Lietuviai gerai žino posakį „Pasipūtęs kaip povas“. Šis paukštis mūsų krašte laikytas dvaruose dėl grožio, o ir dabar ūkiuose ar privačiuose zoologijos sodeliuose – tik dėl puošnumo. Jo gebėjimas gėrėtis savimi, pavyzdžiui, išskleidus uodegą prie vandens telkinio, primena mitą apie Narcizą, kurio didaktinė potekstė kiekvienam aiški. Žodžiu, nors visi sutinka, kad paukštis iš tiesų įspūdingas, jo plunksnos žavi, kerėdamos „tūstančiu žvilgsnių“, bet moralinis aspektas nubrėžiamas labai aiškiai – puikybė ir tuščiagarbiškumas yra jo nuodėmė. O kaip gi povas vertinamas ten, iš kur jis kilęs – Indijoje, ar ten, kur nevaržomas gyvena laisvėje? Jis – karalių paukštis, kurio atvaizdas – laimės ženklas, nešąs visokeriopą sėkmę, pritraukiąs garbę ir klestėjimą, apsaugąs nuo bėdų. Povas yra mitinis saulės simbolis, dievų „žirgas“, demonų nugalėtojas, atgimimo bei atsinaujinimo įvaizdis.

Tokių, sakytume, visiškai skirtingų pasaulėžiūrų radimąsi koregavo istorija – kuklumo ir išorinio blizgesio, dvasinių vertybių ir materialiojo turto priešprieša radosi krikščioniškajame etape. Įvairių brolijų asketiškieji vienuoliai katalikai, o ir kuklieji reformatai gana tvirtai įskiepijo pagrindines Naujojo Testamento tiesas. Ir tas povas lietuviams nelabai turėtų rūpėti – ne mūsų paukštis, maža ką apie jį pasakoja visokie indai…

Bet senovinėse lietuvių liaudies dainose vis išnyra ne tik keistos peizažo detalės – kalnai su jūromis (daugiskaitoje), o ir egzotiška fauna – liūtai, vadinti levais, bei tie patys povai. Štai viena dzūkiška daina pasakoja įdomią povo gaudymo istoriją, kurioje išskleidžiama visa siekiamybės genezė. Dainos tekste sakoma: „Vaikštinėjo povelė po dvarų / Jos kojelės šilkeliais panciotos“. Toliau labai nuosekliai piešiamas šio paukščio paveikslas, kiekvieno dvieilio posmelio paskutinę eilutę pakartojant – ji tampa pirmąja kito posmelio eilute – ir taip įtvirtinant tą nuostabų vaizdą. Taigi povelės kojos aprištos šilkais, pečiai nubarstyti perlais, o galva aplieta auksu. Visai kaip Indijoje. Dainos siužetas vystomas toliau – lyrinis subjektas iškelia sau siekinį „o kad aš tų povely sugautau“. Ir tada vardija, kas būtų: jei sugautų, tai nurištų šilkus, nurinktų perlus ir nuluptų auksą. Sakytume, labai pragmatiška ir, ką jau, atpažįstamai lietuviška…

Tik daina dar nebaigta. O jos finalas toks: jei vis tik tą povelę sugautų, tai šilką įpintų į mergelės, mylimosios kasas, perlais nubarstytų jos galvą, o iš aukso nukaltų jai žiedą. Bet… viskas ir lieka tariamąja nuosaka. Kitaip sakant – kalbama apie svajonę, deja, neįmanomą, bet apmąstomą, įsivaizduojamą. Tas stebuklingas paukštis, apdovanotas vertingiausiomis, brangiausiomis dovanomis, kurias įgijus žmonių pasaulyje galima tapti laimingu, pradėti gyventi lyg rojuje, ir yra dieviška būtybė. Tokia, kokią ją piešia indų mitai. Štai taip susiliečia pasaulėvaizdžiai, regis, labai tolimi, neįmanomi suartėti. Nors iš tiesų pasaulis nėra toks didelis, o dieviškumas neturi nieko bendro su religine diferenciacija.

Ar svajonę – tą rojų, tą absoliutą – įmanoma pasiekti? Amžinasis ilgesys tobulumo, kurio žmogus nuolat geidžia, yra dalis sacrum vaizdinio, lengviausiai atpažįstamo dvasinguose reikaluose. Jų kryptimi veda intuicija, kuriai visada aišku, kad kilnūs, idealistiniai siekiai sutaurina politiką, net ir labiausiai šokiruojančiais metodais žmogų žadinantis menas pateisinamas, kariaujančių konfesijų taika yra gėris ir t. t. Tačiau sudainuoti sutrumpintą dainą ir pamiršti paskutinį, finalinį siekinį yra daug paprasčiau. Ir tai liudija šiandieną taip energingai bujojantis „paprastumas“, tas viską apžergęs profanum. Štai kodėl šiame tekste nėra aliuzijų į šventę, kuria užtvindytos gatvės. Nes kiek joje šventumos?