fbpx

Į VAKARUS

Kęstutis Pakala

Istorija, į kurią netrukus pasinersite – tikra. Jos pasakotojas, buvęs bėgikas, sporto pedagogas Kęstutis Pakala, visą gyvenimą aktyviai bėgiojo krosus, kilnojo svarmenis, darė atsispaudimus ir net lankė Lotynų Amerikos šokius, tačiau, pakirtus traumoms, 55-erių šių veik­lų jam teko atsisakyti. Atėjo metas pakelti plunksną ir trečiuoju asmeniu papasakoti apie jaunystės dienų pabėgimą į Vakarus. „Nors gyvenimas buvo įvairus, nuo darbo statybose iki prekybos agento komercinėse įmonėse, emigracija Vokietijoje man padėjo išmokti kalbų, todėl savo sprendimo nesigailėjau“, – tikina jis.


1991-aisiais, prieš pat Kalėdas, jis buvo grąžintas atgal į tėvynę. Nors aplink – tikra lietuviška žiema, baltavo kauburiai sniego, jaunuolis regėjo vien pilkumą, per kurią beveik nematė žmonių, tik kažkokias miglotas apsimuturiavusias figūras, įlindusias į blankius rūbus. Po spalvingos Vakarų Vokietijos, kuri dvelkė prabangiais kvepalais, spindėjo ryškiomis reklamų šviesomis, mirgėjo naujų automobilių gausa plačiose gatvėse ir malonino akį stilingai, spalvingai apsirėdžiusių vakariečių naujausia mada, staiga patekti į Lietuvą buvo tiesiog šokas. Prieš dvejus metus pabėgęs į Vakarus ir pagyvenęs Bavarijoje, kur teko kelis mėnesius praleisti ir regiono sostinėje Miunchene, čia jautėsi lyg žmogus, ilgą laiką žiūrėjęs modernų televizorių, kurį staiga pakeitė senutėlis nespalvotas.

—————————————————————————

Po tradicinio Tarptautinio naujamečio Miuncheno bėgimo, kuriame Lietuvos komanda laimėjo pirmąją vietą, jaunuolis surado bendramintį maratonininką, ir abu susitarę dingo iš autobuso, vežusio namo. Tai jie padarė Čekijos pasienyje, šiam sustojus aikštelėje prie prekybos centro.

Bėgliais tapę bėgikai ankstų rytą patraukė atgal Vakarų kryptimi. Nesidairydami pasuko link automagistralės, kurioje greitis buvo neribojamas ir automobiliai tiesiog skriejo. Iškėlę ranką, mėgino pradėti kelionę autostopu. Netrukus vienas vairuotojas sustojo. Atidarius mašinos dureles, pasitiko vokiškai tvarkingas reginys – naujame švara spindinčiame automobilio salone sėdėjo dailia eilute apsirengęs vokietis. Pavežami prašėsi čia egzotiškai atrodę keleiviai – vienas su šuns kailio striuke, o kitas – su avikailio kailiniais (Vakaruose – retas vaizdelis). Vokietis maloniai angliškai pasakė važiuojantis į Niurnbergą. Deja, bėgikams tai netiko – jie norėjo tiesiai į Miuncheną. Tik vėliau išsiaiškino, jog Niurnbergas buvo kaip tik pakeliui. Dar kurį laiką pamėginę laimę ir nieko nepešę, vaikinai patraukė į traukinių stotį, nusipirko bilietus ir sėdo į traukinį. Dabar visas Vidutinioko (patogumo dėlei taip pavadinkime vidutinių nuotolių bėgiką) turtas buvo likusios 50 Vokietijos markių, kurias užsidirbo kelyje į varžybas sustojęs Varšuvos turguje, pardavęs naują gitarą ir patalynės komplektą bei televizorių „Šilelis“. Taip tada vertėsi apsukresni lietuviai – parduotuvėse arba per pažįstamus graibstė gitaras, patalynę, televizorius ir veždavo į Lenkiją parduoti. Dalį pinigų jis jau išleido Vokietijoje pamatęs gerus bėgimo batelius, dabar ramiai gulėjusius sportininko rankiniame bagaže. Pado protektoriuje įtaisyta plokštelė padėjo geriau atsispirti. Tai buvo jam labai brangus turtas, nes Lietuvoje tokių sportbačių tuo metu negalėjai rasti nė su žiburiu – ten seni bėgimo bateliai buvo visaip lopomi, klijuojami ir saugomi.

Bendrakeleiviams išlipus Miuncheno traukinių stotyje, Vakarų Europos nemačiusį bėgiką ištiko šokas. Jis net išsižiojo nuo tokios reklamų gausos. Maratonininkas jau buvo dalyvavęs varžybose Airijoje, o Vidutiniokui čia viskas atrodė be galo gražu ir spalvinga, gausios aplinkinės užkandinės taip gardžiai kvepėjo, kad jis dar tvirčiau įtikėjo pasirinkęs teisingą kelią. Prieš akis plytėjo puošni Bavarijos sostinė su keliais milijonais dailiai apsirėdžiusių gyventojų, tiesa, pasitaikė ir keletas pavargėlių, apsistojusių čia pat, gatvėje, kokių Lietuvoje tuo metu dar negalėjai išvysti.

Bėgliai ėmė regzti planą, kaip pasilikus puikiuosiuose Vakaruose. Maratonininkas žinojo, kad čia, Miunchene, yra lietuvių viešbutis, todėl pirmas žygis buvo ten. Viešbutyje vaikinai lietuviškai su jais bendravusiai administratorei išklojo apsisprendę likti Vokietijoje ir ieškantys būdų, kaip tai padaryti. Moteris reagavo nepalankiai, mat pažinojo jau nemažai tokių lietuvaičių, bandžiusių laimės ieškoti svetur, kuriems čia buvo ne pyragai. Po pokalbio sportininkai mandagiai atsisveikinę išėjo į gatvę.

Laukė antrasis žygis – „šturmuoti“ Pietų Afrikos Respublikos ambasadą, mat sklido kalbos, jog daug kas plūsta į tą šalį, noriai priimančią baltuosius imigrantus, nes ten nemenka šios rasės žmonių paklausa. Vis dėlto, kokiu skraidančiu kilimu ten patekti vaikinams nebuvo aišku. Kai PAR ambasadoje angliškai išsakė savo norą vykti gyventi į Afriką, tarnautojas padavė jiems po anketą ir paprašė užpildyti. Čia dirbęs jaunuolis laisvai bendravo angliškai, tačiau lietuvaičiai, sporte įpratę, kad su treneriu nesikalbama – jo klausomasi, bemat sėdo daryti, kaip liepti. Tik jau grąžindami anketas pasiteiravo, kada galėsiantys keliauti į Afriką. Tarnautojas paaiškino, jog reikia laukti atsakymo.

– Kaip ilgai? – nerimo Vidutiniokas.

– Mėnesį.

Bėgliai susižvalgė ir vėl išėjo gatvėn ne kažin ką pešę. Planas A nepavyko, o plano B nebuvo, tad jie grįžo į stotį, kur šilta. Nors čia ir Pietų Vokietija, bet sniegelį vėjas jau nešė. Maratonininkas buvo maždaug penkeriais metais vyresnis už Vidutinioką, kuriam buvo 23-eji, tad rūpestingai abiem nupirko pietus – po sumuštinį.

Nakčiai jiedu patraukė į metro, išsirinko po suolelį ir kiekvienas savaip leido laiką prieš miegą. Vidutiniokas, visai kaip namie, netinginiavo ir puolė daryti atsispaudimų. Beje, šiandien jam 53-eji ir jis ką tik Naujųjų metų proga treniruotėje per 13 kartų padarė 800 atsispaudimų. Trečia vieta 800 metrų bėgimo rungtyje Lietuvoje besipuikavęs jaunuolis jau tada mėgo po treniruočių papildomai daryti atsispaudimus.

Valandos bėgo, abu pasilikti Vakaruose panūdę sportininkai pradėjo ruoštis miegui ant suolelių su patogiais atlošais tiesiog metro tunelio stotelėje. Atsigulė ir mėgino snausti. Pro šalį vis dar vaikščiojo praeiviai, daugiausia – benamiai arba bastūnai, tačiau vėliau viskas aprimo, žmonių šmėžavo vos keletas.

Nakties glūdumoje pasigirdo kažkokia komanda. Bėgikai pakirdo ir apsidairę pamatė vyrus vienodomis uniforminėmis pilkšvai žaliomis kelnėmis bei juodomis odinėmis striukėmis, ant kurių nugarų puikavosi užrašas POLIZEI. Tai policija visus prisiglaudusius metro varė į gatvę. Priėję prie jaunuolių pareigūnai kažkaip paaiškino, kad 4 val. nakties stotelė užsidaro.

Rauss! (Lauk!) – mojo jie išėjimo link.

—————————————————————————

Abu sportininkai Lietuvoje buvo nemažai pasiekę, turėjo draugų, pripažinimą, materialinį pastovumą, tačiau, štai, atėjo diena, kai jie visus savo laimėjimus tėvynėje vienu mostu iškeitė į gyvenimą Vakaruose, Vokietijoje, kur atsidūrė tiesiog gatvėje. Tiek vaikinų, tiek iš sovietų režimo besivadavusios Lietuvos ateitis buvo miglota, tačiau ryžtas kovoti ir nepasiduoti neblėso.

Bėgliai Miuncheno gatvėse praleido tris paras, kol vieną dieną, jiems bazuojantis geležinkelio stotyje, priėję policininkai pareikalavo parodyti pasus. Šie buvo išduoti Lietuvos TSR, su užsienio vizomis. Maratonininko viza dar tebegaliojo, o Vidutinioko buvo pasibaigusi iš karto po Tarptautinio naujamečio Miuncheno bėgimo varžybų, tad jis suimtas ir nuvežtas į policijos nuovadą; Maratonininkas ir toliau liko laisvėje.

Policijos nuovadoje jaunuolį apklausė, domėjosi, kaip jis pateko į Vakarus ir kodėl be Vokietijos vizos su savo tarybiniu pasu šlaistosi čia – Miunchene. Šis papasakojo atvažiavęs į varžybas, o dabar norintis pasilikt, nes Vilniaus centre jau stovi tankai. Įsiaudrinęs net pradėjo kalbėti pakeltu tonu, beveik rėkti, kad atgal negrįš, nebent vyks į Pietų Afriką, kur mielai priima emigrantus iš Lietuvos. Policininkas taip pat pakėlė balsą ir vokiškai riktelėjo „Ruhe!“, kas reiškia „Ramiai!“. Po to nuvedė suimtąjį į automobilį ir vežė, vežė… Kai pagaliau pasiekę aukštą betono sieną, pakilus dideliems vartams, jie įriedėjo į vidų, Vidutiniokas nustėro – aplink vaikščiojo žmonės vienodomis kalinių uniformomis. „Negi aš kalėjime?“ – nustebo jis.

Policininkai išties atgabeno lietuvį į Miuncheno kalėjimą. Kažkoks viršininkėlis persimetė su juo keliais žodžiais ir tada bėglys, kalėjimo sargybos vedamas, buvo uždarytas į kamerą. Nešinas apklotu miegui, vaikinas pasijuto neįprastai nejaukiai – pirmą kartą gyvenime jam už nugaros užtrenktos durys į laisvę. Dauguma kalinių gulėjo ant medinių gultų, kai kurie vaikštinėjo. Įpratęs prieš varžybas jau persirengimo kambaryje nužvelgti kitus sportininkus ir nuspręsti, ar tarp jų esama rimtų varžovų, dėl kurių vertėtų jaudintis, bėgikas ir įžengęs į kalėjimo kamerą pirmiausia įvertino dešimt čia uždarytų vyrų ir susidarė nuomonę, jog nepanašu, kad kuris nors iš suimtųjų būtų geresnės fizinės formos negu jis, išskyrus ant kampinio gulto po apklotu riogsojusį „kalną“, atrodžiusį grėsmingiau nei visi kiti.

Praėjus porai valandų tas žmogus-kalnas pagaliau pakirdo ir Vidutiniokas galėjo geriau apžiūrėti jo tvirtą aukštą figūrą su plačiais lyg durys pečiais. Ryžtingai nužingsniavęs prie išėjimo, vyras kumščiu pabeldė į metalines duris. Kai langelis atsidarė, Milžinas riktelėjo sargybai:

2022-11-23
Tags: