Aldona Tüür

Kiltų nuoma

Skaitytojui siūlome noveles iš Aldonos Tüür kuriamo novelių romano „Kiltų nuoma“. Kodėl novelių romanas? Pati rašytoja aiškina, jog trumpoji proza yra vienas aktualiausių žanrų šiandien, nes ji leidžia skaitytojui patirti tai, ką galima pavadinti „greitu rezultatu“ – čia įmanomas operatyvus istorijos atomazgos pademonstravimas.

Romano „Kiltų nuoma“ veiksmo vieta – Škotija, novelėse literatūriškai apibendrinamos patirtys kiltų – drabužio, be kurio škotas neįsivaizduoja jokios šventės – nuomos punkte, į kurį užsuka ne itin turtingi miesto gyventojai. Įvykiai pasakojami keleto veikėjų lūpomis. Susipina lietuvės emigrantės Evos, škotės tatuiruočių salono administratorės Anos, kiltų nuomos punkto savininkės Anabelės, siro imigranto Khaledo ir kitų istorijos. Keičiasi požiūrio taškas, veikėjų kalba, išgyvenamos patirtys. Novelėse A. Tüür įdomiausias tapatybės klausimas, kai tokiame kultūrų mišinyje nebelieka galimybės išlaikyti gryną kalbą, kalbų maišatis yra kasdienybė, kurioje nebe taip lengva ir susiorientuoti, kas esi. Reikia ieškoti kitų būdų apibrėžti, kas sava, o kas svetima. Ir tai jau nebe kalba, ne pilietybė ar geografinė kilmės vieta, bet vertybės. Skirtingose novelėse pasakojamos istorijos šiek tiek susiliečia – vienoje novelėje sutinkami kitos herojai, vieno personažo lūpomis atkartojami kitos novelės veikėjo žodžiai. Toks supynimas leidžia autorei tuos pačius įvykius parodyti vis kitokiu rakursu.

Daugiausia pasakojama lietuvės Evos lūpomis, perteikiama žmogaus, bandančio įsitvirtinti svetimoje, o vėliau – ir savoje šalyje, istorija. Joje ryškėja nauja egzistencijos forma, kuriai jau per maža emigracijos sąvoka. Visas žmogaus gyvenimas šiandien virsta nuolat kintančiais pasirinkimais, kurie niekada nėra galutiniai.

2012 metais baigusi Rašymo praktikos magistro studijas Dundee universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė), komunikacijos specialistė A. Tüür beveik visą savo profesinę veiklą susiejo su rašymu; šiuo metu ji dėsto kūrybinį rašymą Kauno technologijos universitete.


Kiltų nuoma

Vienas, du, trys, keturi, penki. Jie įvirsta vidun kvatodami, nuo jų skirtingų formų kūnų sklinda prakaito, alaus ir vyriškų kvepalų aromatas. Nedidelėje patalpoje ir jiems, ir jų kvapams ankšta. Vienas neatsargiai atsiremia į drabužių kabyklą ant ratukų kairėje, antras krūpteli petimi užkliudęs ant sienos kabantį manekeną, aprengtą Douglas kiltu su Prince Charlie švarkiuku ir varlyte. Savaitgalį vestuvės, jiems reikia kiltų.

– Kuo galėčiau padėti, ponai? – Anabelė lėtai pakyla nuo savo kėdės patalpos gale. O tada sušunka garsiau: – Eva! – ji nemoka ištarti mano vardo taisyklingai: „Ieva“.

Nėra reikalo šaukti – aš jau stoviu viršuje laiptų, vedančių į rūsį. Užlipau išgirdusi, jog turime daugiau nei vieną klientą, turbūt reikės pagalbos. Matau, kaip ji lėtai nusiima metrą nuo kaklo ir atsargiai už segtuvų pastumia prakąstą kietai virtą kiaušinį.

– Eva, gal paimtum šį vyriškį?

Mielai paimsiu bet kurį – vis šiokia tokia įvairovė. Juo labiau, kad gentleman, į kurį ji rodo pirštu, neblogas. Aukštas tamsiaplaukis rudomis akimis. Jo kilto dydis – 34 (nusprendžiu, kad tiek ir metų). Atsargiai pamatuoju krūtinę – 42. Mano mėgstamiausias vyriško švarko dydis. 40-ą dėvi jauni ir neaukšti vyrai, o 44-ą – stambūs ir raumeningi, kurių gabaritai mane gąsdina. Kai lovoje jie atsuka nugarą, jautiesi kaip palikta už miesto sienos.

Šitas vyras – tobulas. Rikiuoju jo dydžius stulpeliu žemyn greta draugų, viršuje užrašiusi vardą ir kiltą. Mr Marques. Jis dėvės Black Shadow – visiškai juodą fashion kiltą, kurio raštas nepriklauso jokiam klanui. Ponas Markesas užsienietis, jam tas pats. Jis šneka su akcentu. Mes jau turime šį tą bendro.

Norėčiau dar pamatuoti. Batai – 9 dydis. Nuobodu. Gal jam reikėtų marškinių? Taip! Atsargiai pamatuoju kaklą. Baigta. Pasisuku į kitą klientą.

Nusileidusi žemyn, vis dar galvoju apie Mr Black Shadow. Įsivaizduoju, kaip liečiu jo pakaušį, o trumpai kirpti plaukai duria man į delną. Mano prisiminimuose jo galva tobulos formos, o profilis kaip graikų dievo. Nelabai žinau, kokie tie graikų dievai, bet jis, man rodos, tikrai panašus.

Užsisvajojusi paimu viršutinį kiltą nuo krūvos, suverstos ant nusmurgusio samanų spalvos fotelio, ir išskleidžiu jį ant lyginimo lentos. „Ar žinai, kaip jie dėvi kiltus?“ – šitą klausimą išgirdau pirmą dieną. Dabar jau žinau.

Vedžioju garinio lygintuvo galvutę aukštyn žemyn kilto klostėmis ir uodžiu žmogiškus nepažįstamųjų kvapus. Priekyje apie vidurį pamatau balkšvą dėmę. Tokiems atvejams turiu purškiklį su vandeniu ir muilu. Purškiu, patrinu šepetėliu. Atsargiai, kiltai brangūs. Lyginant iš išorinės pusės, garas išlaisvina civilizuoto pasaulio kvapus: viskis, cigarai, steikas, sriuba, eau de cologne. Taip kvepia žmonės, kurie linksminasi iš širdies.

Pabaigusi sulankstau, susegu ir užkabinu ant metalinės pakabos su spaustukais. Paėmusi maišelį su plastikiniais kubeliais, ant kurių užrašyti dydžiai, ieškau tinkamo. Thirty eigh, thirty eight kartoju mintyse. Ir pasitaisau: „Trisdešimt aštuoni“. Pakabinu ant stovo su švariais kiltais, tuščios pakabos suskamba kaip karvių varpeliai kalnuose. Aš vėl išsigalvoju, šitoje šalyje kalnuose mačiau tik avis.