Pastarieji Kristupo Bubnelio metai – itin intensyvūs: Niujorke, Kolumbijos universitete, kompozitorius tęsia doktorantūros studijas, jo kūriniai skamba abipus Atlanto, o šį rudenį Lietuvoje bus išleistas debiutinis albumas „Accordatura“, įvyks lauktos premjeros. Tačiau K. Bubneliui šis etapas svarbus ir tuo, kad atveria galimybes veikti platesniame kultūros lauke – paskatinti tarptautines jungtis, permąstyti šiuolaikinę muzikos terpę Lietuvoje.

Mūsų pašnekesys užčiuopia gilų klausimą – kodėl muzika skamba būtent taip, kaip esame įpratę ją girdėti, ir kiek dar neatrastų klausymosi erdvių slypi už nusistovėjusių sistemų. Kalbėjomės ir apie algoritmų formuojamus kultūros vartojimo įpročius, ir tai, ką artimas jo bičiulis rašytojas Rolandas Rastauskas vadino biografijos partneriais – žmones ir kūrinius, kurių „spinduliuotės zonoje“ gyveni, nors savąjį kelią vis tiek tenka nueiti vienam.

Šis ruduo – itin koncentruotas jūsų kūrybinės biografijos laikas: debiutinis albumas, dvi premjeros.

Laukia trys man labai svarbūs įvykiai. Kaip minėjote, mano pirmojo albumo „Accordatura“, kurį leidžia Lietuvos muzikos informacijos centras, pristatymas. Nenorėčiau jo sureikšminti kaip kokio monumento – veikiau matau kaip pradžios tašką tiems, kurie norėtų išsamiau susipažinti su mano darbais. Praėjusiais metais, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline filharmonija ir Lietuvos kameriniu orkestru, įrašėme du stambios apimties kūrinius – „Substantia Innominata“, šiemet išrinktą vienu iš keturių ryškiausių 2025 m. Lietuvos kompozitorių kūrinių, ir „Substantia Alba“. Vinilinės plokštelės formatas pasirodė tinkamas ir trukmei, ir skambesio pobūdžiui: maždaug 25 minučių kūriniai natūraliai telpa kiekvienoje plokštelės pusėje.

Kitas džiugus dalykas – festivalio GAIDA atidarymo koncerte laukia naujiena: „Jubilisma“ fortepijoniniam trio „FortVio“ ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kurį diriguos Modestas Pitrėnas. Tai pusės valandos trukmės concerto grosso, kuriame sąveikauja skirtingos derinimo sistemos, o solistai ir orkestras virsta hibridinių skambesio erdvių dalyviais. Tame pačiame festivalyje įvyks ir dar viena premjera – Lietuvos kamerinis orkestras pagrieš „Substantia Ferruginea“, kurią rengia amerikiečių dirigentas Jonathanas Stockhammeris.

Albumas, regis, tapo ne vien muzikos dokumentu, bet ir kelių jums artimų meno pasaulių susitikimu. Papasakokite apie vinilinės plokštelės vizualinę istoriją ir žmones, prisidėjusius prie jos gimimo.

Niujorke gyvena nuostabus dailininkas Kęstutis Zapkus („Nemune apie jį rašyta 2024 m. spalį – red. past.), su kuriuo mane supažindino tuometė kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė. Norėjau albumo viršeliui panaudoti vieną jo kūrinių, bet ilgai nedrįsau apie tai užsiminti. Kai pagaliau įveikiau drovumą, Kęstutis atsakė, kad jo darbas negali tapti iliustracija. Pamaniau, tuo viskas ir baigsis. Tačiau vieną dieną jis paskambino ir pasakė: „Aš tau nutapysiu ką nors specialiai šiam albumui.“ Buvau pritrenktas!

Pagrindinė paveikslo spalva – prūsų mėlis, labai specifinis pigmentas. Kęstučio tapybai būdingas konstruktyvumas, linijų ir spalvų struktūra. Jo darbai man rezonuoja ir kaip vizualinė garso išraiška. Ne vieną jo drobę yra įkvėpusi muzika, jis tarsi „orkestruoja“ spalvomis.

Kitas bičiulis, menininkas Žilvinas Kempinas („Nemune apie jį rašyta 2023 m. vasarį – red. past.), supažindino su „DADADA studio“ dizaineriu Martynu Birškiu. Jis atrado labai švarų, estetiškai vientisą albumo dizaino sprendimą. Svarbus ir dirigentas Eliasas Peteris Brownas – kūrybinis partneris ir bičiulis iš JAV, šiuo metu gyvenantis Berlyne. Kartu mokėmės Londone, mus sieja panaši šiuolaikinės muzikos vizija.

Užsiminėte apie skirtingas derinimo sistemas. Klausantis vakarietiškos klasikinės muzikos, dvylikos lygių pustonių sistema atrodo kone natūrali, nors iš tiesų ji tėra viena iš galimų konvencijų. Kas paskatino jus pažvelgti už įprastinių ribų?

Mūsų tradicinė dvylikos pustonių sistema yra tam tikras konsensusas, tačiau muzikos istorijoje ieškota ir kitokių garso organizavimo principų: senovės Graikijoje egzistavo pitagoriškasis derinimas, vėliau, Renesanso epochoje, buvo kuriami klavišiniai instrumentai, oktavoje turėję net kelias dešimtis garsinių pozicijų. Na, o kitos kultūros, pavyzdžiui, persai, jau labai seniai plėtojo savitas derinimo sistemas.

Kai išvykau studijuoti į Niujorką, patekau į Georgo Friedricho Haaso klasę. Jis – vienas žymiausių kompozitorių, dirbančių su skirtingomis derinimo sistemomis. G. F. Haaso muzikinė fantazija – pribloškianti, o kūryba man imponavo nuo vėlyvos paauglystės. Galvodavau: tai kūrėjas, prie kurio turbūt niekada neteks priartėti. Ir štai – pavyko. Man tai tikra dovana.

Jauni atlikėjai griežia styginiais instrumentais, lavina balsą, tačiau retai keliamas klausimas, kodėl mūsų klasikinė muzika skamba būtent taip, o ne kitaip. Juk garsas pirmiausia yra vibracija, fizikinis reiškinys – oru sklindančios bangos, pasiekiančios klausą ir kūną. Šis aspektas man nepaprastai įdomus ir, regis, vis dar nepakankamai išžvalgytas. Muzikos pedagogikoje apie tai kalbama nedaug – istoriniai susitarimai priimami kaip savaime suprantami dalykai, nors skirtingos derinimo sistemos leidžia visai kitaip klausyti. Jos atveria ir daugybę kompozicinių galimybių. Kūryboje esu konstruktyvus ir mėgstu kone absoliučią kontrolę, tačiau struktūravimas nėra mano galutinis tikslas. Mėginu įkūnyti skambesio idėją, ieškodamas mažiausių garso atomų, iš kurių tveriu ištisas akustines galaktikas.

Atrodo, kad jūsų tikslas, kryptis – labai tvirti.

Atrasti, kas yra tavo muzikinė DNR – didelis iššūkis. Mane domina tai, kas keičia įprastas koordinačių sistemas. Savąjį braižą apčiuopiau palaipsniui, intuityviai ir empiriškai – nujausdamas, kas man artima, pažindamas savo stipriąsias ir, be abejo, silpnąsias puses. Bet juk tai visą gyvenimą vykstantis procesas.

Vytenio Jankūno nuotrauka

Iš to, ką pasakojate, regis, pati skirtis tarp šiuolaikinės ir istorinės muzikos jums nėra prasminga. Juk tai, ką šiandien vadiname tradicija, savo laiku taip pat buvo neatsiejama nuo technologinių galimybių.

Atsisakyčiau binarinės priešpriešos – šiuolaikinė versus istorinė. Meninių formų raida vyko nuolat, modernumo sąvoka kito. XVII a. stile moderno reiškė visai kitus dalykus nei, tarkime, Antono Weberno modernizmas. Ludwigas van Beethovenas, rašydamas simfonijas, buvo priverstas atsižvelgti į tuometes instrumentų ypatybes – pavyzdžiui, variniai pučiamieji neturėjo šiandieninių chromatinių galimybių ir daugiausia rėmėsi natūraliuoju garsaeiliu. Jei jis kurtų šiandien, neišvengiamai rašytų kitaip. Technologinės galimybės visais laikais veikė kūrybos praktiką.

Man įdomiausi kompozitoriai, kurie ryžtasi eiti į naujas teritorijas, o ne atkartoja praeitį ar pokštauja stilistinėmis klišėmis – tokie šiandien pratęsia kai kurias XX a. tik epizodiškai išryškėjusias kryptis ir jų pagrindu atranda naujas formas.

Prisimenu mūsų ankstesnį interviu, kuomet, kalbėdamas apie kompozitoriaus profesiją, pabrėžėte tradicijos svorį ir atsakomybę tam, kas sukurta iki mūsų. Tebegalvojate taip pat?

Žodis „kompozitorius“ apaugęs iš romantizmo ateinančiais idealais. Tačiau ką reiškia būti muzikos kūrėju šiandien – po Pierre’o Boulezo, Kaijos Saariaho, Osvaldo Balakausko ar Broniaus Kutavičiaus? Tai įpareigoja. Man kūryba negali būti hobis, pramoga ar laisvalaikio praleidimo būdas. Net žaidimai ir provokacijos mene turi konkretų tikslą ir toli gražu nėra iš piršto laužti. Pavyzdžiui, Jurgio Mačiūno atvejis, persmelktas tragizmo.

Apmąstydamas šiuolaikinę muziką esate sakęs, kad pasiilgstate tiesiog gero koncerto – be perteklinių efektų ir šou. Šiandien, regis, tai tik aktualėja, tiesa?

Manau, gyvo garso formatas – be privalomo papildomo inscenizavimo ir patirtinių elementų – vėl taps reikalingas. Birželio mėnesį Kintų muzikos festivalyje pristatėme pasirodymą su Klaipėdos kameriniu orkestru ir svečiais iš Niujorko. Skambėjo keturios premjeros ir Žibuoklės Martinaitytės kūrinys. Labiausiai įsiminė klausytoja iš Šilutės, kuri po koncerto pasakė: „Niekada negalvojau, kad šiuolaikinė muzika gali būti tokia išraiškinga ir paveiki.“ Tada supranti, kad tai ir yra esmė. Ne atvežti Niujorką į Kintus, o parodyti, kad muzikos pasaulyje nuolat vyksta apykaita. Joje, žinoma, slypi ir niveliacijos rizika, tačiau kurti jungtis ir nuolat permąstyti verčių sistemas man atrodo prasmingiau, nei atnašauti muziejiniam kanonui.

Kita vertus, tam tikri normatyvai, kuriuos ilgainiui priimame kaip savaime suprantamus dėsnius, iškraipo esmę. Kartojama toli gražu ne iš fantazijos stygiaus, o inertiškai. Pažvelgti į naują repertuarą reikia pastangų, o konvejerinėje gamyboje ieškojimams nėra laiko. Toks modelis mažai ką pasako apie muziką, kūrėjus, veikiau liudija nenorą gilintis ir rizikuoti. Jis tampa savotišku pjedestalu solistams, dirigentams, šalia kurių mielai pasipuikuoja ir vienas kitas valdžios atstovas, ir muzika galiausiai virsta maloniu fonu. Platonas siūlė vyti poetus iš valstybės – aš siūlau vyti negabius politikus iš koncertų salių.

Ar kritiškas žvilgsnis krypsta ir į muzikos institucijas?

Kritika yra natūralus mąstančios visuomenės bruožas. Jos nėra ten, kur nėra mąstymo apraiškų – tuomet vien spoksoma, tauškiama ir riejamasi. Šiuo metu regime ant Tauro kalno kylančią naują koncertų salę – sykiu turime didžiulį Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Muzikos informacijos centro archyvą, kuriame sukauptas gausus XX a. lietuvių muzikos aukso fondas, tačiau didelė šio palikimo dalis beveik neskamba. Ar tai nėra apsileidimas?

Manau, toks archyvas galėtų tapti pagrindu nuosekliai konsultacinei veiklai, kad remiantis muzikologų bei kitų ekspertų žiniomis būtų formuojamas repertuaras. Ar nebūtų prasminga išgirsti ankstyvuosius O. Balakausko kūrinius? Šiemet minime Onutės Narbutaitės septyniasdešimtmetį, tačiau jos muzika Lietuvoje skamba itin fragmentiškai, nors ji padarė didžiulę įtaką jaunesnei kompozitorių kartai – Justei Janulytei, Dianai Čemerytei, Justinai Repečkaitei ir kitoms.

Tuo pat metu stengiamės eksportuoti nacionalinį meną – vienur rengiamas vienas kultūros sezonas, kitur kitas. Vietoj tokių momentinių injekcijų, regis, daug prasmingiau būtų kurti nuolat veikiančią ekosistemą ir atsigręžti į lietuvius, jau sukaupusius reikšmingą tarptautinį įdirbį. Gyvenant svetur atsiradusi distancija leidžia į šią situaciją pažvelgti be perteklinių emocijų, blaiviai. Kritika kyla iš rūpesčio, o ne iš noro įrodinėti, kad kažkas neteisus.

Šiandien daug kalbama apie algoritmų įtaką mūsų pasirinkimams. Ar panašią logiką įžvelgiate ir meno lauke?

Nujaučiu, kad algoritminė logika, ypač medijų komunikacijos laikais, vis dažniau ima veikti ir pačią kūrybą. Formuojasi tam tikros matricos, kuriose atsidūręs ir meno laukas – festivaliai, kuratoriai, koncertinių institucijų lūkesčiai. Dažniausiai siekiama atpažįstamumo, vengiama rizikuoti, iš anksto numatoma, kad rezultatas atitiks normatyvus. Laiko patikrintos konvencijos įprastai byloja neklystančios tiesos balsu. Tačiau gyvoji kūryba primena lyno akrobatiką: kiek galiu pasakyti ir kiek turiu nutylėti? Regis, esame šiek tiek praradę saiko jausmą.

Ar kūrybinė aplinka Niujorke kitokia nei Lietuvoje?

Šiame mieste gali rasti beveik viską – nuo mažų eksperimentinės muzikos scenų iki didžiųjų repertuarinių institucijų. Galbūt todėl čia pasijutau savas. Man artimas Niujorko tempas, patinka, kad procesai vyksta sklandžiai.

Dabar jį matau kaip savo bazę – vietą, kurioje norėčiau likti ir kuri mane įkrauna. Nors nežinia, kaip bus po dešimties metų. Šis miestas netruko tapti ne tik studijų, bet ir realaus profesinio darbo erdve. Pavasarį kūrinio „A Breach in a City“ pasaulinę premjerą atliko International Contemporary Ensemble, o gegužę mano muzika pristatyta MATA (angl. „Music at the Anthology“) festivalyje. Ten ryšiai gana greitai virsta kūnu – repeticijomis, kūriniais, pasirodymais.

Studijų programa, į kurią patekau, yra itin konkurencinga ir tarptautinė. Be G. F. Haaso, ten dėsto, pavyzdžiui, George’as Lewisas – vienas šiuolaikinės JAV muzikos pionierių, dar devintajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti su generatyvine kompozicija; taip pat ir kiti puikūs kompozitoriai, tokie kaip Zosha Di Castri ar Marcosas Balteris.

Atmosfera universitete šeimyniška, tačiau reik­li. Varžymosi beveik nejaučiu, nes visi kuriame labai skirtingą muziką. Lietuvoje meno laukas daug glaudesnis, todėl ir pozicijų skirtumai ryškesni. Man pačiam daug įdomiau galvoti apie repertuaro įvairovę ir koncertinės veiklos pulsą, nei dalyvauti pozicijų gynimo žaidimuose.

Dabar Niujorką vadinate savo baze. O jei prisimintumėte pradžią – kokiomis aplinkybėmis subrendo sprendimas ten tęsti studijas?

2020 m., grįžęs po mokslų Londono karališkojoje muzikos akademijoje ir pradėjęs dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Lietuvos simfoniniame pučiamųjų orkestre, greitai pajutau, kad kūrybai lieka vis mažiau laiko. Mačiau tarsi tolstančią perspektyvą: jei dabar nežengsi į šalį, su menu teks atsisveikinti. Bet vieną vėlyvą 2024-ųjų žiemos vakarą sulaukiau skambučio iš savo būsimojo dėstytojo ir pasijutau it laimėjęs loterijoje. Studijos Niujorke tapo savotišku sistemos perkrovimu – galimybe kūrybai atsiduoti visomis jėgomis.

Tokia intensyvi kasdienybė neabejotinai turi savo kainą. Kas lieka už tos kūrybinės salos ribų – sėslus gyvenimas, santykiai, sveikata? Ir kas labiausiai viską atperka, varo pirmyn?

Kad ir kaip būtų, menininkui privalu palaikyti olimpinę formą. Man reikia aštuonių–dešimties valandų darbo kasdien. Žinoma, tai galioja ne visiems, bet uždaviniai, kuriuos sau keliu, to reikalauja. Neturiu prabangos trims dienoms atidėti kūrinį ir paskui mėginti rekonstruoti, ką aš ten veikiau. Galva niekada neišsijungia. Sapnuoju, pasąmoningai sprendžiu tam tikras kompozicines problemas, o atsikėlęs kartais jau žinau, kaip skambės vienas ar kitas epizodas.

Anksčiau nė nesusimąstydavau, kad toks protinis darbas atima nesvietiškai daug sveikatos. Bet jei pradėsi apie tai galvoti, nieko nesukursi. O kas varo pirmyn? Azartas, atradimo džiaugsmas. Ta nenusakoma vizija – sutverti tai, ko dar nebuvo. Muzikos technologijos šiandien leidžia nuveikti fantastiškų dalykų ir beveik neriboja vaizduotės. Turiu idėjų dešimčiai metų į priekį, bet kai pusmetį ar metus praleidi prie partitūros, imi suvokti, koks vis dėlto trumpas žmogaus gyvenimas.

Kai matai bičiulius menininkus, šį pasaulį paliekančius gerokai per anksti, laiko samprata pasikeičia. Galimybės yra tarsi momentiniai blyksniai – šiandien čia, o rytoj jau šviesmečiais nutolę. Tačiau kai kūrybinis procesas įsibėgėja, jo niekas nesustabdys – nei asmeninio gyvenimo peripetijos, nei neplauti indai, nei sąskaitos už telefoną. Tai tavo modus operandi.

Suprantu, kad skamba idealistiškai, gal net romantizuotai, bet taip jau yra. Man pakanka keliauti muzikoje: klajoti, bastytis, vis mėginant išrasti save iš naujo. O tai, ką sukuriu, – maža kiekvieno tokio bandymo išraiška.

Pokalbio metu vis sugrįžtame prie jums svarbių asmenybių, tradicijos, kartu – būtinybės iš jos ištrūkti, ieškoti dar neišbandytų skambesio teritorijų. Kas padeda neprarasti krypties, jei, kaip teigiate, vis mėginate išrasti save iš naujo?

Šviesaus atminimo rašytojas R. Rastauskas yra sakęs, kad gyvenime labai svarbu turėti biografijos partnerių. Jie – nebūtinai gyvi žmonės. Tai gali būti sielos, kurias atpažįsti sakiniuose, garsuose, tapyboje, filmuose. Jauti tam tikrą neįvardytą atsakomybę ir meilę, nes veiki jų spinduliuotės zonoje. Galėčiau išvardyti kelias dešimtis kompozitorių, kurie man svarbūs, bet šis sąrašas privatus ir reikšmingas tik man pačiam.

Nejaučiu autoritetų baimės, bet nesu jų atžvilgiu nei akiplėša, nei cinikas. Jei pažvelgtume į menininkų biografijas, pamatytume, kad jie visais laikais burdavosi į ratelius, bendruomenes, veikdavo vieni kitus tarytum kompasai, nors savo kelią galiausiai tenka eiti vienam.

Graikų kompozitorius, architektas ir polimatas Iannis Xenakis yra sakęs, kad muzikoje reikia būti nuolatiniu emigrantu. Ši mintis, savaip pratęsianti nyčišką klajoklio dvasios idėją, regis, aktuali ir šiandien: kūryboje nėra pastovios buveinės. Vos tik atsiranda atpažįstamas manierų, įpročių braižas ar trafaretai, norisi sprukti. Galbūt tas nuolatinis išėjimas iš ištyrinėtos teritorijos ir yra būdas sutverti kūną vizijai, kurios dar nėra.