Tipi\u0161kame n\u016bdienos pokalbyje nesunku pajusti akimirk\u0105, kai \u017emogus nustoja klausytis. Jo d\u0117mesys nukrypsta, atsakymas i\u0161spr\u016bsta pernelyg greitai, o \u017evilgsnis nuslysta link netoliese laukian\u010dio ekrano. Pa\u0161nekesys t\u0119siasi, ta\u010diau ka\u017ekas esminio jau prarasta. Mes kalbame daugiau nei bet kada anks\u010diau \u2013 per \u012fvairias platformas, \u012frenginius ir skaitmenin\u0117se erdv\u0117se. Ta\u010diau ar i\u0161 ties\u0173 klausom\u0117s vieni kit\u0173?<\/p>\n
\u0160iandien vie\u0161osios diskusijos da\u017eniausiai sutelktos \u012f kalb\u0117jim\u0105. Svarstant apie skaitmenin\u012f gyvenim\u0105 dominuoja keli klausimai: kas gali pasisakyti, k\u0105 reik\u0117t\u0173 reguliuoti ir ar \u017eod\u017eio laisvei kyla gr\u0117sm\u0117. Tai neabejotinai svarb\u016bs dalykai, ta\u010diau jie remiasi prielaida, kuri\u0105 apskritai retai nagrin\u0117jame: b\u016bti i\u0161girstam yra nat\u016brali kalb\u0117jimo pasekm\u0117.<\/p>\n
Senov\u0117s at\u0117nie\u010diai suprato, kad demokratiniam kalb\u0117jimui vienodai svarb\u016bs du dalykai: teis\u0117 kalb\u0117ti ir dr\u0105sa sakyti ties\u0105. Vis d\u0117lto abu \u0161ie idealai priklauso nuo dar vieno aspekto, kur\u012f at\u0117nie\u010diai retai \u012fvardydavo tiesiogiai, nes agoroje tai buvo savaime suprantama \u2013 nuo auditorijos, pasirengusios i\u0161 ties\u0173 priimti tai, kas sakoma. Kalb\u0117jimas ir klausymasis n\u0117ra konkuruojantys veiksmai. Tai dvi tos pa\u010dios pilietin\u0117s praktikos pus\u0117s, ir ne\u012fmanoma ginti vienos, neatsi\u017evelgiant \u012f kit\u0105.<\/p>\n
\u0160iandien dedame mil\u017eini\u0161kas pastangas kalb\u0117jimo teisei apsaugoti ir i\u0161pl\u0117sti, bet gerokai ma\u017eiau r\u016bpinam\u0117s tuo, kas vyksta kitoje pus\u0117je, \u2013 klausantis.<\/p>\n
KO I\u0160 TIKR\u0172J\u0172 REIKALAUJA KLAUSYMASIS<\/strong><\/p>\n Klausymasis n\u0117ra pasyvus u\u017esi\u0117mimas. Tai ne tik kalbos nebuvimas \u2013 taip pat tai nerei\u0161kia, kad tiesiog girdime tariamus \u017eod\u017eius. Tinkamai klausydamiesi \u012fsitraukiame \u012f kito \u017emogaus teigin\u012f kaip \u012f prasming\u0105 dalyk\u0105, tok\u012f, kur\u012f galima suprasti, interpretuoti ir \u012f j\u012f atsakyti, remiantis jam b\u016bdinga logika.<\/p>\n Filosofai \u0161itai vadina suvokimu \u2013 pasirengimu tiksliai priimti tai, kas buvo pasakyta, prie\u0161 reaguojant. Prakti\u0161kai tai rei\u0161kia, jog reikia pakankamai ilgai gilintis \u012f argument\u0105, kad j\u012f i\u0161 tikr\u0173j\u0173 suprastum, u\u017euot reagavus \u012f supaprastint\u0105 ar i\u0161kraipyt\u0105 jo versij\u0105. Vadinasi, atskirti, k\u0105 \u017emogus i\u0161 ties\u0173 pasak\u0117, nuo to, k\u0105 man\u0117me j\u012f tur\u0117jus omenyje. Tai rei\u0161kia traktuoti kalbant\u012fj\u012f kaip bendro dialogo dalyv\u012f, o ne kaip kli\u016bt\u012f, kuri\u0105 reikia \u012fveikti.<\/p>\n Taip elgtis sunkiau, nei atrodo. Mes link\u0119 klausytis tam, kad atsakytume, o ne tam, kad suprastume. Laukiame momento, kada gal\u0117sime paprie\u0161tarauti, ie\u0161kome argumento silpnosios vietos, progos i\u0161reik\u0161ti savo mint\u012f. Tai n\u0117ra klausymasis. Tai laukimas.<\/p>\n \u0160is skirtumas demokratiniame gyvenime nepaprastai svarbus. Kai pilie\u010diai reaguoja ne \u012f pa\u010dias prie\u0161ingas nuomones, o \u012f j\u0173 karikat\u016bras, vie\u0161osios diskusijos praranda geb\u0117jim\u0105 sukurti k\u0105 nors kita nei triuk\u0161m\u0105. Nesutarimas virsta spektakliu. Diskusija tampa teatru. O tikrojo \u012ftikinimo galimyb\u0117\u00a0\u2013 proga i\u0161 tikr\u0173j\u0173 pakeisti savo nuomon\u0119, atsi\u017evelgiant \u012f tai, k\u0105 pasak\u0117 kitas \u017emogus, \u2013 tyliai i\u0161nyksta.<\/p>\n SKAITMENIN\u0116 APLINKA APSUNKINA KLAUSYM\u0104SI<\/strong><\/p>\n Platformos, kuriose \u0161iandien vyksta did\u017eioji dalis vie\u0161\u0173 pokalbi\u0173, nebuvo kuriamos galvojant apie klausym\u0105si. Jos skirtos skatinti dalyvavim\u0105, o tai \u2013 visai kas kita.<\/p>\n \u012esitraukimas, kaip j\u012f vertina pagrindin\u0117s socialin\u0117s medijos platformos, rei\u0161kia paspaudimus, dalinim\u0105si, reakcijas ir praleist\u0105 laik\u0105. Pagal \u0161iuos rodiklius dalykai, sukeliantys stiprias emocijas \u2013 ypa\u010d pasipiktinim\u0105, pasiprie\u0161inim\u0105 bei moralin\u012f susir\u016bpinim\u0105, \u2013 paprastai pasiekia geriausi\u0173 rezultat\u0173. O \u0161tai turinys, skatinantis \u012fd\u0117miai apm\u0105styti, vertinamas gerokai pras\u010diau.<\/p>\n Taip formuojasi informacin\u0117 aplinka, sistemingai skatinanti b\u016btent tok\u012f bendravimo b\u016bd\u0105, kuris ma\u017eiausiai palankus nuo\u0161ird\u017eiam i\u0161klausymui: greit\u0105, kategori\u0161k\u0105, kupin\u0105 emocij\u0173 ir skirt\u0105 labiau reakcijai i\u0161provokuoti, nei atsakymui apm\u0105styti.<\/p>\n Pad\u0117t\u012f dar labiau apsunkina tai, kaip algoritmai mums pateikia turin\u012f. Retai kada susiduriame su argumentais, i\u0161d\u0117stytais visapusi\u0161kai, kaip juos pateikia j\u0173 autoriai, ir tame kontekste, kuriame jie buvo i\u0161sakyti. Vietoj to da\u017eniausiai matome fragmentus, ekrano nuotraukas, santraukas ar perfrazavimus \u2013 da\u017enai atrinktus b\u016btent tod\u0117l, kad juos lengva atmesti arba i\u0161juokti. Kitaip tariant, esame mokomi reaguoti \u012f karikat\u016bras. O karikat\u016broms nereikia klausytoj\u0173. Joms reikia reakcijos.<\/p>\n Pasekm\u0117s demokratiniam gyvenimui yra rimtos. Vie\u0161oji erdv\u0117, kurioje \u017emon\u0117s nuolat kalba, bet retai jau\u010diasi i\u0161 ties\u0173 i\u0161girsti, n\u0117ra sveika. Joje kaupiasi nusivylimas, vis stipriau laikomasi \u012fsikibus savo nuomon\u0117s, rasti bendr\u0105 pagrind\u0105, reikaling\u0105 kolektyviniams sprendimams priimti, tampa vis sunkiau. Tai n\u0117ra vien technologinis klausimas. Tai pilietin\u0117 problema. Ir jai reikia pilietinio atsako.<\/p>\n KAIP MOKYTI (IR PRAKTIKUOTI) KLAUSYM\u0104SI<\/strong><\/p>\n Gera \u017einia ta, kad klausymasis, skirtingai nei algoritm\u0173 formavimas, yra dalykas, kur\u012f galime tiesiogiai paveikti. Tai \u012fg\u016bdis, o \u012fg\u016bd\u017ei\u0173 galima i\u0161mokyti.<\/p>\n \u0160vietimo srityje tai rei\u0161kia, jog reikia kurti erdves, skirtas mokiniams s\u0105moningai lavinti geb\u0117jim\u0105 \u012fsisavinti informacij\u0105. Pavyzd\u017eiui, mokytojai gal\u0117t\u0173 rengti debatus, kuri\u0173 metu mokiniai, prie\u0161 pateikdami kriti\u0161k\u0105 nuomon\u0119, turi pakankamai ai\u0161kiai pakartoti oponento argument\u0105. Tokia praktika sukuria aplink\u0105, kurioje lygiavertis dalyvavimas yra ne atsitiktinis dalykas, bet strukt\u016brinis l\u016bkestis, ir nesutarimai vertinami kaip galimyb\u0117 suprasti, o ne laim\u0117ti.<\/p>\n Tos pa\u010dios taisykl\u0117s galioja ir u\u017e gyvos diskusijos rib\u0173. Mokiniams galima pasi\u016blyti paklausyti tinklalaid\u0117s, per\u017ei\u016br\u0117ti vaizdo \u012fra\u0161\u0105 arba perskaityti straipsn\u012f, turint vien\u0105 u\u017eduot\u012f: ar sugeb\u0117si teisingai paai\u0161kinti i\u0161d\u0117styt\u0105 argument\u0105, prie\u0161 nuspr\u0119sdamas, ar su juo sutinki?<\/p>\n Tai n\u0117ra vien klas\u0117s pratimai. Tai demokratinio gyvenimo repeticijos.<\/p>\n \u0160iuos \u012fpro\u010dius galima ugdyti ir u\u017e formaliojo \u0161vietimo rib\u0173. Prie\u0161 atsakydami \u012f k\u0105 nors, kas jus suerzina, stabtel\u0117kite pakankamai ilgai, kad paklaustum\u0117te sav\u0119s, ar tikrai supratote argument\u0105. Prie\u0161 kritikuodami koki\u0105 nors pozicij\u0105, pabandykite j\u0105 nusakyti taip, kad j\u0105 atpa\u017eint\u0173 jos \u0161alininkas. Atskirkite, k\u0105 \u017emogus pasak\u0117, nuo savo prielaid\u0173, kod\u0117l jis taip kalb\u0117jo. Tai nedideli poky\u010diai, ta\u010diau nuosekliai praktikuojami jie kei\u010dia bendravimo kokyb\u0119.<\/p>\n Demokratija, mokanti \u017emones vien laisvai reik\u0161ti savo nuomon\u0119, atliko tik pus\u0119 darbo. Senov\u0117s Graikijoje agora nebuvo scena. Tai buvo main\u0173 vieta. \u0160ios dvasios susigr\u0105\u017einimas \u2013 klas\u0117se, pokalbiuose bei skaitmenin\u0117se erdv\u0117se, kur \u0161iandien kartu gyvename, \u2013 prasideda nuo tylesnio ir sud\u0117tingesnio \u012fg\u016bd\u017eio \u2013 mokymosi i\u0161 tikr\u0173j\u0173 klausytis.<\/p>\n ————–<\/p>\n APIE AUTOR\u0118:<\/p>\n Sara Kells<\/strong> \u2013 humanitarini\u0173 moksl\u0173 d\u0117stytoja ir skaitmenin\u0117s kult\u016bros tyr\u0117ja, dirbanti Madrido IE universitete (Instituto de Empresa). Ji yra \u201eIE Digital Learning\u201c program\u0173 valdymo direktor\u0117 ir Humanitarini\u0173 moksl\u0173 fakulteto docent\u0117. Savo tekstuose bei vie\u0161uose pasisakymuose Sara Kells daugiausia nagrin\u0117ja skaitmenin\u0117s vie\u0161osios erdv\u0117s, demokratijos, dirbtinio intelekto, kritinio m\u0105stymo ir medij\u0173 ra\u0161tingumo temas.<\/p>\n Publikuojama i\u0161 \u201eThe Conversation\u201c (www.theconversation.com) pagal CC licencij\u0105\u00a0<\/p>\n I\u0161 angl\u0173 kalbos vert\u0117 Viktorija Sab<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Tipi\u0161kame n\u016bdienos pokalbyje nesunku pajusti akimirk\u0105, kai \u017emogus nustoja klausytis. Jo d\u0117mesys nukrypsta, atsakymas i\u0161spr\u016bsta pernelyg greitai, o \u017evilgsnis nuslysta link netoliese laukian\u010dio ekrano. Pa\u0161nekesys t\u0119siasi, ta\u010diau ka\u017ekas esminio jau prarasta. Mes kalbame daugiau nei bet kada anks\u010diau \u2013 per \u012fvairias platformas, \u012frenginius ir skaitmenin\u0117se erdv\u0117se. Ta\u010diau ar i\u0161 ties\u0173…<\/p>\n","protected":false},"author":1462,"featured_media":39483,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[682,622],"tags":[170],"class_list":["post-39482","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2026-04","category-e-publikacija","tag-kultura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Sara Kells","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39482","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1462"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=39482"}],"version-history":[{"count":3,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39482\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":39488,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/39482\/revisions\/39488"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/39483"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=39482"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=39482"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=39482"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}