StanisławaS Ignacy’as Witkiewiczius (Witkacy’is) gimė 1885 m. vasario 24 d. Varšuvoje. 1939 m. rugsėjo 18 d., sužinojęs apie sovietų kariuomenės agresiją prieš Lenkiją, nusižudė Jezioruose, kur buvo pasitraukęs kartu su savo drauge. Witkacy’is – rašytojas ir dailininkas, kilęs iš vienos seniausių, „senoviškiausių“ ir reikšmingiausių šeimų, priskiriamų Lietuvos karmazininiams bajorams. Šis menininkas priklauso ryškiausiems ir įdomiausiems lenkų tarpukario kūrėjams – Witoldas Gombrowiczius jį laikė vieninteliu europinio lygio to laikotarpio autoriumi (kukliai nutylėdamas apie save).

„Besotystė“ – antrasis Witkacy’io romanas, parašytas išradingu, keistuolišku juodosios komedijos stiliumi, išspausdintas 1930 m., kritikų laikomas geriausiu rašytojo kūriniu. 2003 m. jis buvo ekranizuotas, o šių metų rudenį pasirodys lietuviškai (leidykla „Odilė“). Tai antiutopinė fantazija, pasakojanti apie didžiai disciplinuotą kinų komunistinę valstybę, kuri įveikia įsivaizduojamą kontrrevoliucinę Rusiją ir ruošiasi užimti paviršutiniškai komunizuotas Vakarų Europos šalis. Šiame dramatiškame fone – chaose paskendusi Lenkija, apsupta bolševikinių respublikų, Rusijoje nugalėję „baltieji“, čia pat pasidavę bedvasių kinų galybei, tvyrantis slogus dekadansas – pasakojama jaunuolio istorija: valdingo barono aludario sūnus Ženezypas baigęs mokyklą grįžta į gimtąjį dvarą, ir įvykiai pasipila vienas po kito…

Vertėja

(Romano ištrauka)

Kone stumdama dvigubą Didžiosios kalvos viršūnę, greitai leidosi didelė geltona žiemos saulė. Akinama šviesa viską sulydė į virpančią įkaitusio aukso ir vario masę. Violetiniai šešėliai vis labiau tįso, o miškas spindėjo saulėje juodu purpuru, pamažu virsdamas blyškia, akla žaluma. Žemė nebuvo kasdienybės vieta, nebuvo tuo, kas žinoma apie ją ir jos santykį su žmonių pasauliu, – buvo planeta, matoma tarsi pro teleskopą, iš begalinių tolių. Dantytu, raižytu kalnų, kylinčių kairėje, toli už slėnų Didžiosios kalvos atšlaičių, rentiniu ji, regis, linko į artėjančias tarpžvaigždines nežinia kodėl „gedulingos“ nakties erdves. Saulė, dabar jau aiškiai judanti, kartais tapdavo juodu ir žaliu skrituliu su raudonu aukso apvadu. Staiga ji baimingu uždelstu judesiu kliudė kruvinai išgraužtą laužytą tolimų miškų liniją. Raudonas su juodu aksomas virto tamsiai mėlynu, paskutinis spindulys, pažiręs vaivorykštės pluoštu, paskutinįkart spingstelėjo pro sunkią eglių tankmę. Į begalybę mestas žvilgsnis, masinamas akinamo švytėjimo, atsirėmė į tvirtą niūraus, begalybiškai realesnio pasaulio kliūtį. Krūtinėje Ženezypas pajuto tarsi kokį buką skausmą. Praėjo stebuk­linga suvoktos paslapties valandėlė, ir realus paprastumas iškišo iš po kaukės pilką, nuobodulio kupiną veidą. Ką su šiuo vakaru daryti? Šis klausimas priminė jam ankstesniuosius, ir jis giliai susimąstė, taip giliai, kad visiškai prarado šios valandėlės pojūtį. Nesuprato, jog kaip tik tai kartais yra didžiausia laimė.

Jo vaizduotėje kaip gyva stojo kunigaikštienė. Bet tas vaizdas nebuvo vakarykštės tikrovės atspindys. Priminė nepadorias graviūras, matytas kažkurio tėvo bičiulio bibliotekoje, kai jis, pasitaikius progai, kada ponų dėmesys nukrypęs kitur, žvilgtelėjo į ne visai užstumtą stalčių. Nuogą jos kūną, užlietą tamsiai rudų plaukų srovės, išvydo tarsi begėdiškame paveikslėlyje. Nelaimę lemiančiai išsiviepusios beždžionės, su ištvirkėlišku žavesiu sukančios apie ją ratus (kiekviena jų laikė po mažą elipsės formos veidrodėlį), aiškiai įkūnijo kažkokį koncentrinių ratų, simbolizuojančių gyvenimo sferas pagal jų svarbą, piešinį. Negi esminis buvo būtent vidurinis ratas? Išryškėjo du nesulyginami požiūrio taškai ir iš to kylantis kankinantis skirtumas. Grubiai tą buvo galima išreikšti štai taip: programinis tėvo idealizmas ir noras patirti uždraustus malonumus, o tai nesuvokiamu būdu siejosi su motina. Ženezypas kone fiziškai jautė tai krūtinėje ir apačioje. Prieš valandėlę to dar nebuvo, o dabar visa praeitis – ir gyvenimas mokykloje, ir vaikystė – nutolo sujungti į nedalomą visumą – negatyvią vien dėl negebėjimo išspręsti kilusios naujos, neapčiuopiamos prob­lemos. Galimybė realiai spręsti tuos klausimus jam visada buvo paslaptis – nuo tos valandėlės, kai juos suvokė, – kažkas keliantis nerimą ir bloga lemiantis. Nesveikas (kodėl, po perkūnais, nesveikas?) smalsumas užliejo jį tarsi koks drungnas, šleikščiai malonus purvas. Krūptelėjo ir tik dabar staiga prisiminė ką tik sapnuotą sap­ną. Beasmenio žvilgsnio– žvilgsnio, įsismelkusio į jį su mirtinu klausimu, į kurį negalėjo rasti atsakymo, – bedugnėje išgirdo kažkieno balsą. Jautėsi taip, lyg būtų nepasiruošęs egzaminui. O tasai balsas buvo greitas, ūbaujantis, – štai sakinys iš to sapno: „Meduvališkiai pašers pamatę juodąjį beatą, piecitos buvajų.“ Jį apglėbė geležinės rankos, o po šonkauliais pajuto kutenantį skausmą. Su tuo nemaloniu pojūčiu ir nubudo, bet nusakyti jo negebėjo. [Ir ar verta tai išgyventi ir į tai gilintis, ir išsitaškyti, kad paskui… brrr – bet apie tai vėliau.]

Kone nudžiugo tik dabar prisiminimų paveiksle tą patį slaptingą susidvejinimą, kurį ką tik viduje išgyveno, išvydęs barzdotame muziko Tengiero (su kuriuo vakar vakare susipažino) snukyje. Suvaržyta jėga, kaip ant delno regima to patino akyse, neįmanomai slėgė. Staiga iš esmės suvokė vakar girdėtų (ir nesuprastų) jo žodžių visumą kaip neišanalizuojamą masę, nors labiau tik jų bendrą toną. Apie supratimą negalėjo būti nė kalbos. Dviguba gyvenimo prasmė dusliai dundėjo po mandagių „mokyk­linių“ paslapčių luobu. Būtent tą luobą traiškė beprasmės frazės:

„Tegu visa nutinka. Viską įstengsiu aprėpti, įveikti, sugraužti ir suvirškinti: bet kokį nuobodulį ir didžiausias nelaimes. Kodėl taip manau? Tai banalybių banalybė, ir išjuokčiau tąjį, kuris imtų man dalyti patarimus. O dabar sakau tai pats sau kaip didžiausią tiesą, esminę naujieną.“ Dar vakar šie žodžiai būtų turėję kitą, įprastą, reikšmę – šiandien jie tapo naujų, tarsi visiškai kitame matmenyje atsiveriančių horizontų simboliais. Gimties ir pasaulio neįsivaizduojamumo, nepriimant savojo „aš“, paslaptys – vieninteliai šviesūs niūrios akimirkų voros taškai. Viskas taip baisiai surizgo. Ir kodėl? Juk galas turėjo būti toks… bet apie tai vėliau. Dar vakar visa ankstesnioji jaunystė buvo be galo ryški, kaip gyva, be perstojo tampanti dabartimi. Kadangi ji buvo begaliniškai smulkiai sudalyta, neįmanoma buvo kurti epochų, nepaisant (šiuo metu menamų) epochinių įvykių. Slapto nuosprendžio užtamsintas ir atitolintas, visas tas „ilgas“ (?) gyvenimo ruožas dabar smego į kažkokią nekintamumo ir baigtinumo sferą, šitaip įgaudamas menko, sunkiai suvokiamo ir pirmą kartą tragiškai pajausto praeities negrįžtamumo žavesio. Tų neramiai banguojančių permainų, atsirandančių tarsi pačiame mediume, kuriame vyko senasis gyvenimas, – permainų, viską paliekančių absoliučiai taip pat, bet nesulyginamai su vakarykščiu savimi, – fone ką tik prisimintasis sapnas buvo tarsi griežtų, tamsių ir raiškių apybrėžų sampyna, sumišusi iš vidaus abejingame, vandeniškai skaidriame, tuštuma spindinčiame dabarties ekrane. Neišmatuojamoje tolybėje žaibiškai išsiskiriančios perspektyvos, kai nuvargęs žvilgsnis staiga viską mato kaip maža ir nepasiekiama, o kažkoks vienas daiktas vis dėlto išlieka natūralaus dydžio, bet šis faktas kažkokiu paslaptingu būdu nepakeičia bendros objektyvios proporcijos, kurią leng­vai galima matyti, kiek tik aprėpia akis. [Gebos įvertinti atstumą sutrikimas, apgaulingas tikro daiktų dydžio matymas netaikant aiškaus distancijos koeficiento, kuris galimus jutimų įspūdžius verčia tiesioginiais erdviniais dviejų mat­menų įspūdžiais. – Bet tai nesvarbu.]

Ženezypas ėmė prisiminti sapną atvirkštine tvarka, nei viskas jame vyko iš tikrųjų. [Juk sap­nas niekada nėra išgyvenamas iš tikrųjų, realiai jis egzistuoja tik ir vien tik kaip prisiminimas. Kaip tik dėl to pats paprasčiausias jo turinys atrodo keistas, savotiškas. Todėl prisiminimai, kurių negalime tiksliai lokalizuoti praeityje, įgauna tokį neaiškių specifinių svajų atspalvį.] Paslaptingoje įsivaizduojamo pasaulio gelmėje rasdavosi įvykių, iš pažiūros menkų ir nereikšmingų, tarsi nepriskirtinų niekieno atminčiai, tačiau priklausančių jam, Ženezypui, – įvykių, tokių galingų kažkokia anapusine jėga, kad atrodė, jog jie, nesvarbu, kad vienalaikiškai menki, metė grėsmingą, nuojautų ir priekaištų dėl neišsipildžiusių kalčių kupiną šešėlį ant poabitūrinio nerūpestingumo dabarties ir temdė auksaspalvį gęstančios dienos spindesį purpuriniuose žiemos saulės miškuose. „Kraujas“, – sušnibždėjo, ir raudonos spalvos vizija staiga sugniaužė širdį. Išvydo paskutinę nusikaltimo grandį ir dar daugiau – paslaptingą jo pradžią, ištirpstančią juodame mieguistos nebūties menkume. „Iš kur kraujas, jeigu sapne jo nė nebuvo?“ – pusbalsiu paklausė savęs. Tą akimirką saulė užgeso. Tik Didžiosios kalvos šlaito miškas blyškiai oranžinio dangaus fone švietė nelygiais, auksu švytuliuojančio eglių pjūklo dantimis. Žydrai violetinėje prieblandoje pasaulis pilko, o dangus akimirką nušvito ugnine žiemos žara, kurioje tarsi žalia kibirkštis mirksėjo tekanti Venera. Anekdotinis sapno turinys vis ryškėjo, o tikrasis, neapčiuopiamas ir neišreiškiamas jo turinys nyko prisimenamų įvykių konkretybėje, atskleisdamas vos suvokiamą žinią, kad egzistuoja kitas, nepasiekiamas, sąmonės paribiuose nykstantis gyvenimas.