Jis krovėsi daiktus į prekybos centro maišus. Ji sėdėjo virtuvėje, klausėsi jo gilaus alsavimo ir žvelgė į koridoriuje kabantį veidrodį, kuriame atsispindėjo jo šlapia marškinių apykaklė. Prieš imdamas pakuoti, jis dar spėjo išsiplauti galvą. Šampūną su alijošiaus ekstraktu, kurį ji pirko parduotuvėje už kampo, jis įsidėjo pirmiausia.

Ant šaldytuvo magnetuku iš Kretos buvo prispaustas kalendorius, kuris rodė lapkričio 6 d. Klausydamasi, kaip iš kiemo išvažiuoja jo automobilis, pamanė, kad kažką reikia keisti, ir išsiruošė į parduotuvę už kampo pirkti naujo durų kilimėlio.

Po kelių mėnesių prie kasos sutiko jį. Jis pirko alaus ir kumpio, ji – durų kilimėlį. Kasininko rankos kvepėjo muilu. Nuo tos dienos ji atsiskaitydavo už prekes tik toje kasoje. Gyvas karpis ir cigaretės, vištų šlaunelės ir tinklinės pėdkelnės – ji prigalvodavo keisčiausių kombinacijų, kad tik Kasininkas pakeltų po nosį siekiančiais kirpčiais slepiamas akis. Bet net pakelis prezervatyvų ir kilogramas morkų neatkreipė jo dėmesio. Jis monotoniškai skenavo prekes. Net kainos neištardavo, tik mosteldavo kasos aparate degančių žalių skaičiukų link.

Ji pradėjo šypsotis kolegoms, priaugo kelis kilogramus, skruostai įgavo spalvą ir formą, ėmė lyginti drabužius ir miegoti nuoga, net išskalbė viso buto užuolaidas ir kurį laiką gyveno be jų.

Vieną vakarą, kai ėjo prie kasos nešina kiaušinių dažais ir nukainotais šviesiais apatiniais, ji pamatė Kasininką visiškai pasikeitusį – itin trumpai kirptais plaukais ir įdubusiais skruostais. Skenuojant prekes, jo stipriau nei paprastai muilu kvepiančios rankos vos vos virpėjo. Ji palaukė, kol Kasininkas baigė darbą. Pirmą kartą išvydo jį be uniformos, vilkintį šviesiais džinsais ir tamsiai žaliais marškinėliais su užrašu „Kill Bill“. Einant iš paskos nuo tvinksėjimo smilkiniuose jai ėmė skaudėti galvą, džiūvo burna, juosmenį smarkiai veržė į ilgesį panašus jausmas.

Kasininkas stabtelėjo prie gatvės, ji norėjo, kad žalia niekada neužsidegtų, kad ji galėtų visada stovėti už jo nugaros ir uosti muilo kvapą. Jai ėmė linkti kojos, kai suprato, kad Kasininko kelias namo yra jos kelias. Jie perėjo per jos kiemą, jis žvilgtelėjo į jos langą, stabtelėjo, užlaikė žvilgsnį, persibraukė šiurkščius plaukus ir, nusvarinęs rankas, nuėjo.

Grįžusi namo, išlygino seniausiai išdžiūvusias užuolaidas ir pakabino jas ant langų. Kalendorius virtuvėje baksnojo į lapkričio 6 dieną. Ji žinojo, kad privalo kažką keisti.