Niekas netiki, kai pasas rodo, jog ukrainietiškų šaknų, tačiau gimusiai, užaugusiai ir tebegyvenančiai Vilniuje Darjai Lyzenko – trisdešimt. Rašyti slemo poeziją ir dalyvauti jos skaitymuose Darja pradėjo vos prieš pusantrų metų, po to, kai ją „ištiko“ viena mergina. Sako iki tol maniusi, kad su poezija neturi nieko bendro. Slemas sužavėjo tuo, kad jis neriboja – tai laisvės, gatvės, kasdienybės, kūno, balso, ironijos, vilčių ir nusvilimo mišinys. Tereikia kiekvieno ingrediento įlieti pagal skonį.

moterys, kurios galvoja per daug

Beveik visą gyvenimą galėjau drąsiai pasakyti, jog esu daugmaž laimingas žmogus. Taip, su liūdesio ir vienišumo priemaišomis – o kas gi be jų – tačiau laiminga. Pozityvi. Bent jau iš šono tokia atrodanti. Visada galvodavau, kad žmogus yra pakankamai stiprus su viskuo susitvarkyti pats, be kažkieno pagalbos.

Neseniai iš bibliotekos paėmiau vieną knygą, ant kurios violetiniam fone didelėm baltom raidėm buvo užrašytas pavadinimas: „Moterys, kurios galvoja per daug“. Moterys, kurios galvoja per daug…

Kasdienybėje aš – doktorantė, dėstytoja. Esu fakin’ pripratus daug galvoti. Man tai yra kaip oras, kaip būtinybė, kaip dievąmyliu, kaip negi yra kitų alternatyvų? Maža to, anksčiau bet kurį skaitalą, kurio pavadinime buvo bent užuomina apie „vyrus“ ir „moteris“, aš laikydavau nerimtu ir ramiai, šiek tiek krauju apsipylus mano feministinei širdžiai, praeidavau pro šalį. Tad įsivaizduojate, kokį kognityvinį disonansą turėjau patirti, paimdama į rankas šią knygą? Maža to, puikiai suvokdama, kad būtent jos man dabar labiausiai ir reikia. Nes man – stipriam ir laimingam žmogui – taip patarė mano psichologė.

Esu pratusi daug galvoti. Prisimenu savo pirmąjį nušvitimą, kai supratau, kad man nepatogu negalvoti, kad tuomet jaučiuosi tarsi su akmenuku bate. 2014 m. rugpjūčio viduryje – kalbant apie tai, kiek daug galvoju, aš prisimenu visas reikalingas ir nereikalingas datas – keletą dienų praleidau Berlyne. Gyvenau hostelyje. Viena kambariokė iš Kalifornijos, kuri neseniai, prieš atvykdama į Berlyną, lankėsi Olandijoje, užsiminė, kad turi skanių… keksiukų. Buvau rūkius žolės – nevelka manęs – bet keksiukų tada dar nebuvau ragavus. Atsikandau. Nieko nevyksta. Atsikandau dar kąsnelį. Neskubėk, – sako ji, – gi kol virškinimo traktą pasieks… Ir aš žvilgčiodama į laikrodį vis laukiau, kada tas sukramsnotas keksiukas pasieks mano virškinimo traktą, iki kurio kelias keliasdešimt laukimo minučių atrodė neįtikėtinai ilgas. Pasiekė per nepilną valandą. Žiūrėjau į laikrodį.

Ir žinot, kas buvo baisiausia? Baisiausia buvo ne pašėlęs širdies baladojimas ar mintis, kad bet kurią akimirką galiu pakratyti kojas. Ir net ne ta paranoja, kuri užėjo, kai stovėjau viena tamsią naktį hostelio lauko virtuvėj ir, kol pyliausi vandenį į stiklinę, porą kartų išgirdau, kad kažkas už nugaros mane tuo metu šaukė vardu. Atsisukusi taip nieko ir nepamatydavau. Beje, po trečio karto pagalvojau, kad reikia eiti kuo greičiau miegoti, kol dar ko nors įdomaus neišgirdau. Taigi, baisiausia buvo ne tai. Baisiausia buvo, kad kai suveikė keksiukas, supratau, jog mano galva tuščia! Kad galiu kalbėti ir girdėti, bet negaliu logiškai suregzti dviejų sakinių! Iš a man neseka b, o b man tolygu c, c yra daugiau už d, o kitos abėcėlės raidės išvis nustojo egzistuoti. Tai buvo siaubingas jausmas – suprasti, kad nebegalvoju. Tarsi kažkas būtų išmušęs pagrindą iš po kojų. Galbūt kitus jis išlaisvina – tu nepriklausomas, tu vakuume, tavęs nekankina nereikalingos mintys…

Beje, kalbant apie nereikalingas mintis. Odieve, kiek kartų esu girdėjus, dažniausiai – iš visų savo ex:
Darja, neapsikrauk nereikalingom mintim
bereikalingos mintys
nereikalingi klausimai
kodėl tu įsivaizduoji tai, ko nėra?
aš gi tik pajuokavau!
nu kas atsitiko?
nu kodėl tu verki?
man neįdomu nagrinėti, kas, kaip ir kodėl…
Gal todėl šie žmonės ir tapo mano ex. O aš – jų. Kiek kartų man draugai yra sakę: Darja, tu per daug vadovaujiesi protu. Net psichologė mestelėjo: O Jums neatrodo, kad renkatės partnerius pernelyg racionaliai? Nu kad ne… man taip neatrodo…
*
Prieš pusantrų metų gydytoja-psichiatrė manęs paklausė, ar jaučiu nerimą. Atsakiau filosofiškai vartydama akis, kad nu čia žiūrint, kaip mes apibrėšim… Ji atšovė, kad jei jausčiau, žinočiau. Po metų supratau, kad ji buvo teisi. Dabar nerimo aš nebejaučiu.

O dėl knygos… perskaičiau! Visai gera knyga buvo, galvoju.