioj aplinkoj?

Menininko prigimtis yra prieštarauti.

Prieštaravimas, šaipymasis – ištisos srovės susikūrė sovietinėj sistemoj, socartas, ir kiek daug rusų tai darė. Tada Vakarams buvo įdomus mūsų oponuojantis mąstymas. O dabar… Galiu kalbėti tik apie save. Labai nemėgstu miesčionių. Kažkas pasakė, kad mano tekstai vulgarūs. Tai aš galvoju – Dieve tu mano, tai kaip šitaip galima pasakyti?! Dabartiniam mene įmanoma viskas – absoliučiai viskas gali būti vertinga, norima, galima. Štai nuėjau pas gydytojus – jie naršė po mano vidų ir rodė ekrane, kas ten vyksta: iš vienos pusės, iš antros, iš trečios… Aš buvau sužavėtas, priblokštas! Ir medikai kalbėjo natūralistiškai, priešingai visoms mandagumo formoms. Pavyzdžiui, sako man – tu dabar persk, tai labai mums padėsi. Kažkam čia labai vulgaru, bjauru, šlykštu. Bet juk tai nuostabu! Buvau pritrenktas tų vaizdų, natūralizmo. Papasakojau savo kolegai, bičiuliui, tai jis paprašė, kad ir jį užrašyčiau tokioms procedūroms. Viskas priklauso nuo požiūrio. Aš žaviuosi viskuo. Kad ir išskyrom. Visokiausios kūno išskyros – absoliučiai visos prasmingos, tai yra nuostabūs dalykai, į kuriuos anksčiau niekas neatkreipdavo dėmesio. Tiesiog norėjau pasakyti, kad oponuoju stagnaciniam, stereotipiniam mąstymo būdui.

Girdėjau žmones kalbant, kad rengiama nauja knyga – monografija apie Robertą Antinį. Ar tai tiesa? Kokia ji bus?

Ta monografija bus ne monografija. Nieko nėra nuobodžiau už albumus, paveiksliukų sudėliojimus. Knyga bus lyg teatras: veiksmas – pertrauka – veiksmas. Žodžiu, viskas vyksta scenoje. Penkios dalys ir visos skirtingos. Aš nežinau, kokia ji bus. Niekas nežino. Pradedi viena, o tai tampa kitu. Pamatysim. Ir aš pamatysiu ir nustebsiu.

Žymos: