Davidas Bowie ir filosofas
Jurij Kobrin
Garsus kino režisierius – ir Davido Bowie sūnus – Duncanas Jonesas pasiūlė sukurti Davido Bowie skaitytojų klubą – aptarinėti prieš dvejus metus mirusio pirmojo, vienintelio ir paskutiniojo popso dievaičio labiausiai pamėgtas knygas. Skirtingai nei kiti roko dainininkai ir šoumenai, Bowie, kuris bent keturias dešimtis vėlyviausių gyvenimo metų laisvalaikiu nepaleido iš rankų knygos, garsėjo didžiuliu apsiskaitymu. Bowie interesų ratas buvo itin platus, tačiau menamos jo bibliotekos knygos visos įdomios, pradedant nuostabiu Peterio Ackroydo romanu „Hawksmoor“ ir „Iliada“, baigiant „Ponia Bovari“ bei Jevgenijaus Ginzburgo romanu „Kietas maršrutas“.
Žinoma, yra ir kita temos „Bowie knygos“ pusė – turiu galvoje knygas apie jį patį. Jų daugybė, tačiau ne tiek daug, kiek galėtų būti: Davidas Bowie skrupulingai slėpė asmeninį gyvenimą nuo pašalinės akies, tad autoriams beliko kalbėti apie esmę – jo muziką ir scenos įvaizdžius: Ziggy Stardust, Thin White Duke, Lazarus ir kt. Tokia situacija netenkino nei populiariųjų žurnalų leidėjų, nei panašios lektūros mėgėjų, tačiau atvėrė galimybę iš tiesų įdomiam ir daug gilesniam pašnekesiui. Tad visai nekeista, kad kone pirmąją knygą, pasirodžiusią po Bowie mirties 2016 metų sausį, parašė filosofas.
„Toji žiema buvo šalta, o tas albumas – ledinį drebulį keliantis modernizmas. Buvau jam pasirengęs.“
2016 metų kovą leidykla „Serpent’s Tail“ paskelbė nedidelį filosofo Simono Critchley rašinį „Apie Bowie“. 93 knygos puslapiai pasakojo, kas nutiko, kai šešiolikmetis darbininkų vaikas iš Hartfordšyro pirmąsyk pasiklausė Bowie albumo „Low“ („Žemas“): „Paskutiniuosius keturis 1976 metų mėnesius dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių jaučiausi be galo vienišas, prisiversdamas bendravau tik su motina ir darbe – lakštinės geležies liejykloje, kur dirbau kartu su tėvu. Kai Bowie, atlikdamas „Sound and Vision“, sudainuoja „Drifting into my solitude“ eilutę, efektas didžiulis. Aš irgi buvau dugne.“
Critchley knygą pristatė žurnalo „London Review of Books“ (LRB) knygyne gegužės 12-ąją, po Bowie mirties praėjus lygiai keturiems mėnesiams ir dviem dienoms. Aš, taip pat žinantis, kas yra emocijų dugnas, aš, dreifavęs (ir vis dar tebedreifuojantis) į vienatvę, taip pat dirbęs gamykloje, o svarbiausia – didelę dalį gyvenimo praleidęs Bowie pasaulyje, negalėjau į šį renginį nenueiti.
Filosofai nėra tokie garsūs kaip popžvaigždės. Simonas Critchley – vienas iš tų britų filosofų, kurie nesilygiuoja į savo „nelaimės“ draugus. Britai skeptiškai žiūri į kitokius nei gamtos mokslus, taip pat į intelektualumo apraiškas bei atsajos teorijas. Tačiau dalis žmonių, pašventusių gyvenimą būtent šiai veiklai, su tuo nesutinka. Yra daugybė būdų pasipriešinti – galima rinktis tiek savanorišką atsiskyrėlio kelią, tiek aklą kultūrinę gynybą kurio nors provincialaus universiteto katedroje. Kai kas, beje, principingai atsisako akademinių pozicijų, verčiau jau nusiteikdamas ne visados užtikrintam laisvo lektoriaus duonos kąsniui, kad galėtų netrukdomas žavėtis, kuo nori – nuo Foucault ir Kafkos iki Eisensteino ir „Kraftwerk“. Critchley visa tai ir darė: dėstė filosofiją Esekso universitete, bet paskui išvyko į Niujorką, kur dirba iki šiol. Beje, pastaraisiais metais jo paskaitų galėjai klausyti įvairiose pasaulio šalyse, pradedant Oslu, baigiant Sidnėjumi. Trumpai drūtai tariant, Critchley – tikras laimės kūdikis, nors, kaip pats prisipažįsta, jis linkęs į suicidą ir sunkiausią depresiją, o viena jo knygų – filosofinis esė apie savižudybę. Europoje Critchley galėtų tapti žinomu ir garsiu intelektualu, tačiau Britanijoje apie jį girdėję tik LRB ir laikraščio „The Guardian“ skaitytojai. Niujorke jis žinomas labiau – tiek iš skilčių „New York Times“, tiek iš stichiškai pačiose netikėčiausiose vietose rengiamų seminarų. Tuose seminaruose, kaip tvirtina nedraugai, neva mokomasi rašyti priešmirtinius laiškus arba tyrinėti juos kaip žanrą (Critchley laikosi šios versijos).