Apie 2010-uosius Evaldas Jansas kūrė nepriklausomą videosiužetų ciklą, kurį didžiąja dalimi sudarė reportažai iš įvairių to meto meno renginių ir susibūrimų. Šis tekstas atsispiria nuo vieno jų – 2010 m. siužeto „_formalizmas_: _ne_sėkmės_“, filmuoto diskusijoje, surengtoje likus valandai ar dviem iki to paties pavadinimo parodos atidarymo Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Tai bandymas išlukštenti, kas pastūmėjo šios parodos menininkus kalbėti apie nesėkmes, atsakymų ieškant ir kitoje vieno iš jų, Valdo Ozarinsko (1961–2014), kūryboje.

Rašant šį tekstą kalbinta menotyrininkė Lolita Jablonskienė projektą „_formalizmas_: _ne_sėk­mės_“ prisimena kaip parodą, kuria užspringo ŠMC. Tokį įspūdį jai darė Audriaus Bučo ir Valdo Ozarinsko sukurta „Juoda pagalvė“, neaprėpiamo dydžio guminė pūslė, pilkšvai juoda ir išsipūtusi nuo oro, kuri stūksojo didžiojoje ŠMC salėje, kone užpildydama ją visą. Likusiame laisvame patalpos plote grindys buvo nužymėtos juodais grafiniais ženklais, panašiais į plaukimo takų žymenis baseino dugne arba į tvarkingai surikiuotus gedulingus kryžius. Parodoje tyliai čiureno plaukimo baseinui įprasti garsai. Salės pakraštyje kabojo iš tos pačios juodos gumos pagamintas stačiakampis – lyg starto vėliava, o ties „starto linija“ kiekvienam parodos dalyviui aukštai ant sienos buvo pritvirtinta po lentelę – neva atsispyrimui – ir monotonišku šriftu išrašyti jų, pačių autorių manymu, nesėkmingi tekstai.

Parodoje dalyvavo daugiausia rašytojai (Liudvikas Jakimavičius, Herkus Kunčius, Ernestas Parulskis, Rolandas Rastauskas ir Marta Vosyliūtė), o ją kuravo „Juodos pagalvės“ autoriai – architektai, ne pirmą kartą pasirodantys meno lauke, ypač Ozarinskas. „Paprasčiausia mintis: kuriame pagalvę kaip baseiną, pagalvė – vanduo, tie dalyviai – plaukikai“, – projektą prisimena Bučas. Janso filmuotoje diskusijoje jis kalba tarsi ne iš parodos, o iš menamos baseino realybės, akcentuoja, kad nors ir galima įžvelgti paralelių su sportininkų prisilietimu prie kryžiaus, kaip tai padarė Rastauskas, iš tikrųjų prieš žiūrovų akis yra normalus, olimpinio komiteto reikalavimus atitinkantis baseinas. Tokia simbolika, ir nieko daugiau. Paskutinę mintį architektas kartoja dar ir dar kartą, vis pabrėždamas, kad „viskas pagal taisykles“. Jam antrina Ozarinskas: „Šitos salės grindys yra 40 x 21. Mes šitą salę supakavom į šitą vat dėžę, t. y. šitą vat daiktą. Ir pripūtėm. Viskas. Daugiau nieko nepadarėm. Daugiau nie-ko ne-pa-da-rėm. Ir savo draugų ir savo bendraminčių tekstus atspaudėm. Viskas.“

Ozarinskas diskusijoje keliskart pažymėjo, kad projektas yra „dvidešimt kelerių metų diskusijų reikalai“, ar kitaip – „negandų istorija“. Jiedu su Buču į bendrus kūrybinius nuotykius leisdavosi dar devintojo dešimtmečio pabaigoje – nesitikėdami greitu metu turėti įdomaus darbo, konstravo distopinius architektūros modelius iš tuo metu masiškai griuvusios pramonės atplaišų ir nuolaužų. Šios pratybos netruko įkvėpti labai ryškią jų architektūros kryptį, deja, stipriai kontrastavusią su skoniu tų, kurių sprendimai pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais bent kiek lėmė architektūrinius užsakymus. Be to, dėl pasaulinės ekonominės krizės 2010-aisiais beveik nebuvo ir pačių užsakymų – jokių, niekam. Negana to, Vilniuje jau buvo nusiritusi ir pirmoji į užsienio starchitects orientuotų konkursų banga, o tokių konkursų organizavimas paprastai užkerta kelią vietos kūrėjams dalyvauti įgyvendinant ambicingiausius miesto projektus. Tačiau „Juodoji pagalvė“ nebuvo nei vien apie architektūrą, nei apie nevykusius rašytojų tekstus. Rastauskas apie šią „beprotišką pagalvę“ Janso siužete kalba kaip apie nesėkmių telkinį: „Mūsų nesėkmė įgijo tokį mastą, – sako jis, stovėdamas „pagalvės“ fone, – mūsų gyvenimai irgi ten. Jis išplauks kaip banginis, išmes jį ant kažkokio kranto, jis sprogs, ir ten va mano ir Jakimavičiaus biografijos išlys.“

Parašyti formalų, viešą, parodą įžodinantį tekstą buvo patikėta kaip tik Liudvikui Jakimavičiui. Čia jis mini tris „garsiausias mūsų nesėkmių istorijas“, kurios paskatino, pasak rašytojo, „nevykėlių solidarumą“ ir savirefleksiją. Jakimavičius cituoja savo sutiktą neįvardintą Kultūros ministerijos darbuotoją: „Lietuvoje yra tik trys temos: Kedys, Valdovų rūmai ir VEKS-as.“ Pirmoji iš šių istorijų buvo apie populistinį antikorupcinį protesto judėjimą, daugelio akyse sukompromitavusį demokratinį protestą ir ypač skaudžiai rezonuojantį dėl to, kokį svarbų vaidmenį protestai ir mitingai atliko Sąjūdžio metais. Antroji – Valdovų rūmų istorija, įkūnijanti retro-utopiją, žūtbūtinį siekį kurti valstybę remiantis išskirtinai praeities formomis ir, platesniu mastu, baimę viso, kas nauja bei nepažįstama, o be to, ir Lietuvoje tuo metu itin gają architektūros kryptį (ką ir rodo Valdovų rūmų atstatymas), didele dalimi griovusią architektūrines Bučo ir Ozarinsko ambicijas. Trečioji istorija – tai korupcijos ir lėšų švaistymo byla, susijusi su projektu „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Antikorupcinis naratyvas nesibaigiančiuose jos aptarimuose stipriai susipynė su tradicionalistiniu, nes dalis visuomenės aršiai reiškė pasipiktinimą finansuojamais kūriniais, o ypač – Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ ir neva jai iššvaistytomis lėšomis. Diskusijos šiomis temomis, kaip mini Jakimavičius, ilgam užtvindė žiniasklaidos eterį. Protestai ir populizmas, kaltinimai korupcija ir tradicionalizmas sulipo taip neatsiejamai, kad tapo naivu tikėtis ginčuose išryškinti savo poziciją, nors parodos autoriai akivaizdžiai turėjo labai aiškią nuomonę visų šių reiškinių atžvilgiu, o užvis labiausiai būtų norėję kalbėti visai ne apie tai. Jų kritika buvo paslėpta įžūlioje, nebylioje, pribloškiančioje guminės „pagalvės“ formoje; didžia dalimi tai buvo sulig Sąjūdžiu iškilusio politinio subjekto, tapusio Jakimavičiaus „nevykėliais“, savirefleksija – nusivylimas iškovotos demokratijos raida.

„Tu pamanifestuok, dar atsinešk vėliavą papildomą“, – Janso filme į diskusiją įsiterpti bandžiusiam skulptoriui Mindaugui Navakui sarkastiškai siūlo Ozarinskas. Drauge su meile debatams dingo ir azartas juokauti. „Sauliau, aš biškutį piktas“, – atsako jis į vieno iš svečių bandymą kiek praskaidrinti atmosferą sąmoju apie parodos pavadinimą („O tai kurioj salėj sėkmės būtų tada ir kaip atrodytų?“). Vienu metu Ozarinskas suimprovizuoja spontanišką performansą – prieina prie „Juodos pagalvės“, prisispaudžia prie jos, ir ši, vos subangavusi, nubloškia jį atgal. „Į šitą žiūrėk, ne į mane. Aš mažas, vizualiai, prie savo nesėkmių. Žiauriai mažas. Žiau-riai.“ Tą patį netrukus pakartoja ir kiti parodos dalyviai – jie vienas po kito iš visų jėgų įsiremia į „pagalvę“, greta kurios atrodo kaip nykštukai, ir nuo jos atšoka. Šie kadrai primena 1994 m. Ozarinsko sukurtą instaliacija „Difuzija“, kurioje menininkas panaudojo savo paties fotoportretą, išdidintą kone iki galerijos lubų – nuotraukoje jis vemia, neva nuo galerijoje pasklidusio gižaus pieno kvapo (kvapas taip pat buvo instaliacijos dalis), o interviu spaudoje netrukus sakys: „Gyvenimas kartais susiklosto taip, kad norisi vemti.“ Po 18 metų įsikarščiavęs Ozarinskas jau kitoje grėsmingos atmosferos persunktoje, bet drauge ir be galo elegantiškoje parodoje rodo į juodą guminę „starto vėliavą“ ir sarkastiškai sako: „Trispalvė. Pasidžiaugiam. Imam ir pasidžiaugiam.“

Valdo Ozarinsko kūryboje, kurią galima nesunkiai – nors ir sąlyginai – skirstyti etapais, „Pagalvė“ žymi paskutinįjį, „juodajį“ periodą. Ankstyvieji barų „NATO’s“ ir „Neperšaunama liemenė“ interjerai bei iš sklandytuvų dalių pagaminti bažnyčių maketai atstovauja „metaliniam“ etapui, kai jis daugumą projektų kūrė drauge su Aida Čeponyte ir daugiau ar mažiau bendraminčiais architektais. Vėliau, atskirtas nuo pirmojo neryškiais kontūrais, eina spalvingas „Mados infekcijos“, „Vidurio Europos vyrų“, „Saatchi & Saatchi“ agentūros interjero ir Hanoverio EXPO periodas, iš kurio daug kas prisimena ryškius monochrominius paties Ozarinsko aprangos ansamblius – didelė dalis projektų šiuo metu taip pat buvo sukurta dalyvaujant Čeponytei. Paskutinysis, juodasis etapas irgi atsispindėjo jo aprangoje, bet dar labiau – nuotaikose. Iki tol tik fragmentiškai Ozarinsko darbuose figūravusi juoda spalva ir skirtingi nusivylimo atspalviai ilgainiui tapo dominuojančia tema, kurioje įvairiais būdais vis aiškiau aidėjo tas pats „Juodosios pagalvės“ kontekste nuskambėjęs teiginys: „Mes nieko nepadarėm.“