Vienoje Alfredo Hitchcocko 1958 m. trilerio „Svaigulys“ (Vertigo) scenų pagrindinis veikėjas Džonas Fergiusonas, pravarde Skotis (akt. Jamesas Stewartas), seka Madleną Elster (akt. Kim Novak), kopiančią į varpinę.

Skotis bijo aukščio. Trumpam sustojęs ir žvilgtelėjęs žemyn, jis pajunta stiprų svaigulį. Laiptinė ima keisti formą ir, regis, nusitęsia gilyn – vaizdas įtaigiai perteikia herojaus paniką bei kvaitulį.

Ši scena laikoma pirmuoju istorijoje „dolly zoom“ efekto pavyzdžiu. Tai – dinamiška vaizdo kūrimo technika, kai vienu metu judinama kamera ir keičiamas objektyvo židinio nuotolis.

Dar vadinamas „svaigulio efektu“, minėtas būdas reikalauja didelio meistriškumo. Filmuojamas objektas kadre turi išlikti tokio paties dydžio, o fonas – išsitempti arba susispausti.

Kitas garsus pavyzdys – Stepheno Spielbergo „Nasrų“ (Jaws, 1975) scena, kurioje policijos viršininkas Martinas Brodis (akt. Roy’us Scheideris) suvokia, jog ryklys puola vandenyje esančius žmones.

Peterio Jacksono filme „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ (The Lord of the Rings: The Fellowship of the Ring, 2001) čia aptariama technika pasitelkiama pavojui išreikšti: Frodas (akt. Elijah Woodas) supranta, kad link jo ir bendražygių artėja nazgulai.

Meninės ir techninės kūrybos dermė

Manoma, kad „dolly zoom“ sukūrė „Paramount“ kameros operatorius Irminas Robertsas, Alfredui Hitchcockui paprašius sugalvoti vaizdo efektą, galintį perteikti alpimo pojūtį.

Technika pavadinta pagal dvi joje naudojamas priemones: „dolly“ – platforma su ratukais, kuria judinama kamera, o „zoom“ reiškia objektyvo židinio nuotolio keitimą.

Perspektyva pakinta, kai kamera juda artyn prie filmuojamo objekto, o vaizdas tuo pat metu tolinamas. Įmanomas ir priešingas variantas – kamera tolsta nuo objekto, o vaizdas artinamas.

Panašų įspūdį galima išgauti ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, kamerą pritvirtinus prie operatorinio krano ar filmuojant dronu, tačiau pasitelkus „dolly zoom“ visą kadrą užpildo unikaliu būdu besikeičianti perspektyva, pavyksta pasiekti didesnį tikslumą bei judesio sklandumą.

Nors ryškumo zonai, kadro kompozicijai ir kameros judėjimo greičiui valdyti šiais laikais pasitelkiamos nuotolinės technologijos, kokybiškai sukurti minėtą efektą net ir šiandien reikia kruopštaus pasirengimo bei koordinavimo.

Tiesa, tobulėjant programinei įrangai, „dolly zoom“ jau įmanoma išgauti ir filmo postprodukcijoje – baigiamajame gamybos etape. Tai patraukli galimybė nedidelio biudžeto kūrėjams, neišgalintiems įsigyti ar išsinuomoti objektyvo su kintamu židinio nuotoliu.

Komandinis darbas

Naudojant „dolly zoom“ techniką, būtinas glaudus režisieriaus, filmo dailininko ir operatoriaus bendradarbiavimas. Įprastai jie kartu nusprendžia, kurioje scenoje šis efektas bus panaudotas, kokia filmavimo vieta kadrui yra tinkamiausia ir kokių bėgelių reikės kamerai judinti.

Filmavimo aikštelėje operatorių grupės bei kameros judėjimą valdančios komandos darbas turi būti suderintas nepriekaištingai. Kad kadras pavyktų idealiai, kartais prireikia daugybės repeticijų.

Kaip pavyzdį galima prisiminti Martino Scorsese’ės filmo „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990) sceną.

Prie lango sėdintys Henris (akt. Ray’us Liotta) bei Džimis (akt. Robertas De Niro) pietauja ir kalbasi užkandinėje. Kamerai judant link jų, vaizdas pamažu tolinamas, todėl gatvėje matomi automobiliai tampa vis ryškesne kadro dalimi. Toks efektas sustiprina Henrio sutrikimą, kai vyras supranta, jog būtent jam bandoma suversti kaltę dėl žmogžudystės.

Šis kadras yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti. Kamera judėti ir rankomis reguliuojami objektyvo priartinimo bei fokusavimo žiedai privalo būti valdomi taip, kad jų veikimas tobulai derėtų su aktorių vaidyba.

Ikoninis vaizdo triukas

„Dolly zoom“ tapo ikoniniu filmų elementu, technines naujoves derinančiu su kino emociniu poveikiu.

Praėjus beveik 70 metų nuo pirmojo jo panaudojimo, šį efektą dažnai galima išvysti ir kine, ir televizijoje. Jis imituojamas net animacijoje, pavyzdžiui, „La troškinyje“ (Ratatouille, 2007) pasitelkiamas norint pabrėžti Remio susižavėjimą savo dievaičiu – šefu Giusto.

Taigi, „dolly zoom“ leidžia kūrybiškai perteikti psichologinę patirtį ir padeda žiūrovui užmegzti artimesnį ryšį su ekrane regimais veikėjais.

Apie autorę:

Susana Kerrigan – Svinberno technologijos universiteto kino ir televizijos profesorė, tyrinėjanti kūrybinę praktiką bei audiovizualinę produkciją.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-08-31