Puslapiuose muzikos ir istorin\u0117s prievartos fonai susilieja, po pus\u0161im\u010dio okupacijos met\u0173 vis dar ie\u0161kant atsakymo \u012f klausim\u0105\u00a0\u2013 ar tai, k\u0105 suteik\u0117 i\u0161silaisvinimas, vyksta po l\u016b\u017eio, ar \u0161is dar laukia ateityje.<\/em><\/p>\n Ra\u0161ytoja renkasi kamerin\u012f, intym\u0173 ton\u0105, kai vieno \u017emogaus patirtys tampa visos epochos metafora. Jos k\u016brybai b\u016bdinga emocinis tikslumas, jautrus \u017evilgsnis, geb\u0117jimas jungti istorin\u0119 atmint\u012f ir psichologin\u012f pasakojim\u0105. Autor\u0117 yra i\u0161leidusi dar penkias knygas: romanus \u201eVanduo nemoka kalb\u0117ti\u201c, \u201eJuokingos moters agap\u0117\u201c, \u201eVisada, T\u0117ve, bus Amerika\u201c, noveli\u0173 roman\u0105 \u201e\u012ep\u0117diniai\u201c, es\u0117 rinkin\u012f apie ra\u0161ytojus \u201eBilietas \u012f Gr\u012f\u017eulo Ratus\u201c, kuris \u012fvertinta Juozo Tumo-Vai\u017eganto premija.<\/em><\/p>\n \u201ePauk\u0161\u010dius ant ledo\u201c leid\u017eia \u201eHomo liber\u201c.<\/em><\/p>\n I\u0161trauka<\/em> \u012esitv\u0117r\u0119s gelb\u0117jimo rato, Adomas yr\u0117si upe \u012f tamsoje panirus\u012f krant\u0105. Prabud\u0119s i\u0161 dienos sapno, akimirk\u0105 nesuvok\u0117, kur es\u0105s, akyse raibuliavo sumi\u0161\u0119 vaizdai, apsunkusioje galvoje speng\u0117, ir \u0161is \u010dai\u017eus kontrapunktas aitrino mintis, neleisdamas susikaupti, sugr\u012f\u017eti \u012f \u012fprast\u0105 studij\u0173 dien\u0105, tur\u0117jusi\u0105 b\u016bti tvarkingai skland\u017ei\u0105.<\/p>\n Jam nepavyko atsikratyti daugiabals\u0117s melodijos, sklindan\u010dios i\u0161 vakaryk\u0161\u010dio susitikimo su Petro \u017dalio dukra, kai rado j\u0105 apsvaigusi\u0105 senamies\u010dio bare, besigin\u010dijan\u010di\u0105 vyri\u0161koje kompanijoje. Gird\u0117jo, kaip \u012fsikar\u0161\u010diavusi svaidosi keturauk\u0161\u010diais keiksmais, paskui laikydamasi k\u0117d\u017ei\u0173 vinguriuoja i\u0161 sal\u0117s, kur vyri\u0161kis pa\u010diumpa j\u0105 u\u017e rankos, prispaud\u017eia prie sienos. Argi jis vis dar tur\u0117jo steb\u0117ti, kas bus toliau? Nebelauk\u0117, kuo baigsis nieko gera ne\u017eadanti scena, keliais \u0161uoliais prib\u0117g\u0119s sugrieb\u0117 u\u017e pe\u010di\u0173 smarkuol\u012f, nublo\u0161k\u0117 \u0161alin, nustv\u0117r\u0119s apsvaigusi\u0105 Vasar\u0119 persimet\u0117 per pet\u012f ir stipriai j\u0105 laikydamas n\u0117r\u0117 pro duris.<\/p>\n Ar atsipeik\u0117jusi ji k\u0105 nors prisimins? Kaip puldin\u0117jo namuose prie pianino, prie buteli\u0173, surikiuot\u0173 ant stalo, kaip griuvin\u0117jo, k\u0117l\u0117si plasnodama rankomis, murm\u0117dama nesuprantamus \u017eod\u017eius, kol galiausiai susmuko vidury kambario. Pak\u0117l\u0119s nune\u0161\u0117 j\u0105 \u012f lov\u0105, tada, nulau\u017e\u0119s gintaro spalvos stiklo ampul\u0117s galvut\u0119, \u012f \u0161virk\u0161t\u0105 pritrauk\u0117 blankiai geltono skys\u010dio. Vasar\u0117, regis, sn\u016bduriavo, gul\u0117jo u\u017esimerkusi. Adomas su\u0117m\u0117 jos rankos od\u0105 ir staigiu judesiu d\u016br\u0117 adata \u012f rauk\u0161l\u0119. Suleid\u0119s metadoksilio, tvars\u010diu nuval\u0117 i\u0161try\u0161kus\u012f krauj\u0105, tuomet d\u016brio viet\u0105 u\u017espaud\u0117. Vasar\u0117 virptel\u0117jo, atsimerk\u0117, ilgai stebeilijo nesuprantan\u010diu \u017evilgsniu, nesiprie\u0161indama, lyg matyt\u0173 vyr\u0105, kuriuo pasitiki, nes nekart buvo \u012fsitikinusi jo nuo\u0161ird\u017eiais jausmais, nors pernelyg rimtas Adomo veidas neatrod\u0117 pana\u0161us \u012f laimingo \u012fsimyl\u0117j\u0117lio, gilios akys \u017evelg\u0117 abejingai, nelyginant i\u0161 j\u016bros dugno sug\u0117rusios s\u016braus vandens \u0161alt\u012f.<\/p>\n I\u0161 kur tu? Be garso sujud\u0117jo Vasar\u0117s l\u016bpos. Adomas jau ketino atsakyti, bet Vasar\u0117 v\u0117l u\u017esimerk\u0117 ir paniro \u012f neram\u0173 mieg\u0105. Kur\u012f laik\u0105 steb\u0117jo j\u0105, paskui atsigul\u0117 \u0161alia, apkabino, pajuto, kaip laibi pir\u0161tai su\u010diupo jo rank\u0105 ir \u012fsikibo taip, kaip k\u016bdikis su\u010diumpa ir \u012fsikimba \u012f motinos pir\u0161t\u0105.<\/p>\n I\u0161 kur jis? Kas jis? K\u0105 atsakyti moteriai, jei dar kart\u0105 paklaus? Kad yra vyras, kad seniai nebesitiki i\u0161 \u0161io pasaulio nieko gero, kad n\u0117ra nei palaimintas, nei nu\u017eemintas. Toki\u0173 kaip jis, pana\u0161iai m\u0105stan\u010di\u0173 ir gyvenan\u010di\u0173, daugiau nei ie\u0161kan\u010di\u0173 pa\u0161aukimo \u0161viesos tamsos pasaulyje. Paprastas vyras, taip ir pasakys, jei paklaus. Toks, kuris paauglyst\u0117je i\u0161moko atrodyti ry\u017etingas ir stiprus, laikyti sugniau\u017etus kum\u0161\u010dius, pasitik\u0117ti savo j\u0117gomis, tarsi bet kuri\u0105 akimirk\u0105 b\u016bt\u0173 pasireng\u0119s apginti savo nepriklausomyb\u0119, o prireikus ir \u012f marm\u016bz\u0119 pasi\u016blyti. Atsipalaiduodavo tik namuose, virtuv\u0117je, stov\u0117damas prie dujin\u0117s virykl\u0117s ir gamindamas valgyti, suglausdavo p\u0117das \u012f vid\u0173, lyg drovus mokinukas, o juk k\u0105 tik ten, vie\u0161umoje, \u0161vilp\u0117 sportininko \u017eingsniais, i\u0161p\u016bsta kr\u016btine, tvirtai statydamas kojas, kraipydamas pe\u010dius, lyg \u0161okt\u0173 karo \u0161ok\u012f, kupinas animoso<\/em> dvasios.<\/p>\n Gul\u0117jo apkabin\u0119s pirm\u0105 kart\u0105 sutikt\u0105 moter\u012f, bet negal\u0117t\u0173 tvirtinti, kad jos nepa\u017e\u012fsta, ta\u010diau juk taip ir yra. Kas ta Vasar\u0117? K\u0105 jis apie j\u0105 \u017eino? Kad naktimis bastosi, m\u0117gsta i\u0161gerti, kad dirba muzikos mokytoja ir groja pianinu, turi mam\u0105, brol\u012f ir t\u0117v\u0105, i\u0161tikim\u0105 \u0161aul\u012f, dr\u0105s\u0173 kar\u012f, su kuriuo susikirto j\u0173 keliai kol kas vieninteliame gyvenimo m\u016b\u0161yje parlamente. Tai beveik ir viskas. Dar \u017eino, kad jos t\u0117vas su motina buvo Sibiro lagery, kaip ir jo t\u0117vas, tuo jie gal pana\u0161\u016bs, nors b\u016bna ir prie\u0161ingai. Bet juk \u0161i jauna moteris niekada negyveno kaime, ne\u0161ienavo, nes\u0117jo, nekas\u0117 bulvi\u0173, n\u0117 nenutuokia apie tupykl\u0105 u\u017e kriau\u0161\u0117s sodo gale ir kol\u016bkio lauko darbininko Algimanto Vareikio s\u016bnaus Adomo pastangas \u012fsikurti sostin\u0117je. Jos pir\u0161tai dail\u016bs, laibi, ji pianist\u0117, o kaimo kult\u016bros nam\u0173 valytojos Antaninos Vareikien\u0117s i\u0161sukioti podagros, nesveikais s\u0105nariais, nes da\u017eniausiai neb\u016bdavo \u0161ilto vandens, ir \u017eiem\u0105 vasar\u0105 motinai tekdavo plauti kaimo kult\u016brnamio<\/em> grindis mil\u017eini\u0161ko dyd\u017eio pakuliniu skuduru, mirkant j\u012f lediniame vandenyje. Man viskas gerai, Adom\u0117li, sako, kai jis kart\u0105 per m\u0117nes\u012f sugr\u012f\u017eta, ir \u0161ypsosi taip ilgesingai, lyg b\u016bt\u0173 Dievo motina Marija. Jo geroji, nuolankioji mama, kuriai nieko nereikia, tik tigro tepalo<\/em>, Adom\u0117li, parve\u017ek, nuo s\u0105nari\u0173 skausmo, pas mus jo nerasi. T\u0117vas, kiek atmena, pasiligoj\u0119s, ken\u010diantis dusulio priepuolius, bet taikus kaip vasaros rytas. T\u0105 dusul\u012f parsive\u017e\u0117 i\u0161 Vorkutos \u0161acht\u0173, \u012f kurias u\u017e kelis antisovietinius atsi\u0161aukimus nusiunt\u0117 \u201eteisingiausia pasaulyje\u201c soviet\u0173 vald\u017eia. Nepasakyt\u0173, kiek kart\u0173, gal \u0161imt\u0173 \u0161imtus, Adomas klaus\u0117si motinos pasakojimo, kaip ji i\u0161veng\u0117 Sibiro. Kai atvyko stribai, barbendama \u012f lango stikl\u0105 skausmo surakintais pir\u0161tais, tarsi palyd\u0117dama ko\u0161mari\u0161ko sapno prisiminim\u0105 savo sukurta muzika, mama vis kalb\u0117davo, kad kai jie atsibeld\u0117, taigi, ji pasisl\u0117p\u0117 kop\u016bstuose, ir, \u017einai, Adom\u0117li, \u0161uo buvo paleistas ant kiemo, jis lakst\u0117 aplink, bet, tik pamanyk, n\u0117kart nesulojo!<\/p>\n Adomo atmintis susriegta gele\u017einiais var\u017etais, dar niekam iki \u0161iol nepavyko j\u0173 i\u0161klibinti. Bet apie gyvenim\u0105 kol\u016bkyje, i\u0161 kurio jis i\u0161siver\u017e\u0117 baig\u0119s a\u0161tuonmet\u0119\u00a0\u2013 i\u0161vyko \u012f miestelyje veikusi\u0105 sporto mokykl\u0105, kolegoms vilnie\u010diams jis neai\u0161kina. \u0160\u012fryt prisimin\u0117\u00a0\u2013 toks pat gra\u017eus, kaip \u0161is, kadaise pievom atplauk\u0117 ruduo, kai jis pagaliau pasiry\u017eo\u00a0\u2013 kojos pa\u010dios ne\u0161\u0117 animoso<\/em> \u012f Vilni\u0173. T\u0105 pa\u010di\u0105 savait\u0119 \u012fsidarbino gamykloje, pasiruo\u0161\u0117 egzaminams, stojo \u012f teis\u0119, bet nes\u0117kmingai. Netrukus susipa\u017eino ir apsigyveno pas kavin\u0117s padav\u0117j\u0105, i\u0161 provincijos \u012f sostin\u0119 i\u0161tr\u016bkusi\u0105 ie\u0161koti laim\u0117s ir pinig\u0173. Kasryt Vil\u0117 \u012fsprausdavo laibas p\u0117das \u012f \u017ealius auk\u0161takulnius, tamsiuose iki m\u0117lynumo plaukuose prisegdavo balt\u0105 krakmolyt\u0105 kar\u016bn\u0105, ant did\u017eiojo pir\u0161to u\u017esimaudavo stamb\u0173 aukso \u017eied\u0105 su rubino akute ir primindavo Adomui\u00a0\u2013 piet\u016bs orkait\u0117je, pasi\u0161ildyk! Ji pri\u0117m\u0117 j\u012f po dviej\u0173 susitikim\u0173 ir vienos nakties, \u012fkalb\u0117jo palikti gamykl\u0105, ve\u017eti batus i\u0161 Arm\u0117nijos ir perparduoti jos pa\u017e\u012fstamiems turguje.<\/p>\n Knygos vir\u0161elio autorius Zigmantas Butautis<\/p><\/div>\n Tas \u012fkv\u0117pimo metas, kai susik\u016br\u0117 S\u0105j\u016bdis, kai nieko kito nereik\u0117jo, nes buvai gyvas laisv\u0117s pajauta, pakeit\u0117 Adom\u0105 negr\u012f\u017etamai. Jis met\u0117 \u0161alin turgaus krep\u0161ius, \u012fstojo \u012f \u0160auli\u0173 s\u0105jung\u0105, tapo savanoriu. Kart\u0105 sugr\u012f\u017e\u0119s i\u0161 pratyb\u0173 anks\u010diau, nei buvo \u017ead\u0117j\u0119s, kaip banaliausiame sovietme\u010dio kino filme u\u017etiko savo padav\u0117j\u0105 su kolega vir\u0117ju, jo plaukuota kr\u016btin\u0117, i\u0161vydus miegamojo tarpduryje ginkluot\u0105 kar\u012f, i\u0161 susijaudinimo \u0117m\u0117 banguoti kaip pa\u0161\u0117lusi. I\u0161k\u0117l\u0119s rankas vir\u0117jas pasidav\u0117 be m\u016b\u0161io. Prie\u0161 apleisdamas jauk\u0173 b\u016bst\u0105, Adomas atsakan\u010diai spyr\u0117 sve\u010diui \u012f u\u017epakal\u012f ir nejausdamas jokio apmaudo susikrov\u0117 lagamin\u0105, netardamas n\u0117 \u017eod\u017eio aplink tupin\u0117jan\u010diai i\u0161sigandusiai Vilei. Taip baig\u0117si sostin\u0117s romanas, bet kartais jis aplankydavo juodaplauk\u0119, permiegodavo, o pary\u010diais gr\u012f\u017edavo \u012f i\u0161sinuomot\u0105 bendrabu\u010dio kambar\u012f, prisiekin\u0117damas sau, kad tai paskutinis kartas, grau\u017eiamas susitvenkusio kart\u0117lio, kur\u012f stengdavosi nuslopinti nuolat varstydamas \u0161aldytuvo duris ir traukdamas i\u0161 kameros led\u0173 porcij\u0105 po porcijos, nors ir suprato, kad vaikyst\u0117s \u012fprotis maistu numaldyti nerim\u0105, s\u0105\u017ein\u0117s priekai\u0161tus labiau tikt\u0173 ma\u017eam berniukui, o ne tvirtam vyrui. Kartais prisipirkdavo kriau\u0161i\u0173 limonado, anuomet vadint\u0173 diu\u0161\u0117mis<\/em>, sausaini\u0173 Gaidelis<\/em>, sald\u017eiar\u016bg\u0161\u010di\u0173 \u010diulpinuk\u0173 Barbaris\u0173<\/em>, s\u0117d\u0117davo vienas vakare, stebeilydavo \u012f sien\u0105 ir \u0161lam\u0161davo vaikyst\u0117s delikatesus. Vid\u0173 u\u017eliedavo \u0161iluma, nors ir kr\u0117sdavo drebulys, apimdavo pasitik\u0117jimo savimi jausmas, tro\u0161kimas susikurti gra\u017e\u0173 gyvenim\u0105, tas vis\u0105laik lydintis animoso<\/em>,\u00a0\u2013 u\u017emigdavo ramus. Ryt\u0105 keliaudavo \u012f gamykl\u0105, kurioje v\u0117l \u012fsidarbino, savaitgaliais vykdavo \u012f pratybas, kol vien\u0105 dien\u0105 pasijuto toks apgail\u0117tinas, tarsi b\u016bt\u0173 pats save nublo\u0161k\u0119s \u012f gyvenimo \u0161alikel\u0119, nebegelb\u0117jo n\u0117 diu\u0161i\u0173<\/em> limonadas.<\/p>\n Prisivert\u0117 dar kart\u0105 pam\u0117ginti, pasiruo\u0161ti egzaminams ir studijoms. O gal pavyks ir taps teisininku, tuomet nustos drov\u0117tis, pla\u010diais \u017eingsniais vaik\u0161\u010dios po auditorij\u0105, tur\u0117damas auk\u0161t\u0105j\u012f i\u0161silavinim\u0105 jis sugeb\u0117s nuveikti daugiau nei gero gyvenimo i\u0161paikinti vilnie\u010diai. O kur jis \u012fsipainiojo \u0161\u012f ruden\u012f? Velniai \u017eino kur, pa\u017ead\u0117jo Petrui \u017daliui saugoti jo dukr\u0105, tiesiog pagailo t\u0117vo, bet buvo dar ka\u017ekas, kod\u0117l jis sutiko pasir\u016bpint ta mergina. \u0160iandien rimtai suabejojo\u00a0\u2013 ar verta? Kelerius metus vilk\u0117jo kamuflia\u017ein\u0119 uniform\u0105, mok\u0117jo taikliai \u0161audyti, geb\u0117jo kautis ir tas \u017einias, prakti\u0161kai \u012fgytas Sausio 13-osios \u012fvyki\u0173 metu, o ir v\u0117liau per pratybas, dabar pritaikydavo vis keistesniems tikslams. Neman\u0117, kad reik\u0117s prad\u0117ti ginti \u017emones nuo j\u0173 pa\u010di\u0173. Jai reikia mokytojo, ne kario gydytojo, ji aps\u0117sta akedijos, susipainiojusi demon\u0173 laike, kuris vidudien\u012f i\u0161ske\u010dia rankas tarsi \u0161ik\u0161nosparnis pl\u0117ve sujungtus pir\u0161tus, neleid\u017eia i\u0161slysti, pab\u0117gti, su\u010diumpa \u017emog\u0173 ir nepaleid\u017eia.<\/p>\n Min\u010di\u0173 srautas ne\u0161a Adom\u0105, ir jam nesvieti\u0161kai \u012fdomu, kod\u0117l i\u0161silaisvin\u0119 nuo svetim\u0173j\u0173 okupacijos \u017emon\u0117s po keleri\u0173 met\u0173 nustojo d\u017eiaugtis? Atsir\u0117m\u0119s ranka \u012f sofos atkalt\u0119, jis v\u0117l bando skaityti Konstitucin\u0119 teis\u0119<\/em>, bet jau valand\u0105 atverstas tas pats knygos puslapis, o \u017eod\u017eiai niekaip nesugula \u012f sakinius, nes akyse linguoja moteris trumpais juodais plaukais, grojanti pianinu. Trapus, smulkutis padaras su \u012f\u017e\u016bliai kibirk\u0161\u010diuojan\u010diomis m\u0117lynomis akimis ir tirada \u0161\u016bksni\u0173, neigian\u010di\u0173 moter\u0173 silpnum\u0105. Tokios jis dar nebuvo sutik\u0119s. Buvo prat\u0119s susigrumti su berniukais, v\u0117liau vyrais, ir tose patvori\u0173 kovose niekada nepralaim\u0117davo. Moterys\u00a0\u2013 kas kita, jos \u0161velniasiel\u0117s, jos atsiverdavo ir priimdavo Adom\u0105 lengvai, leisdamos pajusti u\u017evaldant\u012f gerum\u0105, nebyliai atskleisdamos vyro ir moters artumo paslaptis, jos tapdavo \u0161altiniais, i\u0161 kuri\u0173 jis gerdavo iki soties, paskui nurimdavo, jausdavosi saugus ir mylimas. Tarytum pa\u0161ventintas po suart\u0117jimo nakties panirdavo \u012f dienos darbus, o vakare skub\u0117davo \u012f paskaitas, po j\u0173\u00a0\u2013 naujos pa\u017eintys. Nepaj\u0117gdavo sustoti, pasirinkti vien\u0105 ir ja patik\u0117ti: visos buvo arti, betgi n\u0117 viena nepriart\u0117jo tiek, kad pasilikt\u0173 visam laikui. Atrod\u0117, jos m\u0117go Adom\u0105 ir joms buvo priimtinas niekuo ne\u012fpareigojantis ir ne\u012f\u017eeid\u017eiantis bendravimas, tarsi tai geriausi\u0173 draug\u0173 susitikimas, kuris gal\u0117t\u0173 b\u016bti prat\u0119stas arba u\u017emir\u0161tas, kaip pasirinkdavo abi pus\u0117s.<\/p>\n Pra\u0117jusi naktis buvo kitokia. Jis pirm\u0105 kart\u0105 miegojo su moterimi, kuri \u012fsikibo jo rankos, ir nieko daugiau. Susitikimas su Vasar\u0117s t\u0117vu ir pa\u017eadas j\u0105 saugoti i\u0161 prad\u017ei\u0173 neatrod\u0117 sud\u0117tingas, o dabar sl\u0117g\u0117, klampino, tarsi jam prie kojos b\u016bt\u0173 priri\u0161tas akmuo, kur\u012f nuo \u0161iol visur prival\u0117s t\u0105sytis.<\/p>\n Gal paskambinti \u017daliui ir nuraminti, kad dukr\u0105 pavyko saugiai parve\u017eti namo. Ta\u010diau dabar geriausias pagalbininkas gal jai gal\u0117t\u0173 b\u016bti brolis? Tas Gintaras, regis, padorus, neabejingas sesers naktin\u0117ms klajon\u0117ms. Pasakyti, kad taip, jiedu su Gintaru buvo susitik\u0119, kad brolis randa laiko pasir\u016bpinti seserimi. O kas bus paskui? Pad\u0117s telefono ragel\u012f ir pasijus tarsi smulkus niek\u0161elis, apgav\u0119s \u017emog\u0173, kuriuo \u017eav\u0117josi ir gerb\u0117. Tokia savijauta pati bjauriausia, ir kaip i\u0161 jos i\u0161sivaduoti, jeigu pats kaltas?<\/p>\n Ne, nieko nebus, joki\u0173 skambu\u010di\u0173. Jis nusvied\u017eia knyg\u0105 ant stalo, girg\u017eteli spintos durys, lentynose ir ant pakab\u0173 tvarkingiau nei bet kurios skrupulingos moters spintoje rikiuojasi jo drabu\u017eiai. Balti mar\u0161kiniai? \u0160aiposi i\u0161 sav\u0119s sagstydamasis sagas, taip, balti, kaip jaunikio.<\/p>\n \u0160alto v\u0117jo banga si\u016bbteli \u012f veid\u0105, pasvir\u0119s \u012f priek\u012f Adomas iriasi tarsi prie\u0161 menam\u0105 audr\u0105, pla\u010diai sk\u0117s\u010diodamas rankomis, dusdamas nuo \u012fsi\u0161\u0117lusio v\u0117jo, smagiai vo\u017etel\u0117jusio laiptin\u0117s duris.<\/p>\n Galvoje \u012fkyriai sukosi mintis apie moter\u012f, kuri\u0105 jis privalo saugoti ir kuri atims i\u0161 jo tai, k\u0105 tausojo ir su niekuo pastaraisiais metais nenor\u0117jo dalytis\u00a0\u2013 jo laik\u0105, skirt\u0105 knygoms, pratyboms, pokalbiams su savimi apie tai, kas buvo ir kas gal\u0117t\u0173 b\u016bti, ko nebuvo ir ko geriau neb\u016bt\u0173. Nes tas nebuvimas yra i\u0161ganymas, leid\u017eiantis jud\u0117ti ir pamir\u0161ti praeit\u012f, stumd\u017eiusi\u0105 pasitik\u0117jim\u0105 savimi kaip p\u0117stinink\u0105 \u0161achmat\u0173 lentoje, o j\u012f pat\u012f skandinusi\u0105 prakiurusioje valtyje. Jis niekada ten negr\u012f\u0161, bet jeigu dienos, kurios skirtos jam, bus atimtos, o, dar geriau, pats atiduos jas moteriai, nepana\u0161iai \u012f savo t\u0117v\u0105, tvirt\u0105 ir kantr\u0173 \u017emog\u0173, ar ji verta, kad jis slampin\u0117t\u0173 aplink nam\u0173 langus ir ie\u0161kot\u0173 jos? Kiek visa tai t\u0119sis? Kod\u0117l nesiliauja kankin\u0119s jausmas, kad ka\u017ek\u0105 ne taip supranta, kad gyvenimo tvarka gali priklausyti ne nuo jo, o nuo keistos, prot\u0105 u\u017egulusios j\u0117gos, ver\u010dian\u010dios eiti prie \u017dalio dukros daugiabu\u010dio, o ne prie up\u0117s. Vakarais i\u0161 miesto kiem\u0173 \u0161iuk\u0161lyn\u0173 ten suskrenda nakvoti pauk\u0161\u010diai, o jis stebi papilk\u0117jusius nuo dienos dulki\u0173 j\u0173 sparnus, i\u0161keltas galvas, \u0161okius vandeny, trumpus skryd\u017eius, klauso \u010dir\u0161kesio, giesmi\u0173, kalbos, kurios \u017emogui nelemta suprasti. Gr\u012f\u017eti atgal ir traukti prie up\u0117s? Bet nesuvokiama j\u0117ga stumia tolyn, klaidindama, priversdama sukti aplink med\u017ei\u0173 kamienus iki tos gatv\u0117s, namo, vietos, i\u0161 kurios matosi Gedimino kalnas ir kar\u016bn\u0105 primenantis pilies m\u016bras, \u012f but\u0105, kur vakar ryt\u0105 sutiko vyr\u0105, nedraugi\u0161kai pasisveikinus\u012f, galima sakyti, i\u0161vijus\u012f j\u012f i\u0161 t\u0173 nam\u0173, ir moter\u012f, leisgyv\u0119, su\u010diupusi\u0105 jo rank\u0105 ir nepaleidusi\u0105 vis\u0105 nakt\u012f.<\/p>\n K\u0105 jis ten veik\u0117? Kod\u0117l dabar v\u0117l ie\u0161ko to, kas jam nepriklauso ir ko jis negeid\u017eia? Stovi prie Vasar\u0117s buto dur\u0173, l\u016bkuriuoja, apsidairo, staigiai \u012fki\u0161a rakt\u0105, pasuka ir tyliai sli\u016bkina per koridori\u0173 \u012f kambar\u012f. Namuose nieko n\u0117ra, geriausias metas per\u017ei\u016br\u0117ti jos daiktus, argi tam prie\u0161taraut\u0173 Petras \u017dalys?<\/p>\n Prie lango stovin\u010dio stalo stal\u010diuje jis randa sen\u0173 i\u0161blukusi\u0173 atviruk\u0173, j\u0173 \u012fra\u0161ai banal\u016bs ir juokingi, Adomas skaito, pa\u0161aipa judina kaktos rauk\u0161les\u00a0\u2013 \u0161oki d\u016bki linksma b\u016bki, kas tik lenda duok \u012f snuk\u012f, atminimas ne ve\u017eimas, pora \u017eod\u017ei\u0173 ir gana, jeigu skausmas baisus tavo \u0161ird\u012f suspaus, nesisk\u0173sk tu \u017emon\u0117ms, nes jie tau nepad\u0117s, o jei laim\u0117s \u017evaig\u017ed\u0117 tau kada suspind\u0117s, nesigirk tu \u017emon\u0117ms, nes jie tau pavyd\u0117s<\/em>. Balta guma sujuostas nuotrauk\u0173 pundelis, i\u0161narpliojus ant stalo pabyra juodai baltai, pilka epocha, kai jie visi vienodomis uniformomis \u017eygiuodavo pro pilnas trib\u016bnas \u010depsin\u010di\u0173 seni\u0173, u\u017esivo\u017eusi\u0173 kailines kepures, ordinais spindin\u010diomis kr\u016btin\u0117mis, ir prival\u0117davo \u0161aukti valio, garsiakalbiui ply\u0161aujant tegyvuoja<\/em>! Va, vienoje Vasar\u0117 \u017eengia i\u0161si\u017eiojusi, suprask, dainuoja kolonoje, kitoje nuotraukoje laiko raudon\u0105 v\u0117liav\u0117l\u0119 ir juokiasi atlo\u0161usi galv\u0105, dar kitoj apsupta draug\u0173 groja fortepijonu tu\u0161\u010dioje mokyklos akt\u0173 sal\u0117je. Stal\u010diai prigr\u016bsti prisiminim\u0173 atvaizd\u0173, atspaud\u0173, popieriuk\u0173, ko jis \u010dia knisasi, kod\u0117l jie tur\u0117t\u0173 r\u016bp\u0117ti? Virtuv\u0117s spintel\u0117je aptinka kelis tu\u0161\u010dius \u017dagar\u0117s vy\u0161ni\u0173<\/em> butelius, per\u017evelgia kitas lentynas, jose druska, cukrus, ry\u017eiai, nieko \u012fdomaus, nei narkotik\u0173, nei prezervatyv\u0173, nieko tokio, kas paliudyt\u0173 nutolusi\u0105 nuo muzikos veikl\u0105. Pianino vir\u0161us nukrautas nat\u0173 knygomis, dangtis pakeltas, pad\u0117tas atverstas s\u0105siuvinis. Jis paima ir skaito\u00a0\u2013 o dabar, mieli vaikai, \u0160openas, mes negird\u0117sime, kaip dainuos jo sergantys plau\u010diai, nes skamb\u0117s preliudas, vienas i\u0161 skaidriausi\u0173, Lietaus la\u0161ai, jau\u010diate, kokia nesulaikoma vandens gyvyb\u0117, paklausykite. \u0160openo Lietaus la\u0161ai…<\/em><\/p>\n U\u017erakin\u0119s duris skub\u0117damas leid\u017eiasi laiptais, ir kaip pasiai\u0161kint\u0173, jei staiga \u010dia j\u0105 sutikt\u0173? Oras, tarsi b\u016bt\u0173 sugr\u012f\u017eusi vasara\u00a0\u2013 \u0161ilta, \u017emon\u0117s vaik\u0161to atsilapoj\u0119, ant rank\u0173 persimet\u0119 apsiaustus, abejingi, r\u016bpestingi, sutrik\u0119, susikaup\u0119, bendrame sraute suvienod\u0117ja, bet atid\u017eiai \u012fsi\u017ei\u016br\u0117jus kiekvienas j\u0173 skirtingas persona\u017eas. Labiausiai jis bodisi inteligentais apsimetan\u010diais vilnie\u010diais, vilenskais bi\u010dais<\/em>, kartais universiteto kieme kur\u012f nors pasived\u0117j\u0119s \u012f \u0161al\u012f i\u0161kloja tiesiai \u0161viesiai\u00a0\u2013 nevaidink \u0161ikan\u010dio katino, Vilni\u0173 suk\u016br\u0117 kaimie\u010diai, o j\u016bs nesugeb\u0117jot, j\u016bs nieko ir dabar nesugebat, tiktais naudotis tuo, k\u0105 kiti sukuria. Bendraam\u017eiai, tie vilenski bi\u010dai<\/em>, jam pana\u0161\u016bs \u012f naktinius vagis, kurie ryte atsik\u0117l\u0119 pasipuo\u0161ia, mina gatves blizgan\u010diais batais, apsitemp\u0119 baltais mar\u0161kiniais, o po jais prakaituotos pa\u017eastys. Netur\u0117jo \u010dia draug\u0173, u\u017etat vyresnius \u0161aulius, ypa\u010d i\u0161 provincijos, gerb\u0117 ir buvo jiems artimas.<\/p>\n Jis stoviniuoja tu\u0161\u010dioje stotel\u0117je ir\u00a0\u2013 na, ar nenujaut\u0117, ar nesapnavo \u0161iandien gelb\u0117jimo rato? I\u0161 troleibuso i\u0161lipa Vasar\u0117, eina jo link. Nor\u0117t\u0173 apsimesti, kad nepa\u017e\u012fsta, bet spokso tarsi apker\u0117tas, kaip ji l\u0117tai plevena, \u0161iek tiek pak\u0117lusi pla\u0161takas, lyg prisukama l\u0117l\u0117 ar pauk\u0161tis, pasireng\u0119s skristi. Tada nei\u0161tv\u0117r\u0119s prib\u0117ga, \u010diumpa u\u017e rankos ir staiga atsitok\u0117ja\u00a0\u2013 pats nesupranta, kod\u0117l prib\u0117go ir k\u0105 dabar tur\u0117t\u0173 sakyti. Ji stovi purtydama galv\u0105 ir tyliai ku\u017eda kaip gerai, kaip gerai, kaip gerai.<\/p>\n \u2013 Labas, Vasare. Vakar buvom susitik\u0119, prisimeni? \u0160iandien v\u0117l. K\u0105 tai gal\u0117t\u0173 reik\u0161ti?\u00a0\u2013 Adomas nenoromis paleid\u017eia jos rank\u0105, pasilenkia ar\u010diau nustebusio veido, staiga nunirusio \u017eemyn, tarsi ji nor\u0117t\u0173 pasisl\u0117pti \u0161aligatvio plytel\u0117se. M\u0117lynos sutemos apgaub\u0117 med\u017eius kitapus up\u0117s, o jie tebes\u0117d\u0117jo ant kranto, \u017evelg\u0117 \u012f vandenyje nardan\u010dias, pasroviui plaukian\u010dias antis, danguje ratu sukan\u010dius kirus. Jis kalb\u0117jo apie kirus, kurie niekados anks\u010diau ne\u017eiemodav\u0119 Lietuvoje, o praeit\u0105 \u017eiem\u0105 steb\u0117jo \u010dia pasilikusius. Ar matei juos \u010dia? Klaus\u0117 Vasar\u0117s, kai \u0161i \u012fsistebeilijusi \u012f jo veid\u0105 lyg u\u017eburta klaus\u0117si pasakojimo. Jai patiko sant\u016brus, \u017eemas Adomo balsas, raminantis kaip ambientin\u0117 muzika. O taip, jie parskrisdavo vakarais, ma\u010diau pernai, bet tav\u0119s \u010dia nebuvo, da\u017enai ateidavai? Kartais, prasilenk\u0117m, kaip daugyb\u0117 \u017emoni\u0173 prasilenkia, bet tau v\u0117su, drebi, gr\u012f\u017etam, palyd\u0117siu iki nam\u0173. Tur\u0117si u\u017eeiti, labai kvie\u010diu, pagrosiu, kaip \u017ead\u0117jau, gerai? O brolis? Mano brolis taikus \u017emogus, papasakojau, kaip mane gelb\u0117jai. Tikiu, bet tau \u0161alta, o a\u0161 neturiu nei \u0161varko, nei megztinio. Tai pab\u0117g\u0117sime, susikabinsim rankomis ir su\u0161ilsim.<\/p>\n Ji bijojo pajudinti pir\u0161tus, kad tik Adomas nepaleist\u0173 jos rankos, taip j\u0105 sugniau\u017edavo vienintelis \u017emogus pasaulyje, ir jeigu jis tik gal\u0117t\u0173, niekada nepaleist\u0173 dukros rankos. U\u017edususi Vasar\u0117 dabar kop\u0117 \u012f kaln\u0105 skub\u0117dama, kad tik neatsilikt\u0173, \u017eengt\u0173 tuo pa\u010diu tempu \u0161alia vyro, kurio kv\u0117pavimas ir judesiai, ir staig\u016bs mostai, ir \u0161velnus \u017evilgsnis sugr\u0105\u017eino vaikyst\u0117je patirt\u0105 jausm\u0105, kai buvo saugi, mylima mergait\u0117, ir i\u0161 \u0161irdies dainuodavo plauk\u0117 \u017e\u0105sel\u0117 per e\u017eer\u0117l\u012f.<\/em><\/p>\n T\u0105 vakar\u0105 Adomui ji nepagrojo n\u0117 vieno k\u016brinio. Koridoriuje nusispyr\u0117 batus ir u\u017edanga nukrito\u00a0\u2013 pianinas ils\u0117josi, o jo vertikaliame blizgiame sta\u010diakampyje atsispind\u0117jo dviej\u0173 \u017emoni\u0173 siluetai. Jie gl\u0117bes\u010diavosi, bu\u010diavosi, gul\u0117jo nuogi ant grind\u0173. Tamsoje jis negal\u0117jo matyti i\u0161degint\u0173 \u017eaizd\u0173 Vasar\u0117s k\u016bne, bet liet\u0117 jas ranka, o v\u0117liau, aistrai nurimus, kai ji ils\u0117josi pad\u0117jusi galv\u0105 ant jo peties, jis v\u0117l kalb\u0117jo kambario erdv\u0119 ramyb\u0117s pripildan\u010diu balsu, tik dabar pasakojime nebeskraid\u0117 kirai, jame gyveno \u017emon\u0117s, pavarg\u0119 ir nusivyl\u0119, apimti akedijos\u00a0\u2013 \u0161\u012f \u017eod\u012f ji i\u0161girdo pirm\u0105 kart\u0105; jai patiko klausytis Adomo balso, jau\u010diant \u0161iurk\u0161tokus jo pir\u0161tus, slystan\u010dius k\u016bno randais. Apie Evagrij\u0173 i\u0161 Ponto, kadaise u\u017era\u0161ius\u012f a\u0161tuonias ydas, pri\u0161aukian\u010dias \u017emogui blogio dvasi\u0105 ir demonus. Ji \u012fsivaizdavo Egipto dykumoje s\u0117dint\u012f vienuol\u012f, senesn\u012f u\u017e \u0161\u012f pasaul\u012f ir visas jo nuod\u0117mes, glostant\u012f sm\u0117l\u012f ir brai\u017eant\u012f jame piramid\u0119, kurios vir\u0161\u016bn\u0117je s\u0117di Puikyb\u0117, did\u017eiausia i\u0161 did\u017ei\u0173j\u0173 yd\u0173, sielos votis, pritvinkusi p\u016bli\u0173, jeigu subr\u0119s, pratr\u016bks, paskleis bjaur\u0173 kvap\u0105. Ji nusvied\u0117 i\u0161 dangaus angel\u0105 ir privert\u0117 j\u012f pulti \u017eem\u0117n kaip \u017eaib\u0105, skai\u010diau t\u0105 traktat\u0105, kalb\u0117jo Adomas.<\/p>\n Kylant Evagrijaus piramide \u012f vir\u0161\u0173, \u0161e\u0161tas laiptas pavadintas akedija, tu suprasi, tur\u0117tumei, nes ji, man regis, u\u017evald\u017eiusi tavo mintis, ir protas ne\u012fstengia jai pasiprie\u0161inti. Evagrijus paliko i\u0161sigelb\u0117jim\u0105 mums visiems, mes galime atpa\u017einti demonus, gyvenan\u010dius \u0161alia ir viduje, ver\u010dian\u010dius li\u016bd\u0117ti, netik\u0117ti, nugrimzti \u012f apatij\u0105, kuri\u0105 medikai pavadino depresija, i\u0161ra\u0161o raminam\u0173j\u0173, bet jie nenuramina, tik dar labiau \u012fjautrina. Debesis, neturintis lietaus, yra v\u0117jo genamas, o protas, neturintis kantryb\u0117s i\u0161tverti, yra aps\u0117stas akedijos dvasios. Tai sielos negalia, atimanti geb\u0117jim\u0105 atsilaikyti prie\u0161 gundymus, \u010dia, Vasare, Evagrijaus, ne mano, \u017eod\u017eiai, kiekvien\u0105 kart\u0105, kai mano pe\u010dius nori apsikabinti apatija ir abejingumas, kai rytais sunku atsikelti, juos sau kartoju. O tu gal\u0117tum? Dar ne\u017einau, Adomai, bet gal\u0117\u010diau b\u016bti su tavimi iki ryto ir klausytis apie a\u0161tuonias piktybes, \u012fra\u0161ytas to vienuolio piramid\u0117je, ir vardas man jo gra\u017eus, Evagrijus i\u0161 Ponto, aidi lyg Don Kichotas i\u0161 La Man\u010dos, pirm\u0105 kart\u0105 gird\u017eiu tok\u012f.<\/p>\n Ryt\u0105 prabudusi Vasar\u0117 dair\u0117si po mirguliuojant\u012f kambaryje \u0161viesos spinduli\u0173 liet\u0173, steb\u0117josi j\u0173 ritmingu \u0161okiu, tarsi pati gamta, nepa\u017e\u012fstanti nat\u0173, harmonijos, diez\u0173, bemoli\u0173, bekar\u0173, sud\u0117tingiausi\u0173 muzikini\u0173 kombinacij\u0173, visa tai d\u0117liojo ir k\u016br\u0117 lengviau nei jos muzikos mokytoja Kapustina. Kas i\u0161mok\u0117 spinduli\u0173 liet\u0173 groti ir \u0161okti ant jos knyg\u0173 spintos, ant grind\u0173? Ji nepajuto, kaip pakilo, ir, \u017evelgdama \u012f besikei\u010dian\u010dias \u0161viesas tamsas, pri\u0117jo prie pianino, prad\u0117jo groti. I\u0161 prad\u017ei\u0173 l\u0117tai, \u0160openo Lietaus la\u0161us<\/em>, kol kambaryje atgijo daiktai, jie skriejo, sukosi kartu su \u0161viesos lietumi, atgaivinusiu jos prot\u0105 ir siel\u0105, i\u0161vedusiu i\u0161 tamsaus mi\u0161ko su klykian\u010diais juodais pauk\u0161\u010diais ir mirtimi grasinan\u010diais audros g\u016bsiais. Ji grak\u0161\u010diai lingavo, tik\u0117dama, kad kompozitorius \u0161\u012f preliud\u0105 suk\u016br\u0117 jai, o Vie\u0161pats atsiunt\u0117 \u017emog\u0173, i\u0161minting\u0105, kvepiant\u012f gyvenimo d\u017eiaugsmu. Nemat\u0117, kaip meiliai Adomas \u017evelgia \u012f j\u0105 grojan\u010di\u0105 kiek pasik\u0117l\u0119s lovoje, galv\u0105 atr\u0117m\u0119s \u012f sien\u0105. Nieko daugiau nenor\u0117jo, tik kad ji nesiliaut\u0173 , o au\u0161tanti diena sustot\u0173 ir pasilikt\u0173 \u0161ioje akimirkoje. Muzika ir ramyb\u0117 kartu su rytme\u010dio \u0161alna lengvais \u017eingsneliais vaik\u0161\u010diojo kambaryje.<\/p>\n Trys naktys aistros ir nuovargio, i\u0161au\u0161davo, sutemdavo, apniukdavo, i\u0161sigiedrydavo, linguodavo med\u017ei\u0173 \u0161e\u0161\u0117liai u\u017e lango, vakarais ir rytais skamb\u0117davo Vasar\u0117s re\u010ditalis. Ji grojo ir verk\u0117, juok\u0117si ir susigraudindavo, stipriai \u012fsitverdavo Adomo liemens, nenor\u0117jo paleisti. O jis glost\u0117, bu\u010diavo jos k\u016bno randus ir kalb\u0117jo apie akedijos demonus, sunaikinan\u010dius gyvenimo prasm\u0119 ir paskandinan\u010dius neviltyje.<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-7-8-2026%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] Loretos Jastramskien\u0117s romanas \u201ePauk\u0161\u010diai ant ledo\u201c\u00a0\u2013 tai pasakojimas apie permain\u0173 laik\u0105, kupin\u0105 vilties ir nusivylim\u0173, pasi\u0161ventimo ir abejoni\u0173, neai\u0161kios rytdienos nuojaut\u0173. Istorija prasideda paskutin\u0119 vasaros dien\u0105, kai i\u0161 Lietuvos i\u0161vedama Rusijos kariuomen\u0117. Jauna muzikos mokytoja Vasar\u0117 \u017dalyt\u0117 ne\u012fstengia susitaikyti ir pamir\u0161ti t\u0117v\u0173 i\u0161gyvenim\u0173…<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":40329,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[687,148,110,689],"tags":[120],"class_list":["post-40328","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2026-07","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2026","tag-literatura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Zora del Buono","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40328","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=40328"}],"version-history":[{"count":3,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40328\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":40412,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40328\/revisions\/40412"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/40329"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=40328"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=40328"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=40328"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}
\nX. ADOMAS. ANIMOSO<\/strong><\/p>\n![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/09\/LJ_Pauksciai-ant-ledo_vrsl-351x500.jpg\")
\nKrestel\u0117jusi trumpas juodas garban\u0117les, kaltai atsid\u016bsta:
\n\u2013 Dabar tai jau tikrai atsilyginsiu kuo tik galiu u\u017e vakaryk\u0161t\u0119. Vis\u0105 vasar\u0105 tau grosiu!
\n\u2013 Meluoji, ruduo \u0161iandien.
\n\u2013 O!\u00a0\u2013 ji apsisuka ant vienos kojos ir delnu u\u017esidengusi burn\u0105 nusijuokia.\u00a0\u2013 Ne taip pasakiau! Vis\u0105 va-ka-r\u0105 tau grosiu!
\nNor\u0117t\u0173 apkabinti \u0161it\u0105 \u017emog\u0173, bet nedr\u012fsta, mirksi akimis, ie\u0161kodama tinkam\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, tik visi, kurie painiojasi ant lie\u017euvio, per kieti, per \u0161veln\u016bs, per kvaili, tod\u0117l tyli su\u010diaupusi l\u016bpas, o jos viduje skamba posmai tokios paprastut\u0117s dainos apie ruden\u012f, nuostab\u0173 met\u0105, kai krinta nuo med\u017ei\u0173 lapai, kai pauk\u0161\u010diai \u017eiemoti skrenda.
\n\u2013 Einam prie up\u0117s? Ten pauk\u0161\u010diai, jie net \u017eiemoja ten, ant ledo,\u00a0\u2013 pagaliau pasi\u016blo.
\n\u2013 Patinka pauk\u0161\u010diai?
\n\u2013 Mano \u0161eimoje visiems patinka! Mama pa\u017e\u012fsta daug pauk\u0161\u010di\u0173, o t\u0117tis turguj automobili\u0173 detales pardavin\u0117ja, tie sutupia ir laukia jo, visuomet pasiima duonos, d\u017eiaugiasi, kai jie ma\u017eais snapeliais renka jo pabertus ant grindinio gurinius, beveik \u0161ventas Pranci\u0161kus, pauk\u0161\u010diai j\u012f arti prisileid\u017eia, tik kad ant rank\u0173 netupia. Eime, parodysiu, kur manieji. Tik… Tik tu pasakyk man savo vard\u0105.
\n\u2013 O k\u0105? Dar nesakiau? Na ir mulkis. Adomas a\u0161, pirmas \u017emogus \u017eem\u0117je.<\/p>\n