Šokio spektaklis „Extremum mobile“, 2001. Choreografė Birutė Letukaitė. Iš kairės: Darius Stankevičius, Mantas Stabačinskas ir Raimonda Gudavičiūtė. Nuotrauka iš Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo
Aušra Kaminskaitė

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.

Choreografė teigia, kad „Aura“ gimė kaip dovana jos ilgametei mokytojai Kirai Daujotaitei, su išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ šokėjomis dirbusiai keturias dešimtis metų. Šiandien ne mažesnę patirtį yra sukaupusi pati Letukaitė, kuriai naujo teatro ar studijos niekas nededikavo, tačiau bendruomenė ir valstybė savo dėkingumą ne kartą įrodė įvairiais apdovanojimais. 2020-aisiais choreografė pretenduoja gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o per porą pastarųjų dešimtmečių jos apdovanojimų kolekciją papildė Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, keletas „Auksinių scenos kryžių“ bei krūva Kauno „Fortūnų“ apdovanojimų. Birutės indėlis į modernaus ir šiuolaikinio šokio raidą Lietuvoje minimas nuolat ir, tikėtina, taip bus tol, kol choreografei atiteks visi aukščiausi Lietuvos kultūros įvertinimai.

Nuo 1980-ųjų panegirikų Letukaitei sugiedota daug. Jubiliejų proga tarsi priklausytų jas pratęsti, tačiau šįkart pažymėti choreografės įtaką norėtųsi kitu būdu. Nedaugelis šiandien besidžiaugiančių Tarptautinio šokio festivalio AURA programose rodomais spektakliais žino (ar pamena), kokie buvo pirmieji organizatorių (pirmiausia – pačios Letukaitės) žingsniai, finansų paieškos, kaip kito tuomet dar modernųjį šokį pristačiusio festivalio turinys ir kaip tam tikri sprendimai suvokti visuomenės. Todėl svarbu darkart aptarti pirmuosius dešimt choreografės rengtų festivalių – tai yra priminimas, kad puikiai žinomų, pripažintos vertės reiškinių pradžia neretai reikalauja neišmatuojamų pastangų, kurios, greta finansinių bei tautos mentaliteto problemų, nuolat susiduria ir su daugiau ar mažiau profesionalia kritika.

Apie 1989-aisiais, dar okupuotos Lietuvos metais, įvykusį pirmąjį modernaus šokio festivalį medžiagos išlikę nedaug. Be to, kad jis organizuotas negaunant valstybės finansavimo, šiandieninį šokio žiūrovą nustebintų faktas, jog spaudoje renginys pristatytas ne pasakojant programos pobūdį, bet aiškinant, kas apskritai yra modernus šokis, kur glūdi jo šaknys ir kokia jo esmė. Pirmojo festivalio tikslas visiškai aiškus – publikos ir šokėjų edukacija. Jos siekta ne tik Latvijos ir Lenkijos spektaklių pristatymais, bet ir svečių iš Lenkijos surengtu seminaru bei vaizdo medžiagos peržiūra. Prasminga misija, kurios stabilumą ilgainiui pradėjo kritikuoti profesionalūs šokio vertintojai.

1990-aisiais festivalis trumpam neteko tarptautiškumo – dėl Nepriklausomybės paskelbimą sekusios blokados užsieniečiai negalėjo atvykti į Lietuvą. Po metų, 1991-aisiais, kilo rizika, kad festivalis visai neįvyks, nes sausio 1-ąją sutartį su „Aura“ nutraukė iki tol teatrą glaudusi Dirbtinio pluošto gamykla. Neturėdamas patalpų, teatras kaip juridinis asmuo negalėjo pasirašyti sutarčių su partneriais ir festivalio dalyviais. Letukaitė teigė girdėjusi tuometinės Kultūros ir švietimo ministerijos pažadus pagelbėti, tačiau Sausio 13-osios įvykiai viską nustūmė į paraštes. Vis dėlto, vadovė atrado kelią – adresą „Aurai“ suteikė Kauno valstybinė filharmonija, o Kauno miesto savivaldybė skyrė dalinį finansavimą, kurio užteko tik pačioms būtiniausioms išlaidoms, bet ne šokėjų algoms. Tad nenuostabu, kad apie festivalį rašęs Audronis Imbrasas pažymėjo: „Susidaro toks įspūdis, kad kasmet profesionalėjanti „Aura“ atsirado tik šokėjų ir jų vadovės pastangomis.“ O tuomet pridūrė: „Pradėjusi nuo saviveiklos, „Aura“ tapo tikruoju Lietuvos šiuolaikinio teatro lyderiu. Neturėdami nuolatinio pajamų šaltinio, šokėjai sugeba ir išdrįsta net festivalius ruošti.“

Statyti spektaklį „Auroje“ 1991-aisiais Letukaitė pakvietė amerikiečių choreografę Tamarą Rogoff ir kompozitorių Mieczysławą Litwińskį. Spektak­lis „Migracijos“ parodytas ir trečiajame festivalyje, apžvalgininkams teigiant, kad per keletą mėnesių darbas „įgavo prasmę“. JAV, Estijos, Švedijos, Vokietijos kūrėjus pakvietęs festivalis neabejotinai tapo langu į Vakarų kultūrą, kurio to meto Lietuvoje nepaprastai reikėjo. Paraleliai renginys virto parankia platforma „Auros“ meninių pasiekimų vertinimui. Pirmuosius festivalius apžvelgusiuose straipsniuose nesunku pastebėti rašančiųjų susižavėjimą kasmet stiprėjančiais Letukaitės paruoštais šokėjais bei išraiškingais, patraukliais sceniniais sprendimais.

1992-ieji Birutės kūryboje ypatingi tuo, kad „Aura“ ir Tarptautinis moderniojo šokio festivalis aprašyti straipsnyje, publikuotame JAV leidžiamame žurnale „Dance Magazine“. Tais pačiais metais ketvirtąjį kartą vykusį festivalį A. Imbrasas toliau gyrė už „jokių meno valdininkų ar metodikų nesaistomą judesį“ bei pradėjo kritikuoti tikslingumo ir koncepcijos stygių, teigdamas, jog esminis festivalio trūkumas yra tas, kad „trupės į jį patenka atsitiktinai, beveik be atrankos. Todėl lygis toks skirtingas, jog pasirodymų neįmanoma gretinti“. Vis dėlto, nė vienas ligtolinis Letukaitės organizuotas renginys nesulaukė tiek kritikų dėmesio, liaupsių svečiams iš užsienio (konkrečiai – Londono „The Ensemble“) ir spektaklių turinio kvestionavimo. Iš JAV atvykusios trupės „Danceteller“ spektaklis AIDS tematika greičiausiai tapo svarbia šviečiamąja renginio dalimi, nes to meto šiuolaikinių menų sampratą puikiai iliustravo retorinis nepatenkinto Alfredo Kukaičio klausimas: „Ar galite įsivaizduoti operetę Sausio 13-osios temomis?..“

Žymos: