{"id":40740,"date":"2026-11-07T09:00:04","date_gmt":"2026-11-07T07:00:04","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=40740"},"modified":"2026-11-14T20:24:51","modified_gmt":"2026-11-14T18:24:51","slug":"miestas-ant-medzio","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/miestas-ant-medzio\/","title":{"rendered":"MIESTAS ANT MED\u017dIO ARBA SEMIOTINIAI PARADOKSAI"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n<p>Buvau visi\u0161kai u\u017emir\u0161\u0119s \u0161\u012f straipsn\u012f\u00a0\u2013 berods, jo niekada neperspausdinau. Dabar, i\u0161 naujo skaitydamas, truput\u012f stebiuosi, kaip prie\u0161 \u0161e\u0161iasde\u0161imt met\u0173 jis prasmuko pro sovietme\u010dio cenz\u016br\u0105. Na, bet 1967-ieji\u00a0\u2013 bene laisviausi ligi pat Gorba\u010diovo \u201epertvarkos\u201c (art\u0117jo Prahos pavasaris, j\u012f numal\u0161inus pasidar\u0117 blogiau). Be to, \u201eNemuno\u201c \u017eurnalas, prad\u0117j\u0119s eiti Kaune, mieste su prie\u0161karin\u0117mis laikinosios sostin\u0117s tradicijomis, nema\u017eu senosios inteligentijos bei nepaklusnaus jaunimo sluoksniu, buvo sumanytas kaip eksperimentinis, band\u0105s rizikingesnes temas ir po\u017ei\u016brius, reprezentuoj\u0105s didesn\u012f menin\u012f ir papro\u010di\u0173 diapazon\u0105 negu Vilniaus spauda. Tur\u0117jo reik\u0161m\u0117s ir tai, kad redakcija dirbo per \u0161imt\u0105 kilometr\u0173 nuo vald\u017eios kabinet\u0173 (pana\u0161iai ir Estijoje\u00a0\u2013 \u201eantrasis miestas\u201c, Tartu, buvo kiek laisvesnis u\u017e Talin\u0105). M\u0117ginau ten praki\u0161ti \u201eabejotin\u0173\u201c tekst\u0173\u00a0\u2013 kartais pavykdavo.<!--more--><\/p>\n<p>Straipsnis aniems laikams \u012f\u017e\u016blus, net provokatyvus, para\u0161ytas taip, tarsi autorius ir skaitytojai gyvent\u0173 Vakar\u0173 \u0161alyje ar bent \u201erevizionistin\u0117je\u201c Lenkijoje. Tai matyti jau i\u0161 jame minim\u0173 vard\u0173: Proustas, Kafka, Val\u00e9ry, Apollinaire\u2019as, Eliotas, Chagallas, Wittgensteinas, Cvetajeva, Mandel\u0161tamas ar, sakysime, formalistas Tynianovas. N\u0117ra jokio daugma\u017e privalomo autoriaus\u00a0\u2013 tik draud\u017eiamieji (na, tarkime, pusiau draud\u017eiamieji), o Pasternakas, prie\u0161 septynerius metus mirtinai u\u017epjudytas d\u0117l \u201eDaktaro \u017divago\u201c, pavadintas vienu i\u0161 kompetentingiausi\u0173 meno srityje \u017emoni\u0173. I\u0161 lietuvi\u0173\u00a0\u2013 tik Donelaitis ir \u010ciurlionis, pastarasis v\u0117l su \u012ftartinu komentaru. Kalbant apie meno pad\u0117t\u012f, nepamir\u0161tama \u201ekvail\u0173 ir pikt\u0173 i\u0161orini\u0173 pavoj\u0173\u00a0\u2013 toki\u0173 kaip valdininki\u0161kas \u012fkar\u0161tis ir fa\u0161istinio tipo antikult\u016brinis azartas\u201c, primenama, kad \u201etuo tarpu kankinam\u0117s anaiptol ne d\u0117l individualybi\u0173 pertekliaus\u201c. Straipsn\u012f galima vadinti \u0161iokiu tokiu kult\u016brin\u0117s laisv\u0117s ir \u012fvairov\u0117s manifestu ar manifest\u0117liu. Apra\u0161omos pasaulin\u0117s literat\u016bros ir dail\u0117s tendencijos, bet taip, tarsi jos galiot\u0173 (atseit, tur\u0117t\u0173 galioti) ir Lietuvoje. Nuo pat prad\u017ei\u0173 tvirtinama, kad m\u016bs\u0173 am\u017eiuje pats autorius t\u0117ra \u201esavo menin\u0117s kalbos teis\u0117jas\u201c. Na, o partin\u0117 kritika? O tarybinis skaitytojas? \u017dod\u017eiu, idealistinis ir modernistinis \u0161iupinys, ignoruoj\u0105s vienintel\u0119 teising\u0105 ideologij\u0105, i\u0161 tolo trenki\u0105s svetimu u\u017ekratu, kaip pasakyt\u0173 bet kuris oficialus asmuo.<\/p>\n<p>Tada labai dom\u0117jausi Jurijaus Lotmano semiotika, ji atrod\u0117 (ir buvo) i\u0161eitis i\u0161 tro\u0161kinan\u010dios, visiems per\u0161amos estetikos. Straipsnyje bandau perpasakoti daugel\u012f jos teigini\u0173, kartais gal klysdamas, nuo savo mokytojo nukrypdamas. Dabar matau tekste ir snobizmo, ir pretenzijos, ir ne visada apgalvot\u0173 min\u010di\u0173, ir \u0161iandien nebevartojam\u0173 termin\u0173\u00a0\u2013 bet tai savoti\u0161kas praeities dokumentas. Dr\u012fstu viltis, kad viena kita jo tez\u0117 tinka ir m\u016bs\u0173 laikams.<\/p>\n<p>Beje, meno teoretikas, minimas pirmojoje straipsnio eilut\u0117je, yra marksistas Anatolijus Luna\u010diarskis.<\/p>\n<p>Tomas Venclova<\/p>\n<p>&nbsp;<\/p>\n<hr \/>\n<p>&nbsp;<\/p>\n<p>Kadaise vienas \u017einomas meno teoretikas aplank\u0117 Pary\u017eiuje Marko \u0160agalo dirbtuv\u0119. Jaunas tapytojas pademonstravo jam serij\u0105 keistenybi\u0173: \u010dia buvo pakib\u0119 ore laikrod\u017eiai, skrajojan\u010dios karv\u0117s ir smuikininkai ant stog\u0173. Teoretikas ilgokai g\u016b\u017e\u010diojo pe\u010diais ir pagaliau paklaus\u0117:<br \/>\n\u2013 Atleiskite, o kod\u0117l j\u016bs\u0173 dangus\u00a0\u2013 ne dangus, o \u0161okoladiniai kvadrat\u0117liai!<br \/>\n\u0160agalas atkirto:<br \/>\n\u2013 \u017dinote, \u0161iame paveiksle tai b\u016btina.<\/p>\n<p>Anekdoti\u0161kas atsitikimas lyg epigrafas dera \u0161iuolaikinio meno istorijai. Normatyvin\u0117 estetika i\u0161 esm\u0117s panaikinta. Srov\u0117s, pakraipos ir mokyklos dar egzistuoja, bet j\u0173 pasaulyje vis daugiau, ir jos vis da\u017eniau i\u0161stumia vienos kitas. O \u0161alia srovi\u0173, mokykl\u0173, generacij\u0173 esti asmenyb\u0117s, individai, atsiskyr\u0117liai. Jiems \u0161iuolaikinis menas daugiausia skolingas.<\/p>\n<p>Tiek eil\u0117se, tiek tapyboje, tiek\u00a0\u2013 truput\u012f kita prasme\u00a0\u2013 architekt\u016broje \u012fsivyravo grynai funkcionalinis pri\u0117jimas. Leid\u017eiama bet kokia menin\u0117 priemon\u0117, jei autorius jau\u010dia (jis sugeba \u012ftikinti pakankam\u0105 kiek\u012f vartotoj\u0173), kad ji yra savo vietoje, suteikia menin\u012f efekt\u0105\u00a0\u2013 ar bent stebina, \u0161okiruoja, atrodo netik\u0117ta. Autorius i\u0161 esm\u0117s lieka vienintelis visi\u0161kai kompetentingas savo menin\u0117s kalbos teis\u0117jas.<\/p>\n<p>\u0160iandien dar sunku pasakyti, ar \u0161is principinis persiorientavimas i\u0161\u0117jo menui \u012f sveikat\u0105. \u0160iaip ar taip, jo pasekmes stebime beveik visame pasaulyje. Reginys, k\u0105 ir besakyti, \u012fdomus. Vienur kitur procesas dar n\u0117ra toli pa\u017eeng\u0119s; bet jis, matyt, nei\u0161vengiamas. Modernioji poezija ar dail\u0117\u00a0\u2013 labai keistas konglomeratas. Tokio menini\u0173 kalb\u0173 mi\u0161inio, kaip \u0161iandien, niekada istorijoje n\u0117ra buv\u0119. Naudojamasi bet kokia tradicija\u00a0\u2013 \u017einoma, pirmiausia u\u017emir\u0161ta ar \u0161alutine; \u017eaid\u017eiama su bet kokia tradicija, pasiprie\u0161inama bet kokiai tradicijai. Viskas leid\u017eiama; draud\u017eiamas nebent perd\u0117tas rimtumas, ironijos stoka.<\/p>\n<p>Apie tai galima pasakyti daug gero ir \u0161\u012f t\u0105 blogo; bet tai\u00a0\u2013 faktas. Gal tradicin\u0117 menotyra pergyvena kriz\u0119 kaip tik d\u0117l \u0161ios menini\u0173 kalb\u0173 \u012fvairov\u0117s, d\u0117l fantasti\u0161kai skirting\u0173 ir ekscentri\u0161k\u0173 menini\u0173 tekst\u0173 gausyb\u0117s. Poetika ar dail\u0117s teorija nebemoka susidoroti su na\u0161ta, kuri\u0105 jai u\u017ekrov\u0117 dvide\u0161imtasis am\u017eius. Atsiranda beveik tiek pat po\u017ei\u016bri\u0173, kiek k\u016brini\u0173, ir kritikoje vyrauja ta pati painiava, kaip ir jos objekte. Menin\u0117s naujov\u0117s kartais lengva ranka \u201enura\u0161omos\u201c, kartais beatodairi\u0161kai ir neargumentuotai giriamos, neskiriant mading\u0173 ir praeinan\u010di\u0173 dalyk\u0173 nuo tikro ind\u0117lio \u012f \u017emonijos kult\u016br\u0105. Sukurti mokslin\u0119, tiksli\u0105, beasmen\u0119 menotyr\u0105\u00a0\u2013 tradicin\u0117s pakait\u0105 ar bent labai rimt\u0105 papildym\u0105\u00a0\u2013 pribrend\u0119s m\u016bs\u0173 laiko u\u017edavinys. B\u016btina suprasti pa\u010di\u0105 meninio teksto, meninio prane\u0161imo esm\u0119, jo skirtum\u0105 nuo kit\u0173 prane\u0161im\u0173. Nenuostabu, kad bandoma perkelti \u012f menotyr\u0105 lingvistikos ir informacijos teorijos metodus, paversti j\u0105 komunikacijos teorijos dalimi.<\/p>\n<p>Kalbotyra humanitarinio ciklo mokslams \u0161iandien yra ma\u017edaug tas pat, kas matematika fizinio ciklo mokslams. Kaip ir matematika, ji susik\u016br\u0117 galing\u0105 abstrakt\u0173 aparat\u0105, pritaikom\u0105 labai \u012fvairiose srityse. Viena i\u0161 t\u0173 sri\u010di\u0173\u00a0\u2013 poetika pla\u010dia to \u017eod\u017eio prasme. \u201ePoetikos u\u017edavinys,\u00a0\u2013 sako bene \u017eymiausias m\u016bs\u0173 laiko kalbininkas Romanas Jakobsonas,\u00a0\u2013 yra atsakymas \u012f klausim\u0105: kas paver\u010dia prane\u0161im\u0105 meno k\u016briniu? Tur\u0117dami galvoje, kad lingvistika yra bendrasis kalbini\u0173 strukt\u016br\u0173 mokslas, galime laikyti poetik\u0105 jos neatskiriama dalimi. Daug poetini\u0173 bruo\u017e\u0173 i\u0161ai\u0161kina ne tik mokslas apie kalb\u0105, bet \u017eenklo teorijos, kitaip sakant, bendrosios semio\u00adlogijos (semiotikos) visuma.\u201c<\/p>\n<p>Atiduodami meno k\u016brin\u012f semiotik\u0173 \u017einiai, i\u0161 karto pastebime, kad reikalai \u010dia anaiptol n\u0117ra paprasti. Menin\u0117 kalba esmingai skiriasi nuo kasdienin\u0117s kalbos. \u0160ie skirtumai menui, sakytum, \u012fgimti; bet m\u016bs\u0173 am\u017eiuje jie i\u0161ry\u0161k\u0117ja labiau negu bet kada.<\/p>\n<p>K\u0105 gi sako apie juos semiotikai?<\/p>\n<p>Materialin\u0117 \u017eenklo prigimtis \u017eenklo teorijoje paprastai i\u0161keliama u\u017e skliaust\u0173. Ji neturi didel\u0117s reik\u0161m\u0117s. Vis vien, ar prane\u0161imas u\u017era\u0161ytas ant popieriaus, ar i\u0161kaltas akmenyje. Meniniame tekste \u012f\u017ei\u016brime nauj\u0105 d\u0117sningum\u0105: \u0161io teksto \u201eatpl\u0117\u0161ti nuo med\u017eiagos\u201c ne\u012fmanoma. Med\u017eiaga (akmuo, betonas, da\u017eai, o ypa\u010d tokia jautri, lanksti, sociali\u0161kai \u012fprasminta med\u017eiaga kaip kalba) \u010dia ima vaidinti ypating\u0105 rol\u0119. Gal dar \u012fmanoma atpasakoti XIX\u00a0am\u017eiaus paveiksl\u0105, i\u0161saugojus dal\u012f jo meninio poveikio; bet niekas ne\u012fstengs \u017eod\u017eiais nusakyti Marko \u0160agalo paveikslo. Gal \u012fmanoma atpasakoti, \u201ei\u0161versti\u201c Get\u0117s eil\u0117ra\u0161t\u012f\u00a0\u2013 \u017einoma, tokia operacija b\u016bt\u0173 ir \u017eiauri, ir ned\u0117kinga; bet kas i\u0161vers, sakysim, Elioto \u201eTu\u0161\u010diavidurius \u017emones\u201c, kupinus subtiliausi\u0173 abstrakcij\u0173 bei prie\u0161pastatym\u0173, ar Cvetajevos eiles, kuriose \u012fgyja prasm\u0119 kiekvienas garsas ir kirtis!<\/p>\n<p>Meno kalba yra individuali, vienkartin\u0117. \u0160\u012f reikalavim\u0105, kur\u012f menininkai suvok\u0117 visuomet, m\u016bs\u0173 am\u017eius pavert\u0117 programiniu, nevengdamas ir kai kuri\u0173 eksces\u0173. Sakydami, kad menas yra \u017eenkl\u0173 sistema, turb\u016bt, tu\u0161\u010dia\u017eod\u017eiaujame. Kiekvienas autorius, dar daugiau\u00a0\u2013 kiekvienas veikalas \u012fper\u0161a \u017ei\u016brovui ar skaitytojui specifi\u0161k\u0105 \u017eenkl\u0173 sistem\u0105, terminologij\u0105, pasaulio skaidymo ir \u012fprasminimo b\u016bd\u0105. Tos sistemos i\u0161tak\u0173 galime ie\u0161koti menininko biografijoje, s\u0105mon\u0117s ir pas\u0105mon\u0117s strukt\u016broje, vienokiame ar kitokiame jo \u012fsijungime \u012f aplink\u0105; bet sistemos pateisinimas\u00a0\u2013 pirmiausia jos vidinis darnumas. \u201eSavaimingas susireguliavimas\u201c, kaip pasakyt\u0173 kibernetikas.<\/p>\n<p>\u017dinoma, b\u016bdavo epoch\u0173, kai didel\u0117s k\u016br\u0117j\u0173 grup\u0117s vartodavo daugma\u017e t\u0105 pa\u010di\u0105 kalb\u0105. \u010cia nesunku prisiminti klasicizm\u0105, viduram\u017ei\u0173 roman\u0105, pagaliau eilin\u0119 XIX\u00a0am\u017eiaus poezij\u0105. Da\u017ename reik\u0161mingame k\u016brinyje slypi nuorodos, u\u017euominos \u012f tokias nusistov\u0117jusias sistemas, kuri\u0173 fone jis turi b\u016bti suvoktas. \u0160itaip Donelai\u010dio \u201eMetai\u201c susi\u0161aukia su antikine poezija ar su \u017eanrine tautosaka. Bet, susi\u0161aukdami su \u0161iomis tradicijomis (ir pasiprie\u0161indami joms), jie lieka \u201eMetais\u201c. Kreipimasis \u012f \u201eatmint\u012f\u201c padeda labiau \u012fkrauti eilutes. M\u016bs\u0173 am\u017eiuje \u0161is meninio k\u016brinio bruo\u017eas akcentuojamas ypatingai.<\/p>\n<p>Semiotika tiksliais terminais nusako svarbi\u0105 meninio teksto ypatyb\u0119: n\u0117ra teksto \u201esau\u201c, jis yra tik opozicijos narys, prie\u0161pastatytas netekstinei daliai (J.\u00a0Lotmanas). Toji dalis\u00a0\u2013 tai epochos norma, paties autoriaus ankstesnieji k\u016briniai, jo pa\u017ei\u016br\u0173 ir id\u0117j\u0173 ratas. Nesunku pasteb\u0117ti, kad teksto ir netekstin\u0117s dalies santykiai m\u016bs\u0173 am\u017eiuje atrodo labai pain\u016bs. Menas da\u017eniau negu bet kada atsisako \u201emeni\u0161kumo\u201c, tradicini\u0173 gro\u017eybi\u0173, kurios nei\u0161prususio vartotojo akyse lemia menin\u012f efekt\u0105. Pakanka prisiminti pranc\u016bz\u0173 \u201enauj\u0105j\u012f roman\u0105\u201c ar net Hemingv\u0117j\u0173, hermetist\u0173 poezij\u0105, \u201ecinema\u00a0\u2013 verit\u00e9\u201c ar popart\u0105. \u012eprastin\u0117s priemon\u0117s paneigimas suvokiamas kaip nauja, \u012fdomi, nenuvalkiota priemon\u0117 (ai\u0161ku, tai \u012fmanoma tik tada, jei \u017ei\u016brovo s\u0105mon\u0117je lieka senosios priemon\u0117s atminimas). Ta\u010diau lazda turi du galu. Viso ko atsisakiusio, i\u0161sunkto, i\u0161filtruoto meno fone v\u0117l\u00a0\u2013 ir grei\u010diau, negu tik\u0117jom\u0117s,\u00a0\u2013 atgimsta triuk\u0161mingas, barokinis, \u201ebarbari\u0161kas\u201c menas. Turb\u016bt, prie vieno i\u0161 \u0161i\u0173 dviej\u0173 a\u0161igali\u0173 menas krypsta visuomet ir visose geografin\u0117se platumose; tik m\u016bs\u0173 am\u017eiuje padid\u0117jo svyravim\u0173 amplitud\u0117 ir pada\u017en\u0117jo \u0161uoliai i\u0161 vieno kra\u0161tutinumo \u012f kit\u0105. Ar, tiksliau pasakius, abu kra\u0161tutinumai\u00a0\u2013 ry\u0161kesni negu bet kada,\u00a0\u2013 labiau negu bet kada koegzistuoja. Epochos norma beveik tolygi normos nebuvimui.<\/p>\n<p>Sekdami Jakobson\u0105, gal\u0117tume pasakyti: poetika atsiranda ten, kur pats prane\u0161imas (ne jo kontekstas) yra d\u0117mesio centre. Taigi, menin\u0117 (poetin\u0117) kalba yra tarsi atkreipta \u012f save pa\u010di\u0105. Gal\u0117tume pasakyti ir k\u0105 kita. Poetin\u0117 kalba skiriasi nuo \u012fprastin\u0117s kalbos tuo, kad jos mechanizmas da\u017eniausiai, ypa\u010d \u0161iais laikais, n\u0117ra \u017einomas \u201ei\u0161 kalno\u201c. Kai du \u017emon\u0117s perteikia vienas kitam informacij\u0105, abu naudojasi seniai i\u0161moktu, automatizuotu ir neabejojamu kodu. Bet poetas, menininkas, kalb\u0117damas su vartotoju, klaidina j\u012f ir vilioja. \u0160alia jau vir\u0161um \u012fprastinio kodo jis sukuria antrin\u012f, poetin\u012f kod\u0105, kur\u012f reikia atsp\u0117ti. Galb\u016bt, tas sp\u0117liojimas, \u017eaidimas (\u201e\u0161ilta\u201c ar \u201e\u0161alta\u201c) suteikia mums nema\u017e\u0105 dal\u012f estetinio pasitenkinimo\u00a0\u2013 \u012fveikia s\u0105mon\u0117s automatizm\u0105, i\u0161treniruoja smegenis ir siel\u0105. Galb\u016bt, tod\u0117l menas ir yra mums b\u016btinas. Tik labai prastas vartotojas tesuvokia \u201etiesiogin\u0119\u201c meno veikalo informacij\u0105, neatsi\u017evelgdamas \u012f antrin\u012f kod\u0105. Toki\u0173 vartotoj\u0173, deja, nema\u017ea; \u0161iuolaikin\u0117 poezija ir dail\u0117 teikia jiems vis ma\u017eiau ir ma\u017eiau peno. Ji rizikuoja ver\u010diau likti nesuprasta, nekaip prisitaikyti. Ir \u0161i rizika neretai apsimoka, nes vartotoj\u0105 galima i\u0161aukl\u0117ti.<\/p>\n<p>\u012eprastiniame kode, \u201enormalioje\u201c ar tradicin\u0117je kalboje menininkui visada per ank\u0161ta. Informacija, kuri\u0105 jis nori perteikti vartotojui, netelpa \u012f \u0161\u012f kanal\u0105. Ta\u010diau atsisakyti intersubjektyvinio kodo, bandyti i\u0161sakyti informacij\u0105 \u201ebetarpi\u0161kai\u201c (taip elg\u0117si futuristai, i\u0161 dalies siurrealistai, dail\u0117je\u00a0\u2013 fa\u0161istai)\u00a0\u2013 gana pavojinga. \u010cia galima likti kuriozo, \u012fdomaus eksperimento, muziejin\u0117s, o ne \u017emogi\u0161kos vertyb\u0117s lygyje. Galima niekada nesusilaukti \u201eprovidencialinio skaitytojo\u201c (O.\u00a0Mandel\u0161tamas), jei nelaikysime tokio skaitytojo keistenybi\u0173 m\u0117g\u0117ju. Sistema funkcionuoja visuomen\u0117je. Ji turi b\u016bti kieno nors priimta ar bent turi patraukti d\u0117mes\u012f, priversti galvoti. Tai i\u0161 esm\u0117s vienintelis vertas savo vardo socia\u00adlinis reikalavimas menininkui. Tod\u0117l, sakysime, did\u017eioji poezija visada kreipiasi \u012f nusistov\u0117jusius visuomeninius kodus, bet praturtina juos antrin\u0117mis strukt\u016bromis, \u012fveda gilumin\u012f sluoksn\u012f, \u0161ifr\u0105, kondensacij\u0105.<\/p>\n<p>Meno k\u016brinys yra \u201esemioti\u0161kas kvadrate\u201c. Jo prigimtis semiotin\u0117 tiek \u017eemiausiame, tiek ir auk\u0161\u010diausiame lygyje. Galime laikyti \u017eenklu, simboliu, nuoroda k\u016brinio visum\u0105: kita vertus, patys pirminiai k\u016brinio elementai\u00a0\u2013 fonema eil\u0117ra\u0161tyje, spalvin\u0117 d\u0117m\u0117 tapyboje\u00a0\u2013 \u012fgauna prasm\u0119, turin\u012f, simbolik\u0105. Meninis tekstas meni\u0161kas ir reik\u0161mingas visur. Bet kuriame jo ta\u0161ke susikerta \u201emagnetin\u0117s linijos\u201c, n\u0117ra \u201emenini\u0173 ypatybi\u0173\u201c, kurias b\u016bt\u0173 galima svarstyti atskirai, apsvars\u010dius menininko tikslus ir id\u0117jas. Egzistuoja tik element\u0173 savitarpio santykiai, santykis su visa sistema, pagaliau santykiai su nerealizuotomis galimyb\u0117mis, alternatyvomis, su tuo, nuo ko buvo atsisakyta. Egzistuoja nuolatinis \u017eaidimas pana\u0161umais ir skirtumais, opozicijomis ir neutralizacijomis, nuolatin\u0117 \u017eaisminga dialektika, gana pana\u0161i \u012f pa\u017einimo dialektik\u0105. Eil\u0117se mezgasi vienkartiniai asociatyviniai ir ekvivalentiniai ry\u0161iai tarp linijini\u0173 teksto element\u0173\u00a0\u2013 mor\u0173, \u017eod\u017ei\u0173, eilu\u010di\u0173, strof\u0173; eil\u0117ra\u0161tis pl\u0117tojasi ne vienoje plot\u00adm\u0117je kaip \u012fprastinis prane\u0161imas, o daugiamat\u0117je m\u0105stomoje erdv\u0117je, apibr\u0117\u017eiamoje gr\u012f\u017eim\u0173 ir pasikartojim\u0173. Pagaliau tai lie\u010dia ne vien eil\u0117ra\u0161t\u012f, nors jis, pasak Jurijaus Tynianovo, ir ypatingai \u201eank\u0161tas\u201c. Kiekviena teksto vieta, \u012fsijungdama \u012f \u0161\u012f \u017eaidim\u0105, darosi informaci\u0161kai svari ir pripildyta. Tod\u0117l menas skubiai ir glaustai perteikia ypa\u010d daug informacijos; jis padeda \u017emonijai taupyti brang\u0173 laik\u0105\u00a0\u2013 sak\u0117 vienas kompetentingiausi\u0173 \u0161ioje srityje \u017emoni\u0173 Borisas Pasternakas.<\/p>\n<p>Pagaliau informacijos kiekis meno k\u016brinyje\u00a0\u2013 jeigu tai tikrai meno k\u016brinys\u00a0\u2013 laikui b\u0117gant, paradoksaliai did\u0117ja. \u201eIliada\u201c ir \u201eOdis\u0117ja\u201c, kurias skaitome \u0161iandien, n\u0117ra tos pa\u010dios poemos, kuri\u0173 senov\u0117je klaus\u0117 graikai. Su jomis augte suaugo t\u016bkstantmetis istorinis ir meninis \u017emonijos patyrimas. Anot \u010cestertono, \u201eIliada\u201c tesako, kad gyvenimas yra karas, o \u201eOdis\u0117ja\u201c\u00a0\u2013 kad gyvenimas yra kelion\u0117; bet kiek \u017emonijos kar\u0173 ir kelioni\u0173, kiek m\u016bs\u0173 pa\u010di\u0173 kar\u0173 ir kelioni\u0173, kiek menini\u0173 grumtyni\u0173 ir atradim\u0173 \u0161iandien telpa \u012f \u0161ias knygas! Meno veikalas reaguoja \u012f aplink\u0105, kei\u010diasi ir mutuoja bema\u017e taip pat, kaip biologinis organizmas ar biologin\u0117 r\u016b\u0161is. Net apardymas, pa\u0161alinis triuk\u0161mas gali i\u0161eiti jam \u012f naud\u0105: nebaigtas ar su\u017ealotas tekstas, atsitiktinai i\u0161lik\u0119s freskos fragmentas, v\u0117jo ir lietaus paveikta medin\u0117 skulpt\u016bra kalba su mumis nauja, \u012fstabiai tobula kalba. Ir pauk\u0161tis, nut\u016bp\u0119s ant senos medin\u0117s ba\u017eny\u010dios, gali b\u016bti suvoktas kaip b\u016btina architekt\u016brin\u0117 detal\u0117.<\/p>\n<p>Taigi, meno semiotin\u0117 analiz\u0117 pagimdo daug paradoks\u0173: mene sunku skirti turinio plan\u0105 ir i\u0161rai\u0161kos plan\u0105; individuali\u0105 \u0161nek\u0105 ir slypint\u012f anapus jos kalbin\u012f mechanizm\u0105, pagaliau dabart\u012f (skersin\u012f pj\u016bv\u012f, sinchronij\u0105) ir praeit\u012f (i\u0161ilgin\u012f pj\u016bv\u012f, diachronij\u0105). Nema\u017eiau \u012fstabus paradoksas yra eil\u0117ra\u0161tis, architekt\u016brinis statinys ar paveikslas ir informacijos teorijos po\u017ei\u016briu. Nesaky\u010diau, kad \u0161ie paradoksai u\u017ekerta keli\u0105 moksliniam meno tyrimui. Jie gali b\u016bti tik geras tramplinas. Bet jie ver\u010dia \u012fsis\u0105moninti, kad menas yra tobuliausias, nepralenkiamas ir nepakei\u010diamas \u017emoni\u0173 i\u0161radimas.<\/p>\n<p>Kalbant apie meno\u00a0\u2013 ypa\u010d poezijos\u00a0\u2013 simbolin\u0119 prigimt\u012f, turb\u016bt, verta prisiminti dar vien\u0105 daikt\u0105. Kurdamas poetin\u012f \u017eenkl\u0105, menininkas tuo pa\u010diu kuria specifi\u0161k\u0105 pasaul\u012f. I\u0161 esm\u0117s tai daro kiekvienas \u017emogus. Tik menininkas priver\u010dia dalyvauti naujojo pasaulio k\u016brime kitus asmenis, suvienija juos, primeta jiems sav\u0105j\u012f pasaulio model\u012f ir pasaulio perk\u016brimo d\u017eiaugsm\u0105. Menin\u0117s visatos masteliai ir bruo\u017eai gali b\u016bti bet kokie (vir\u0161kosmin\u0117 Dant\u0117s erdv\u0117 ir ma\u017eutis Hein\u0117s pasauliukas, begalinis Prusto laikas ir \u201egeometrinis laiko ta\u0161kas\u201c Kafkos k\u016bryboje). J\u0105 kurti\u00a0\u2013 meni\u0161kai organizuoti patyrim\u0105\u00a0\u2013 galima keleriopai. Organizavimo principas, \u012fsivyrav\u0119s \u0161i\u0173 dien\u0173 mene, konkre\u010diai poezijoje,\u00a0\u2013 atrodo gerokai savitas.<\/p>\n<p>Poezija turi ypating\u0173 ambicij\u0173: ji ie\u0161ko ne rei\u0161kini\u0173 pavir\u0161iaus, o j\u0173 gilios, i\u0161spr\u016bstan\u010dios, nesutelpan\u010dios \u017eod\u017eiuose esm\u0117s. Nuo seniausi\u0173 laik\u0173 ji yra \u201etaikymas \u012f niek\u0105\u201c. Tai, k\u0105 m\u0117gina pagauti poezija (ar aplamai menas), neegzistuoja pozityviajam mokslui; bet \u017emogus be t\u0173 daikt\u0173, apie kuriuos reikia tyl\u0117ti (L.\u00a0Vitgen\u0161teinas), matyt, niekad nei\u0161sivers.<\/p>\n<p>Senesniajai poezijai organizuoti pasaul\u012f\u00a0\u2013 tas pat, kas pakilti \u012f \u201eauk\u0161tesn\u0119 sfer\u0105\u201c. Ta poezija\u00a0\u2013 paprastai reg\u0117jimas, i\u0161\u0117jimas i\u0161 \u201evulgarios\u201c erdv\u0117s ir laiko. \u017dod\u017eiai t\u0117ra \u0161ydas; kuo ai\u0161kiau juntami po juo pulsuojantys gilieji turiniai, tuo eil\u0117s ar\u010diau idealo. Vienok \u201eesm\u0117s\u201c ie\u0161koma gana primityvi\u0173 analogij\u0173 kelyje, ir poezija neretai atrodo banali\u0173 ties\u0173 apdainavimas mistifikuota forma.<\/p>\n<p>\u0160iandien pasaulin\u0117 poezija suka naujais keliais. Reg\u0117jim\u0105 pakei\u010dia matymas; pasaul\u012f nuorod\u0105\u00a0\u2013 pasaulis konstrukcija. I\u0161 vienos pus\u0117s\u00a0\u2013 da\u017enai apsiribojama patyrimo nuotrupomis. Pa\u017eeid\u017eiamos proporcijos; \u012fvedami netik\u0117ti rakursai; keistai sustatyti \u017eod\u017eiai perduoda vienas kitam dal\u012f savo prasm\u0117s, spinduliuoja, organizuoja aplink save elektromagnetin\u012f lauk\u0105. Ir j\u0173 protarpiuose, sand\u016brose kada ne kada i\u0161tryk\u0161ta i\u0161krova\u00a0\u2013 akimirk\u0105 blyksteli nepagaunamoji esm\u0117. Imame suvokti ne fakt\u0173 sum\u0105, o visum\u0105. Metafora, kuri senoje poezijoje buvo lyg pavir\u0161iaus apna\u0161os, virsta sprogimu, staigia reakcija. Kad tai \u012fvykt\u0173, \u017eodis turi b\u016bti kuo konkretesnis, \u017eodynas kuo turtingesnis, fonetiniai, asociatyviniai ry\u0161iai kuo aktyvesni. Tai pirmiausia XX\u00a0am\u017eiaus rus\u0173, i\u0161 dalies ir angl\u0173 poezijos kelias. Fragmenti\u0161kumas ir drauge tir\u0161tumas, glaustumas\u00a0\u2013 \u0161tai jo naujojo poetinio simbolizmo bruo\u017eai. Pranc\u016bz\u0173 poezija atrodo kur kas labiau nudaiktinta, \u017eaid\u017eianti logika, abstrakcijomis, poetiniu gestu ir nuogais, pirminiais, negausingais \u017eod\u017eiais intuityviniame kontekste.<\/p>\n<p>\u0160iaip ar taip, dabartin\u0117 poezija darosi vis labiau neviena\u017eenkl\u0117, atvira skirtingoms interpretacijoms. Gal, ie\u0161kodama \u201eesm\u0117s\u201c, ji klysta, bet tai puiki ir b\u016btina klaida. Gal\u0117tume pasakyti, kad i\u0161 logikos d\u0117sni\u0173 joje lieka tik pakankamo pagrindo d\u0117snis\u00a0\u2013 ta prasme, kad poetin\u012f pasaul\u012f visada motyvuoja poeto vidin\u0117 situacija. Poet\u0173 pasauliai, valdomi ypating\u0173 vienkartini\u0173 d\u0117sningum\u0173, yra tarsi vis\u0173 galim\u0173 pasauli\u0173 komentaras ir lygiagret\u0117. \u010cia \u012feina did\u017eiuliai, m\u016bs\u0173 vis dar ma\u017eokai pa\u017e\u012fstami lyrikos kontinentai\u00a0\u2013 nuo logi\u0161ko, disciplinuotos energijos kupino Valeri ligi groteskinio, marioneti\u0161ko Apolinero; nuo \u017eiauraus ir i\u0161mintingo Elioto ligi jutimingo ir drauge iracionalaus Mandel\u0161tamo.<\/p>\n<p>Keistas ir gra\u017eus mi\u0161inys\u00a0\u2013 tasai m\u016bs\u0173 am\u017eiaus menas. Mes jau nebeturime teis\u0117s sakyti, kad stebime jo revoliucij\u0105: ji \u012fvyko am\u017eiaus prad\u017eioje, drauge su revoliucija moksle, ir \u0161iandien i\u0161 esm\u0117s pasibaigusi, net jei kai kur ir atsilieka. Kart\u0173 kartos gyvens atsinaujinusioje menin\u0117je visatoje. Susik\u016br\u0117 pliuralistin\u0117, polivalenti\u0161ka, konstruktyvi estetika. Ji \u012f\u0117jo \u012f pasaulin\u0117s civilizacijos k\u016bn\u0105 ir krauj\u0105. Ir joje slypi tam tikras vidinis pavojus menui. Gal\u0117tume j\u012f vadinti did\u017eiausiu, jei neb\u016bt\u0173 kvail\u0173 ir pikt\u0173 i\u0161orini\u0173 pavoj\u0173\u00a0\u2013 toki\u0173 kaip valdininki\u0161kas \u012fkar\u0161tis ir fa\u0161istinio tipo antikult\u016brinis azartas.<\/p>\n<p>Menas svarbus visuomenei, kai jis netelpa \u012f muziejus, ver\u010dia gin\u010dytis, nerimauti, nesutarti. O \u0161i\u0173 dien\u0173 estetika pratina nieku nesisteb\u0117ti. Ten, kur viskas absoliu\u010diai \u012fvairu, individualu, skirtinga, v\u0117l atsiranda savoti\u0161ka tapatyb\u0117, niveliacija. Kra\u0161tutinumai sutampa. \u201ePer j\u0117g\u0105\u201c imama ie\u0161koti menini\u0173 kalb\u0173, kurios dar gali stebinti, g\u0105sdinti, atitraukti publik\u0105 nuo televizoriaus ar sportin\u0117s arenos. Ir toki\u0173 kalb\u0173 darosi vis ma\u017eiau. Dailininkas imasi eksces\u0173 ir pa\u0161aipos; poetas kuria kodus, prieinamus keliolikai \u017emoni\u0173, kuri\u0173 interes\u0173 ir lekt\u016bros ratas laimingai sutapo su poeto ratu. \u017dinoma, mums nedera sk\u0173stis tokia pad\u0117timi. Mes tuo tarpu kankinam\u0117s anaiptol ne d\u0117l individualybi\u0173 pertekliaus. Bet pasauliniu mastu problema darosi visai reali.<\/p>\n<p>\u0160tai kas gresia menui. Ne technika, ne automatizacija, ne m\u016bs\u0173 laiko tempai. \u017dinoma, meno ir mokslo simbioz\u0117 n\u0117ra visi\u0161kai taikinga. Nesunku, pavyzd\u017eiui, i\u0161prana\u0161auti, kad netrukus, ple\u010diantis mokslinei psichologijai ir kibernetikai, tur\u0117s i\u0161nykti psichologinis romanas dabartine forma\u00a0\u2013 ir kaip tik tuo metu, kai jis kra\u0161tutinai i\u0161tobul\u0117jo, pasigamino \u012fstabius mikroskopus ir spektroskopus. \u0160itaip mokslin\u0117 sociologija i\u0161st\u016bm\u0117 ar baigia i\u0161stumti sociologin\u012f roman\u0105. Literat\u016bra turi ambicij\u0173 eiti mokslo prie\u0161akyje\u00a0\u2013 ir turi u\u017e tai mok\u0117ti, kai mokslas j\u0105 pasiveja. Bet poezijai ar tapybai kokie daiktai nepavojingi. J\u0173 rol\u0117 ne tiek pa\u017eintin\u0117, kiek organizacin\u0117. Jos kalba apie tai, apie k\u0105 mokslas i\u0161 viso nesiima kalb\u0117ti. Joms pavojinga infliacija\u00a0\u2013 nebe menkos masin\u0117s kult\u016bros, o tikro, kvalifikuoto, \u012fdomaus ir individualaus meno infliacija.<\/p>\n<p>Atkrintant istoriniams suvar\u017eymams, kylant kult\u016briniam lygiui, pagaliau tiesiog augant gyventoj\u0173 skai\u010diui, rimt\u0173, tegu ir \u012fvairaus paj\u0117gumo, meninink\u0173 darysis daugiau ir daugiau. Matyt, kiekvienas j\u0173 visomis j\u0117gomis stengsis i\u0161siskirti i\u0161 kit\u0173, \u012ftvirtinti savo asmenyb\u0119. Pasirinkti, kuriuo i\u0161 j\u0173 \u017eav\u0117sim\u0117s, darysis gerokai atsitiktinis dalykas. Gal dailininkas ar poetas pagaliau ims kurti ma\u017eam, betarpi\u0161kai bendraujan\u010diam su juo rateliui. Gal \u0161itaip atgims viduram\u017ei\u0173 menininko ar m\u016bs\u0173 dievdirbio pad\u0117tis. Tai jau b\u016bt\u0173 pats keis\u010diausias globalini\u0173 ry\u0161i\u0173 am\u017eiaus paradoksas. Tikriausiai, tai net neb\u016bt\u0173 labai bloga, nes atkrist\u0173 \u0161lov\u0117s ir mados pagundos.<\/p>\n<p>O gal vis d\u0117lto susilauksime savoti\u0161ko menin\u0117s kalbos vientisumo, tos auk\u0161tos vienov\u0117s, kuri buvo antikos ir klasicizmo laikais?<\/p>\n<p>K\u0105 gi, teb\u016bnie leista tik\u0117tis, kad menas\u00a0\u2013 nors ir labai modifikuotomis aplinkyb\u0117mis\u00a0\u2013 liks tuo pa\u010diu geru \u017emonijos palydovu, kokiu visuomet buvo. Ko b\u016bt\u0173 vertas net komforti\u0161kiausias pasaulis be k\u016brybinio impulso, be reik\u0161mingo mito, be nuolatin\u0117s atsinaujinimo aistros?<\/p>\n<p>&#8230; Kai vienas parodos lankytojas paklaus\u0117 \u010ciurlion\u012f, kod\u0117l \u0161is ant med\u017eio \u0161ak\u0173 nutap\u0117 ma\u017eus miestus, \u010ciurlionis atsak\u0117:<br \/>\n\u2013 O kad a\u0161 taip panor\u0117jau!<\/p>\n<p>Ko b\u016bt\u0173 vertas ateities pasaulis be \u0161it\u0173 \u017eod\u017ei\u0173?<\/p>\n<p>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n<p>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-10-2026%2F&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>1967-aisiais \u017eurnale \u201eNemunas\u201c publikuotas straipsnis ne tik atspindi tuomet\u0119 atmosfer\u0105 meno pasaulyje, bet ir rodo leidinio redaktoriaus dr\u0105s\u0105 atverti duris jaunam, vakarieti\u0161kai problem\u0105 apm\u0105stan\u010diam autoriui, vos prie\u0161 metus Vilniaus universitete \u012fsteigusiam semiotik\u0173 b\u016brel\u012f. Didel\u0117 laim\u0117, kad poetas, vert\u0117jas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius emeritas ne tik sutiko tekst\u0105 perpublikuoti, bet ir para\u0161\u0117 \u012f\u017eang\u0105, prisimindamas nepaklusn\u0173j\u012f Kaun\u0105.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":40741,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[694,148,110,606],"tags":[690],"class_list":["post-40740","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2026-10","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-n-retrospektyva"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Tomas Venclova","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40740","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=40740"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40740\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":40742,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40740\/revisions\/40742"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/40741"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=40740"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=40740"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=40740"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}