![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/busiu-uz-1-2-3.jpg\")
B\u016bsiu u\u017e 1. 2.. 3…, 2022. Aliejus, drob\u0117, 90 \u00d7 120 cm<\/p><\/div>\n
MOTYVACIJOS KAL\u0116JIMAS<\/p>\n
M.\u00a0Daujoto tapyba gimsta ne i\u0161 noro pasakoti istorijas, o i\u0161 poreikio fiksuoti b\u016bsenas\u00a0\u2013 frag\u00admentus, kuriuose n\u0117ra veik\u0117j\u0173, bet jau\u010diama j\u0173 buvimo aura. Persona\u017eas tarsi pasitraukia u\u017e kadro, palikdamas tik savo kvap\u0105, \u0161ilum\u0105, \u0161e\u0161\u0117l\u012f. Paveikslas tampa ne langeliu \u012f pasaul\u012f, bet liku\u010diu\u00a0\u2013 antip\u0117dsaku, kaip pavadintas vienas jo k\u016brini\u0173, liudijan\u010diu: viskas jau \u012fvyko, ka\u017ekas buvo \u010dia, bet dabar nieko n\u0117ra. Daujotas nevaizduoja \u017emoni\u0173 ne tod\u0117l, kad \u0161i\u0173 vengt\u0173, bet d\u0117l to, kad j\u0173 esat\u012f perteikia objektai\u00a0\u2013 med\u017eiai, k\u0117d\u0117s, stalai, \u0161viesos dry\u017eiai, metaliniai vamzd\u017eiai ar tyliai grindiniu \u0161liau\u017eiantys \u0161e\u0161\u0117liai.<\/p>\n
![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/Islindes-pakvepuoti-316x500.jpg\")
I\u0161lind\u0119s pakv\u0117puoti, 2023. Aliejus, drob\u0117, 140 \u00d7 90 cm<\/p><\/div>\n
\u0160is pasirinkimas nei\u0161vengiamai siejasi su dailininko jautrumu aplinkai, kuri tampa veiksmo vieta… be veiksmo. Paveikslas \u201eJeigu b\u016bsi geras\u201c, nutapytas buvusiame Luki\u0161ki\u0173 kal\u0117jime, \u012f kur\u012f menininkas kasdien eina dirbti, yra stiprus pavyzdys, kaip erdv\u0117 sugeria istorijas. K\u016brinyje n\u0117ra \u017emogaus, bet jis kalba apie buvusi\u0105 kontrol\u0119, rutin\u0105, kuri\u0105 lau\u017eo beton\u0105 prakalusios \u017eol\u0117s kuok\u0161tas ir nuo grot\u0173 kampu krentanti \u0161viesa. Tapyba \u010dia ne atkuria naratyv\u0105, bet fiksuoja emocin\u0119 \u012ftamp\u0105\u00a0\u2013 Daujotas sustabdo akimirk\u0105, kuri\u0105 sunku \u012fvardyti, bet lengva pajusti.<\/p>\n
Menininko motyvacija kurti kyla i\u0161 impulsyvaus reagavimo \u012f aplink\u0105: i\u0161 vaizdo, kuris u\u017ekabina, \u0161viesos pluo\u0161to, kuris sustabdo, daikto, tampan\u010dio daugiau nei tik objektu. Kaip sako pats autorius, da\u017enai nutapomas b\u016btent tas momentas, kai ka\u017ekas \u201eu\u017estringa galvoje\u201c: matytas dur\u0173 fragmentas, senas kilimas, keistai \u012flink\u0119s stalas ar netgi restorano durys, u\u017e kuri\u0173 laukta i\u0161\u0117jimo \u012f scen\u0105. \u201e\u017dara\u201c\u00a0\u2013 vienas paveiksl\u0173, kuris vaizduoja tas sunkias metalines duris su masyviais var\u017etais. \u017di\u016brovui jos gali atrodyti kaip alegorija, metafizinis simbolis, ta\u010diau realyb\u0117je tai buvo Panev\u0117\u017eio koncertin\u0117s u\u017eeigos durys. Ir \u010dia slypi Daujoto siekis\u00a0\u2013 ne perteikti tikrov\u0119, o j\u0105 suaktyvinti: leisti \u017ei\u016brovui pasiklysti tarp to, k\u0105 \u017eino ir k\u0105 jau\u010dia. Daujotas prisipa\u017e\u012fsta, jog tapo ne i\u0161 vaizduot\u0117s, o i\u0161 tikrov\u0117s, i\u0161 fotografijos, kuri tampa jam atminties raktu. Tapant i\u0161 atminties, pasak jo, paveikslai b\u016bna silpnesni\u00a0\u2013 ry\u0161ys su objektu tarsi i\u0161bluk\u0119s, forma praradusi a\u0161trum\u0105. Jam svarbu matyti ir atpa\u017einti pirmin\u012f post\u016bm\u012f\u00a0\u2013 net jei tai tik \u0161viesa ar fakt\u016bra. Tai ne koncepcinis pasirinkimas, o jautrus sav\u0119s pa\u017einimas: \u201eNeprievartauju sav\u0119s\u00a0\u2013 tapau tai, kas pagauna\u201c,\u00a0\u2013 komentuoja autorius.<\/p>\n
Motyvacija kurti yra neatsiejamai susipynusi su muzika\u00a0\u2013 ne tiek su konkre\u010diu jos turiniu, kiek su b\u016bsenomis, kurias muzika su\u017eadina. Daujotas groja keliose grup\u0117se, koncertuoja, o intensyvus vasaros turas, kai per dvi savaites sureng\u0117 trylika koncert\u0173, v\u0117l pakurst\u0117 (laikinai?) pamir\u0161t\u0105 (?) poreik\u012f tapyti. Dailininkas pamena: atminty i\u0161saugoj\u0119s i\u0161girst\u0105 tyl\u0105, kuomet akys u\u017ekliuvo u\u017e \u201epudros spalvos saul\u0117lyd\u017eio\u201c, v\u0117liau Vilniuje pris\u0117do prie drob\u0117s. Ne tod\u0117l, kad reik\u0117jo, bet tod\u0117l, kad nor\u0117josi i\u0161reik\u0161ti t\u0105<\/em> b\u016bsen\u0105.<\/p>\n \u201eKod\u0117l mano paveiksluose n\u0117ra \u017emoni\u0173?\u00a0\u2013 klausia ir pats atsako:\u00a0\u2013 Gal tod\u0117l, kad tapyba ne reprezentacija, o refleksija.\u201c Objektai lieka, kai \u017emogus dingsta. Daikt\u0173, artefakt\u0173 buvimas tampa tikresnis nei paties veik\u0117jo vaizdas. Net kelto kajut\u0117je, pavaizduotoje k\u016brinyje \u201eLaukimas\u201c, n\u0117ra \u017emogaus\u00a0\u2013 tik erdv\u0117, laukianti keleivio, joje atplauksian\u010dio. Metafizika? Veikiau l\u016bkes\u010dio \u012felektrinta tu\u0161tuma. Toks ir yra Daujoto pasaulis\u00a0\u2013 tylus, \u012ftemptas, alsuojantis faktais neperteikiama istorija. Tapymas jam\u00a0\u2013 tai pokalbis ne su \u017ei\u016brovu, o su savimi, da\u017enai be \u017eod\u017ei\u0173\u00a0\u2013 formomis, spalvomis, ton\u0173 vibracijomis.<\/p>\n Pasak dailininko, paveikslas gimsta klausant muzikos, b\u016bnant vienam, stebint, kaip nuo ka\u017eko<\/em> krinta ar i\u0161 ka\u017ekur atsiranda \u0161e\u0161\u0117lis. Tai n\u0117ra b\u016btinas, s\u0105moningas, bema\u017e etiudinis, \u012fprastas k\u016brimo procesas, o labiau buvimo forma. B\u016btent tod\u0117l tie darbai prabyla\u00a0\u2013 jie nesistengia pasakyti, tiesiog egzistuoja. Tai skatina autori\u0173 ne kurti men\u0105, o ie\u0161koti sav\u0119s kintan\u010diame pasaulyje, kuris nyksta ir vis sugr\u012f\u017eta tada, kai jo tikrai prireikia.<\/p>\n Naivumas, 2021. Aliejus, drob\u0117, 77 \u00d7 60 cm<\/p><\/div>\n KONSERVATYVI FORMA\u00a0\u2013 \u0160IUOLAIKIN\u0116 \u012eTAMPA<\/p>\n Daujoto tapyba i\u0161 pirmo \u017evilgsnio atrodo kaip nuosaikios, netgi kiek senamadi\u0161kos estetikos pavyzdys. Tapybos pavir\u0161iai tvarkingi, koloritas sant\u016brus: dominuoja tamsokos, neutralios spalvos, nedidelis ton\u0173 diapazonas, vietomis \u0161m\u0117steli fakt\u016bra. Pot\u0117piai da\u017enai glotn\u016bs, sluoksniuoti, j\u0173 dinamika minimali, da\u017enai \u017evilgsnis u\u017ekli\u016bva u\u017e \u0161viesoje sufokusuoto objekto ir tarsi bereik\u0161mio fono. \u0160iuolaikinis barokas? Saky\u010diau taip, jei \u0161viesotamsa b\u016bt\u0173 \u012fsp\u016bdingesn\u0117. Bet autorius tiesiog kuria vaizdin\u012f ir jam nereikia istorini\u0173 tapybos konotacij\u0173.<\/p>\n Ar \u0161i konservatyvi technika yra s\u0105moninga strategija (\u201eK\u0105, po velni\u0173, tai rei\u0161kia, k\u0105 \u0161is objektas \u010dia veikia?\u201c), kuri\u0105 Daujoto darbuose atskleid\u017eia ne formos dramati\u0161kumas, bet flegmati\u0161ko, melancholi\u0161ko turinio klodai? Sunku \u012f\u017evelgti nor\u0105 pramu\u0161ti sien\u0105, ambicijas \u201enulau\u017eti\u201c buvusios ar esamos kartos tapybin\u012f kod\u0105. Na ir velniop, tariau sau: tu\u0161ti interjerai, tyl\u016bs daiktai, detal\u0117s i\u0161 kasdienyb\u0117s\u00a0\u2013 viskas pateikiama tarsi per filtr\u0105, slepiant\u012f, o ne atveriant\u012f. Taip dailininkas i\u0161naudoja \u012fprastas menines priemones \u0161iuolaikin\u0117s postnerimo kartos artikuliacijai (atrodo, nerimas autori\u0173 visgi kankina).<\/p>\n Nesiruo\u0161iu moralizuoti, tiesiog primenu gerbiamam skaitytojui, jog tradicin\u0117 tapyba (pa\u017einta, patikrinta, \u017einov\u0173 bei eilini\u0173 aukcion\u0173 pirk\u0117j\u0173 mas\u0117s akredituota tapyba), akademiniais \u017eod\u017eiais tariant,\u00a0\u2013 tai k\u016brybos sritis, kurioje estetinis idealas nuolat kei\u010diasi kartu su formos samprata, ta\u010diau ji vis tiek remiasi atpa\u017e\u012fstama tradicija. Joje galima matyti ankstesni\u0173 laik\u0173 strukt\u016bras, \u012ftakas, motyvus ir temos variacijas. Man imponuoja, kad Mantas nem\u0117gsta \u201enepa\u017e\u012fstamo\u201c\u00a0\u2013 to, kas gali sujaukti prie\u017easties ir pasekm\u0117s tvark\u0105. K\u016brinys jam neatsiejamas nuo patyrimo \u201emomento\u201c, kur\u012f jis stengiasi savaip \u012fprasminti\u00a0\u2013 d\u0117l to ir imasi eksperiment\u0173. Juk tradicija nubr\u0117\u017eia meno ribas. Kai pabandai ap\u010diuopti, ji i\u0161byra tarsi pro siet\u0105, o tai, kas lieka, yra m\u016bs\u0173 interpretacija, taip nuvalkiotos ir neken\u010diamos \u201egro\u017eio\u201c s\u0105vokos pakartojimas. Tradicij\u0105 reikia vertinti laisvai ir lengvai, jei norite\u00a0\u2013 ilgesingai, bet principingai. Ar Manto paveikslai gra\u017e\u016bs? Ne, ir a\u010di\u016b Dievui. Pra\u0117jus kelioms savait\u0117ms po m\u016bs\u0173 interviu vis dar galvoju apie juos. Tai visai neblogai \u0161iame slystan\u010diame \u012f kelkra\u0161\u010dius pasaulyje. Priversti dailinink\u0105 tur\u0117ti nuostatas, u\u017etais\u0105, kalibr\u0105, misij\u0105, vizij\u0105 ir kt.\u00a0\u2013 tapyti vienaip ar kitaip\u00a0\u2013 b\u016bt\u0173, atleiskite, nonsensas. Mantas tapo tai, kas yra, ir tik tada, kai jis pamato ir \u012fvertina kaip svarb\u0173 rei\u0161kin\u012f\u00a0\u2013 ypating\u0105 bent jau t\u0105 i\u0161gyvent\u0105 akimirk\u0105 d\u00e9j\u00e0 vu<\/em>\u00a0\u2013 pana\u0161u, tie laiko tarpsniai kartojasi. Nuolat gr\u012f\u017eta, vos menininkui per\u017eengus dirbtuvi\u0173 slenkst\u012f. Freudas ir Jungas \u0161iuo klausimu bej\u0117giai, Schopenhaueris\u00a0\u2013 pernelyg didelis nihilistas, o \u012f heidegeri\u0161k\u0105 ar \u0161liogeri\u0161k\u0105 ontologin\u012f horizont\u0105, netgi mitin\u012f skandinavi\u0161k\u0105 utgard\u0105 ir mitgard\u0105 (sav\u0105 ir svetim\u0105 teritorij\u0105) menininkui, regis, nusispjauti. Nelyg po kokybi\u0161ko cigaro. Postmodernizmo ar dabartiniai filosofai menininko veikiausiai taip pat nedomina. \u201ePo piet\u0173 eisiu repetuoti su grupe\u201c,\u00a0\u2013 \u0161tai atsakymas, kod\u0117l Manto tapyba tokia fragmenti\u0161ka. Ji segmentuota: sav\u0119s (pa)dalijimas skirtingoms veikloms\u00a0\u2013 muzikai, tapybai, kasdienybei\u00a0\u2013 ir nuolatinis kursavimas tarp j\u0173 neleid\u017eia susiformuoti vientisai pasakojimo strukt\u016brai, tod\u0117l k\u016briniai tampa momentini\u0173 b\u016bsen\u0173 fiksacijomis. M\u016bs\u0173 interviu tetruko vienuolika minu\u010di\u0173, daugiau laiko praleidau ap\u017ei\u016brin\u0117damas paveikslus bei liesdamas (kai \u0161eimininkas nemat\u0117) jo gitaras.<\/p>\n I\u0161vada\u00a0\u2013 net ir nenor\u0117damas Daujotas kartoja mantr\u0105: \u201eSenas naujas pasaulis, senas naujas C\u00e9zanne\u02bcas.\u201c Juk vaizduodamas daiktus gyvena j\u0173 gyvenim\u0105, objektai regisi tikresni nei \u017emon\u0117s: sugeria, bet nieko nei\u0161sako, reikia mok\u0117ti juos prakalbinti. Toji leksika bus kitokia nei \u017emogaus\u00a0\u2013 nat\u016brali: kiek gauta, per ilg\u0105 laik\u0105 sugerta, tiek ir bus atiduota pavir\u0161iaus \u017eym\u0117mis. K\u016brinys nesidangsto gestais, kauk\u0117mis, poza. Jis egzistuoja ir kaip toks, ir kiek mes suteikiame jam prasm\u0117s. Heideggeris toks pats senas ir nepajudinamas kaip ir molbertas, kaip ir sezani\u0161kasis pasaulis, kuomet prasm\u0117 sutampa su forma, o i\u0161or\u0117 kalba apie turin\u012f.<\/p>\n Jeigu b\u016bsi geras, 2021. Aliejus, drob\u0117, 100 \u00d7 120 cm<\/p><\/div> Nuskandinau save, kad gal\u0117\u010diau gyventi po vandeniu, 2024. Aliejus, drob\u0117, 80 \u00d7 50 cm<\/p><\/div>\n INTERJERAI IR EKSTERJERAI: TU\u0160\u010cIOSIOS ARCHITEKT\u016aROS ESTETIKA<\/p>\n Vienas ry\u0161kiausi\u0173 Daujoto k\u016brybos bruo\u017e\u0173\u00a0\u2013 geb\u0117jimas gyv\u016bnuose ir net daiktuose \u012f\u017evelgti psichologines b\u016bsenas. Kaip jau min\u0117jau, jis nenaudoja \u017emogaus fig\u016bros kaip reprezentacijos formos\u00a0\u2013 jo darbuose siluetas da\u017eniausiai i\u0161nyksta, palikdamas tik savo buvimo \u017eenklus: pusiau pravir\u0173 dur\u0173 tarp\u0105, nubr\u0117\u017et\u0105 \u0161e\u0161\u0117l\u012f, ind\u0105 ant stalo, \u0161viesos dry\u017e\u012f ant grind\u0173. Daiktai tampa savoti\u0161kais sielos pakaitalais\u00a0\u2013 j\u0173 egzistavimas erdv\u0117je liudija apie asmens buvim\u0105. Tai n\u0117ra banalus simbolizmas\u00a0\u2013 prie\u0161ingai, \u0161ie motyvai yra tarsi sapno fragmentai, kylantys i\u0161 pas\u0105mon\u0117s, atsiminim\u0173, nuovargio, apatijos. Toks \u017evilgsnis \u012f objekt\u0105 turi artimesni\u0173 s\u0105saj\u0173 su Edwardo Hopperio ar Ren\u00e9 Magritte\u2019o k\u016bryba (tarp Lietuvos tapytoj\u0173 lygin\u010diau M.\u00a0Daujoto darbus su Lino Jusionio, Lino Liandzbergio, Palemono Janonio ir Kristinos Asinus drob\u0117mis). Ta\u010diau Daujotas nepataikauja melancholijai\u00a0\u2013 jo k\u016briniai neeksploatuoja nostalgijos, o konstruoja trapias refleksines strukt\u016bras, kurios bemat sugri\u016bna, bandant jas perprasti. Tai absoliutaus atsipalaidavimo b\u016bsena, tarsi leistum k\u016briniui rinktis siu\u017eet\u0105\u00a0\u2013 savoti\u0161kas dirbtuvi\u0173 Tvin Pyksas.<\/p>\n Menininkas da\u017enai tapo interjero ar eksterjero fragmentus\u00a0\u2013 langus, duris, sien\u0173 \u0161e\u0161\u0117lius, grind\u0173 tekst\u016bras. \u0160ie elementai tarnauja ne kaip fonas, bet kaip psichologin\u0117 erdv\u0117. Menininkas nekuria \u012fvyki\u0173 sekos, prie\u0161ingai\u00a0\u2013 u\u017efiksuoja akimirk\u0105, kai \u201eniekas nevyksta\u201c, ta\u010diau tu\u0161tumos intensyvumas pasiekia auk\u0161\u010diausi\u0105 ta\u0161k\u0105. \u0160viesos \u0161altinis paveiksluose da\u017enai neidentifikuojamas\u00a0\u2013 \u0161viesa sklinda tarsi i\u0161 niekur, ji n\u0117ra nei reali, nei dirbtin\u0117. Sakytum, vidinis ap\u0161vietimas, kylantis i\u0161 paties paveikslo kaip s\u0105mon\u0117s lauko. Tokia \u0161viesos manipuliacija primena toki\u0173 meninink\u0173 kaip Mitchellas Johnsonas ar Fairfieldas Porteris kompozicinius sprendimus, kur spalva tampa \u0161viesos ne\u0161\u0117ja, o ne informacijos iliustracija. Daujotas da\u017eniausiai koncentruojasi \u012f architekt\u016brinius motyvus\u00a0\u2013 laiptines, lang\u0173 r\u0117mus, radiatorius, dur\u0173 rankenas\u00a0\u2013 veikiausiai \u012f tai, k\u0105 gali paliesti. \u0160ie u\u017edaros, be\u017emog\u0117s erdv\u0117s priklausiniai kuria neb\u016bties pasaul\u012f kaip meditacin\u0119 b\u016bsen\u0105. V\u0117lesniuose cikluose \u012f k\u016brinius ima skverbtis gyvesni, net siurrealistiniai elementai\u00a0\u2013 neidentifikuoti mechanizmai, gamtos peiza\u017e\u0173 fragmentai. Evoliucionuodamas ir pl\u0117sdamas tem\u0173 spektr\u0105, menininkas neatsisako savo metodi\u0161ko \u017evilgsnio, bet praturtina j\u012f naujomis formomis. Objektas lieka ta pa\u010dia metafora, bet \u012fgyja dar daugiau sluoksni\u0173, per\u017eengdamas vien buities lygmen\u012f.<\/p>\n SPALVA\u00a0\u2013 NE B\u016aSENA<\/p>\n Vienas ry\u0161kiausi\u0173 aspekt\u0173 Daujoto tapyboje\u00a0\u2013 subtilus, bet konceptualiai taupus spalvos naudojimas. Skirtingai nei ekspresionistai, jis neie\u0161ko intensyvaus kolorito. Jo palet\u0117 sant\u016bri, bet niuansuota. Balta da\u017enai mai\u0161oma su kitomis sukuriant fonui rausvus, pilk\u0161vus, gelsvus tonus. Tai ne tiek estetinis pasirinkimas, kiek s\u0105moninga turinio vakuumo i\u0161rai\u0161ka\u00a0\u2013 spalva veikia ne kaip nuotaikos indikatorius, o kaip vibracijos da\u017enis, triuk\u0161mas. Jo paveikslai ne \u0161aukia, o \u0161nab\u017eda\u00a0\u2013 j\u0173 \u0161iluma da\u017enai yra apgaul\u0117, u\u017e kurios slypi vidin\u0117 disharmonija, \u0161iuolaikinio \u017emogaus b\u016bties defragmentacija. Tai galima vadinti \u201eoptine psichologija\u201c\u00a0\u2013 kai \u017evilgsnis fiksuoja pavir\u0161i\u0173, bet emocijai perskrosti jo neleid\u017eia. Frustracija \u010dia tampa ne tik tema, bet ir veikimo principu\u00a0\u2013 \u017ei\u016brovas nuolat vedamas prie slenks\u010dio, bet ne\u012fleid\u017eiamas vidun. Paveiksluose jau\u010diamas pusiausvyros l\u016bkestis, ta\u010diau, geriau \u012fsi\u017ei\u016br\u0117jus, paai\u0161k\u0117ja, kad ji t\u0117ra iliuzija\u00a0\u2013 anapus i\u0161siilgto estetinio balanso slypi ateitis. Neai\u0161kumas, atid\u0117tas veiksmas, i\u0161bluk\u0119s pasakojimas\u00a0\u2013 visa tai kuria nuolatin\u0117s vidin\u0117s trinties jausen\u0105, kuri n\u0117ra ai\u0161kiai i\u0161sakyta, kaupiasi lyg spaudimas m\u016bs\u0173 asmeninio burbulo barokameroje. Susierzinimas taip tampa emociniu fonu\u00a0\u2013 ne akivaizd\u017eiu, ta\u010diau neatskiriamu kiekvienos drob\u0117s pavir\u0161iaus sluoksniu. Naujausiuose darbuose pastebimas ne\u017eymus, bet esminis pokytis\u00a0\u2013 spalvin\u0117 gama tams\u0117ja, formos a\u0161tr\u0117ja, o kompozicijos vis labiau strukt\u016bruotos. Anks\u010diau Daujoto paveikslai buvo tarsi laiko atkarpos, o dabar jie primena mentalines dioramas, kuriose daikt\u0173 tvarka yra turinio \u0161ifras. Menininkas nesibla\u0161ko\u00a0\u2013 jis laikosi savo formuojamos kalbos, bet j\u0105 pildo naujienomis, \u017eengia vis dr\u0105siau, juolab nepataikaudamas madai, publikos skoniui. Tapytojas yra erdv\u0117s tyrin\u0117tojas, tylos dramaturgas, vaizdo architektas. Jo k\u016bryba remiasi ne pavir\u0161iaus efektu, bet vidine logika. Tai tapyba, kuri neprimeta vert\u0117s, normos, dogmos, moral\u0117s, estetini\u0173 norm\u0173. Ne ai\u0161kina, o sukelia nuojaut\u0105. Ne i\u0161ry\u0161kina, o suglumina. Galvoji: kur a\u0161 tai ma\u010diau?<\/p>\n Man regis, Daujotas \u017evelgia \u012f tapyb\u0105 ne tik kaip \u012f vaizdin\u0119 praktik\u0105, bet ir kaip \u012f fizikin\u012f rei\u0161kin\u012f. Jam svarbu ne vien tai, kas vaizduojama, bet ir kaip drob\u0117 reaguoja \u012f teptuk\u0105, kaip ji \u012fsitempia, vibruoja. Jo k\u016brini\u0173 \u201etekstai\u201c, pavadinimai atskleid\u017eia menininko susidom\u0117jim\u0105 m\u016bs\u0173\u00a0\u2013 potenciali\u0173 \u017ei\u016brov\u0173\u00a0\u2013 mestel\u0117to \u017evilgsnio dinamika, refleksijos ir rezonanso galimyb\u0117mis. Tokiu atveju drob\u0117, man rodos, tur\u0117t\u0173 tapti ne tik vaizdo, bet ir energijos perdavimo lauku. Toks po\u017ei\u016bris \u012f paveiksl\u0105\u00a0\u2013 kaip \u012f jautr\u0173, besiformuojant\u012f k\u016bn\u0105\u00a0\u2013 yra i\u0161rai\u0161kingas ir i\u0161ple\u010dia dailininko k\u016brybos apr\u0117pt\u012f u\u017e \u012fprastini\u0173 tapybos galimybi\u0173. \u0160i teorin\u0117 a\u0161is leid\u017eia \u017evelgti \u012f kiekvien\u0105 jo darb\u0105 ne tik kaip \u012f vaizd\u0105, bet kaip \u012f \u012fvyk\u012f (kurio galb\u016bt dar reikia sulaukti). Kaip pasteb\u0117ta kritiniuose tekstuose, Lietuvos menininkai\u00a0\u2013 vis dar \u201ejaunieji\u201c\u00a0\u2013 da\u017enai s\u0105moningai ar neatsitiktinai orientuojasi \u012f vadinam\u0105j\u012f eurostandart\u0105\u00a0\u2013 t.\u00a0y. globalizuot\u0105 vizualin\u0119 kalb\u0105, \u012fkv\u0117pt\u0105 Gerhardo Richterio ar Luco Tuymanso, Marlene\u2019\u0117s Dumas k\u016brybos. Daujotas \u0161iame \u201elombarde\u201c nedalyvauja, nieko nekopijuoja\u00a0\u2013 tiesiog perima m\u016bs\u0173 epochos atavistin\u012f sluoksni\u0161kum\u0105, kur\u012f pritaiko prie savos, l\u0117tos, meditacin\u0117s k\u016brybin\u0117s strukt\u016bros. Pagal tapybos stili\u0173 Mant\u0105 priskir\u010diau brit\u0173 roko grup\u0117s \u201eJoy Division\u201c formatui. Tai tylus mai\u0161tas prie\u0161 perteklin\u012f \u0161iuolaikinio meno ekshibicionizm\u0105. Autorius nekuria manifest\u0173, bet rodo, kaip \u012fmanoma i\u0161laikyti tapyb\u0105 aktuali\u0105 net XXI\u00a0a. vizualinio triuk\u0161mo fone.<\/p>\n![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/Naivumas-397x500.jpg\")
![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/jeigu-busi-labai-geras.jpg\")
![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/Nuskandinau-save-kad-galeciau-gyventi-po-vandeniu-305x500.jpg\")
![\"\"\/](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/antipedsackus.jpg\")
<\/a> <\/div> <\/div>