Požeminių upių šešėliai
Loreta Jastramskienė
Rašytojų ir menininkų, patyrusių sovietinės okupacijos represijas tiesiogiai ar perduotas tėvų pasakojimuose, pojūčiai dažniau esti vienodi nei panašūs. Kolektyvinėje pasąmonėje nusėdę išgyvenimai sukelia skirtingus vaizdinius, bet visuomet vienodą jauseną, tarsi priklausytum tam tikrai individų rūšiai, kuriai mokslininkai dar ieško bendro vardiklio, nes sovietinis genocidas nėra pripažintas tarptautiniu mastu.
Vasario pabaigoje iš Talino į Vilnių atvykęs žymus estų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir rašytojas Ilmaras Taska norėjo, kad lėktuvai tarp mūsų miestų skraidytų kasdien. Prie Aušros vartų esančiame viešbutyje apsigyvenęs, jis galėjo nujausti, kad tai stebuklingai šventa vieta, nes tuomet, kai dingo viskas, be ko esi niekas – pasas, pinigai, bilietai, rytą visa tai atsirado. Netikėti atsitiktinumai ir sutapimai, lydėję viešint Lietuvos sostinėje, keliavo kartu su jo „Pobeda 1946“, romanu, apdovanotu prestižine premija Estijoje, išverstu į septynias kalbas, neseniai „Homo liber“ leidyklos išleistu lietuviškai ir įsigijusiu garažą Lietuvoje.
Vien todėl, kad jaudinančių sovietų genocidą patyrusio penkiamečio tėčio pasakojimų klausydavausi nuo vaikystės iki jo kelionės žemėje pabaigos, vien todėl laukiau Ilmaro. Taip nekantriai, kaip prieš keletą metų laukiau Imbi Paju, estų rašytojos, kuriančios filmus ir knygas apie sovietų okupaciją Baltijos šalyse. Kai susitikome, paaiškėjo, kad I. Taska kažkur pametė pirštines. Nuolat ir man taip nutinka. Bet tą vakarą mano kailinių kišenėje, nežinia kodėl, jų buvo keturios. Džiaugiausi, galėdama porą duoti žmogui, gimusiam Sibire, Kirove, į Estiją grįžusiam vos kelerių metų ir mokykloje dažnai stovėjusiam kampe, nes ką nors prisimindavo ir lepteldavo iš senelės, buvusios prieškario Estijos diplomato žmonos, pasakojimų. Mano burna niekad taip ir neprasižiojo apie tėčio mokslus Sibire, vakarais stebint išbadėjusių vilkų akis Makato gyvenvietėje, Kazachstano arbūzus, šiltinę ir nešamas iš barakų nuo bado mirusias moteris sutinusiomis kojomis.
Istorija nėra druskos stulpu pavirtusi Loto žmona, ji gyvena kartu, šalia, tik dažnai nesuspėja paaiškinti naiviausiems apie požeminių upių buvimą ten, kur dar neprasivėrė žemė. Prieš daugelį metų, pirmą kartą tyrinėdama Alpių kalnų maršrutą, žemėlapyje pastebėjau besirangančias šviesias juostas. Legenda aiškino, kad tai upės. Maršrutas vingiavo per jas, tarsi būtų pastatyti tiltai, bet ženklai šių nerodė. Nesupratau, kaip teks įveikti vandenis, kurių tiek daug. Po savaitės, nusileidusi iš kalnų, žinojau: žemėlapyje sužymėtos požeminės upės! Jų nereikėjo nei perplaukti, nei pereiti, jos sruveno, tūnodamos po takais, kuriais keliavome, tarsi pasąmonės vingiai, kurių šešėlius saugo sąmonė. „Kuo stipresnė šviesa, tuo tamsesnis šešėlis“, – pasakys Ilmaras. Man atrodys, kuo labiau išsiraizgiusi požeminė upė, tuo sunkiau atrasti jos pradžią ir pabaigą, kad galėtumei įveikti šešėlių baimę, pasireiškiančią potrauminio streso sindromu.
Tai, kas nutiko Baltijos šalyse 1940-aisiais ir vėliau, sovietams okupavus ir pasiuntus amžinybėn tūkstančius gražių ir nekaltų žmonių, dar nėra psichologiškai įvertinta ir ištirta, nes kol kas neatskirti budeliai ir aukos, visi gyvena tarsi vienoje gatvėje, kurios gale teka upė, žiemą nešanti ledus. Mes ją matome, nes šaltis garuoja. Domėjimasis, kas slypi giliau, požeminių vandenų pasaulyje, ribotas. Nes mąstyti apie tai, ko nematai, reikia daugiau pastangų, kurios atkartoja seną vokiečių rašytojo Ericho Maria Remarque’o mintį: „Žinojimas daro žmogų nelaimingą“. Bet ar yra tokia jėga, kuri suvaldytų trokštantį žinoti, kai žemiškoji laimė netapusi siekiamybe?
Kaip mes gyvenome anuomet, 1946-aisiais? Noriu žinoti, tik nenorėčiau į tuos metus sugrįžti, kramtyti spalvingą Sibiro papūgą, jaučiant burnoje plastiko skonį. Estų rašytojas Ilmaras, dabar jau 64-erių aukštaūgis vyras rusvais plaukais ir ryškiomis raukšlėmis kaktoje, apie tą papūgą kalba susitikimuose ir, mačiau, estų kultūros žurnale skelbia apsakymą „Sibiro papūga“. Rusiškai tai būtų vyriška giminė, lietuviškai nesakysi papūgas. Skirtingos kalbos, skirtingų etninių temperamentų žmonės ir vienodas visų trijų Baltijos šalių likimas. Kiekvienoje po vieną išdaviką – Lietuvoje kariuomenės vadas, Latvijoje užsienio reikalų ministras, Estijoje prezidentas. Tai nėra vienintelė priežastis, bet ir dėl to pajudėjo traukiniai į Sibirą, pasilikusiųjų namuose įsikūrė demonai.