![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2026\/01\/Friedrich_Nietzsche_RP-P-1952-463_red_3-378x500.jpg\")
Hansas Olde Friedrichas Nietzsche’\u0117, 1899. Rai\u017einys, 16,9 \u00d7 12,5 cm. Publikuojama pagal PD licencij\u0105<\/p><\/div>\n
I<\/h6>\n
Kalbant apie Nietzsche’\u0117s estetik\u0105 ar meno filosofij\u0105, reik\u0117t\u0173 kalb\u0117ti ne vien apie jo tekstus, kuriuose jis d\u0117st\u0117 savo mintis apie men\u0105, bet ir apie paties Nietzsche’\u0117s egzistencij\u0105 ir likim\u0105. Nors savo ankstyvajame veikale \u201eTragedijos gimimas i\u0161 muzikos dvasios\u201c (1872) jis tarsi ir pateikia savo meno prigimties supratim\u0105 ir kritikuoja tuometin\u0119 kult\u016br\u0105, jo mintys meno at\u017evilgiu vyst\u0117si toliau, o meno reik\u0161m\u0117 jo gyvenimui tolyd\u017eio tik did\u0117jo. \u0160iandien Nietzsche’\u0117s filosofija, jos patosas apie epochos l\u016b\u017e\u012f ir diding\u0105 ateit\u012f gali veikiau kelti skeps\u012f, negu \u012fkv\u0117pti, o jo paties likimas, lyg kokia paradigmin\u0117 grimasa, lemtingu b\u016bdu per\u0161asi \u012f paraleles su XX\u2013XXI\u00a0a. istorijos katastrofomis. \u201eDievo mirties\u201c intendantas, metafizikos ir tiesos pabaigos proklamatorius, vis\u0173 vertybi\u0173 perkainotojas, nihilizmo \u0161auklys ir ant\u017emogio, valdomo valios galiai aistros, agentas, Nietzsche’\u0117, kaip pats save pavadino, tapo dinamitu, i\u0161sprogdinusiu sen\u0105sias pasaulio ir \u017emogi\u0161kojo gyvenimo supratimo strukt\u016bras. Save jis vadino pirmuoju tikru Europos nihilistu, kuris pats savo k\u016bnu ir siela nihilizm\u0105 i\u0161gyveno iki galo. Ir nors sprogstamoji med\u017eiaga nebuvo vien jo paties i\u0161radimas, o veikiau Ap\u0161vietos id\u0117j\u0173 bei modernizmo naujovi\u0173 sprogstamojo kokteilio mi\u0161inys, skeveldros, vaizd\u017eiai kalbant, kliud\u0117 ir pat\u012f sprogdintoj\u0105. Po 1888\u00a0m. pabaigoje Turine nutikusio nervinio kolapso filosofo gyvenimas radikaliai pasikeit\u0117, Nietzsche’\u0117 nugrimzdo \u012f \u201edvasin\u0119 nakt\u012f\u201c (geistige Umnachtung<\/em>) ir \u0161is paskutinis etapas, truk\u0119s kiek daugiau nei de\u0161imtmet\u012f, suk\u0117l\u0117 beveik liguist\u0105 susidom\u0117jim\u0105 jo tekstais, kokio, beje, jam itin tr\u016bko s\u0105moningos k\u016brybos laikotarpiu, ir tapo jo staigaus i\u0161gars\u0117jimo prie\u017eastimi, nors nieko filosofi\u0161kai reik\u0161mingo daugiau nebuvo para\u0161yta ar sukurta (jei nesileisime \u012f Nietzsche’\u0117s sesers intelektinio palikimo manipuliacijas). Ta\u010diau \u017evelgiant \u012f Nietzsche’\u0117s gyvenim\u0105 ir darbus XX\u00a0a. istorijos kontekste, \u0161is paskutinis naujos epochos \u0161auklio etapas lemtingas ne vien d\u0117l suveikusio nesuprasto genijaus stereotipo, kai kokia nors pabaiga virsta\u00a0tarsi genialumo antspaudu ir pripa\u017einimas tampa nei\u0161vengiamas. Nors \u010dia kalbame ne apie fizin\u0119 filosofo mirt\u012f, visgi jo i\u0161prot\u0117jimas arba, neutraliau pavadinus, persik\u0117limas \u012f visi\u0161kai kitoki\u0105, \u012fprastai \u201esveikai\u201c s\u0105monei neprieinam\u0105 ir nekomunikuojam\u0105 egzistencin\u0119 dimensij\u0105 gali pasirodyti kaip i\u0161sigim\u0119s savo paties id\u0117j\u0173 i\u0161sipildymas. Vienas artimiausi\u0173 ir Nietzsch\u0119 tuo metu globojusi\u0173 draug\u0173, teologas Johanas Francas Overbeckas apie \u0161\u012f laik\u0105 pasakoja, kad Nietzsche’\u0117 momentais \u012fkrisdav\u0119s \u012f tarsi aps\u0117dimo b\u016bsenas, neretai lydimas ir fizinio skausmo priepuoli\u0173: imdavo baubian\u010diai dainuoti, siaut\u0117ti prie pianino (reikia pasakyti, kad jis buvo gana gerai muzikaliai i\u0161prus\u0119s, ankstyvuoju laikotarpiu \u017eav\u0117josi Richardu Wagneriu ir pats k\u016br\u0117 muzik\u0105), \u0161\u016bk\u010dioti min\u010di\u0173 fragmentus i\u0161 savo paskutini\u0173j\u0173 filosofini\u0173 veikal\u0173, kartais \u017eemu dusliu balsu \u0161vok\u0161ti keistai ai\u0161keriagi\u0161kus ir nesuvokiamai bauginan\u010dius dalykus apie save kaip mirusio Dievo \u012fp\u0117din\u012f. 1900\u00a0m. Nietzsche’\u0117 mir\u0117. Prasid\u0117jo XX\u00a0a., nauja era, visai ne tokia, kokios tik\u0117josi ir koki\u0105 prana\u0161avo poetas ir filosofas, era, kurios tamsos mastas, kaip liudija dabartin\u0117s globalios vystymosi dominant\u0117s ir ry\u0161kiausi\u0173 galios atstov\u0173 vaidmuo \u0161iuose procesuose, ko gero, liko iki galo nesuvoktos.<\/p>\n Nietzsche’\u0117s k\u016bryb\u0105 ir likim\u0105, i\u0161sivaduojant i\u0161 \u201eDievo\u201c \u012ftakos sfer\u0173, ne be pagrindo galime laikyti\u00a0teatrali\u0161ka epochos l\u016b\u017eio inscenizacija, savoti\u0161ku performansu, kuriuo jis kreip\u0117si \u012f savo \u017ei\u016brov\u0105 ir klausytoj\u0105, nes performeriui reik\u0117jo scenos, jis tro\u0161ko b\u016bti girdimas ir pripa\u017eintas. Peteris Sloterdijkas, vienas \u017eymiausi\u0173 dabarties vokie\u010di\u0173 m\u0105stytoj\u0173, savo es\u0117 apie Nietzsch\u0119 j\u012f pavadino \u201eDer Denker auf der Buehne\u201c, i\u0161vertus tai reik\u0161t\u0173 \u201em\u0105stytojas ant scenos\u201c. Scena Nietzsch\u0119 trauk\u0117 jau nuo vaikyst\u0117s: pasakojama, kad berniukas su tokia \u012ftaiga skait\u0117 prie\u0161 auditorij\u0105 Biblij\u0105 (Nietzsche’\u0117 buvo pastoriaus s\u016bnus), kad buvo galima apsiverkti\u00a0\u2013 anuomet jis vadintas ma\u017euoju pastoriumi. V\u0117liau, jau b\u016bdamas subrend\u0119s filosofas\u00a0\u2013 likimo ironija\u00a0\u2013 jis skelbia antikrist\u0105 kaip ant\u017emogio vaizdin\u012f ir be gailes\u010dio kritikuoja krik\u0161\u010dionyb\u0119 kaip silpn\u0173j\u0173 ir pavyd\u017ei\u0173j\u0173 priedang\u0105 bei verg\u0173 moral\u0119. B\u016bdamas keturiolikos Nietzsche’\u0117 imasi savo biografijos\u00a0\u2013 jis perpildytas tik\u0117jimo savo misija kviesti \u017emonij\u0105 apsispr\u0119sti d\u0117l ateities. Visgi klausimas, kaip ir ar i\u0161 viso Nietzsche’\u0117 buvo i\u0161girstas ir suprastas, lieka atviras, o kai kurios jo filosofijos interpretacijos (pvz., valios galiai ir ant\u017emogio id\u0117jos) XX\u00a0a., ypa\u010d katastrofi\u0161k\u0173 pasaulini\u0173 kar\u0173 kontekste, i\u0161lieka prie\u0161taringos. Kita vertus, kiek Nietzsche’\u0117s laikysenoje buvo vaidybos, kauk\u0117s, projekcijos element\u0173, kiek j\u0173 b\u016bta kuriant savo paties persona\u017e\u0105 ant epochos l\u016b\u017eio scenos, tegalime tik sp\u0117lioti ir spekuliuoti.<\/p>\n Ankstyvajame veikale \u201eTragedijos gimimas i\u0161 muzikos dvasios\u201c Nietzsche’\u0117 formuluoja savo estetin\u0119 program\u0105, paremt\u0105 s\u0105vok\u0173 prie\u0161prie\u0161a tarp apoloni\u0161kojo ir dionisi\u0161kojo prad\u0173. Vyno bei k\u016bni\u0161k\u0173 aistr\u0173 dievas Dionisas ir proto bei dvasios dievas Apolonas atstovauja dviem stichijoms: apoloni\u0161kasis pradas atsakingas u\u017e form\u0105, pavidal\u0105, tvark\u0105 ir harmonij\u0105\u00a0\u2013 tai daili\u0173j\u0173 men\u0173 sritis. Dionisi\u0161kasis pradas atstovauja jusliniam afekt\u0173 ir gyvyb\u0117s gaivalui, siausmui ir ekstazei, jis\u00a0\u2013 k\u016brybos varomoji j\u0117ga. \u0160iame dialektiniame santykyje tarp k\u016bno ir dvasios poreiki\u0173, j\u0173 balanse ir auk\u0161\u010diausioje i\u0161rai\u0161koje\u00a0\u2013 senov\u0117s graik\u0173 tragedijoje, pagimdytoje muzikos dvasios, Nietzsche’\u0117 mat\u0117\u00a0teising\u0105 ir prasming\u0105 kult\u016brin\u0119 rai\u0161k\u0105. Jis kritikavo laikme\u010diui b\u016bding\u0105 apoloni\u0161kojo prado dominavim\u0105 kult\u016broje, nulemt\u0105 sumies\u010dion\u0117jusio proto ir krik\u0161\u010dioni\u0161kos verg\u0173 moral\u0117s, kuriems jusli\u0161kumas, eroti\u0161kumas ir ekstati\u0161kas gaivali\u0161kumas savo chaotine ir nevaldoma prigimtimi k\u0117l\u0117 gr\u0117sm\u0119. I\u0161 ties\u0173, anot filosofo, k\u016bryboje reikalingi abu, nes vienas be kito negali: apoloni\u0161kasis suvaldo ir suteikia form\u0105 dionisi\u0161kajam, taip \u012fprasmindamas abudu. Abiej\u0173 santykyje, tarpusavio \u012ftampoje gimsta\u00a0tragedija, joje integruojamos visos b\u016bties j\u0117gos, gr\u0117smingos ir svetimos, joje yra pasakoma TAIP buvimui, aistrai ir skausmui, bet taip pat ir pervir\u0161iui bei d\u017eiaugsmui. \u0160iame TAIP patenkinami \u017emogi\u0161kieji jusliniai ir dvasios poreikiai, tai padaro \u017emogi\u0161k\u0105j\u012f gyvenim\u0105 pakeliam\u0105 ir netgi savaip laiming\u0105, per juos rei\u0161kiasi tikrasis, autenti\u0161kas gyvenimas, kad ir po tragedijos kauke.<\/p>\n Visgi drama, o gal ir tragedija pasirodo ne \u0161iose estetin\u0117se filosofo nuostatose, bet visoje Nietzsche’\u0117s filosofin\u0117je programoje, kuri\u0105 trumpiausiu ir metafori\u0161ku b\u016bdu gal\u0117tume pristatyti, kalbant paties filosofo \u017eod\u017eiais, sakiniu \u201eDievas mir\u0117\u201c. \u0160i gili ir dramati\u0161ka metafora nusako galing\u0105 kult\u016brin\u012f ir egzistencin\u012f pos\u016bk\u012f su visomis i\u0161 to i\u0161plaukian\u010diomis pasekm\u0117mis, kurias galima apibendrinti vienu \u017eod\u017eiu\u00a0\u2013 nihilizmas<\/em>. O tai rei\u0161kia: Dievo n\u0117ra, tod\u0117l n\u0117ra ir kito, antgamtinio, metafizinio pasaulio, tod\u0117l ir tiesos n\u0117ra vienos, tod\u0117l ir anapus jusli\u0161kai patiriamos regimyb\u0117s daugiau nieko n\u0117ra, ir tai yra vienintel\u0117 tiesa, kuri\u0105 Nietzsche’\u0117 kart\u0105 yra pavadin\u0119s \u0161lyk\u0161\u010dia. \u0160i vienintel\u0117 tiesa, kad jos n\u0117ra ir negali b\u016bti, nes n\u0117ra jokios auk\u0161\u010diausios ties\u0105 galin\u010dios patvirtinti instancijos, tampa esminiu i\u0161\u0161\u016bkiu egzistencijai ir ver\u010dia ie\u0161koti i\u0161eities\u00a0\u2013 kaip tokiu atveju gyventi? Kuo pasikliauti? Kokia yra viso to prasm\u0117? Filosofiniu po\u017ei\u016briu Nietzsche’\u0117 kalba apie metafizikos pabaig\u0105, ir tai yra daugiau nei dviej\u0173 t\u016bkstan\u010di\u0173 met\u0173 Vakar\u0173 civilizacijos m\u0105stymo ir pasaulio pagrind\u0173 suvokimo pabaiga. \u0160i \u201eDievo mirties\u201c metafora, i\u0161rei\u0161kianti metafizikos pabaig\u0105, veikale \u201eLinksmasis mokslas\u201c yra apra\u0161yta \u017eymiai pla\u010diau ir giliau negu visiems gird\u0117ta \u012fprastin\u0117 ir trumput\u0117 i\u0161tara. Nietzsche’\u0117 \u0161iame pasa\u017ee kalba apie galing\u0105 ir savaip siaubing\u0105 dievo nu\u017eudymo veiksm\u0105 kaip apie horizonto linijos nutrynim\u0105, apie visi\u0161k\u0105 atsakomyb\u0117s u\u017e savo likim\u0105 prisi\u0117mim\u0105 ir abejon\u0119, ar tam Dievo \u017eudikai\u00a0\u2013 tai yra visi mes\u00a0\u2013 yra paj\u0117g\u016bs ir pasiruo\u0161\u0119.<\/p>\n \u0160tai \u0161is \u201eDievo mirties\u201c \u012fvykis, u\u017ebaigiantis pasenusi\u0105 epoch\u0105 ir pakvimpantis ka\u017ekokiu bauginan\u010diu ir sykiu masinan\u010diu naujumu, pavirsta esminiu pos\u016bkiu i\u0161 metafizin\u0117s egzistencijos \u012f estetin\u0119: Nietzsche’\u0117 sako: \u201eKad \u0161i tiesa m\u016bs\u0173 nesu\u017elugdyt\u0173, mums reikalingas menas.\u201c Nietzsche’\u0117 ie\u0161ko naujo, kito b\u016bdo, kaip i\u0161gyventi pasikeitusiame pasaulyje, ir svarbiausias \u0161io estetinio pos\u016bkio momentas yra ne tai, kad nuo \u0161iol visi tur\u0117t\u0173 u\u017esiimti menu, kurti genialius k\u016brinius ir d\u0117l to gyventi. Pagal Nietzsche’\u0119 pats gyvenimas turi virsti meno k\u016briniu. Savo filosofij\u0105 jis kuria kaip \u201elinksmojo mokslo\u201c men\u0105, kuriam, kaip jis pats sako, reikia \u0161okio j\u0117gos ir plasti\u0161kumo. \u010cia \u012fvyksta iki tol nereg\u0117tas meno vert\u0117s i\u0161k\u0117limas: menas filosofui tampa ne atskira, kad ir labai svarbia, gyvenimo sfera, bet esmine egzistencijos u\u017eduotimi. Metafizika, glaustai kalbant, postulavo du prie\u0161prie\u0161inius pasaulius: \u017emogi\u0161k\u0105 ir dievi\u0161k\u0105, laikin\u0105 ir am\u017ein\u0105, prast\u0105 ir tobul\u0105, melaging\u0105 ir tiesos, regimyb\u0117s ir tikr\u0105j\u012f, \u0161iapusin\u012f ir transcendentin\u012f. Po metafizikos, kai nebeliko kito, vir\u0161juslinio pasaulio, viskas t\u0117ra tik kauk\u0117, regimyb\u0117, ir b\u016btent tai yra vienintel\u0117 mums likusi tiesa, li\u016bdnas ir nostalgi\u0161kas jos prisiminimas, kad jokios antgamtin\u0117s, antlaiki\u0161kos metafizin\u0117s tiesos n\u0117ra. Menas ir k\u016bryba tokiu b\u016bdu u\u017eima metafizikos viet\u0105, tod\u0117l, teisyb\u0117s d\u0117lei, reikia pasteb\u0117ti, kad ne be pagrindo filosofijos leksikonuose F.\u00a0Nietzsche’\u0117 da\u017enai pristatomas kaip \u201egyvenimo meno\u201c filosofas. Ir \u010dia n\u0117ra pasirinkimo \u201etarp\u201c: kaip Jeanui-Pauliui Sartrui esame pasmerkti laisvei, nes negalime rinktis nesirinkti, taip Nietzschei esame prakeikti menui, nes negalime nesirinkti nekurti (negyventi) savo gyvenimo. Tod\u0117l menas\u00a0\u2013 \u017einoma, pa\u010dia pla\u010diausia prasme\u00a0\u2013 yra ne u\u017egaida ar laisvas apsisprendimas, bet nei\u0161vengiamyb\u0117.<\/p>\n 1909\u00a0m. Florencijoje, \u0160ventojo Kry\u017eiaus aik\u0161t\u0117je jaunas, po ilgos ligos k\u0105 tik pasveik\u0119s tapytojas Giorgio de Chirico i\u0161gyvena ka\u017ek\u0105 pana\u0161aus jei ir ne \u012f aprei\u0161kim\u0105, tai \u012f savoti\u0161k\u0105 prareg\u0117jim\u0105. Tarsi nieko ypatingo: gra\u017ei rudens diena, sustingusi pribl\u0117susios saul\u0117s \u0161viesa, u\u017eliejusi nutilusi\u0105 aik\u0161t\u0119, balto marmuro Dant\u0117s skulpt\u016bra meta ilg\u0105 tams\u0173 \u0161e\u0161\u0117l\u012f ant aik\u0161t\u0117s grindinio, visas \u0161is reginys u\u017emena ne\u012fvardijam\u0105 m\u012fsl\u0119. De Chirico persmelkia \u012fsp\u016bdis, kad \u0161iuos dalykus jis mato pirm\u0105 kart\u0105 gyvenime\u00a0\u2013 viskas atrodo kaip keista, ne\u012fmenama paslaptis. Kokios svarbos yra \u0161is potyris, paliudija kart\u0105 de Chirico i\u0161tarta fraz\u0117, es\u0105 einan\u010dio gatve vyro \u0161e\u0161\u0117lis slepia daugiau paslapties negu visos religijos kartu sud\u0117jus.<\/p>\n \u012estabi patirtis pradeda nauj\u0105 jaunojo tapytojo k\u016brybos etap\u0105\u00a0\u2013 jo k\u016brybin\u0117je biografijoje neabejotinai pat\u012f ry\u0161kiausi\u0105, meno istorijoje pavadint\u0105 pittura metafisica<\/em>, trukus\u012f ger\u0105 de\u0161imtmet\u012f, kurio pagrindine fig\u016bra ir buvo pats de Chirico. \u0160i itin keista tapybin\u0117 srov\u0117 po de Chirico nesulauk\u0117 sav\u0119s verto t\u0119sinio ir XX\u00a0a. meno istorijoje i\u0161liko atskiru, kad ir labai i\u0161skirtiniu, epizodu, ta\u010diau jos poveikis, anot garsaus menotyrininko Wielando Schmiedo, visam XX\u00a0a. meno laukui buvo kolosalus. Jis \u012fkv\u0117p\u0117 v\u0117liau ry\u0161kiausiais tapusi\u0173 siurrealizmo atstov\u0173 k\u016bryb\u0105: Maxas Ernstas, Yves Tanguy, Andr\u00e9 Massonas, Salvadoras Dali, Ren\u00e9 Magritte ir kt. de Chirico tapybos keliam\u0105 \u012fsp\u016bd\u012f apib\u016bdina gana pana\u0161iai\u00a0\u2013 kaip sukr\u0117tim\u0105 ir tok\u012f nauj\u0105 visko pamatym\u0105, po kurio neb\u0117ra kelio atgal. Pranc\u016bz\u0173 menotyrininkas ir ra\u0161ytojas Robert\u02bcas Lebelis, para\u0161\u0119s monografij\u0105 apie menininko k\u016bryb\u0105, dalinasi savo \u012fsp\u016bd\u017eiu, pirm\u0105 kart\u0105 pama\u010dius dailininko darbus: \u201eJausmas, ap\u0117m\u0119s mane pama\u010dius tuos paveikslus, buvo visi\u0161kai kitas, negu \u012fprastai a\u0161 patiriu \u017ei\u016br\u0117damas \u012f meno k\u016brinius. Man atrod\u0117, kad lie\u010diu \u201ekit\u0105 daikt\u0173\u201c pus\u0119, ir tai manyje i\u0161\u0161auk\u0117 ka\u017ekok\u012f pasitenkinimo ir sykiu baim\u0117s jausm\u0105.\u201c Belg\u0173 siurrealistas Magritte de Chirico poveik\u012f \u012fvardijo savaip: \u201eJis atv\u0117r\u0117 m\u016bs\u0173 sielas pasaulio paslap\u010diai.\u201c 1922\u00a0m. pamat\u0119s 1914-aisiais tapyt\u0105 de Chirico \u201eMeil\u0117s giesm\u0119\u201c Magritte apsiverkia: \u201eKai pirm\u0105 kart\u0105 i\u0161vydau \u0161io paveikslo reprodukcij\u0105… mano akys pirm\u0105 kart\u0105 i\u0161vydo m\u0105stym\u0105\u201c (kaip \u017einia, save Magritte tapatino ne su tapyba, o su m\u0105stymu vaizdais). Pranc\u016bz\u0173 poetas siurrealistas, artimas de Chirico draugas Guillaume\u02bcas Apollinaire\u02bcas metafizin\u0119 tapyb\u0105 pavadina \u201enauja plastine laiko politikos koncepcija\u201c. Kuo tokia ypatinga ir paveiki yra pittura metafisica<\/em>? K\u0105 mums pasakoja ir kaip mus veikia menininko paveikslai?<\/p>\n \u201eVienos gatv\u0117s paslaptis ir melancholija\u201c (1914). Paveikslas pasakoja apie dviej\u0173 fig\u016br\u0173 susitikim\u0105: mergait\u0117s, b\u0117gan\u010dios per gatv\u0119 ir ridena\u010dios padang\u0105, ir ne\u012fvardytos statulos, kurios matome tik dal\u012f \u0161e\u0161\u0117lio. K\u0105 ji vaizduoja\u00a0\u2013 ne\u017einia: gal kok\u012f gars\u0173 politik\u0105, gal poet\u0105, o gal kok\u012f nors valdov\u0105. Ta\u010diau pana\u0161u, kad prie\u0161prie\u0161in\u0117s \u0161viesos nutviekstai mergaitei, pavaizduotai tik kaip tamsus siluetas, b\u0117gantis \u012f \u0161viesos \u0161altin\u012f, keli\u0105 rodo ilgas statulos \u0161e\u0161\u0117lis. Paveikslo kompozicija lenkia \u017evilgsn\u012f \u012f priek\u012f: \u012f numanom\u0105 dviej\u0173 \u0161e\u0161\u0117li\u0173\u00a0\u2013 mergait\u0117s ir statulos\u00a0\u2013 susitikim\u0105, kuris ne\u017einia ar \u012fvyks.<\/p>\n Dramaturgin\u0117 paveikslo a\u0161is\u00a0\u2013 \u0161viesos ir \u0161e\u0161\u0117lio sand\u016bra, o tiksliau\u00a0\u2013 prie\u0161prie\u0161a: \u0161viesos ir tamsos zonos \u010dia i\u0161lieka atskirtos. Kair\u0117je \u012f tol\u012f besidriekian\u010dio pastato su tamsiomis arkadomis dalis skendi \u0161viesoje, de\u0161in\u0117je pastatas, primenantis scenos konstrukcij\u0105, nugrimzd\u0119s \u012f tams\u0105, o ka\u017ekur tarp j\u0173 nematomas \u0161viesos \u0161altinis. Horizontas tamsiai \u017ealias, dangus kuo auk\u0161\u010diau, tuo labiau tams\u0117jantis. Nors paveikslo vaizdas tarsi susting\u0119s, matome, kad i\u0161 ka\u017ekur pu\u010dia vakaro v\u0117jelis, \u012fsiv\u0117l\u0119s mergait\u0117s plaukuose ir tolumoje plazdenantis v\u0117liav\u0117l\u0119. Vaizdas persmelktas paslapties ir melancholijos. Viena stipriausi\u0173, neskaitant vaizdo keliamo poj\u016b\u010dio, paslap\u010di\u0173 yra perspektyva. \u010cia esama dviej\u0173 vienas kitam prie\u0161taraujan\u010di\u0173 galutini\u0173 susikirtimo ta\u0161k\u0173, kurie paprastai paveiksle, esant normaliai perspektyvai, ka\u017ekur turi susijungti \u012f vien\u0105\u00a0\u2013 toks m\u016bs\u0173 \u012fprastas suvokimas. Ta\u010diau \u0161iame paveiksle ap\u0161viestoji pus\u0117 niekada nesusitiks ir nepriart\u0117s prie tamsiosios, jos i\u0161lieka tarsi du \u0161alia esantys paraleliniai pasauliai.<\/p>\n \u201eNeramios m\u016bzos\u201c\u00a0\u2013 vienas \u017einomiausi\u0173 de Chirico tapini\u0173, sukurt\u0173 1916\u00a0m. Feraroje. Kompozicijos centrin\u0119 dal\u012f sudaro i\u0161 dideli\u0173 lent\u0173 (?) sukalta scena, ant jos matome tris keistas fig\u016bras-pavidalus, kurios-kurie, reikia manyti, atstovauja vadinamosioms m\u016bzoms. Tolimajame plane regime Feraros viduram\u017ei\u0173 pil\u012f, \u0161alia\u00a0\u2013 du fabrik\u0173 kaminus. Scena ap\u0161viesta stipria, pana\u0161ia \u012f dirbtin\u0119 \u0161viesa, o visi joje ir u\u017e jos vaizduojami objektai sud\u0117lioti remiantis sunkiai suvokiama, neatpa\u017e\u012fstama logika, o gal antilogika. \u0160iame darbe, kaip da\u017enai ir kituose de Chirico k\u016briniuose, vyrauja keista ir trikdanti atmosfera, m\u016bzos atrodo sutrikusios, dezintegruotos, ne\u017einia k\u0105 \u0161ioje scenoje turin\u010dios veikti. Spalvin\u0117 paveikslo gama ry\u0161ki, plakatin\u0117, viskas primena labiau sapn\u0105 negu pa\u010di\u0105 fiktyviausi\u0105 realyb\u0119.<\/p>\n Ko gero, veltui ie\u0161kotume pasl\u0117ptos minties ar ri\u0161li\u0173 paai\u0161kinim\u0173 \u0161iam paveikslui. K\u016bryboje de Chirico siek\u0117 i\u0161sivaduoti i\u0161 prasm\u0117s diktato, i\u0161 \u012fprastini\u0173 logikos ry\u0161i\u0173: \u201eK\u016brinys, paveikslo koncepcija turi b\u016bti inspiruoti ka\u017eko, kas savyje neturi jokios prasm\u0117s, jokio siu\u017eeto, o \u017emogi\u0161kos logikos at\u017evilgiu apskritai nieko nesako.\u201c Ir dar: \u201eJei meno k\u016brinys i\u0161 ties\u0173 nori tapti nemirtingas, jis privalo per\u017eengti visas \u017emogi\u0161kas ribas: jame negali b\u016bti nei proto, nei logikos.\u201c De Chirico i\u0161veda men\u0105 \u012f iki tol nepa\u017eintas teritorijas ir kelia dar nekilusi\u0173 klausim\u0173, taip palikdamas ilgus \u0161e\u0161\u0117lius visame XX\u00a0a. meno lauke.<\/p>\n IV<\/p>\n De Chirico paveiksl\u0173 poveikis, apie kur\u012f jau kalb\u0117jome, remiasi vis\u0173 pirma \u012f tapytojo naudojamas formalias priemones. Apibendrintai\u00a0\u2013 tai vaizdo integralumo ir vientisumo, paprastai paremto erdv\u0117laikio perspektyva, dekonstrukcija. De Chirico i\u0161 esm\u0117s perkei\u010dia \u012fprastas kompozicines taisykles, vis\u0173 pirma linijin\u0119 perspektyv\u0105, i\u0161skaido j\u0105 ir atskiria nuo steb\u0117tojo, sukurdamas keist\u0105, nereali\u0105, sapni\u0161k\u0105 erdv\u0119. Ry\u0161kus ap\u0161vietimas da\u017enai nenusakomos kilm\u0117s, o \u0161e\u0161\u0117liai\u00a0\u2013 stipresni u\u017e juos metan\u010dius objektus. Paveikslo kompozicija ir \u0161viesotamsos santykis da\u017enai primena scen\u0105, ant kurios vyksta m\u012fslingas veiksmas su paslaptingu siu\u017eetu. Da\u017enas motyvas de Chirico darbuose yra laikrodis (plg. \u201eValandos m\u012fsl\u0117\u201c, 1912\u00a0m.; \u201ePoeto d\u017eiaugsmai\u201c, 1913\u00a0m.). Laiko dimensija \u012fgyja lemiam\u0105 vaidmen\u012f, jis virsta nematomu, bet jau\u010diamu paveikslo herojumi: personalizuojamas, susting\u0119s ir \u012fkalintas ciferblate, laikas tampa savaip aktyvus. Visi paveiksle vaizduojami objektai persmelkti \u0161io keisto nenusakomo laiko poj\u016b\u010dio, kuriame laiki\u0161kumo dimensijos\u00a0\u2013 praeitis, ateitis ir dabartis\u00a0\u2013 susipina ir susilydo \u012f nauj\u0105, kitok\u012f lydin\u012f, kur\u012f gal\u0117tume pavadinti sustingusio laiko, o gal am\u017einyb\u0117s ar jos ilgesio atmosfera. \u010cia susiduriame, Apollinaire\u02bco \u017eod\u017eiais, su kitokia plastine laiko politikos koncepcija. De Chirico sugeba vizualiai i\u0161reik\u0161ti laiko paslapt\u012f, parodo tai, ko ne\u012fmanoma paai\u0161kinti verbaliai. Ar \u010dia esama ka\u017ekokio belaikio tarpo tarp praeitos, saul\u0117tos Antikos epochos ir \u0161e\u0161\u0117liuose skendin\u010dios ateities gr\u0117sm\u0117s?<\/p>\n V<\/p>\n Nietzsche’\u0117s filosofij\u0105 pirmiausia atrado menininkai, ta\u010diau de Chirico \u0161iuo klausimu buvo i\u0161skirtinis. 1914\u20131915\u00a0m. de Chirico nutapo paveiksl\u0105 pavadinimu \u201eNatiurmortas. Turinas, 1888\u201c. Tais metais tapytojas gim\u0117, t\u0173 pa\u010di\u0173 met\u0173 pabaigoje Nietzsche’\u0117 nugrimzdo \u012f beprotyb\u0119, prie\u0161 tai atrad\u0119s Turin\u0105 kaip vienintel\u0119 viet\u0105, kurioje jis, kaip pats sak\u0117, galintis b\u016bti ir kurti. Turine filosofas i\u0161gyveno paskutin\u012f ry\u0161k\u0173 k\u016brybin\u012f pakilim\u0105 ir s\u0105moningos k\u016brybos pabaig\u0105. Yra \u017einomas \u012fvykis, kai Nietzsche’\u0117, pamat\u0119s ve\u017eiko be gailes\u010dio botagu tal\u017eom\u0105 suvargus\u012f ark\u00adl\u012f, apsikabin\u0119s gyvulio galv\u0105 verkia ir po \u0161io nervinio priepuolio nebeatsigauna\u00a0\u2013 nugrimzta \u012f \u201edvasios sutemas\u201c. Min\u0117tas de Chirico paveikslas\u00a0\u2013 turb\u016bt vienas keis\u010diausi\u0173: nesuprantama, lyg pastato geometrini\u0173 fig\u016br\u0173 supjaustyta kompozicija, kurios centre trys neai\u0161kios paskirties, \u012f vaiki\u0161kus \u017eaislus pana\u0161\u016bs objektai\u00a0\u2013 trapecija, cilindras ir ka\u017ekas pana\u0161aus \u012f kiau\u0161in\u012f (u\u017euomina \u012f gyvyb\u0117s ir mirties simbolik\u0105?). Visi jie pavaizduoti neapibr\u0117\u017etoje perspektyvoje ir ap\u0161viesti ry\u0161kios, bet neidentifikuojamo \u0161altinio \u0161viesos. Ir visgi paveikslo pavadinimas ir centrinis objektas\u00a0\u2013 cilindras\u00a0\u2013 sufleruoja apie pasl\u0117ptus \u0161ios kompozicijos prasminius fragmentus: ant cilindro u\u017era\u0161ytas Turino miesto vardas ir \u0161alia nupie\u0161ta arklio galva su metais\u00a0\u2013 1888. Gal tai de Chirico u\u017euomina apie save kaip apie Nietzsche’\u0117s inkarnacij\u0105? Tapytojas, dar studijuodamas Miunchene, \u0161alia kit\u0173 vokie\u010di\u0173 filosof\u0173\u00a0\u2013 Arthuro Schopenhauerio, Otto Weiningerio, ypa\u010d \u017eav\u0117josi Nietzsche, ir t\u0105 ne kart\u0105 min\u0117jo. De Chirico yra pasak\u0119s: \u201eNaujieji gerieji menininkai yra filosofai, kurie \u012fveik\u0117 filosofij\u0105.\u201c 1910\u00a0m. lai\u0161ke draugui tapytojas, liaupsindamas Nietzsch\u0119 kaip giliausi\u0105 vis\u0173 laik\u0173 poet\u0105, ra\u0161o apie savo paties k\u016bryb\u0105: \u201e<…> Mano paveikslai ma\u017ei, <…> bet kiekvienas j\u0173 yra m\u012fsl\u0117, kiekvienas savyje turi poezijos, nuotaikos, nutyl\u0117jimo, kuri\u0173 <…> nerasite kituose paveiksluose. <…> A\u0161 baisiai d\u017eiaugiuosi, kad juos nutapiau… A\u0161 taip pat daug studijuoju, ypa\u010d literat\u016br\u0105 ir filosofij\u0105, ir ketinu v\u0117liau ra\u0161yti knygas (dabar noriu jums paku\u017ed\u0117ti \u012f aus\u012f\u00a0\u2013 a\u0161 esu vienintelis \u017emogus, kuris suprato Nietzsch\u0119, visi mano darbai tai \u012frodo…).\u201c<\/p>\n Ry\u0161ys, siejantis Nietzsche’\u0117s filosofij\u0105 ir de Chirico tapyb\u0105, yra santykio tarp tiesos (tikrov\u0117s) ir regimyb\u0117s problema, o tai yra esmin\u0117 pirmojo tema, jo m\u0105stymo gravitacinis centras. Tikras ir regimyb\u0117s pasauliai n\u0117ra ka\u017ekokios atskiryb\u0117s, kaip kad skelb\u0117 metafizika, Nietzsche’\u0117s m\u0105styme ir de Chirico tapyboje jie sutampa. Daikt\u0173 esm\u0117 slepiasi j\u0173 i\u0161or\u0117je, gelm\u0117, jei tokios ie\u0161kome, irgi slypi i\u0161or\u0117je bei regimyb\u0117je. M\u016bs\u0173 jusli\u0161kai patiriamas pasaulis, kur\u012f didieji filosofai ir religijos apskelb\u0117 iliuzija ar net apgaule, yra vienintelis tikras pasaulis, ir jokio kito, transcendentinio, anapusinio, n\u0117ra.<\/p>\n W.\u00a0Schmiedas, kalb\u0117damas apie de Chirico metafizin\u0119 tapyb\u0105, glaustai ir kondensuotai i\u0161skiria tris jo tapybos bruo\u017eus, ai\u0161kiai rodan\u010dius gilumines Nietzsche’\u0117s ir de Chirico s\u0105sajas. Pirma: de Chirico tapo pasaul\u012f kaip regimyb\u0119, kaip sapn\u0105, kaip vizij\u0105. Antra: de Chirico tapo pasaul\u012f kaip regimyb\u0119 tokiu b\u016bdu, kad, i\u0161skyrus t\u0105 regimyb\u0119, u\u017e jo daugiau nieko n\u0117ra. \u0160iam tikslui pasitarnauja paveikslo kaip scenos kompozicija ir strukt\u016bra. Tre\u010dia: de Chirico tapo pasaul\u012f kaip regimyb\u0119 niekio pagrindu tokiu b\u016bdu, kad jis neatrodo banaliai ar bereik\u0161mi\u0161kai, bet\u00a0\u2013 visi\u0161kai Nietzsche’\u0117s prasme\u00a0\u2013 akivaizd\u017eiame savo iliuzi\u0161kume i\u0161kelia visus klausimus, u\u017emena visas m\u012fsles, parodo visas paslaptis, kuriuos ir kurias jis mums u\u017eduoda, i\u0161reik\u0161damas vaizdu. Arba, pasakius kitaip, meninis vaizdas (Schein<\/em>) sukuria realyb\u0117s misterij\u0105 taip, kad ji niekaip kitaip negali b\u016bti parodyta, kaip tik per t\u0105 pat\u012f vaizd\u0105.<\/p>\n Savo \u201emetafiziniais\u201c paveikslais de Chirico pritaria Nietzsche’\u0117s min\u010diai, kad valia regimybei, iliuzijai, apgaulei, tapsmui ir poky\u010diui yra gilesn\u0117, metafizi\u0161kesn\u0117, negu valia tiesai, tikrovei, b\u016b\u010diai. \u010cia slypi atsakymas, kod\u0117l de Chirico savo tapyb\u0105, \u012fkv\u0117pt\u0105 Nietzsche’\u0117s metafizikos kritikos, pavadino pittura metafisica<\/em>. Neigiant metafizik\u0105 save vadinti metafizin\u0117s tapybos atstovu\u00a0\u2013 argi \u010dia ne prie\u0161taravimas savyje? Visgi: de Chirico, kaip ir Nietzsche’\u0117, metafizik\u0105 suvok\u0117 dviprasmi\u0161kai, pats Nietzsche’\u0117 savo \u201eValioje galiai\u201c yra pasak\u0119s: \u201eAntimetafizinis pasaulio matymas\u00a0\u2013 taip, bet [sykiu] metafizinis…\u201c Tiek Nietzsche’\u0117s, tiek de Chirico \u201emetafizika\u201c remiasi fizika, o ne ka\u017ekuo, kas b\u016bt\u0173 u\u017e jos. B\u016bti ka\u017ekam anti\u00a0<\/em>\u2013 vadinasi, sietis su tuo, savaip nuo to priklausyti, kad ir bandant tai paneigti. De Chirico daikt\u0173 metafizi\u0161kumas\u00a0\u2013 tai m\u0117ginimas juos pamatyti anapus j\u0173 prie\u017eastini\u0173 ry\u0161i\u0173, j\u0173 funkcij\u0173 ir kasdienio vartojimo\u00a0\u2013 tai patirtis, kuri\u0105 tapytojas i\u0161gyveno \u0160ventojo Kry\u017eiaus aik\u0161t\u0117je Florencijoje. Tai tarsi akimirk\u0105 i\u0161vysti j\u0173 paslapt\u012f, kalbant su Immanueliu Kantu, j\u0173 Ding an sich<\/em> (daikto savyje) b\u016bt\u012f, suvokiant j\u0173 nesuvokiamyb\u0119.<\/p>\n Klausantis Nietzsche’\u0117s naujos, i\u0161 metafizikos narvo i\u0161laisvintos eros prana\u0161ys\u010di\u0173 ir \u017evelgiant \u012f de Chirico pittura metafisica,<\/em> kurioje i\u0161gyvename b\u016bties misterij\u0105, turin\u010di\u0105 mus praturtinti ir nuteikti pozityviai, kyla klausimas: i\u0161 kur dailininko darbuose tiek melancholijos? I\u0161 kur tiek ilgesio, tiek li\u016bdesio ir vienatv\u0117s? Ar tai praeit\u0173 epoch\u0173\u00a0\u2013 da\u017enas de Chirico motyvas su antikin\u0117mis skulpt\u016bromis\u00a0\u2013 ir transcendencijos netekties gedulas? Melancholija\u00a0\u2013 ar ne i\u0161 to, kad horizonto linija jau skelbia pabaig\u0105, u\u017e kurios nieko daugiau n\u0117ra, ir i\u0161 to kylantis begalyb\u0117s-am\u017einyb\u0117s, patiriamos kaip am\u017eiams prarastos, ilgesys? O gal nerimas ir baim\u0117 d\u0117l besiartinan\u010dios naujos, Nietzsche’\u0117s prana\u0161aujamos epochos? K\u0105 slepia de Chirico nutapyta laiko paslaptis?<\/p>\n Mes niekada nesu\u017einosime atsakym\u0173, ir ne tod\u0117l, kad negalime paklausti paties tapytojo, kokia gi \u201etikroji\u201c jo \u017einut\u0117,\u00a0\u2013 nesunku suprasti, kad jos ne\u017einojo ir nenor\u0117jo \u017einoti ir pats autorius. \u017dinut\u0117s n\u0117ra m\u012fsl\u0117s ar paslaptys, tod\u0117l apie tapyb\u0105 ir men\u0105 apskritai, o ypa\u010d apie de Chirico paveikslus, tur\u0117tume kalb\u0117ti pasiremdami filosofo Ludwigo Wittgensteino skirtimi tarp to, k\u0105 galime paai\u0161kinti, ir to, k\u0105 galime parodyti: raudonos spalvos \u017eod\u017eiais nepaai\u0161kinsi; j\u0105 tegalima parodyti.<\/p>\n VI<\/p>\n Gr\u012f\u017etu prie teksto prad\u017eioje u\u017eduot\u0173 klausim\u0173: pra\u0117jus daugiau nei \u0161imtme\u010diui po Nietzsche’\u0117s ir de Chirico galime klausti\u00a0\u2013 kaip girdime ir kaip matome abu herojus ir j\u0173 k\u016bryb\u0105 \u0161iandien? Ar tai filosofijos ir meno istorijos, nors ir labai ry\u0161k\u016bs, reik\u0161mingi, bet visgi tik epizodai, kurie baig\u0117si ir apie kuriuos galime kalb\u0117ti kaip apie ka\u017ek\u0105 jau \u012fvykusio ir praeito? Mano manymu\u00a0\u2013 kaip sykis prie\u0161ingai: jie ne baig\u0117si ir pra\u0117jo, o i\u0161sipild\u0117. \u201eLaikas, \u012f kur\u012f esame \u012fmesti, yra did\u017eiojo vidinio irimo ir gri\u016bties laikas. \u0160iam laikui b\u016bdinga ne\u017einia ir netikrumas; niekas savaime nestovi ant tvirt\u0173 koj\u0173 ir kieto\u00a0tik\u0117jimo.\u201c \u0160i Nietzsche’\u0117s laiko diagnoz\u0117 \u0161iandienai tinka gal net labiau, negu kai buvo pasakyta autoriaus.<\/p>\n Argi nei\u0161sipild\u0117 Nietzsche’\u0117s prana\u0161auta epocha po Dievo mirties, kai nebeliko transcendencijos ir \u012fvyko vertybi\u0173 perkainojimas (jis vyksta nuolatos, pagal taisykles diktuojan\u010di\u0173j\u0173 poreik\u012f ir interesus), kai pasaulis virto postrealyb\u0117s scena, kurioje vaidina susidievin\u0119, valios galiai aps\u0117sti ant\u017emogiai, kuri\u0173 vard\u0173 min\u0117ti neb\u016btina, nes jie per daug akivaizd\u016bs? \u0160iuolaikin\u0117s technologijos mus ver\u010dia steb\u0117ti live<\/em> vaidinam\u0105 global\u0173 spektakl\u012f, nepertraukiamai transliuojam\u0105 per visas \u012fmanomas medijas. Nusibod\u0119 persona\u017eai, sveiku protu nesuvokiami idiotai, u\u017evald\u0119 ekranus, mums netalentingai vaidina savo galios ir interes\u0173 \u017eaidim\u0173 etiudus, o mes neturime galimyb\u0117s viso to nematyti. Lemtinga \u0161iame teatre yra tai, kad neb\u0117ra i\u0161\u0117jimo i\u0161 \u0161io blogo, globalaus spektaklio, i\u0161 \u0161ito\u00a0teatro, nes neb\u0117ra jokio kito pasaulio. Dabarties pasaulis yra pasaulis be transcendencijos, be metafizikos id\u0117jos. Kas yra blogis, taikliai suformulavo Leonidas Donskis savo paskutin\u0117je (kartu su Sigmundu Baumanu) knygoje: tai pasaulis be alternatyvos.<\/p>\n <\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-12-2025%2F”][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] \u0160iandien kult\u016briniuose debatuose kalbant apie \u201eties\u0105\u201c, \u201etikrov\u0119\u201c, regimyb\u0119 ar pana\u0161ius dalykus da\u017enai i\u0161girsime prie\u0161d\u0117l\u012f post: kad gyvename postmodernizmo (nors tai buvo kiek anks\u010diau, dabar jau postpost\u00admodernizmo), posthumanizmo, postrealyb\u0117s, posttiesos ir t.\u00a0t. laikais. Klausimas, prie kurio sugr\u012f\u0161iu \u0161io teksto pabaigoje, b\u016bt\u0173\u00a0toks: k\u0105 su tuo…<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":38667,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[672,148,110,606],"tags":[363],"class_list":["post-38666","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2025-12","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-kultura-ir-istorija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"TOMAS KIAUKA","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38666","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=38666"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38666\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":38669,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38666\/revisions\/38669"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/38667"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=38666"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=38666"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=38666"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}II<\/h6>\n
III<\/h6>\n