(Fragmentai iš rašomo romano)

Kęstučiui Žilioniui

Tegu tiltai, kuriuos aš sudeginu, apšviečia man kelią.

Sapne po sueities viskas buvo ne taip. Jis sėdėjo už baro ir matė save veidrodyje, bet kažkodėl negalėjo atpažinti. Tą „kažkodėl“ jautė visu savim per miegus, ir tada pasigirdo balsas: „Nepatikėsit, jie pradėjo masiškai nuodytis. Klinikose jiems atidarė specpalatą. Kai kuriuos pavyksta ištraukti.“ Derekas pasigręžė nuo baro: kalbėjosi dviese, tos žilagalvių nugaros atrodė kaip šaudyklos taikiniai, kuriuos jis suvarpydavo beveik nesitaikydamas. „Aš žinau, kodėl“, – atsiliepė antroji žilė. „Kodėl?“ – paklausė pirmoji. „Atsirado vienas toks, kursai jiems parodo jų nuotraukas senatvėje. Ir vaiko širdis neišlaiko to siaubo.“ Tada Derekas vis dar sapne pamėgino žengti prie jų staliuko, bet mėlynas „Burberry“ lietpaltis laikė jį it prikaltą. Tada pasipylė trukdžių liūtis, kanjonai, perėjos, patiltės. Linkstančios pašautųjų kojos. Šviežiai subombarduotų miestų skeletai. Dulkės milžino saujoje. Tada jis pakirdo. Už lango griežė pučiamųjų orkestras. Tūba tradiciškai varė pro šalį.

Balkone sėdėjo ne Hitleris, o Frankfurte dirbanti eskorto pirmūnė. Jos ilgos kojos ilsėjosi ant atbrailos, pro praskleistą chalatą bolavo nepriekaištingos go go šokėjos krūtys. Kažkada tokias merginas fotografuodavo Guy Bourdinas.

– Na, mano lietuvi, nerami sąžinė ar tiesiog košmarai? – pasiteiravo vaiko balsu.

– Kai Putino elektoratas prabyla apie sąžinę, mano ranka tiesiasi brauningo.

– To poeto? – atsakė beveik žaismingai, nors visada žinojo, kur Derekas slepia ginklą. Jų santykiai buvo nugludinti kaip vintažinio medžioklinio buožė. Derekas, skirtingai nei daugelis jo vienišos profesijos žmonių, nekolekcionavo moterų, bet su Marina viskas buvo taip tikslu, netgi preciziška, kad niekada nesigailėjo jai išleistų pinigų, už kuriuos turbūt be vargo būtų įpirkęs kokį tviskantį mersą. Na, gal ne pirmos jaunystės, bet vis dėlto. „Kūnsargis be autiko“, „mano beviltiškas anachronizmas“, „miško brolis iš parko“ – ji mokėjo laižydama gelti.

Jie buvo susitarę vengti aštrių biografijos kampų, bet retsykiais kokia pastipusi praeities žuvelė imdavo ir iškildavo pilvu į paviršių. Taip jis sužinojo, kad ji kažkada studijavo užsienio kalbas Permėje (permiegoti su permiete!), o ji retsykiais sugriebdavo už uodegos baltiškąjį siužetą, per miegus iš jo burnos išgirdusi egzotiškų vardų ar eilėraščių nuotrupas. Ji turėjo Vokietijos pilietybę, kurios įgijimo jis net nemėgino aiškintis: na, taip jau kartą nutiko, ir taškas. Pažinojo ne vieną, oro uoste galintį išsitraukti skirtingų valstybių pasus – po valstybę iš kiekvienos vidinės švarko kišenės. Firmos adresą (kol ji priklausė firmai) ir merginos vardą vietoj arbatpinigių paliko vienas amerikiečių Pinigų Maišas. Derekas turėjo paminėti jo rekomendaciją, o toliau viskas ėjo kaip iš pypkės. Pirmas kartas nutiko Bonos palydove Bad Godesberge, kažkada Vakarų ambasadų rezidencijų teritorijoje, klasikiniame šnipų lizde ir teatralų rojuje. Apie lizdą buvo girdėjęs iš kolegų ir iš romanų, teatru jis nesidomėjo iš principo. Tąkart jau nebedirbo anglams, savaitės kontraktas Hamburge ir tuoj po to Kelne irgi artėjo prie pabaigos, o Marina kaip tik lydėjo it iš pasakų iliustracijų nužengusius arabų magnatus šampanu varomoje baržoje. Bad Godesberge jie praleido tris dienas ir naktis beveik neišeidami iš senai viešbutininkų šeimai priklausančio jaukaus viešbutėlio „Hotel Rheinland“, kur laike ir erdvėje įstrigęs kelneris su balta livrėja rytais atnešdavo ką tik išvirtus kiaušinius. „Visai kaip Vienoje“, – pridėdavo linkėdamas gero apetito. Apetitu jie tada nesiskundė – Marina sugebėjo priimti jį su nesuvaidinto (t. y. suvaidinto puikiai) džiugesio ugnelėmis akyse ir gaidelėmis balse. Vieno iš gausių orgazmų metu ji nevalingai perėjo į rusų, Darius be pauzės perėmė estafetę, o ji iš nuostabos pabaigė dar stipriau. Tada net neišsikalbėję į valias jiedu pajuto sielų giminystę, kuri nė kiek netrukdė irgi nebyliam kūnų dialogui. Jis niekada nevertė jos pasakoti profesinių potyrių, netikrino jos ryšių ir istorijų, nieko nedetalizavo, tačiau turėjo pripažinti, kad blefo nuošimtis iš esmės likdavo beveik neatsekamas. Tai galėjo byloti arba apie jos prigimtinį talentą, arba apie itin gerą mokyklą. O galbūt – apie viena ir kita.

Ilgainiui jie pamėgo skverus ir parkus, kartais abu drauge su džogingo frykais sukdavo ratus aplink tvenkinį ar statulą laiko nudaužta nosimi, ir Derekas dažnai pavargdavo pirmas. Ji turėjo lengvaatletės figūrą, tad frykai nulydėdavo ją pavydžiais žvilgsniais. Sportas apskritai buvo viena iš jų mėgstamų pašnekesio temų – kiek kas nušoko, per kiek nubėgo, kada pričiups dar kokį anabolikų princą su sidabriniais startukais, kadangi naujus rekordus gimdo tik farmakologija ir tik ji viena, kuo pagaliau pasibaigs rusų olimpinio dopingo epopėja – ir taip ligi pamišimo. Sykį buvo nusivežęs Mariną į šaudyklą, ir čia ji klasiškai suvaidino entuziastingai pro šalį varančią mergiotę. Sykiu negalėjo nepastebėti jos trumpam surimtėjančio veido po kiekvieno savo sėkmingo šūvio – Darius šaudė beveik be klaidų. „Tu visai kaip Bornas, Derekai!“ – sušuko nusiimdama apsaugines ausines. O kartais jie tiesiog sėdėdavo ant suoliukų su saulėtekio stopkadru anapus upės ar ežero, vos vos liesdamiesi pečiais – du elegantiški nenusakomo amžiaus žmonės (praleiskime banalias sugar daddy analogijas), verčiantys įvertinti draugystės dovaną, be kurios taip dažnai sueižėja ir „moksliškesnių“ porų bendrabūvis. A, dar tos fontanų vaivorykštės tykiais pavakariais – kur nors Monso parke Paryžiuje ar Palmengartene Frankfurte. Jiems retsykiais pavykdavo suderinti darbinius maršrutus, tad geografijos išplėtimas greitai nulėmė abipusio nepasitikėjimo susiaurėjimą.