[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n
Draugai mane i\u0161sitemp\u0117, kaip jie i\u0161sirei\u0161k\u0117, pasivaik\u0161\u010dioti po Ciurich\u0105\u00a0\u2013 jis netoli, pusantros valandos kelio traukiniu. \u0160io reikalo kaltininkai patrauk\u0117 \u012f abejotinos vert\u0117s Gamtos istorijos muziej\u0173, o a\u0161, ka\u017ekod\u0117l u\u017ekop\u0119s su jais \u012f kaln\u0105, kur yra ir universitetas, ir dinozaurai, \u012f vid\u0173 n\u0117jau, nusileidau atgal prie up\u0117s ir \u0117miausi visi\u0161kai nedvasingai dykin\u0117ti po Veidrod\u017ei\u0173 gatv\u0119, tarp minios \u0161veicar\u0173, kurie abejingi viskam, i\u0161skyrus u\u017e savus apmok\u0117tiems malonumams. Ilgai ten nemaklin\u0117jau, vietos gyventoj\u0173 pramog\u0173 \u012fvairov\u0117 pasirod\u0117 tipologi\u0161kai skurdi, be to, mano pinigin\u0117 buvo nepalyginamai plonesn\u0117. U\u017esuk\u0119s \u012f privalom\u0105 aplankyti \u201eCabaret Voltaire\u201c, i\u0161 antro jo auk\u0161to ap\u017evelg\u0119s bur\u017euazi\u0161kiausius Europos pakau\u0161ius, pasukau \u012f siaur\u0105 gatvel\u0119 su keistomis bobo laik\u0173 parduotuv\u0117l\u0117mis ir atsid\u016briau ma\u017eoje tylioje aik\u0161t\u0117je, ties\u0105 sakant, skverelyje. Fontanas, deja, ankstyv\u0105 pavasar\u012f neveikiantis, keli med\u017eiai, keli suoliukai, vienas visi\u0161kai tu\u0161\u010dias. Ideali vieta steb\u0117jimui, apm\u0105stymams ir poilsiui. Gurk\u0161tel\u0117jau vandens, i\u0161pakavau u\u017ekand\u012f, oras pasaki\u0161kas, prie\u0161ais esan\u010dio namo vir\u0161uje ka\u017ekas i\u0161k\u0117l\u0117 Ukrainos v\u0117liav\u0105. \u012esi\u017ei\u016br\u0117jau. Tarp antro ir tre\u010dio auk\u0161to lang\u0173, ant \u0161viesiai pilkos sienos\u00a0\u2013 lentel\u0117, dar \u0161viesesn\u0117, purvinai balta, su u\u017era\u0161u (teko prieiti ar\u010diau), kad \u010dia nuo 1916\u00a0m. vasario 21 d. iki 1917\u00a0m. baland\u017eio 2 d. gyveno \u201erus\u0173 revoliucijos fiureris Leninas\u201c. \u017dinoma, apie Lenino nam\u0105 buvau gird\u0117j\u0119s, bet \u010dia mane sukr\u0117t\u0117 mintis\u00a0\u2013 tai i\u0161 \u0161io tylaus skverelio jis i\u0161vyko \u012f gele\u017einkelio stot\u012f, i\u0161 kurios, supakuotas \u012f u\u017eantspauduot\u0105 traukinio vagon\u0105, po savait\u0117s ar dviej\u0173 \u012fva\u017eiavo \u012f vien\u0105 revoliucij\u0105, kad i\u0161kart surengt\u0173 kit\u0105. Taip, metamorfoz\u0117s visgi nutinka.<\/p>\n
Maxas Frischas savo dienora\u0161tyje pasakoja apie reg\u0117t\u0105 sapn\u0105 (1966\u00a0m. bir\u017eelio 30 d. \u012fra\u0161as): Leninas Ciuricho gatv\u0117je atsitiktinai susiduria su Robertu Walseriu; pastarasis paklausia pirmojo, ar tas m\u0117gst\u0105s birnbrot\u0105, kaip kad j\u012f m\u0117gsta jis pats. Lenino atsakymo ne\u017einome, bet Frischas pa\u017eymi, kad gyn\u0117 Walser\u012f iki galo. Kod\u0117l reik\u0117jo j\u012f ginti ir kok\u012f vaidmen\u012f visame tame atliko \u0161ioje \u0160veicarijos dalyje pla\u010diai paplit\u0119s kriau\u0161i\u0173 pyragas, jau ne\u012fmanoma pasakyti. Pamin\u0117siu tik tai, kad Walseris i\u0161 ties\u0173 kur\u012f laik\u0105 gyveno Ciuriche, Veidrod\u017ei\u0173 gatv\u0117je, bet gerokai anks\u010diau nei Leninas, nuo 1896-\u0173j\u0173 iki 1903-i\u0173j\u0173. Per tuos septynerius metus rus\u0173 revoliucionierius sp\u0117jo ir kal\u0117jime pas\u0117d\u0117ti, ir Sibiro tremtyje pab\u016bti, ir net emigruoti bei nuvykti \u012f t\u0105 pa\u010di\u0105 \u0160veicarij\u0105, bet kol kas tik iki \u017denevos.<\/p>\n
Apie Ciuricho did\u017ei\u0173j\u0173 modernizmo veik\u0117j\u0173 pusiau susitikimus arba nesusitikimus para\u0161yta nema\u017eai, ypa\u010d populiari Tomo Stoppardo pjes\u0117 \u201eTravestija\u201c ir kiek ma\u017eiau \u017einoma Christopherio Butterfieldo bei Johno Bentley Mayso opera \u201eCiurichas, 1916\u201c. Patraukli pagunda surinkti pagrindinius politikos, meno ir literat\u016bros revoliucionierius: tegul jie pasikalba, tegul i\u0161taria lemtingus \u017eod\u017eius. Walserio \u012f tokius susitikimus nekvie\u010dia\u00a0\u2013 ir ne tik tod\u0117l, kad tuo metu jis gyveno kitame \u0160veicarijos mieste. I\u0161 jo nepe\u0161i jokios naudos, jis nepasakys nieko vertingo, nors Frischo sapne ir paklaus\u0117 rus\u0173 fiurerio nuomon\u0117s apie ka\u017ekok\u012f pyrag\u0105. Juokai ir tiek.<\/p>\n
Be reikalo taip manyta. Walseris buvo \u012fdomus pa\u0161nekovas, jei tik leisdavo jo emocin\u0117 b\u016bsena ir i\u0161orin\u0117s aplinkyb\u0117s. \u017dinoma, jis pirmenyb\u0119 teik\u0117 vienatvei, o ne plepi\u0173 draugijai, bet gal\u0117jo ir pasikalb\u0117ti\u00a0\u2013 juk iki 1929\u00a0m. \u012fkalinimo psichiatrijos klinikoje gyveno \u0161iame pasaulyje, nors ir nelabai \u012f j\u012f \u012fsitraukdavo, bet kartais bendraudavo. O prie\u0161 Pirm\u0105j\u012f pasaulin\u012f kar\u0105 septynerius metus praleido Berlyne, sukdamasis\u00a0\u2013 nors jaut\u0117si vis nepatogiau\u00a0\u2013 bohemi\u0161kuose ir net intelektualiuose sluoksniuose. Taip, Walseris nebuvo intelektualas\u00a0\u2013 grei\u010diau j\u012f galima pavadinti antiintelektualu, bet jis buvo velni\u0161kai protingas\u00a0\u2013 ir ypa\u010d pastabus. Tik jis \u017evalg\u0117si ypatingu b\u016bdu, per pavir\u0161i\u0173. Beje, apie pavir\u0161utini\u0161kum\u0105 dar pakalb\u0117sime. O kol kas\u00a0\u2013 \u0161tai jo \u012fra\u0161ai apie vienatv\u0119 ir pokalbius politin\u0117mis temomis: \u201ePrie uolos kra\u0161to stovi grak\u0161ti pav\u0117sin\u0117; jis leid\u017eia savo sielai nusileisti \u012f spindint\u012f, dievi\u0161kai tyl\u0173 vaizd\u0105 po jo kojomis. Jis nustebt\u0173, jei gal\u0117t\u0173 jaustis patogiai. Perskaityti laikra\u0161t\u012f? O k\u0105 ten? Arba u\u017emegzti kvail\u0105 politin\u012f dialog\u0105 apie visuotin\u0119 gerov\u0119 su kokiu nors gerbiamu idiotu pareig\u016bnu? A?\u201c Tai i\u0161 apsakymo \u201eKleistas Tune\u201c\u00a0\u2013 mano m\u0117g\u0117ji\u0161ka nuomone, did\u017eiausio jo \u0161edevro beribiame trump\u0173 \u0161edevr\u0173 vandenyne. Vandenynas i\u0161ties begalin\u0117, ideali platyb\u0117. Walseris\u00a0\u2013 literat\u016bros vandens matuoklis, lengvab\u016bdis, naivus, i\u0161 esm\u0117s \u017eiaurus to pasaulio horizonto valdovas. Jis ner\u016bpestingai slysta savo pasakojimo pavir\u0161iumi, niekada nesustodamas ties kuo nors konkre\u010diai, bet ir beveik nieko nepraleisdamas. Kad ne\u012fstrigt\u0173 detal\u0117se, giliuose svarstymuose ar rimtose emocijose, Walseris visada turi paruo\u0161t\u0105 firmin\u012f \u201eNa, prie to dar gr\u012f\u0161iu\u201c. \u017dinoma, beveik niekada duoto \u017eod\u017eio nei\u0161tesi. Tai pasaulis po nuopuolio, kuris niekada apie tok\u012f nebuvo gird\u0117j\u0119s.<\/p>\n
Pa\u017eadas sugr\u012f\u017eti da\u017enai duodamas po \u012fdomiausios dalies, nutrauktos pa\u010diu svarbiausiu momentu. \u0160tai, pavyzd\u017eiui, i\u0161 \u201ePl\u0117\u0161iko\u201c: \u201eSusidaro \u012fsp\u016bdis, kad apie vyn\u0105 jis i\u0161mano ne blogiau u\u017e San\u010d\u0105 Pans\u0105, kurio t\u0117vai tur\u0117jo vynuogynus. \u0160iame g\u0117rime slypi ka\u017ekas pana\u0161aus \u012f teis\u0119 \u012f prana\u0161um\u0105. Kai j\u012f geriu, pradedu suprasti pra\u0117jusius am\u017eius, sakau sau, kad ir tada gyvenimas susid\u0117jo i\u0161 gryn\u0173 aktualij\u0173 ir noro u\u017eimti jose viet\u0105. Vynas moko pa\u017einti sielos b\u016bsen\u0105. Viskam suteikiama reik\u0161m\u0117, ir vis d\u0117lto niekam konkre\u010diai. Jame atsispindi taktas. Jei myli vyn\u0105, tai myli ir moteris, saugai j\u0173 aistras. Vyro ir moters santykiai, nors jie b\u016bt\u0173 sud\u0117tingiausi pasaulyje, tavo delne i\u0161siskleid\u017eia kaip g\u0117l\u0117 i\u0161 taur\u0117s. Kiekvienai dainai, sukurtai pa\u0161lovinti vyn\u0105, reikia atiduoti pagarb\u0105. \u201eSo\u0161kei tai nepritinka\u201c,\u00a0\u2013 visai neseniai man buvo pasakyta vienuose namuose. Nuo tada \u012f juos \u017ei\u016briu tik i\u0161 tolo, su baime ir keistu jausmu.\u201c Po velni\u0173! Tik panor\u0117jome su\u017einoti, kas ten toliau ra\u0161oma, kokia kreivoka i\u0161mintis mums bus atskleista apie \u0161\u012f nuostab\u0173 g\u0117rim\u0105, paklausyti dain\u0173, sukurt\u0173 jo \u0161lovei, su\u017einoti, kaip der\u0117t\u0173 pagerbti \u0161ias dainas, kaip i\u0161 viso pagerbiamos dainos, ir, galiausiai, mums labai reik\u0117jo ai\u0161kumo apie vyno taur\u0117s ir sud\u0117tingiausi\u0173 pasaulyje santyki\u0173 tarp vyro ir moters ry\u0161\u012f. Vietoj to staiga atsiranda siu\u017eetas apie ka\u017ekokio namo gyventoj\u0173 po\u017ei\u016br\u012f \u012f pasakotoj\u0105. \u0160is \u012fsi\u017eeid\u0117 d\u0117l \u017eod\u017ei\u0173, pasakyt\u0173 viename i\u0161 pokalbi\u0173, \u012fvykusi\u0173 su juo tame pastate, bet mes taip ir nesu\u017einome, kokios ilgalaik\u0117s pasekm\u0117s kilo i\u0161 to \u012fsi\u017eeidimo, nes skaitytojo jau laukia ypa\u010d trumpas samprotavimas apie kariuomen\u0117s laipsn\u012f \u201eeilinis\u201c, tada pasakojimas akimirksniu gr\u012f\u017eta \u012f t\u0105 pat\u012f nam\u0105, tiksliau\u00a0\u2013 \u012f sod\u0105, bet tik tam, kad mums atskleist\u0173, jog jame ne kart\u0105 lank\u0117si \u0161io tariamo romano pagrindinis herojus, pl\u0117\u0161ikas. Ir, \u017einoma, apie vyn\u0105 daugiau n\u0117 \u017eod\u017eio.<\/p>\n
\u0160tai, brangus skaitytojau, dabar jau turi gana bendr\u0105 supratim\u0105 apie tai, kaip sukonstruota Walserio proza, tiksliau\u00a0\u2013 jos v\u0117lyvasis variantas, sukurtas keli metai iki to, kai menininkas nustojo ra\u0161yti, atsid\u016br\u0119s psichiatrijos ligonin\u0117je. Dar kart\u0105 perb\u0117kime prozos pavir\u0161iumi. I\u0161trauka prasideda nuo u\u017euominos, kad romano pagrindinis veik\u0117jas (jau \u017einome, kad tai ka\u017ekoks pl\u0117\u0161ikas) gerai nusimano apie vyn\u0105. Ta\u010diau nuo pat prad\u017ei\u0173 net ir \u0161i visi\u0161kai nieko nerei\u0161kianti nuoroda kelia abejoni\u0173, beveik i\u0161juokiama: pl\u0117\u0161iko enologin\u0117s \u017einios lyginamos su San\u010dos Pansos \u017einiomis, tarsi tas jas b\u016bt\u0173 paveld\u0117j\u0119s i\u0161 vyndari\u0173 t\u0117v\u0173. Triu\u0161kinanti ironija \u010dia slypi ne tik ne\u0161vankaus nevyk\u0117lio, kuris \u012f \u201ePl\u0117\u0161ik\u0105\u201c atklydo i\u0161 vieno ispan\u0173 romano, para\u0161yto trys \u0161imtai met\u0173 iki Walserio, persona\u017ee, bet ir tame, kad Cervanteso knygoje nieko nepasakyta apie San\u010dos Pansos t\u0117vus, o tuo labiau apie j\u0173 vyndaryst\u0119. Kitaip tariant, autorius klastingai u\u017esimena, kad pl\u0117\u0161ikas nesirinkdamas g\u0117r\u0117 visk\u0105, kas pasitaik\u0117 po ranka. Ir tai\u00a0\u2013 tik i\u0161traukos prad\u017eia! Po pa\u0161aipaus pasakojimo apie pl\u0117\u0161iko \u017einias apie \u0161\u012f g\u0117rim\u0105, pateikiama steb\u0117tinai gili pastaba apie vyno ir teis\u0117s \u012f prana\u0161um\u0105 pana\u0161um\u0105. Tai tiek pat gilu, kiek ir miglota; tarsi prie\u0161 mus\u00a0\u2013 ne \u012fprasta romano fraz\u0117, o maksima ar aforizmas, galb\u016bt Fran\u00e7ois de La Rochefoucauld ar Emilio Ciorano, viena i\u0161 t\u0173 sentencij\u0173, kurios nenustoja stebinti savo daugialypumu iki tol, kol patys nustojame joms teikti mums reikaling\u0105 prasm\u0119. Pavyzd\u017eiui, asmeni\u0161kai a\u0161 jau\u010diuosi turintis teis\u0119 \u012f prana\u0161um\u0105 tik tada, kai perku butel\u012f, kainuojant\u012f daugiau nei de\u0161imt eur\u0173. \u0160tai tada i\u0161 ties\u0173 kyla prana\u0161umo jausmas\u00a0\u2013 prie\u0161 pat\u012f save, \u0161yk\u0161tuol\u012f, kuris paprastai stengiasi pirkti vyn\u0105, ne brangesn\u012f nei a\u0161tuoni, o kartais net septyni eurai. Pirmoji fraz\u0117s dalis savo turiniu nukreipia \u012f ka\u017ek\u0105 poeti\u0161ko (ko gi ne Mandel\u0161tamas: \u201egurk\u0161nodamas vyn\u0105, pradedu suprasti pra\u0117jusius am\u017eius\u201c?), bet jos vidurys ir pabaiga atrodo pasiskolinti i\u0161 ilgo, regis, psichologinio nuokrypio, koki\u0173 gausu pirmuosiuose Marcelio Prousto epo tomuose. Ta\u010diau svarbiausia kas kita: tarp sakinio apie San\u010d\u0105 Pans\u0105 ir kit\u0173 dviej\u0173 n\u0117ra nieko bendro, i\u0161skyrus tai, kad juose visuose minimas vynas.<\/p>\n
I\u0161 pirmo (neatidaus) \u017evilgsnio\u00a0\u2013 proza kaip proza: akimis perb\u0117gi tekst\u0105, slysti pavir\u0161iumi lyg koks raudonnosis \u010diuo\u017e\u0117jas ma\u017e\u0173j\u0173 meistr\u0173 paveiksle. \u017dinoma, tam tikru momentu stabdai\u00a0\u2013 kai pagauni save, kad nieko nesupratai i\u0161 to, k\u0105 perskaitei. Dar pora \u010diuo\u017etel\u0117jim\u0173 per klasting\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 led\u0105\u00a0\u2013 ir i\u0161nyri ant patikimo gyvenimo pavir\u0161iaus, atsiri\u0161i batus, nusiimi pa\u010di\u016b\u017eas, eini namo\u00a0\u2013 na, arba kit\u0173 pramog\u0173. \u0160tai taip nutikdavo\u00a0\u2013 ir tebenutinka\u00a0\u2013 su dauguma Walserio skaitytoj\u0173. \u017dvilgsniu slysti teksto pavir\u0161iumi, slysti, tada nusivyl\u0119s atsid\u016bsti ir u\u017everti. Walseris per savo gyvenim\u0105 i\u0161leido apie penkiolika knyg\u0173 ir iki tam tikro momento jo k\u016briniai buvo nuolat publikuojami spaudoje. Kiekis netur\u0117jo \u012ftakos j\u0173 skaitymo kokybei. Lengvas a\u017eiota\u017eas, lyd\u0117j\u0119s pirmuosius Walserio \u017eingsnius literat\u016broje, u\u017eleido viet\u0105 abejingumui, o v\u0117liau\u00a0\u2013 atviram periodini\u0173 leidini\u0173 redaktori\u0173 pra\u0161ymui nieko nesi\u0173sti ir apskritai nieko nera\u0161yti. Visa tai vyko Walserio estetinio radikal\u0117jimo metu, \u012fskaitant technin\u0119\u00a0\u2013 tiesiogine prasme\u00a0\u2013 ra\u0161ymo pus\u0119. Dabar nusmailintu pie\u0161tuku jis ra\u0161o ma\u017eut\u0117les raideles, kurios atrodo ne\u012fskaitomos; Walseris \u0161i\u0105 technik\u0105 vadina mikrogramomis, o \u201ePl\u0117\u0161ikas\u201c para\u0161ytas b\u016btent taip. Beje, gr\u012f\u017ekime akimirkai prie \u201ePl\u0117\u0161iko\u201c, kad gal\u0117tume ramia s\u0105\u017eine jud\u0117ti toliau. Jis buvo para\u0161ytas 1925\u00a0m. Berne ant 24 popieriaus lapeli\u0173, i\u0161margint\u0173 mikro\u00adskopiniais simboliais, tarsi kokios nors liliput\u0173 religijos slaptos \u0161ventosios knygos ritini\u0173. Jie buvo rasti Walserio archyve; ilg\u0105 laik\u0105 jo \u012fp\u0117diniai netur\u0117jo supratimo, k\u0105 daryti su \u0161iuo beproti\u0161ku skriptoriumu. Filologas Jochenas Grevenas sugeb\u0117jo i\u0161\u0161ifruoti kabliukus, kurie pasirod\u0117 es\u0105 schemati\u0161kai sura\u0161ytos raid\u0117s, i\u0161 j\u0173 i\u0161gauti tekst\u0105 ir paskelbti j\u012f pavadinimu \u201ePl\u0117\u0161ikas\u201c. \u017dinoma, Walseris ne\u017einojo nei pavadinimo, nei \u017eanro, nei net para\u0161ytos knygos apimties; visa tai jo per daug nedomino. Beje, v\u0117liau buvo i\u0161leistas antrasis \u201ePl\u0117\u0161iko\u201c leidimas, pataisytas ir i\u0161pl\u0117stas, tarsi autorius vis dar b\u016bt\u0173 gyvas ir toliau dirbt\u0173 prie savo k\u016brybos.<\/p>\n
Dabar galime jud\u0117ti toliau. Bet kur? Atsid\u016br\u0117me kry\u017ekel\u0117je. \u017dinoma, gal\u0117tume paskelbti Walser\u012f bepro\u010diu, nes tai patvirtina absoliu\u010diai viskas\u00a0\u2013 nuo \u0161eimos psichikos lig\u0173 istorijos, keisto elgesio ir ra\u0161ymo iki pusiau savanori\u0161ko \u012fkalinimo psichiatrijos ligonin\u0117je, kur jis praleido paskutinius 27 savo tokio ilgo gyvenimo metus. Tuomet jo k\u016briniai\u00a0\u2013 vienas i\u0161 art brut<\/em>, b\u016bdingo m\u0117g\u0117jams ir psichikos ligoniams, o da\u017eniausiai\u00a0\u2013 psichikos ligoniams m\u0117g\u0117jams, atvej\u0173. Art brut<\/em> meno yra kur kas daugiau nei atitinkamos literat\u016bros, ir reikalas ne tik d\u0117l palyginti neseniai atsiradusio visuotinio ra\u0161tingumo; tiesiog did\u017eioji dalis to, k\u0105 b\u016bt\u0173 galima laikyti art brut<\/em> literat\u016bra, yra atmetama kaip eilin\u0117 grafomanija, o po\u017ei\u016bris \u012f j\u0105 grie\u017etas\u00a0\u2013 \u012f \u0161iuk\u0161lyn\u0105! \u012f \u0161iuk\u0161lyn\u0105! \u0160ia prasme Walserio k\u016brini\u0173 priskyrimas min\u0117tai kategorijai, o jo autoriaus\u00a0\u2013 atitinkamai gyventoj\u0173 grupei, tur\u0117t\u0173 labai teigiam\u0105 vaidmen\u012f didinant k\u016brybin\u012f potencial\u0105 ir stiprinant art brut<\/em> literat\u016bros status\u0105. Tai padaryti, mano manymu, trukdo dvi aplinkyb\u0117s: \u012f Walser\u012f jau investuotos garbing\u0173 tekstolog\u0173, filolog\u0173, redaktori\u0173, leid\u0117j\u0173, literat\u016bros kritik\u0173, vert\u0117j\u0173, universitet\u0173 profesori\u0173, o taip pat\u00a0\u2013 nors ir ma\u017eo skai\u010diaus, bet vis d\u0117lto\u00a0\u2013 skaitytoj\u0173 pastangos. Juk tada paai\u0161k\u0117s, kad visa tai\u00a0\u2013 jei ne veltui, tai visai ne tai ir visai ne apie tai.<\/p>\n Arba tai geniali literat\u016bra, kurios beveik niekas nesupranta. \u0160is variantas daug paprastesnis ir eti\u0161kai, ir d\u0117l grynai kult\u016brini\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173. Pirmiausia, lengviau atsikv\u0117pkime: niekam nereikia klijuoti pami\u0161\u0117lio etiket\u0117s. Ne, ne pami\u0161\u0117lis\u00a0\u2013 tikras genijus, o mes, tie, kurie, penkiolika minu\u010di\u0173 paslankioj\u0119 jo prozos pavir\u0161iumi, griebiam\u0117s, regis, \u012fdomesni\u0173 veikl\u0173, esame tiesiog filistinai ir nei\u0161man\u0117liai. Situacija pa\u017e\u012fstama: genijus ir minia. Nors galyb\u0117 detali\u0173 kelia abejoni\u0173 d\u0117l \u0161ios diagnoz\u0117s, ai\u0161kumo d\u0117lei jas atid\u0117sime \u012f \u0161al\u012f. Be to, turime daugyb\u0119 autoriteting\u0173 s\u0105junginink\u0173. Walserio gerb\u0117jai gal\u0117t\u0173 sudaryti rinktin\u0119 modernizmo \u201esenosios gvardijos\u201c grup\u0119: Hermannas Hess\u0117 ir Robertas Musilis, Franzas Kafka ir Walteris Benjaminas; o \u201ejaunajai gvardijai\u201c priklausyt\u0173 Susana Sontag ir Winfriedas Georgas Sebaldas. J\u0173 pasiuntinys\u00a0\u2013 savanoris Johnas Maxwellas Coetz\u0117. Dabartini\u0173 Walserio leidim\u0173 vir\u0161eliai papuo\u0161ti medaliais, i\u0161 esm\u0117s garsiausi\u0173 praeities ir dabarties literat\u016bros \u0161eim\u0173 herb\u0173 devizais. \u201ePaslaptingiausias kada nors gyven\u0119s poetas\u201c. \u201eProzos Paulas Klee\u201c. \u201eKafka\u00a0\u2013 ypatingas Walserio atvejis\u201c. Nors mirk, auk\u0161\u010diau jau nei\u0161\u0161oksi. Modernizme genialumas da\u017enai rei\u0161kia nepaskaitom\u0105, po kuriuo kartais slepiasi neskaitomumas. Jamesas Joyce\u2019as beveik dvide\u0161imt paskutini\u0173 savo met\u0173 k\u016br\u0117 monumental\u0173 nepaskaitomum\u0105, i\u0161\u0117jo monstri\u0161kas neskaitomumas. Walseris yra b\u016btent nepaskaitomumo genijus; pavir\u0161utini\u0161kai j\u012f gana lengva perskaityti, visi \u017eod\u017eiai pa\u017e\u012fstami ir netgi mieli, tiesiog slysk sunertomis u\u017e nugaros rankomis (\u017er. auk\u0161\u010diau). Nepermatomas pavir\u0161ius\u00a0\u2013 \u0161tai kas po kojomis.<\/p>\n Tuomet kod\u0117l tai negali b\u016bti art brut<\/em>? Jo \u0161iurpus saldumas ir saldus \u0161iurpumas vargu ar yra trima\u010diai. Tai ir b\u0117da, kad n\u0117ra. Jei turi reikal\u0105 su art brut,<\/em> numanai apie tamsi\u0105 bedugn\u0119, slypin\u010di\u0105 ne \u0161iame mene, o jo gamintoj\u0173 galvose (art brut<\/em> ne \u201ekuriamas\u201c, jis \u201egaminamas\u201c, tod\u0117l taip puikiai tiko meno k\u016brini\u0173 techninio atk\u016brimo epochai). Ta\u010diau Walseris ir art brut<\/em> vis d\u0117lto turi \u0161\u012f t\u0105 bendro\u00a0\u2013 ir labai svarbaus. Apie tai ne kit\u0105 kart\u0105, o \u010dia ir dabar.<\/p>\n Juk art brut<\/em>\u00a0\u2013 tai k\u016bryba ne tik t\u0173, kurie savo m\u0105stysena nutolo nuo to, kas modernizmo epochoje laikoma norma. Priminsiu, kad taip vadinta menin\u0117 veikla, kuria m\u0117g\u0117jai u\u017esiimdavo laisvu nuo pagrindini\u0173 pareig\u0173 laiku\u00a0\u2013 weekend artists<\/em> ir pana\u0161iai. Muitininkas Rousseau turb\u016bt yra pirmasis art brut<\/em> atstovas. Serb\u0173 nam\u0173 \u0161eiminink\u0117s, pranc\u016bz\u0173 pa\u0161tininkai, \u010dek\u0173 pensininkai\u00a0\u2013 visi jie, ap\u0161viesti kult\u016brin\u0117s mados pro\u017eektori\u0173 spinduliais, savo laiku patyr\u0117 penkiolika minu\u010di\u0173 \u0161lov\u0117s, o kai kurie netgi daugiau, paversdami kaprizing\u0105 susidom\u0117jim\u0105 jais nuolatiniu d\u0117mesiu ir netgi miniindustrija. Bet kas gi tuomet literat\u016bra? Kaip jau i\u0161siai\u0161kinome, m\u0117g\u0117ji\u0161kos grafomanijos istorija visai kitokia, jos\u00a0\u2013 be ypating\u0173 papildom\u0173 i\u0161orini\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173 (humanitarinio ar politinio pob\u016bd\u017eio sumetim\u0173)\u00a0\u2013 per slenkst\u012f ne\u012fleid\u017eia. Taip atrodo i\u0161 pirmo \u017evilgsnio\u00a0\u2013 bet tik i\u0161 pirmo.<\/p>\n Reikalas tas, kad XX\u00a0a. m\u0117g\u0117jai ra\u0161ytojai\u00a0\u2013 visai ne marginalai, negyvena ka\u017ekur Did\u017eiosios literat\u016bros kelio pakra\u0161tyje, o ramiai \u012fsik\u016br\u0119 pa\u010diame centre valdo proces\u0105, diktuoja mad\u0105. Modernizmas \u012ftais\u0117 juos pa\u010dioje literat\u016bros \u0161erdyje, bent jau prozoje. Pasaulietis jaunuolis Proustas, niekada neu\u017esi\u0117m\u0119s jokia profesionalia literat\u016bra. Valstyb\u0117s tarnautojas Flannas O\u2019Brienas. Finansininkas Italo Svevo. Na ir, \u017einoma, svarbiausias ra\u0161ytojas-m\u0117g\u0117jas\u00a0\u2013 draudimo tarnautojas Kafka. Visi jie k\u016br\u0117 po darbo ir savaitgaliais, ne d\u0117l pinig\u0173, arba ne tik d\u0117l j\u0173, bet d\u0117l literat\u016bros i\u0161sprend\u0117 kai kuriuos savo vidinius siu\u017eetus, nors\u00a0\u2013 teatleid\u017eia skaitytojas u\u017e tautologij\u0105\u00a0\u2013 grynai estetinius, literat\u016brinius. Ta\u010diau svarbiausia yra kas kita. Tai ra\u0161ytojai, suvokiantys es\u0105 marginalizuoti gerai su\u0161ukuotoje kult\u016broje; jie \u010dia yra autsaideriai, \u017eino taisykles, bet nemato j\u0173 prasm\u0117s; jie stovi redakcijos koridoriuje, prie kr\u016btin\u0117s glausdami brang\u0173 rankra\u0161t\u012f, drov\u016bs ir dr\u0105s\u016bs tuo pa\u010diu metu. J\u0173 drovumas, nors ir visi\u0161kai nuo\u0161irdus, puikiai atspind\u0117tas; j\u0173 \u012f\u017e\u016blumas slypi \u012fsitikinime, kad jie yra esteti\u0161kai (o kartais ir eti\u0161kai) teis\u016bs. Ir tas \u012f\u017e\u016blumas da\u017enai dera su tokiu atkaklumu, kai \u017emon\u0117s nebijo atrodyti juokingai ar net kvailai\u00a0\u2013 \u0161tai Proustas, i\u0161 dar vienos redakcijos, kur j\u012f atmet\u0117, atsi\u0117m\u0119s pirm\u0105j\u012f \u201ePrarasto laiko\u201c tom\u0105, i\u0161leid\u017eia j\u012f savo l\u0117\u0161omis. Ar tai ne Walserio atvejis?<\/p>\n I\u0161 dalies taip, \u017einoma, nors Proustas buvo turtingas, o Walseris\u00a0\u2013 ne. Atskleisiu Poli\u0161inelio paslapt\u012f: Walseris yra genijus, be to, absoliutus genijus. A\u0161 neperdedu. Jis i\u0161rado literat\u016br\u0105, kurios niekas kitas negal\u0117jo ar negali sukurti. Galima ra\u0161yti \u201ekaip Proustas\u201c ar net \u201ekaip Beckettas\u201c. Ties\u0105 sakant, kai kurie meistrai netgi k\u016br\u0117 Kafk\u0105. Bet ne\u012fmanoma ra\u0161yti kaip Walseris, nors \u012fsp\u016bdis, susidar\u0119s j\u012f skaitant, jo m\u0105stymo ir ra\u0161ymo b\u016bdo \u012ftaka yra tokie stipr\u016bs, kad ne\u012fstengi atsispirti ir nebandyti m\u0117gd\u017eioti ar bent jau nenaudoti ka\u017eko walseri\u0161ko. Savo tekstuose da\u017enai pasteb\u0117davau skolini\u0173 i\u0161 Walserio p\u0117dsak\u0173, ir dviem atvejais tai nebuvo p\u0117dsakai, ne, patys mano tekstai band\u0117 atkurti Walserio strukt\u016br\u0105 ir menin\u012f m\u0105stym\u0105. Nereikia n\u0117 sakyti, kad tie mano k\u016briniai buvo akivaizd\u017eiai niekingi ir juos teko sunaikinti, i\u0161trinant am\u017eiams ne tik i\u0161 kompiuterio, bet ir i\u0161 smegen\u0173 atminties. Man sunku atsispirti tokiai pagundai, tod\u0117l sugalvojau special\u0173 triuk\u0105: a\u0161 s\u0105moningai \u012f kai kuriuos savo tekstus \u012fterpiu walseri\u0161k\u0173 pos\u016bki\u0173 ar net vingi\u0173, bet kaip priemon\u0119, citat\u0105, panaudot\u0105 motyv\u0105, kaip kadaise klasikiniai kompozitoriai naudojo liaudies melodij\u0173 fragmentus, o d\u017eiazo muzikantai\u00a0\u2013 populiari\u0105 dain\u0105. Ties\u0105 sakant, \u0161iame tekste a\u0161 taip pat tai darau; tu tai jau seniai pasteb\u0117jai, brangusis skaitytojau. Ta\u010diau kalbu apie kai k\u0105 kita.<\/p>\n Turiu omenyje, kad R.\u00a0Walseris\u00a0\u2013 neabejotinai didis modernistas diletantas, kaip ir auk\u0161\u010diau min\u0117tieji. Nors ir \u010dia jis i\u0161siskiria. Walseris netur\u0117jo nuolatinio darbo, kaip O\u2019Brienas ir Kafka, ar net nuolatin\u0117s veiklos srities, kaip Svevo. Kur\u012f laik\u0105 dirbo klerku, bet ilgai nei\u0161tv\u0117r\u0117. Net ir tuo jis kitoks: Kafka svajojo i\u0161eiti i\u0161 darbo ir atsiduoti literat\u016brai, bet jam tai pavyko tik gyvenimo pabaigoje, o ir atsistatydino d\u0117l sveikatos b\u016bkl\u0117s. Jis buvo i\u0161skirtinai geras darbuotojas, jam neleido i\u0161eiti, toleravo visus kaprizus, tarp kuri\u0173 buvo ir tamsi aistra literat\u016brai. Walseris buvo nes\u0117kmingas klerkas, o Kafka\u00a0\u2013 s\u0117kmingas. Tai ir yra raktinis \u017eodis. Walseris i\u0161 nes\u0117km\u0117s\u00a0\u2013 kaip b\u016bdo organizuoti savo gyvenim\u0105 ir s\u0105mon\u0119\u00a0\u2013 suk\u016br\u0117 did\u012f men\u0105.<\/p>\n Tikras nevyk\u0117lis yra \u012fprat\u0119s i\u0161bandyti psichikos normos ribas\u00a0\u2013 pagunda ie\u0161koti visi\u0161kos nes\u0117km\u0117s prie\u017easties u\u017e j\u0173 yra stipri. Ir \u010dia mes gr\u012f\u017etame prie beprotyb\u0117s temos, atgal \u012f psichikos ligoni\u0173 \u012fstaigas Valdau ir Herisau. Walseris ten praleido 27 metus\u00a0\u2013 ne juokai, daugiau nei tre\u010ddal\u012f gyvenimo. Ties\u0105 sakant, tai buvo kitas gyvenimas, kuriame jis jau nebera\u0161\u0117, o tik klijavo d\u0117\u017ees, r\u016b\u0161iavo pupeles ir vaik\u0161tin\u0117jo\u00a0\u2013 kartais su savo patik\u0117tiniu Carlu Seeligu, o kartais vienas. Vienas jis ir mir\u0117, 1956-\u0173j\u0173 Kal\u0117d\u0173 dien\u0105, nukrit\u0119s \u012f snieg\u0105, b\u016bdamas 78-eri\u0173, vaik\u0161\u010diodamas. Yra garsus fotoreporta\u017eas apie tai\u00a0\u2013 nuostabi juoda fig\u016bra baltame fone, kair\u0117 ranka atmesta, nenugal\u0117ta galva pakelta veidu \u012f vir\u0161\u0173, nuskridusi skryb\u0117l\u0117 guli per metr\u0105 nuo k\u016bno, \u0161vie\u017eiame sniege ry\u0161k\u016bs p\u0117dsakai veda nuo m\u016bs\u0173 prie mirusiojo. Walserio k\u016bno nuotrauka tokia pat nepasiekiamai gra\u017ei, kaip ir jo proza. \u012e j\u0105 ne\u012fpai\u0161ysi m\u016bs\u0173 niekingo simbolizmo, ji visa pavir\u0161iuje, ji visa\u00a0\u2013 pavir\u0161ius. Mir\u0119s \u017emogus sniege\u00a0\u2013 ne daugiau ir ne ma\u017eiau.<\/p>\n Da\u017enai sakoma, kad velionio Walserio nuotrauka primena sniege gulin\u010dio mirusiojo vaizd\u0105 i\u0161 pirmojo jo romano \u201eTaneri\u0173 \u0161eima\u201c. Vis d\u0117lto paprastai aptariama ne mirties ir literat\u016bros, o gyvenimo ir literat\u016bros s\u0105saja. Jei eisime \u0161iuo gerai pramintu taku (Walseris niekada tokiais nevaik\u0161\u010diojo\u00a0\u2013 jis pats nusibr\u0117\u017e\u0117 savo keli\u0105 \u012f mirt\u012f), tai min\u0117tas pats geriausias i\u0161 jo trump\u0173 \u0161edevr\u0173 \u201eKleistas Tune\u201c (1907) yra idealus ra\u0161ytojo gyvenimo atspindys. Kleistas atvyksta \u012f Tun\u0105. Gyvena, vaik\u0161to, bando ra\u0161yti, kankinasi, balansuoja ant beprotyb\u0117s ribos, o kartais j\u0105 ir per\u017eengia, tada atvyksta sesuo ir j\u012f i\u0161ve\u017ea. Walseris taip pat gyveno Tune, vaik\u0161\u010diojo, band\u0117 ra\u0161yti, buvo ant beprotyb\u0117s ribos, o gal net ir u\u017e jos, tada atvyko sesuo ir i\u0161ve\u017e\u0117 j\u012f \u012f psichiatrijos ligonin\u0119 Valdau.<\/p>\n I\u0161 rus\u0173 kalbos vert\u0117 Kornelija Ragyt\u0117<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-4-2025%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Netoli Ciuricho gyvenantis straipsnio autorius negal\u0117jo nepapasakoti apie vien\u0105 keis\u010diausi\u0173 asmenybi\u0173 pasaulio literat\u016broje \u2013 \u0161veicar\u0173 ra\u0161ytoj\u0105 R. Walser\u012f. Kaip K. Kobrinui b\u016bdinga, pasitelkdamas vis\u0105 kult\u016bros istorijos ir asmenini\u0173 patir\u010di\u0173 arsenal\u0105, jis sprend\u017eia dar vieno \u201epami\u0161\u0117lio\u201c, vadinamo genijumi, lygt\u012f.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":39565,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[682,148,110,606],"tags":[363],"class_list":["post-39564","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2026-04","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-kultura-ir-istorija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Kirill Kobrin","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39564","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=39564"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39564\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":39566,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39564\/revisions\/39566"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/39565"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=39564"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=39564"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=39564"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}