[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n
\u0160veicar\u0173 ra\u0161ytoja, architekt\u0117 ir eseist\u0117 Zora del Buono yra viena ry\u0161kiausi\u0173 \u0161iuolaikin\u0117s voki\u0161kos literat\u016bros autori\u0173. Romanas \u201eViskas d\u0117l jo\u201c (<\/em>Seinetwegen) 2024\u00a0m. buvo apdovanotas presti\u017eine \u0160veicarijos knygos premija (<\/em>Swiss Book Prize). Tai autobiografiniais motyvais paremtas k\u016brinys apie netekt\u012f, atmint\u012f, kalt\u0119 ir m\u0117ginim\u0105 suprasti praeit\u012f. Ra\u0161ytoja gr\u012f\u017eta prie savo \u0161eimos istorijos: b\u016bdama vos a\u0161tuoni\u0173 m\u0117nesi\u0173 ji neteko t\u0117vo (\u0161is \u017euvo auto\u012fvykyje). Po daugiau nei \u0161e\u0161iasde\u0161imties met\u0173 ra\u0161ytoja leid\u017eiasi ie\u0161koti ne tik jo p\u0117dsak\u0173, bet ir avarijos kaltininko. Asmeninis tyrimas virsta jautriu ir \u012ftaigiu pasakojimu apie tai, kaip vienas atsitiktinis nutikimas gali pakeisti daugelio \u017emoni\u0173 likimus.<\/em><\/p>\n Vokietijos leidykla \u201eC.\u00a0H.\u00a0Beck\u201c publikavo knyg\u0105 prie\u0161 dvejus metus, o lietuvi\u0161k\u0105 vertim\u0105 i\u0161leis \u201eGelm\u0117s\u201c.<\/em><\/p>\n Romano i\u0161traukos<\/em><\/p>\n Pauk\u0161tis mirties prana\u0161as: Europoje taip da\u017eniausiai vadinama did\u017eiausia pel\u0117da\u00a0\u2013 apuokas. Jis naktinis, jo uh-hu<\/em> skamba kaip \u0161auksmas i\u0161 po\u017eemio, \u017emon\u0117s nuo \u0161io \u016bks\u0117jimo \u0161iurpsta. Jau rom\u0117nams jis buvo mirties pasiuntinys, pavyzd\u017eiui, Vergilijus j\u012f apra\u0161o tada, kai En\u0117jo palikta karalien\u0117 Didon\u0117 ry\u017etasi savi\u017eudybei (En\u0117jo kalaviju): \u201eVieni\u0161as senas apuokas numir\u0117li\u0173 giesm\u0119 ant stogo \/ Suokia da\u017enai ir, kaip raudodamas, bals\u0105 nut\u0119sia.\u201c Viduram\u017eiais mirties prana\u0161u laikytas ir ma\u017eesnis pauk\u0161tis\u00a0\u2013 namin\u0117 pel\u0117da, ji da\u017enai nut\u016bpdavo kur nors netoli mir\u0161tan\u010di\u0173j\u0173, o jos \u0161auksmas ku-vit<\/em> buvo suprantamas kaip komm-mit<\/em>\u00a0\u2013 \u201eeik\u0161 su manim\u201c (\u012f anapusyb\u0119). Pel\u0117das prie mir\u0161tan\u010di\u0173j\u0173 nam\u0173 i\u0161 ties\u0173 trauk\u0117 tik \u0161viesa, budyni\u0173 metu ji tur\u0117jo degti prie lovos, tad ir viliojo naktinius drugius bei kitus \u0117damus padarus. Pel\u0117dik\u0117 \u016bbauja taip pat, ta\u010diau bent jau buvo vadinama ir ba\u017enytvi\u0161te arba lavonvi\u0161te (o tai gana juokinga).<\/p>\n KAVIN\u0116JE 4 (apie mirt\u012f):<\/p>\n Turiu ne vien\u0105 pacient\u0105, kuris tame cypsin\u010diame pauk\u0161telyje u\u017e lango atpa\u017e\u012fsta neseniai mirus\u012f \u017emog\u0173, sako Isadora. Pauk\u0161telis beld\u017eia \u012f stikl\u0105, stryk\u010dioja ant palang\u0117s, \u017evalgosi \u012f kambar\u012f, ir \u017emon\u0117s yra tikri, kad tai velion\u0117 mo\u010diut\u0117 ar draug\u0117 kalba su jais i\u0161 anapus. [\u2026] Anna G\u00f6ldi (1734\u20131782) Anna G\u00f6ldi \u0161ioje \u0161alyje yra gerai \u017einoma, apie j\u0105 mokiniai skaito mokykloje, sukurta film\u0173, para\u0161yta knyg\u0173, atliekami tyrimai, \u012fsteigtas muziejus. \u012e istorij\u0105 ji \u012f\u0117jo kaip paskutin\u0117 Europos ragana (kuriai \u012fvykdyta mirties bausm\u0117)<\/em>, nors XVIII\u00a0am\u017eiaus pabaigoje tik\u0117jimas raganomis jau buvo beveik i\u0161nyk\u0119s.<\/p>\n Anna G\u00f6ldi buvo netek\u0117jusi tarnait\u0117 i\u0161 Zenvaldo, istoriniai \u0161altiniai j\u0105 apib\u016bdina kaip \u201esvetim\u0161al\u0119\u201c, ji pagimd\u0117 du ar tris vaikus, pirmasis mir\u0161ta netrukus po gimimo, d\u0117l to G\u00f6ldi apkaltinama ir nuteisiama u\u017e vaik\u017eudyst\u0119, puolusi moteris. Antrasis buvo nuo jos \u0161eimininko Zwicky’o i\u0161 Molio, jis gimsta Strasb\u016bre, j\u012f u\u017eaugina svetimi \u017emon\u0117s. Galiausiai Anna G\u00f6ldi tampa daktaro Tschudi’o, pasiturin\u010dio gydytojo i\u0161 vienos \u017eymiausi\u0173 Glaruso gimini\u0173, tarnaite (ir meilu\u017ee, arba i\u0161naudojama moterimi, priklausomai nuo interpretacijos). \u0160ie \u201edraud\u017eiami k\u016bni\u0161ki santykiai\u201c su gerokai jaunesniu vedusiu vyru veikiausiai jai ir pra\u017eud\u0117 gyvenim\u0105. Tschudi’o \u017emona parei\u0161kia, es\u0105 G\u00f6ldi \u201eu\u017eker\u0117jusi\u201c devyneri\u0173 met\u0173 dukter\u012f Annamiggeli, neva \u0161iltame piene buvo rastos smeigtuk\u0173 adat\u0117l\u0117s, kuriomis ketinta mergait\u0119 nu\u017eudyti, o Annamiggeli, tampoma traukuli\u0173, taip pat es\u0105 i\u0161spjaudydavusi adatas, j\u0173, vadinam\u0173j\u0173 Gufen<\/em>, b\u016bdav\u0119 i\u0161tisos saujos. Toks adat\u0173 spjaudymas, Gufenspucken<\/em>, \u017einomas ir i\u0161 Ryt\u0173 Vokietijos ragan\u0173 teism\u0173, Saksonijos mieste Anaberge devynioliktojo am\u017eiaus prad\u017eioje daugyb\u0117 gyventoj\u0173 es\u0105 buv\u0119 aps\u0117sti velnio ir sirg\u0119 paslaptingomis ligomis, tarp j\u0173 ir tuo pa\u010diu adat\u0173 spjaudymu. Anna G\u00f6ldi kuriam laikui pasislepia, paskelbiama paie\u0161ka, i\u0161platinamas toks jos apra\u0161ymas: \u201eMa\u017edaug keturiasde\u0161imties met\u0173 am\u017eiaus, stambaus k\u016bno sud\u0117jimo, auk\u0161o \u016bgio, pilno \u012fraudusio veido, juod\u0173 plauk\u0173 ir antaki\u0173, pilk\u0173, kiek nesveik\u0173 liguist\u0173 aki\u0173, kurios da\u017eniausiai atrodo paraudusios, \u017evilgsnis prisl\u0117gtas.\u201c Moteris suimama ir kankinama prisipa\u017e\u012fsta sudariusi sand\u0117r\u012f su velniu, ta\u010diau v\u0117liau savo parodymus atsiima. 1782\u00a0met\u0173 bir\u017eelio 6-\u0105j\u0105 jai paskelbiamas mirties nuosprendis, o bir\u017eelio 13-\u0105j\u0105 ji nuvedama \u012f egzekucijos viet\u0105 tuo pa\u010diu keliu, kur\u012f \u0161unys smalsiai uostin\u0117ja, ir nukirsdinama kalaviju. Tinkam\u0173 budeli\u0173, kaip teigiama, buv\u0119 sunku rasti, tad tiek kankinimams, tiek egzekucijai tek\u0119 i\u0161 kataliki\u0161kosios Sankt Galeno \u017eem\u0117s atsive\u017eti \u012f protestanti\u0161k\u0105j\u012f Glarus\u0105 du katalikus vyrus\u00a0\u2013 Franz\u0105 Volmar\u0105 i\u0161 Fi\u0161hauzeno prie Kaltbruno (!) ir chirurg\u0105 Jakob\u0105 Volmar\u0105 i\u0161 Vilio. Teismo ra\u0161tininkas ir nenuilstantis G\u00f6ldi gyn\u0117jas Melchioras Kublis neteis\u0117tai perduoda bylos med\u017eiag\u0105 vokie\u010di\u0173 \u017eurnalistui Lehmannui, \u0161is para\u0161o apie \u201eli\u016bdnai pagars\u0117jus\u012f ragan\u0173 teism\u0105 Glaruse\u201c, apkaltinamas valstyb\u0117s i\u0161davyste ir priverstas b\u0117gti net \u012f Genuj\u0105. B\u016btent jo d\u0117ka Annos G\u00f6ldi byla tampa visos Europos masto skandalu, o centrin\u0117 \u0160veicarijos dalis imama laikyti atsilikusia provincija: Glaruse vis dar teisiama u\u017e raganavim\u0105. Ta\u010diau ar tai i\u0161 ties\u0173 buvo tikras ragan\u0173 teismas (\u017eodis ragana<\/em> kaltinamajame akte apskritai nepamin\u0117tas), ar teismin\u0117 \u017emog\u017eudyst\u0117\u00a0\u2013 susidorojimas su (neturtinga) moterimi, tapusia gr\u0117sme savo (turtingam) darbdaviui? Jei svetimavimas b\u016bt\u0173 i\u0161kil\u0119s \u012f vie\u0161um\u0105, Tschudi’o karjera b\u016bt\u0173 buvusi baigta, pagal \u012fstatym\u0105 jis b\u016bt\u0173 netek\u0119s vis\u0173 pareig\u0173, taip pat ir teis\u0117jo posto. Dr\u0105susis \u017eurnalistas Lehmannas ir ne ma\u017eiau dr\u0105sus teismo ra\u0161tininkas Kublis iki pat gyvenimo pabaigos kovoja prie\u0161 mirties bausm\u0119 ir kankinimus, u\u017e spaudos ir savirai\u0161kos laisv\u0119. Mirties nuosprendis Annai G\u00f6ldi \u0161iandien laikomas femicidu.<\/p>\n […] \u0160unys \u012fsitais\u0119 automobilyje ant priekini\u0173 s\u0117dyni\u0173, ma\u017eoji rudakail\u0117 tupi prie vairo, jis \u0161alia, abu \u012ftemp\u0119 ausis, ji i\u0161ki\u0161a nos\u012f pro pravert\u0105 lang\u0105, mielai i\u0161\u0161okt\u0173 lauk, \u012fsitraukt\u0173 \u012f \u0161\u012f rengin\u012f, gainiot\u0173 ir aplot\u0173 karves (ir b\u016bt\u0173 sutrypta), o a\u0161 atsis\u0117du ant \u0161ilto variklio dang\u010dio ir pajuntu: mane tai sujaudina. Taip, turiu susiimti, kad nepratr\u016bk\u010diau verkti. Susideda tiek daug dalyk\u0173: pokalbis telefonu ant suoliuko prie\u0161 valand\u0117l\u0119, suvokimas, kad visi, su kuriais kalb\u0117jausi, kuo puikiausiai visk\u0105 \u017einojo, mane perprato, net ir tas, kuris pasak\u0117: Tikiuosi, jis nieko nenu\u017eud\u0117.<\/em> Tai nebuvo \u0161iaip sau leptel\u0117ti \u017eod\u017eiai. O dar tas didingas vaizdas, suvokimas, kad t\u0117vas \u017evelg\u0117 \u012f t\u0105 pa\u010di\u0105 vietov\u0119, mat\u0117 \u0161it\u0105 panoram\u0105, jis, \u017emogus nuo piet\u0173 j\u016bros, \u010dia paskutin\u012f kart\u0105 m\u0117gavosi kaln\u0173 didybe, tas pakyl\u0117jantis jausmas, kai esi auk\u0161tai, o pasaulis plyti tau po kojomis, nes tokiu reginiu g\u0117riesi kiekvien\u0105 kart\u0105, d\u0117l jo v\u0117l va\u017eiuoji per kaln\u0173 per\u0117jas ar kopi \u012f vir\u0161\u016bnes, kad pa\u017evelgtum \u017eemyn, laisvai kv\u0117puotum, nes tas kra\u0161tas apa\u010dioje, kur\u012f mudvi su mama visuomet nebyliai kirsdavome, man rei\u0161k\u0117 ank\u0161tumo ir suspaustumo \u012fsik\u016bnijim\u0105, siaubingai ni\u016brus, tarsi apgaubtas gedulo \u0161ydu, o dabar, \u017evelgdama i\u0161 stov\u0117jimo aik\u0161tel\u0117s, netik\u0117tai pamatau jo gro\u017e\u012f, ir viskas nu\u0161vinta malonioje \u0161viesoje, ir E.\u00a0T. jau neb\u0117ra joks fantomas, o tampa \u017emogumi. Ir po de\u0161imties minu\u010di\u0173 prie\u0161 mane eina daugyb\u0117 \u016bkinink\u0173 su i\u0161puo\u0161tomis karv\u0117mis ir varpeli\u0173 skamb\u0117jimu, tokiu, koks \u010dia gyvuoja jau \u0161imtme\u010dius, ir man, miestietei, visa \u0161i tradicija, \u0161i\u0173 \u017emoni\u0173 gyvenimo at\u0161iaurumas, j\u0173 ry\u0161ys su savo gyvuliais ir \u017eeme netik\u0117tai tampa artimi, nes suprantu, su kokia meile jie papuo\u0161\u0117 save ir savo gyvulius, ir suvokiu, kad jie sudaro bendruomen\u0119\u00a0\u2013 su savo tautiniais drabu\u017eiais, savo muzika, su kuria nei a\u0161, nei kiti miestie\u010diai neturime nieko bendro, kurios nesuprantame arba i\u0161 kurios pasi\u0161aipome, o jie did\u017eiuojasi tuo, kas nepriimtina daugumai, j\u0173 vis ma\u017eiau (kad ir kokios b\u016bt\u0173 subsidijos), ir visa tai mane jaudina, o kai paskui pamatau grup\u0119 galvij\u0173, galingais, j\u0117ga tryk\u0161tan\u010diais k\u016bnais, nuostabiai sveikus gyvulius, kuri\u0173 galvas puo\u0161ia auk\u0161tos, si\u016bbuojan\u010dios pamp\u0173 \u017eol\u0117s, tarp rag\u0173 besiplaikstan\u010dios tarsi eleganti\u0161kos plunksnin\u0117s boa (taip, b\u016bna ir raguot\u0173 karvi\u0173), absurdi\u0161kai pagalvoju apie kutus, spalvingus bumbulus, \u017evangan\u010dius papuo\u0161alus ir visa kita, kas priklaus\u0117 kitai bendruomenei, anuomet taip pat nepriimtinai daugumai, bet kuri savimi did\u017eiavosi, save rod\u0117 ir \u0161vent\u0117, ir viskas ima lietis, pintis ir spind\u0117ti: Glaruso valstie\u010di\u0173 pasaulis ir mano prisiminimai apie subkult\u016brin\u012f Berlyn\u0105 prie\u0161 trisde\u0161imt met\u0173. Jei Traxleris i\u0161 ties\u0173 buvo homoseksualus, tai j\u012f tarsi katapultuoja \u012f mano gyvenim\u0105, perkelia \u012f mano pasaul\u012f, pla\u010diu, lengvu lanku prisitraukiu j\u012f prie sav\u0119s, \u012fsivaizduoju kaip sve\u010di\u0105 intensyviausiu savo b\u016bties laikotarpiu, devintojo de\u0161imtme\u010dio pabaigoje ir de\u0161imtojo prad\u017eioje Berlyno \u0160ioneberge, Eizenacho ir Motzo gatvi\u0173 sankry\u017eoje, geriausioje vis\u0173 laik\u0173 sankry\u017eoje<\/em>, anuomet Vakar\u0173 Berlyne, o v\u0117liau tiesiog Berlyne, nebe tokiame nuostabiame kaip Vakar\u0173 Berlynas, nors dabar but\u0105 kartu besinuomojantis draugas sako, kad mano sentimentalumas yra praeities pagra\u017einimas, o a\u0161tuntasis de\u0161imtmetis buvo visi\u0161ka nuosmukio praraja, bet man Vakar\u0173 Berlynas buvo TA vieta, tie dveji metai prie\u0161 sienos gri\u016bt\u012f\u00a0\u2013 dovana atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu, o a\u0161 laiminga, tarsi apsvaigusi, nuolat skausmingai \u012fsimyl\u0117jusi moteris su grem\u0117zdi\u0161kais auliniais batais ir juodomis odin\u0117mis striuk\u0117mis, su alaus buteliais rankose, dainuojan\u010dias \u0161iurk\u0161\u010diais balsais ir \u0161okan\u010dias ant baro stal\u0173, a\u0161 trindavausi baruose, vadinamuose TRASH<\/em> arba ANAL<\/em>, kurie padoriai \u0161veicarei atrod\u0117 ne\u012ftik\u0117tinai prastos reputacijos vietos, mes ver\u017edavom\u0117s \u012f Nanos Goldin parodas ir skait\u0117me erotikos metra\u0161t\u012f MEIN HEIMLICHES AUGE<\/em>, bet tai buvo ir mir\u0161tan\u010di\u0173 draug\u0173 metai, Joshis ir Horstas, J\u00f6rgas ir Matthias, jie vis lies\u0117jo ir bly\u0161ko, o paskui gul\u0117jo su deguonies aparatais, visi buvome priblok\u0161ti tos siau\u010dian\u010dios mirties, juk taip netur\u0117jo b\u016bti, tokie jauni ir tokie ligoti, visi tie vyrai, i\u0161 prad\u017ei\u0173 galvojome apie vandens stiklines, a\u0161aras, prakait\u0105, prejakuliat\u0105, o paskui i\u0161mokome toki\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 kaip Kapo\u0161i sarkoma ir T limfocitai, v\u0117liau i\u0161mokome sug\u0117dinti nepa\u017e\u012fstamuosius, kurie pereidavo \u012f kit\u0105 gatv\u0117s pus\u0119, sutik\u0119 i\u0161sekus\u012f jaunuol\u012f, ne\u0161iojome raudonus kaspinus ir reng\u0117me demonstracijas, ir per Christopher Street Day<\/em> nuomodavom\u0117s Cadillac<\/em> kabrioletus, kad silpniausieji, vilkintys eleganti\u0161kais baltais kostiumais, gal\u0117t\u0173 mojuoti \u017ei\u016brovams, i\u0161mokome pa\u017einti ligonines i\u0161 vidaus tuo metu, kai m\u016bs\u0173 am\u017eiuje tur\u0117jome \u0161v\u0119sti gyvenim\u0105, o ne nuolat susidurti su mirtimi, tai buvo rimti metai, ir vis d\u0117lto prisimenu juos kaip stipraus bendruomeni\u0161kumo jausm\u0105, kaip t\u0105 laik\u0105, kai subversija dar tur\u0117jo teigiam\u0105 prasm\u0119, o sumies\u010dion\u0117jimas\u00a0\u2013 siaubo vaizdinys, kaip ir santuoka, kurios, nors ir reikalavome visiems, bet vis d\u0117lto veng\u0117me, juk tai taip ne\u012ftik\u0117tinai mies\u010dioni\u0161ka, beveik taip pat, kaip si\u0173sti advento atvirukus. A\u0161 buvau tos bendruomen\u0117s dalis, ir v\u0117liau, kai tur\u0117jau roman\u0105 su homoseksualiu vyru (taip: viskas \u012fmanoma), intelektualiu, \u0161maik\u0161\u010diausiu ir linksmiausiu \u017emogumi, kok\u012f tik esu sutikusi, mudu \u017eaisdavome butch<\/em> ir femme<\/em>, daug keliavome, tai buvo nuostabu, nors ir nei\u0161liko. Ir jei Ernstas Traxleris tais metais i\u0161 tikr\u0173j\u0173 lank\u0117si Berlyne, galb\u016bt jis stov\u0117jo \u0161alia man\u0119s prie uosto, penkiasde\u0161imtmetis vyras, galb\u016bt su odin\u0117mis keln\u0117mis ir be mar\u0161kini\u0173, u\u017etat su spalvota skarele u\u017epakalin\u0117je ki\u0161en\u0117je, o gal su \u010dapsais, kelioms dienoms panir\u0119s \u012f anonimin\u012f bar\u0173 ir DarkRoom<\/em> kambar\u0117li\u0173 pasaul\u012f, prie\u0161 gr\u012f\u017edamas atgal \u012f Glarus\u0105 ir Sankt Galen\u0105, kur visi vieni kitus pa\u017e\u012fsta.<\/p>\n [\u2026] Terminas Heimweh<\/em> (t\u0117vyn\u0117s ilgesys) kilo i\u0161 voki\u0161kosios \u0160veicarijos, pirm\u0105 kart\u0105 jis aptinkamas 1651\u00a0met\u0173 \u0161iurk\u0161\u010di\u0173 posaki\u0173, \u0161maik\u0161\u010di\u0173 nutikim\u0173 ir anekdot\u0173 rinkinyje Schimpfreden<\/em>. Ilg\u0105 laik\u0105 t\u0117vyn\u0117s ilgesys buvo vadinamas mal du Suisse<\/em>, arba \u0161veicari\u0161ka liga, o 1688\u00a0metais \u0161is rei\u0161kinys buvo apra\u0161ytas vienoje disertacijoje kaip liga ir pavadintas naujai\u00a0\u2013 nostalgija. Alpi\u0173 piemen\u0173 dainos Kuhreihen<\/em>, kuriomis karv\u0117s b\u016bdavo su\u0161aukiamos \u012f band\u0105 ir raminamos mel\u017eiant, buvo laikomos \u0160veicarijos samdini\u0173 sve\u010diose \u0161alyse Heimweh<\/em> prie\u017eastimi. Es\u0105 tos dainos juos taip u\u017eliedavusios nam\u0173 ilgesiu, kad paskatindavusios dezertyruoti. Skland\u0117 ir kitokie \u0161io Heimweh<\/em> ai\u0161kinimai: kaltas gal\u0117j\u0119s b\u016bti oro sl\u0117gis, kuris lygumose es\u0105s didesnis nei Alp\u0117se ir trikdantis \u0161veicar\u0173 kraujo apytak\u0105. Tik romantizmo epochoje \u0161is \u017eodis buvo perimtas ir kitose voki\u0161kai kalban\u010diose \u0161alyse.<\/p>\n […] […] Man blogiausias buvo tas etapas, kai mama, vos tik susiruo\u0161davau eiti i\u0161 kambario, nulyd\u0117davo mane siaubo kupinu \u017evilgsniu ir klausdavo: Ar a\u0161 dabar \u201emuusbeiallei\u201c\u00a0\u2013 \u201eviena kaip pir\u0161tas\u201c?<\/em> Ji, kuri vis\u0105 gyvenim\u0105 oriai tvark\u0117si pati, did\u017eiavosi tuo, kad visk\u0105 sugeb\u0117jo, savo neprieinamumu laik\u0117 \u017emones nuo sav\u0119s atokiau, kad tik gal\u0117t\u0173 likti viena (tiksliau, kad gal\u0117t\u0173 netrukdoma pab\u016bti su prisiminimais apie Manfred\u012f), i\u0161 visi\u0161ko pasimetimo staiga tapo prie man\u0119s prilipusia b\u016btybe ir tuo siaubingu muusbeiallei<\/em> u\u017egriuvo mane did\u017eiuliu spaudimu: Vaikeli, pasilik!<\/em> Spaudimu, kuris galiausiai suk\u0117l\u0117 mano pasiprie\u0161inim\u0105, nes kitaip b\u016b\u010diau praradusi pati save ir sugniu\u017eusi viduje, ir visa tai baig\u0117si tuo, kad pirmiausia patik\u0117jau mam\u0105 nuostabiajam ponui Blau, o galiausiai atidaviau j\u0105 \u012f slaugos namus, kur jai niekada nebereikia b\u016bti vienai ir kur ji atrodo esanti steb\u0117tinai patenkinta.<\/p>\n Prisimenu prie\u0161 daugel\u012f met\u0173 atminties sutrikim\u0173 klinikos gydytojos pasakytus \u017eod\u017eius, nuskamb\u0117jusius \u0161altai ir be\u0161irdi\u0161kai: Atiduokite savo motin\u0105 \u012f profesional\u0173 rankas, kol neprad\u0117jote jos nek\u0119sti<\/em>. \u0160iandien d\u017eiaugiuosi, kad paklausiau \u0161io patarimo: neapykantos taip ir nepajutau.<\/p>\n \u017dinoma, man kyla klausimas, kod\u0117l \u0161io tyrimo imuosi kaip tik dabar, kai mamos galvoje taip viskas susipainioj\u0119, kad ji nebeatpa\u017e\u012fsta net man\u0119s? Ar tod\u0117l, kad pagaliau galiu? Kad nebereikia k\u0119sti jos nepritarian\u010dio \u017evilgsnio, matyti jos veide li\u016bdesio ir gird\u0117ti posakio abh\u00f6gle\u00a0<\/em>\u2013 \u201epad\u0117ti ta\u0161k\u0105\u201c, kai ko nors nebe\u012fmanoma pakeisti? O gal tod\u0117l, kad b\u016btent d\u0117l jos demencijos jau\u010diu pamatin\u0119 vienatv\u0119, pasimetim\u0105 \u0161e\u0161iasde\u0161imtme\u010dio vaiko, kai jis lieka vienas, negr\u012f\u017etamai paliktas, ir ilgiuosi t\u0117vo, tik\u0117damasi, kad taip prie jo priart\u0117siu? Tik kad galiausiai suprantu: vienintelis \u017emogus, prie kurio priart\u0117jau, yra Ernstas Traxleris. I\u0161eina ka\u017ekaip i\u0161kreiptai.<\/p>\n I\u0161 vokie\u010di\u0173 kalbos vert\u0117 Vilija Gerulaitien\u0117<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-7-8-2026%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] \u0160veicar\u0173 ra\u0161ytoja, architekt\u0117 ir eseist\u0117 Zora del Buono yra viena ry\u0161kiausi\u0173 \u0161iuolaikin\u0117s voki\u0161kos literat\u016bros autori\u0173. Romanas \u201eViskas d\u0117l jo\u201c (Seinetwegen) 2024\u00a0m. buvo apdovanotas presti\u017eine \u0160veicarijos knygos premija (Swiss Book Prize). Tai autobiografiniais motyvais paremtas k\u016brinys apie netekt\u012f, atmint\u012f, kalt\u0119 ir m\u0117ginim\u0105 suprasti praeit\u012f….<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":40326,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[687,148,110,689],"tags":[120],"class_list":["post-40325","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2026-07","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2026","tag-literatura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Zora del Buono","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40325","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=40325"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40325\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":40411,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/40325\/revisions\/40411"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/40326"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=40325"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=40325"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=40325"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}
\nO k\u0105 tu tada sakai?
\nLinkteliu, klausausi susidom\u0117jusi. Juk ne\u017einau, ar taip negali b\u016bti, sako Isadora.
\nTu tiki, kad \u017emon\u0117s persik\u016bnija \u012f pauk\u0161\u010dius?\u00a0\u2013 suglum\u0119s klausia Henris.
\nA\u0161 visai niekuo netikiu, bet kas a\u0161 tokia, kad tvirtin\u010diau, jog taip negali b\u016bti.
\nIsadora, tu rimtai manai, kad egzistuoja gyvenimas po mirties?
\nTai \u017einoma! Juk \u010dia negali b\u016bti pabaiga!
\nMes nusteb\u0119. Mudu su Henriu vienu balsu sakome: Mir\u0119s yra mir\u0119s.
\nSu tais pauk\u0161\u010diais, ai\u0161ku, kvaila, pripa\u017e\u012fsta Isadora, bet a\u0161 negin\u010diju to, k\u0105 \u017emon\u0117s jau\u010dia, paklausiu, ar velionis tur\u0117jo kok\u012f nors ypating\u0105 ry\u0161\u012f su \u017evirbliais ar varnomis. Tokiais atvejais negalima nieko vertinti, reikia tiesiog u\u017esi\u010diaupti.
\nMes tylime.
\nAr pamenate, galiausiai sako ji, klaus\u0117te man\u0119s, ar tur\u0117jau kada pacient\u0105 \u017emog\u017eud\u012f? Vienas toks man i\u0161kilo atmintyje.
\nAk!
\nTai buvo i\u0161kart po studij\u0173, mano pirmoji darboviet\u0117 vienoje Berlyno nerv\u0173 lig\u0173 klinikoje, Kurfiurstendamo bulvaro gale, ten dirbo tik moterys, buvo 1988-ieji. Vien\u0105 dien\u0105 vyriausioji gydytoja pasak\u0117: \u0160iandien ateis ponas toks ir toks, jis yra \u017eudikas, j\u016bs j\u012f perimsite<\/em>. A\u0161, \u017einoma, i\u0161sigandau. Ji numojo ranka: Nesijaudinkite, jis pasmaug\u0117 savo motin\u0105\u00a0\u2013 bet motina juk b\u016bna tik viena.<\/em> Ir i\u0161 ties\u0173 daugiau nieko ne\u012fvyko. Savo \u017emog\u017eudyst\u0117s jis nereflektavo, juk motina jau buvo mirusi, o daugiau min\u010di\u0173 apie \u017eudym\u0105 jis netur\u0117jo.<\/p>\n
\nPirmoji stotel\u0117\u00a0\u2013 Glaruso kantono kanceliarija. Klausiu moters sekretoriate, ar gimimo ir mirties registras yra vie\u0161ai prieinamas, sakau, kad ie\u0161kau pono Traxlerio, galb\u016bt jau garbaus am\u017eiaus, o gal jau mirusio, taip pat domint\u0173 galimi jo palikuonys. Ji sureaguoja nepalankiai, nusiun\u010dia mane \u012f Paveld\u0117jim\u0173 skyri\u0173<\/em> kitame miesto gale, nors tai tik ma\u017eas miestelis. Einame ten su \u0161unimis, kelias siaur\u0117ja, u\u017e gyvatvori\u0173 ma\u017eu\u010diai namukai, akmenin\u0117 siena, atsiveria vaizdas \u012f statybviet\u0119, staiga i\u0161kaba:<\/p>\n
\n\u0160iuo keliu ji buvo vedama \u012f egzekucij\u0105
\nkaip teismin\u0117s sistemos ir visuomenini\u0173 suvar\u017eym\u0173 auka.<\/p>\n
\nViena tely\u010dia lekia tiesiai \u012f mus, bet likus vos keliems centimetrams iki automobilio staiga pasuka \u012f \u0161al\u012f ir toliau dumia gele\u017einkelio b\u0117gi\u0173 link, nori persigauti i\u0161 Nefelso \u012f Mol\u012f, du piemenys pasileid\u017eia i\u0161 paskos, paskutin\u0119 akimirk\u0105 j\u0105 sulaiko prie\u0161 pat gele\u017einkelio u\u017etvar\u0105 ir nuvaro atgal prie bandos, i\u0161 karto matyti, kad gyvulys dar nepatyr\u0119s ir i\u0161sigand\u0119s, visai ne toks, kaip senosios karv\u0117s, jau kart\u0105 dalyvavusios eisenose parginant bandas i\u0161 Alpi\u0173 ganykl\u0173, pripratusios prie triuk\u0161mo, varp\u0173 ir skambal\u0173, prie \u017ei\u016brov\u0173 pakel\u0117se, \u0161ventin\u0117s nuotaikos ir \u0161veicari\u0161kos armonikos\u00a0\u2013 Schwyzer\u00f6rgeli\u00a0<\/em>\u2013 melodij\u0173. Kai patekau \u012f \u0161\u012f regin\u012f ir pro mane prad\u0117jo risnoti pirmosios karv\u0117s, automobil\u012f palikau, kur pakliuvo, senosios i\u0161dabintos \u012fsp\u016bdingais g\u0117li\u0173 pynimais, joms ant galv\u0173 tarsi did\u017eiul\u0117s margaspalv\u0117s kar\u016bnos p\u016bpso \u012fvairiaspalviai jurginai, chrizantemos ir dagiai, tikros Alpi\u0173 karalien\u0117s; yra ir kompozicij\u0173 i\u0161 raudon\u0173 ir balt\u0173 \u017eied\u0173, jos vaizduoja \u0160veicarijos kry\u017ei\u0173, kiekviena \u016bkinink\u0173 \u0161eima turi savit\u0105 puo\u0161imo stili\u0173, nesunku numanyti, kiek darbo \u012f tai \u012fd\u0117ta dar prie\u0161 \u0161vent\u0119, reikia ne tik sukomponuoti g\u0117les, bet ir sugalvoti, kaip \u0161iais metais jas i\u0161d\u0117styti, tai pasikartojantis gro\u017eio konkursas be priz\u0173. Piemenys ir piemen\u0117s, vilkintys i\u0161siuvin\u0117tais mar\u0161kiniais ir tautiniais drabu\u017eiais, taip pat atrodo nuostabiai, nors ir i\u0161varg\u0119, nes juk parginimas i\u0161 Alpi\u0173 ganykl\u0173 t\u0119siasi jau kelias valandas, dalyvauja ir vaikai.<\/p>\n
\nV\u0117liau perskaitau, kad keturi \u0161imtai t\u016bkstan\u010di\u0173 \u0160veicarijos karvi\u0173 vasaras praleid\u017eia Alpi\u0173 ganyklose, kad daugelis piemen\u0173 ir piemeni\u0173 atvyksta i\u0161 u\u017esienio\u00a0\u2013 i\u0161 Vokietijos ir Austrijos, Piet\u0173 Tirolio ir Slov\u0117nijos, da\u017enai tai \u017emon\u0117s i\u0161 kaln\u0173 kra\u0161t\u0173, kurie \u010dia pri\u017ei\u016bri o\u017ekas ir galvijus, keliasi ketvirt\u0105 ryto, mel\u017eia, gamina s\u016br\u012f, tikrina aptvarus; atlygis geresnis nei namuose, o darbas toks pat sunkus\u00a0\u2013 vis ma\u017eiau vietini\u0173 nori jo imtis. Be u\u017esienie\u010di\u0173 alpin\u0117 gyvulininkyst\u0117 nebegal\u0117t\u0173 egzistuoti, kaln\u0173 pievos sulauk\u0117t\u0173.<\/p>\n
\nKartais pagalvoju, ar nereik\u0117t\u0173 \u012fra\u0161yti mamos balso dabar, kol ji dar \u0161neka. Matau, kaip nyksta kit\u0173 slaugos nam\u0173 gyventoj\u0173 kalba, jie pama\u017eu j\u0105 praranda. I\u0161 prad\u017ei\u0173 tampa sunku pasirinkti tinkamus \u017eod\u017eius, galiausiai atsiranda nesuprantamas murm\u0117jimas, atod\u016bsiai, \u010deps\u0117jimas, ink\u0161timas, net \u0161auksmai. Ar neb\u016bt\u0173 ramiau \u012fra\u0161ius mamos bals\u0105, kad gal\u0117\u010diau j\u012f visada tur\u0117ti su savimi? Jai pa\u010diai savasis balsas niekada nepatiko, jis \u0161iurk\u0161tus, tamsus, net tr\u016bkin\u0117jantis, jai dar vaikyst\u0117je buvo sakoma, kad ji nemokanti dainuoti, tod\u0117l ir nedainavo, kitaip nei jos brolis. Kai nebegali prisiminti mirusio \u017emogaus kalb\u0117senos, tai sukre\u010dia, kai ji tiesiog i\u0161nyksta, tai atitolina tave nuo jo, b\u016btent tod\u0117l, kad balsai tokie saviti, tokie nepakartojami. Kita vertus, gal prasminga t\u0105 skambes\u012f pamir\u0161ti, kad gal\u0117t\u0173 \u012fvykti atsiskyrimas nuo mirusiojo, kuris juk yra negr\u012f\u017etamas? Ir dar: ar man\u0119s nesl\u0117gt\u0173, jei am\u017einai prisimin\u010diau tuos neri\u0161lius sakinius, kuriuos mama dabar tei\u0161taria, ji, kuri anks\u010diau taip protingai argumentuodavo ar mestel\u0117davo skvarbias, trumpas pastabas, ne visada malonias, bet da\u017enai taiklias?<\/p>\n
\nDemencija pereina daugyb\u0119 etap\u0173, ir jie \u012fvairiai trikdo, taip pat ir artimuosius, i\u0161 to net b\u016bt\u0173 galima surengti savoti\u0161kas siaubo var\u017eybas: kuris tarpsnis buvo baisiausias? Kalb\u0117tume apie t\u0105 beproti\u0161k\u0105 nerimastingum\u0105, kuris da\u017enai kamuoja sergan\u010diuosius, apie tai, kas anks\u010diau buvo vadinama polinkiu pab\u0117gti<\/em>, o dabar\u00a0\u2013 klaid\u017eiojimu<\/em>, bej\u0117gi\u0161kas bandymas rasti tinkam\u0105, \u017emogaus ne\u017eeminant\u012f termin\u0105; apie tokias akimirkas, kai t\u0117vas i\u0161pl\u016bsta s\u016bn\u0173, nes palaiko j\u012f kitu \u017emogumi, gal net var\u017eovu; apie \u0161ok\u0105, kai mama i\u0161eina i\u0161 vonios, o jos antakiai i\u0161pie\u0161ti ry\u0161kiai raudonu l\u016bpda\u017eiu, tiesiog tod\u0117l, kad ji dar ka\u017ekaip prisimena, jog l\u016bpda\u017eis skirtas veidui; apie dukters g\u0117d\u0105, kai mama ap\u0161lapina naujut naujut\u0117l\u0119 sof\u0105 ir ji j\u0105 subara, o \u0161i tik i\u0161sigandusi \u017ei\u016bri; apie haliucinacijas, kai kambario kampe tyko pabaisos, \u0161iepian\u010dios nasrus, o mamos panika tokia tikra, kad pats imi garsiai \u0161\u016bkaudamas vyt \u0161alin tuos padarus.<\/p>\n