{"id":38314,"date":"2025-12-15T10:41:54","date_gmt":"2025-12-15T08:41:54","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=38314"},"modified":"2025-12-15T10:41:54","modified_gmt":"2025-12-15T08:41:54","slug":"rojus","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/rojus\/","title":{"rendered":"ROJUS"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

T\u00f5nu \u00d5nnepalu (1962)\u00a0\u2013 \u017einomas est\u0173 poetas, prozininkas, vert\u0117jas. Studijavo biologij\u0105 Tartu universitete. J\u012f baig\u0119s mokytojavo ir gyveno atkampiame Hyjumos salos kaimelyje. Ra\u0161\u0117 straipsnius periodikai, dirbo literat\u016bros \u017eurnale \u201eVikerkaar\u201c, radijo stoties \u201eLaisvoji Europa\u201c korespondentu. I\u0161leido de\u0161imt poezijos rinkini\u0173 ir septyniolika prozos knyg\u0173, i\u0161 pranc\u016bz\u0173 kalbos i\u0161vert\u0117 Fran\u00e7ois Mauriaco, Romaino Gary, Paulio Claudelio, S\u00e9bastieno Japrisot ir kit\u0173 autori\u0173 k\u016brini\u0173. T.\u00a0\u00d5nnepalu romanas \u201eParibio valstyb\u0117\u201c, pasira\u0161ytas Emilio Tode slapyvard\u017eiu, 1994\u00a0m. (lietuvi\u0173 kalba 1995\u00a0m.) peln\u0117 pirm\u0105j\u0105 Baltijos Asambl\u0117jos literat\u016bros premij\u0105.
\n\u010cia pateikta i\u0161trauka i\u0161 romano \u201eRojus\u201c (2009), dvelkian\u010dio didinga \u0161iaur\u0117s gamtos romantika. Autorius lyri\u0161kai vaizduoja nuo\u0161al\u0173 kaimel\u012f, jo gamt\u0105 ir met\u0173 laikus, taip pat apra\u0161o \u012fvykius, kai Estija atgavo nepriklausomyb\u0119. Tai tarsi pasakojimas apie roj\u0173 mumyse ir aplink mus, svarstant, ar laikui b\u0117gant m\u016bs\u0173 viltys kinta. Romane autorius konkre\u010diai atspindi ne tik geografin\u012f, socialin\u012f ir kult\u016brin\u012f Estijos kra\u0161tovaizd\u012f, bet ir juslin\u0119, mentalin\u0119 erdv\u0119, kurioje vaizduot\u0117 susipina su tikrove.<\/p>\n

Danut\u0117 Sirijos Girait\u0117<\/p>\n

Ir vakarop v\u0117l \u0161vie\u010dia saul\u0117. Ir v\u0117jas staiga at\u0161ilo. Ir po langu ant pien\u0117s \u017eiedo net nut\u016bp\u0117 pasi\u0161ildyti sparn\u0173 toks dailus vasari\u0161kas dilg\u0117linukas. Pirmiau lietui dulkiant a\u0161 tarsi jutau nuobodul\u012f. Ir tai buvo gera. Kad j\u012f jau\u010diau. Nes jis man primin\u0117 vis\u0173 t\u0173 Rojaus dien\u0173 nuobodul\u012f. Ir jo b\u016bta labai daug.
\nTaip, bet kod\u0117l? Kod\u0117l mes niekaip negalime i\u0161siversti: tenkintis tuo, k\u0105 turime gero?
\nTa\u010diau dabar a\u0161 esu patenkintas. Patenkintas, kad galiu \u010dia b\u016bti tas septynias dienas. Tai ilgas laikas. Sp\u0117ji pajusti ir apm\u0105styti \u0161\u012f bei t\u0105.
\nO pirmiau, per liet\u0173, nors i\u0161 ties\u0173 n\u0117 nelijo, a\u0161 i\u0161siruo\u0161iau pasivaik\u0161\u010dioti einan\u010diu pro \u0161iuos vartus keliu, ir tai yra vienas keli\u0173, kurie i\u0161veda i\u0161 Rojaus.
\nNes t\u0173 keli\u0173 yra ketvertas. Tie keliai susikerta prie\u0161ais J\u016bros vartus ir vienas kelias i\u0161 ten veda \u012f pietus, kitas\u00a0\u2013 per kiem\u0105 ir Mi\u0161ko vartus\u00a0\u2013 \u012f \u0161iaur\u0119 (bet galima ir lankstu apeiti palei tvor\u0105), o kiti du veda \u012f rytus ir vakarus.
\nRytinis kelias eina palei \u0160altini\u0173 tvor\u0105 ir \u012fkaln\u0117n \u012f Afrik\u0105 ir tenai sykiu i\u0161suka \u012f did\u012fj\u012f plent\u0105. Bet kol rusai nenuties\u0117 did\u017eiojo plento, tenai buvo vie\u0161kelis, vedantis i\u0161 Rojaus. Juo ir ried\u0117jo ba\u017enytininkai, kuriuos min\u0117jau, ir i\u0161ve\u017edavo mirusiuosius, ir vaikinai i\u0161eidavo \u012f plat\u0173j\u012f pasaul\u012f. Ir dabar i\u0161keliaujantys i\u0161 Rojaus dvira\u010diu arba automobiliu naudoja \u0161it\u0105 keli\u0105, nes tai trumpiausias kelias ketinant va\u017eiuoti vie\u0161keliu, \u012f did\u017ei\u0105j\u0105 \u017eem\u0119 ir kitas vietas.
\nO autobus\u0173 stotel\u0117n ved\u0117 \u0160iaurinis kelias, kuris nuo Mi\u0161ko vart\u0173 \u0117jo tiesiai \u012f Rojaus autobuso stotel\u0119 ir prie pa\u0161to d\u0117\u017eu\u010di\u0173. Jeigu eidavai \u012f ankstyv\u0105 autobus\u0105 ir buvo \u017eiema, tur\u0117jai b\u016btinai pasiimti ki\u0161enin\u012f \u017eibintuv\u0117l\u012f: ten, kur kelias nuo Mi\u0161ko vart\u0173 panyra \u012f mi\u0161k\u0105, buvo labai tamsu, nes sen\u0173j\u0173 egli\u0173 \u0161akos vir\u0161um kelio buvo susipynusios tarpusavyje ir net \u0161viesesnis dangaus ruo\u017eas neleido \u012f\u017ei\u016br\u0117ti, kur veda kelias, ir \u010diuopdamas koja gal\u0117jai lengvai \u012flipt \u012f m\u0117lynes ir vir\u017eius. Bet tol\u0117liau jau nebaisu, ten augo pu\u0161ys ir tarp j\u0173 \u0161ak\u0173 \u0161viesesn\u0117s dangaus proper\u0161os rod\u0117 keli\u0105.
\nIr i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tas kelias dar vingiavo kitapus vie\u0161kelio, pro pa\u0161to d\u0117\u017eutes ir dar toliau per sm\u0117lio kalvas ligi Hirmust\u0117s ir \u0161iaurinio j\u016bros pakra\u0161\u010dio. Ten takas buvo gra\u017eus, sm\u0117l\u0117tas ir nuklotas pu\u0161\u0173 spyg\u00adliais. Juo \u0117jau kelet\u0105 kart\u0173 parsivesti i\u0161 Hirmust\u0117s arklio. Nes Rojus tur\u0117jo ten sav\u0105 arklio \u201edal\u012f\u201c: u\u017e jo naudojim\u0105 reik\u0117jo eiti pjauti arkliui \u0161ieno. Bet v\u0117liau arklio nebeidavau, ne\u012fpratau su juo dirbti, arklys, vardu Mikas, buvo storas ir aik\u0161tingas, nes su juo apskritai retai k\u0105 nors dirbdavo. Da\u017eniausiai jis vienas stov\u0117davo Hirmust\u0117s ganykloje ir i\u0161 vienatv\u0117s pasidar\u0117 piktokas. Nes arklys nesutvertas vienas stov\u0117ti ganykloje.
\nPietinis kelias, ai\u0161ku, \u0117jo prie j\u016bros ir baig\u0117si \u0161alia rus\u0173 molo. Bet prie\u0161 tai dar siauras pasienie\u010di\u0173 takelis suko \u012f de\u0161in\u0119 Mustanos ir Nirvanos pus\u0117n, nors neved\u0117 ligi pat galo, tik ligi j\u0173 paskutin\u0117s b\u016bdel\u0117s i\u0161 balt\u0173 silikatini\u0173 plyt\u0173 Koulu ky\u0161ulyje, ma\u017edaug per kilometr\u0105 iki Nirvanos.
\nTa\u010diau ir tas kelias savo metu ved\u0117 i\u0161 Rojaus, nes pakrant\u0117je stov\u0117jo valtys ir vyrai jomis plauk\u0117 j\u016bron, bet t\u0173 laik\u0173 man neteko matyti. \u012e Rojaus reid\u0105 da\u017enai atplaukdavo dideli medien\u0105 gabenantys laivai ir \u012f juos irklin\u0117mis valtimis i\u0161 Koulu mi\u0161ko ir Herjanos mi\u0161ko, ir kit\u0173 mi\u0161k\u0173, plukdydavo medien\u0105 malkoms ar pab\u0117giams. Krante visad st\u016bksodavo didel\u0117s malk\u0173 ar pab\u0117gi\u0173 \u0161\u016bsnys, \u017einoma, ir valtys, kurias papras\u010diausiai u\u017etempdavo ant kop\u0173. Jokio liepto tenai n\u0117 b\u016bt nebuvo, nes audros ir pavasarinis i\u017eas nune\u0161t\u0173 bet kok\u012f liept\u0105. Be to, j\u016bra toje vietoje greitai eina gilyn, nustumi valt\u012f nuo kranto ir baigta.
\nO rus\u0173 akmeninis molas, kuris tur\u0117jo tapti uostu, liko \u012fpus\u0117tas ir sugriuvo. J\u012f uoliausiai stat\u0117 1941-\u0173j\u0173 pavasar\u012f ir jis tur\u0117jo b\u016bti dalis sutarties d\u0117l Estijoje statom\u0173 bazi\u0173, nors kokios sutartys ir kokia Estija tebuvo anuomet. Bet uostas prie Rojaus, \u0161iaip ar taip, tur\u0117jo b\u016bti t\u0173 bazi\u0173 dalis. Vis d\u0117lto Rojaus gyventoj\u0173 nei\u0161var\u0117 ir nei\u0161bogino j\u0173 i\u0161 nam\u0173, kaip nutiko Ristnos \u017emon\u0117ms, kur pastat\u0117 tikr\u0105 baz\u0119, i\u0161likusi\u0105 ir mano laikais, tais laikais, apie kuriuos Tau pasakoju,\u00a0\u2013 tai Lokatorius, kaip pramin\u0117 \u017emon\u0117s. Kas ten i\u0161 tikro buvo, bene kas \u017einojo. Ir kai syk\u012f gal\u0117jo pamatyti, lokatoriai jau buvo i\u0161gabenti Rusijon.
\nO nuokaln\u0117je po Rojumi \u0117m\u0117 statyti uost\u0105 ir sutemp\u0117 molui akmenis. Tai dar\u0117 paties Rojaus ir kit\u0173 kaim\u0173 vyrai, ir vyr\u0173 netr\u016bko, moter\u0173 irgi, atkako net i\u0161 Viljand\u017eio, ir u\u017e t\u0105 akmen\u0173 tampym\u0105 dosniai sumok\u0117jo. Ne vienas gavo pinig\u0173 daugiau, nei po \u0161iai dienai sykiu reg\u0117jo. Bet protingai dar\u0117 tas, kuris t\u0173 pinig\u0173 netaup\u0117, o i\u0161kart i\u0161leido, kad ir pragerdamas, kadangi netrukus jie neteko vert\u0117s. Kaip ne kart\u0105 jos neteko visi pinigai, bent jau \u010dia, \u0161ioje \u0161alyje.
\nO Mard\u017eio gyventoj\u0173 pirtyje, anot Endelio, buvo \u012frengtas sand\u0117lis, jame uosto statytojams laik\u0117 sviesto d\u0117\u017ees su u\u017era\u0161u \u201eEstonian Brand Butter\u201c. Ir \u0161it\u0105 sand\u0117l\u012f saugojo toks buv\u0119s kalinys, aklatikis komunistas, kuris netik\u0117jo, kad soviet\u0173 vald\u017eia gali k\u0105 nors be reikalo suimti arba persekioti.
\nIr, ties\u0105 sakant, \u017emon\u0117s liko gana patenkinti tuo naujos vyriausyb\u0117s dosniai atlygintu ir so\u010diu darbu uosto statyboje. Ta\u010diau tesp\u0117jo pastatyti pus\u0119 molo, ir did\u017ei\u0105j\u0105 jo dal\u012f sugriov\u0117 pastaroji didel\u0117 sausio audra, kuri apskritai labai pakeit\u0117 Rojaus krant\u0105.
\nKai stat\u0117 uost\u0105, mi\u0161ke surent\u0117 laikinus barakus ir \u0161e\u0161tadienio vakarais juose rengdavo vakar\u0117lius, kuriuose merginos gal\u0117jo pa\u0161okti su Rusijos kareiviais. Rie\u0161utyn\u0117s mergiot\u0117s ypa\u010d m\u0117go lankyti \u0161okius \u201ebarake\u201c, bent jau taip sak\u0117 Helm\u0117, kuri, be abejo, ten nesilank\u0117. Jinai juk buvo Rojaus Vir\u0161ukaln\u0117s \u016bkio \u0161eiminink\u0117. Nes Vir\u0161ukaln\u0117s \u016bkis Rojuje visada buvo vis\u0173 did\u017eiausias ir caro laik\u0173 pabaigoje mok\u0117jo dvarui rent\u0105\u00a0\u2013 71 rubl\u012f u\u017e metus, o Mard\u017eio ir Mikelio kiemai kiekvienas mok\u0117jo po 62 rublius 16 kapeik\u0173, o pa\u010di\u0105 ma\u017eiausi\u0105 rent\u0105 mok\u0117jo \u0160altini\u0173 \u017eem\u0117s laikytojai, 14 rubli\u0173 30 kapeik\u0173. Nes kur gal\u0117jo paimti t\u0105 rent\u0105.
\nTa\u010diau \u0161okiai \u0161okiais, uostas liko neu\u017ebaigtas, nes tuoj prasid\u0117jo karas, o po karo jo statyti i\u0161 naujo niekas neketino. Ir kaip tik tuo metu Rojaus likimas pakibo ant plauko. Toji b\u0117da, u\u017egriuvusi anuomet, vadinosi \u201eevakuacija\u201c. Helm\u0117 \u017einojo t\u0105 \u017eod\u012f taip pat gerai kaip \u017eod\u017eius \u201eBotnijos \u012flanka\u201c. Kadangi Helm\u0117 ir Eduardas, ir visi kiti Rojaus gyventojai buvo \u201eevakuoti\u201c. Jiems \u012fsak\u0117 palikti savo namus, pasiimti mant\u0105 ir kraustytis kur gali, ne ar\u010diau kaip penkis kilometrus \u012f rytus. Ir namuose apsigyveno kareiviai ir karininkai. Vis\u0105 t\u0105 kra\u0161t\u0105 nor\u0117ta paversti karine zona ir didele baze. Ir tada Roj\u0173, savaime ai\u0161ku, b\u016bt\u0173 nu\u0161lav\u0119 nuo \u017eem\u0117s pavir\u0161iaus, ir a\u0161 niekad neb\u016b\u010diau gal\u0117j\u0119s atvykti \u010dia gyventi ir pamatyti viso to, k\u0105 pama\u010diau. Ir Rojaus \u017emon\u0117s savo dienas b\u016bt\u0173 tur\u0117j\u0119 baigti svetur.
\nNes vargu ar i\u0161 t\u0173 nam\u0173 kas b\u016bt\u0173 lik\u0119. Net t\u0105 vienintel\u0119 \u017eiem\u0105, kol truko \u201eevakuacija\u201c, kareiviai sp\u0117jo suk\u016brenti krosnyse li\u016bto dal\u012f Rojaus tvor\u0173 ir vart\u0173, ir pargr\u012f\u017e\u0119s Eduardas tur\u0117jo i\u0161kart imti tverti naujas tvoras ir statyti naujus vartus.
\nBet Rojaus vis d\u0117lto nenu\u0161lav\u0117 nuo \u017eem\u0117s, jis i\u0161liko. Evakuacija pasibaig\u0117 ir, matyt, auk\u0161tesn\u0117 vadovyb\u0117 nusprend\u0117, kad nebereikia tokios didel\u0117s baz\u0117s ir kad vietiniai gyventojai nekelia ypatingos gr\u0117sm\u0117s valstyb\u0117s saugumui. Tik nuo tada neleido plaukti valtimi i\u0161 Rojaus kranto, ir \u201e\u017dvejo\u201c kol\u016bkio nariai gal\u0117jo plaukti j\u016bron i\u0161 Hirmust\u0117s ar v\u0117liau Kalanos uosto, j\u012f ten pastat\u0117 didel\u012f ir i\u0161taiging\u0105, su pla\u010dia betonuota prieplauka, o paskui paliko. Nes pasirod\u0117 es\u0105s per toli nuo sausumos ir nuo j\u016bros tykanti per didel\u0117 gr\u0117sm\u0117.
\nO Vakarinis kelias tuo metu, apie kur\u012f d\u0117stau, ir ved\u0117 tenai \u012f palikt\u0105 uost\u0105 ir krautuv\u0119, kurioje savo \u012fstatymus k\u016br\u0117 Lidija ir dalino deficit\u0105 kam panor\u0117jusi. Ir Vakarinis kelias taip pat ved\u0117 \u012f meteorologijos stot\u012f. Ir tenai \u0117jo gra\u017eus takas. Ir meteorologijos stoties aplinka kartu su \u0160ilo Kus\u010dio apleista l\u016b\u0161nele ir galine autobuso stotele, ir apsisukimo vieta uoste, ir pats paliktas uostas su savo gri\u016bvan\u010dia prieplauka\u00a0\u2013 visa tai kartu buvo tartum visai skirtinga vieta nei Rojus.
\nTen tarsi tvink\u010diojo \u017emoni\u0173 gyvenimas ir ji buvo atviresn\u0117 pasauliui, nors i\u0161 uosto nebegal\u0117jai niekur nusigauti. Ta\u010diau i\u0161 meteorologijos stoties gal\u0117jai bent paskambinti. Ir krautuv\u0117s dienomis \u012f j\u0105 ateidavo \u017emon\u0117s, ir net Lokatoriaus kareiviams leido ten apsipirkti.
\nO Rojus visuomet buvo toks tylus ir atsiskyr\u0119s. Ir keista, jis toks liko ligi \u0161iol, kai visos kitos vietos pakito. Tapo dar tylesnis ir dar labiau atsiskyr\u0119s.
\nTa\u010diau a\u0161 ne\u017einau, kod\u0117l mes u\u017esib\u016bname vienoje vietoje, o kitoje neu\u017esib\u016bname, kod\u0117l mes sutariame su vienu \u017emogumi, o su kitu mums nieko nei\u0161eina. A\u0161 pamaniau: gal yra taip, kad turime i\u0161 j\u0173 ka\u017eko pasimokyti. I\u0161 tos vietos ar i\u0161 to \u017emogaus.
\nIr vis d\u0117lto ne\u017einau ligi \u0161iol, a\u0161 stengiuosi ir stengiuosi tai su\u017einoti, kokia i\u0161 tikro buvo toji pamoka, kuri\u0105 tur\u0117jo man duoti Rojus. Ir ar ji apskritai pasibaig\u0117? Ar prie\u0161 pamokos gal\u0105 ketinau pab\u0117gti ir dabar vis tiek esu paliktas po pamok\u0173?
\nI\u0161 \u017emoni\u0173 mes mokom\u0117s, gal\u0173 gale, to, kaip myl\u0117ti. Bene dar ko. Ir ar Tu \u017einai. A\u0161 manau, kad i\u0161 tam tikros vietos irgi to mokom\u0117s. Myl\u0117ti \u017emog\u0173 ir myl\u0117ti tam tikr\u0105 viet\u0105 yra ka\u017ekuo pana\u0161\u016bs dalykai. Ir n\u0117 vienas niekad n\u0117ra \u0161iaip jau paprastas. Juk argi ne taip: jeigu tu moki teisingai myl\u0117ti, jeigu tai mok\u0117damas esi laisvas ir nieko daugiau nebijai, ko gi daugiau? Argi tai n\u0117ra viso pasaulio i\u0161mintis? Netgi angel\u0173 i\u0161mintis, t\u0173 dangi\u0161k\u0173j\u0173.
\nTaip, a\u0161 ne\u017einau. Kartais vakariniu autobusu va\u017eiuodavo ir Lokatoriaus kareiviai, jie va\u017eiuodavo iki prie\u0161paskutin\u0117s stotel\u0117s, kur nuo sankry\u017eos gal\u0117jai patekti \u012f dalin\u012f ir kareivines. Syk\u012f anksti pavasar\u012f, kai saul\u0117 nusileido vos autobusui pajud\u0117jus, autobusas \u012f viet\u0105 atvyko aklinoje tamsoje, o ant galini\u0173 s\u0117dyni\u0173 va\u017eiavo du jauni kareiviukai. Jie atsi\u0161liejo vienas \u012f kit\u0105 ir netrukus u\u017emigo, ir j\u0173 tarpusavio artume buvo tiek daug nepretenzingo paprastumo, savito vaiki\u0161ko nekaltumo, nors kartu tai buvo suaugusi\u0173j\u0173 artumas, ir a\u0161 pamaniau: kod\u0117l a\u0161 taip nemoku. Arba kod\u0117l mano dalia ne tokia.
\nO kas yra m\u016bs\u0173 dalia? Myl\u0117ti ligi galo t\u0105, kur\u012f tu gavai myl\u0117ti. Taip, ligi galo. Roj\u0173 palikau pusiaukel\u0117je, kaip ir daugel\u012f kit\u0173. A\u0161 prie\u0161 tai pab\u0117gau. Nes myl\u0117ti Roj\u0173 man pasirod\u0117 pernelyg baisu, ta meil\u0117 b\u016bt\u0173 pareikalavusi per daug: visko, viso gyvenimo ligi pat mirties. O kas tada liks man?
\nTa\u010diau ar kas nors turi likti tau pa\u010diam?
\nJuk neturi. Nes vis tiek tu gauni visk\u0105, ko reikia. Bet vis toji baim\u0117. Baim\u0117 likti be nieko, baim\u0117 suv\u0117linti, baim\u0117 likti nuo\u0161alyje. Nes gyvenimas teka pro \u0161al\u012f ir kol tu myl\u0117si vien\u0105 tu\u0161\u010di\u0105 ir tyl\u0173 Roj\u0173, neteksi vis\u0173 galimybi\u0173. Nes kiekvieno gyvenime juk yra galimyb\u0117s?
\nBent jau mus taip mok\u0117. Ir galimyb\u0117s, jos esti dideliuose miestuose. Nes galimyb\u0117s yra kiti \u017emon\u0117s. Galimybes reikia i\u0161naudoti…
\nIr a\u0161 taip pat i\u0161vykau \u012f Pary\u017ei\u0173 pro \u0161iaurinius vartus, Mi\u0161ko vartus, ankstyvo ryto tamsoje, kad sp\u0117\u010diau \u012f pirm\u0105 autobus\u0105 ir i\u0161keliau\u010diau \u012f didel\u012f miest\u0105. Taip, Rojuje gal\u0117jai lengvai manyti, kad net Talinas yra didelis miestas. Ta\u010diau atvyk\u0119s pamatydavai, kad jis buvo toks, koks buvo. Koksai yra. Nuo ano meto man jis ne ypa\u010d pasikeit\u0117. I\u0161kart j\u012f atpa\u017e\u012fstu: pavasario vakaras ties Karjos gatv\u0117s ir Laisv\u0117s aik\u0161t\u0117s kampu, kur g\u0117li\u0173 pardav\u0117jos pakuoja savo likusius narciz\u0173 \u017eiedus ir karklo katin\u0117lius, ir pro jas skubantys \u017emon\u0117s, kiekvienas su savo gyvenimo r\u016bpes\u010diais, kuriuos taip ir nusine\u0161a \u012f prietem\u0105, \u012f autobuso stotel\u0119 ir \u012f autobus\u0105. Kuris i\u0161 t\u0173 \u017emoni\u0173 yra tavasis Rojus?
\nIr i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tu neturi kur eiti. Yra vienas numeris, kuriuo tu dar nedr\u012fsti skambinti, bijai nusivilti. Toks paprastas, ties\u0105 sakant, yra tasai \u017emoni\u0173 susitikimas ir gyvenimas. Mes tu\u0161\u010diai j\u012f pavert\u0117me be galo keb\u00adliu. Jeigu tu moki myl\u0117ti save ir savo dali\u0105, vadinasi, turi visk\u0105, o jeigu ne, vadinasi, neturi nieko. Tik \u0161ito niekur nebemoko.
\nIr kai sienos atsiv\u0117r\u0117 ir atsirado galimyb\u0117, a\u0161 v\u0117l i\u0161\u0117jau pro Mi\u0161ko vartus \u0160iauriniu keliu \u012f autobuso stotel\u0119, skub\u0117damas \u012f ankstyv\u0105 ryto autobus\u0105 va\u017eiuoti \u012f dar didesn\u012f miest\u0105, kurio niekados nema\u010diau, bet apie kur\u012f daug skai\u010diau ir i\u0161 kurio daug tik\u0117jausi, k\u0105 \u010dia sl\u0117pti.
\nKai pirm\u0105 kart\u0105 atvykau Pary\u017eiun, buvo \u017eiema ir \u0161alti orai. A\u0161 visi\u0161kai netur\u0117jau pinig\u0173. Nors tiek gerai, kad gal\u0117jau i\u0161m\u0117ginti tai, apie k\u0105 svajojau: s\u0117d\u0117ti kavin\u0117se. Knygose juk ra\u0161o, kad ten k\u0105 nors susitinki. A\u0161 nesusitikau. Ta\u010diau n\u0117 minut\u0117lei nepagalvojau, kad knygos gali meluoti. Klaida gl\u016bd\u0117jo ka\u017ekur kitur. Nes kod\u0117l buvo taip: tiek daug veid\u0173, ir n\u0117 vieno veido, tiek daug k\u016bn\u0173\u00a0\u2013 tolumoje\u00a0\u2013 ir n\u0117 vieno arti. Tiek daug dvasios \u017emoni\u0173 akyse, ir n\u0117 vienos dvasios.
\nVien\u0105 vakar\u0105, jau sausiui baigiantis ir turb\u016bt gana v\u0117lyv\u0105 valand\u0105, kadangi da\u017enai klaid\u017eiodavau ligi v\u0117lumos, mat gr\u012f\u017edamas \u012f nakvyn\u0117s viet\u0105 nenor\u0117jau pripa\u017einti savo eilinio pralaim\u0117jimo,\u00a0\u2013 vien\u0105 v\u0117l\u0173 sausio pabaigos vakar\u0105 bastydamasis atsid\u016briau ka\u017ekur Respublikos aik\u0161t\u0117s kampe, nes, matyt, jau ketinau pasiduoti ir gr\u012f\u017eti \u201enamo\u201c. Pilvas buvo tu\u0161\u010dias ir kojos pailso. Visi, kas lank\u0117si, juk \u017eino t\u0105 svetimo did\u00admies\u010dio nuovarg\u012f. Ta\u010diau netik\u0117tai jis gali u\u017ea\u0161trinti jusles. Tave i\u0161tinka toksai \u0161viesus abejingumas ir prie\u0161ais didel\u012f \u017euvies restoran\u0105 tu lieki \u017ei\u016br\u0117ti \u012f ry\u0161kiai ap\u0161viest\u0105 jo vitrin\u0105 ten, gatv\u0117s kampe, kur i\u0161d\u0117liotos austr\u0117s ir kiti j\u016bros gyviai, citrinos, viena kita la\u0161i\u0161a, spindintis ledas. Ten, \u012f visa tai \u017ei\u016br\u0117damas, arba, tikriau, stebeilydamas, beveik nieko daugiau nematydamas, a\u0161 staiga atsid\u016briau Rojuje. Taip, a\u0161 v\u0117l gr\u012f\u017eau \u010dionai ir viskas buvo po senovei, mano menkas \u0161iaurinis kambar\u0117lis, senos trobos gegnes purtantis vakaris v\u0117jas, tamsa, tyluma, begalinis mi\u0161k\u0173 o\u0161imas, toji keista laim\u0117, kur n\u0117ra nieko kito ir kur visgi tu nesi vieni\u0161as.
\nTenai gatv\u0117s kampe a\u0161 buvau toks laimingas, kad turiu savo Roj\u0173.
\nIr netrukus a\u0161 i\u0161va\u017eiavau atgal. I\u0161lipau i\u0161 autobuso prie pa\u0161to d\u0117\u017eu\u010di\u0173. Tamsoje uod\u017eiau pu\u0161\u0173 ir \u0161lapio sm\u0117lio, ir saman\u0173 kvap\u0105. Ir kit\u0105 vakar\u0105 Aik\u0119 ir Anton\u0105 pasikvie\u010diau arbatos, nes man kniet\u0117jo pavai\u0161inti juos kalvadosu, kur\u012f nusipirkau u\u017e savo skatikus, ir tais \u201eu\u017esieniniais\u201c saldainiais (nes tuo metu taip ir buvo, tas susib\u016brimas apie atve\u017etus i\u0161 u\u017esienio daiktus, lauktuvi\u0173 dalijimas), ir \u012fjungti pasiklausyti Patrisijos Kas kaset\u0119. Ir svajoti apie Pary\u017ei\u0173.
\nNes taip lengva tai daryti \u010dia<\/em>. I\u0161 seno papratimo.
\nArgi ne keista, mano mielas drauge, kad tu nepatenki Rojun, o Rojus patenka tavo vidun ir tu ne\u0161iojiesi j\u012f visur su savimi, taigi, t\u0105 bais\u0173j\u012f Roj\u0173, kuriame nieko neb\u0117ra, bet kuris savaime yra \u0161is tas.
\nIr galiausiai kitas yra tas, katras renkasi, kai tu j\u012f sutinki, nes ir jie turi ka\u017ekaip pamilti t\u0105 berg\u017ed\u017ei\u0105 ir tolim\u0105 \u017eem\u0119, vieni\u0161\u0105 viet\u0105, slypin\u010di\u0105 tavyje,\u00a0\u2013 Roj\u0173.
\nO \u0161iomis dienomis oras tikrai permainingas, net Rojuje. \u0160viesi \u0161ilta saul\u0117kaita virto tamsiu vakaru. Kikilis \u010dirpauja, tartum netrukus prad\u0117t\u0173 lyti, ir galb\u016bt prad\u0117s, nes vir\u0161um egli\u0173 tvenkiasi vis sunkesni debesys. Ir a\u0161 jau\u010diu t\u0105 \u0161irdies sunk\u012f, tok\u012f man \u017einom\u0105 i\u0161 Rojaus: nieko n\u0117ra, nieko nenutiks, niekas neateis. Ta\u010diau jau\u010diu j\u012f tartum i\u0161 \u0161alies, be jokio gniau\u017eimo. Galb\u016bt tikrai Rojuje a\u0161 atsigaunu, sveikstu nuo vis\u0173 t\u0173 dien\u0173 ir met\u0173, o gal tai Rojaus meil\u0117, kuri\u0105 vis d\u0117lto, nors spyriodamasis, galiausiai perpratau. Nedr\u012fstu to labai tik\u0117tis. Bet, pagalvoj\u0119s apie Tave, visgi i\u0161dr\u012fsiu… Apie Tave, nes juk visa tai ra\u0161au Tau. D\u0117l Tav\u0119s, tiktai. D\u0117l Tav\u0119s ir sav\u0119s.
\nIr \u0117m\u0117 tykiai dulksnoti. Kambary tamsu, lyg b\u016bt\u0173 koks kitas met\u0173 laikas, kitas v\u0117lyvas vakaras. Rytoj ketinu para\u0161yti Tau apie lengvesnius ir paprastesnius dalykus, nes juose visad daugiau teisyb\u0117s. Pavyzd\u017eiui, apie Mop\u012f, kuris galiausiai i\u0161sivadavo i\u0161 grandin\u0117s, ir apie kitus gyv\u016bnus, kurie gyveno, kent\u0117jo ir nustipo Rojuje. Nes Rojuje anuomet \u0161alia \u017emoni\u0173 gyveno ir daug keturkoj\u0173 ir daugel\u012f j\u0173 a\u0161 taip gerai atmenu. Geriau nei kai kuriuos \u017emones, ar ne tiesa.
\nTaip, v\u0117l prapliupo sodrus lietus. Nor\u0117jau dar i\u0161eiti… Bet gal liausis. Ir tur\u0117jau Tau kiek papasakoti apie savo dienos pasivaik\u0161\u010diojim\u0105, bet nepabaigiau. Taigi nu\u0117jau tuo Vakariniu keliu, kur\u012f puikiai \u017einojau, pro visas tas senas i\u0161kilias pu\u0161is, kai kurias pa\u017einojau net asmeni\u0161kai, nes tiek daug \u012f jas \u017ei\u016br\u0117jau ir per t\u0105 laik\u0105 jos visai nepasikeit\u0117. Kuri tik nud\u017ei\u016bvo, kuri nul\u016b\u017eo ar buvo nupjauta. Bet apskritai tas kelias buvo toks pat. Bent jau iki up\u0117s.
\nNes vis d\u0117lto Rojuje yra dvi up\u0117s. Anks\u010diau, kai ra\u0161iau apie vien\u0105, maniau, kad antroji yra per ma\u017ea, neverta min\u0117ti. O visgi yra taip, kad tiek i\u0161 ryt\u0173, tiek i\u0161 vakar\u0173 Rojaus ribas \u017eymi upeliai. Rytuose, palei Nirvan\u0105, teka Mustanos upelis, o tas, kuris kerta Vakarin\u012f keli\u0105, n\u0117 neturi vardo, arba a\u0161 jo ne\u017einau. Jis i\u0161teka i\u0161 Rie\u0161utyn\u0117s piev\u0173 ir perb\u0117ga per keli\u0105, visai ma\u017eas upeliukas, bet vis d\u0117lto jis yra tarsi vakarin\u0117 Rojaus riba. Ten, kur jis teka, lapoja tank\u016bs lazdyn\u0173 kr\u016bmai, o kitapus prasideda kitokios \u017eem\u0117s ir mi\u0161kai. Taip, i\u0161 ties\u0173 kitokios. Min\u0117jau, kad meteorologijos stoties ir uosto aplinka jau anuomet atrod\u0117 atviresn\u0117 gyvenimui nei Rojus. Smagu buvo tenai nueiti, bet visad smagu ir sugr\u012f\u017eti Rojun, nes… Taigi.
\nNes dabar ten i\u0161 ties\u0173 prasid\u0117jo visai kitas gyvenimas. Vietos turi savo likim\u0105, savo prigimt\u012f. Yra viet\u0173, kurios ilgisi tylos ir susitelkia \u012f save, ir kitoki\u0173, kurios ie\u0161ko gyvasties ir jud\u0117jimo. Ten pastaraisiais metais pastat\u0117 bent de\u0161imt\u012f nauj\u0173 nam\u0173. Daugiau. Vienas i\u0161kilo jau pra\u0117jusi\u0105 \u017eiem\u0105. Didelis ir prabangus, vyrai kaip tik baig\u0117 kloti nendri\u0173 stog\u0105, ir apie kiem\u0105 namo savininkas padirbino ilg\u0105 \u017eiogri\u0173 tvor\u0105, viskas kaip senov\u0117je. \u017di\u016brint dabar, tokia \u201etikra\u201c tvora rodo, kad turi gan\u0117tinai pinig\u0173 nusamdyti vyrus j\u0105 tverti. Rank\u0173 darbas yra brangus. Kadaise tokia tvora buvo pati papras\u010diausia ir pigiausia. Tokia, koki\u0105 mok\u0117jo dirbti i\u0161 to, kas buvo po ranka. O tos u\u017e pinigus pastatytos tvoros niekada neatrodo tokios tikrovi\u0161kos. Viena vertus, jos pernelyg tvarkingos, kita vertus, kiek negrabios. Tokie da\u017enai b\u016bna u\u017e pinigus padirbinti daiktai.
\nIr apskritai a\u0161 nemoku vertinti viso to vystymo ir pl\u0117tojimo. Man tai svetima. Toji vieta man tapo svetima. Nebegal\u0117jau likti ten n\u0117 minut\u0117l\u0117s ir pan\u016bdau sugr\u012f\u017eti, per bevard\u012f Rojaus ribos upel\u012f, \u010dia, kur niekas nieko nevysto, kur tvyro tyla ir nykulys. Nes tai yra taip gera.
\nVisi tie nauji namai, \u017einoma, dabar stovi tu\u0161ti, kadangi \u0161iokiadienis ir sezonas dar neprasid\u0117jo. Tai tarsi koks u\u017ekeikimas, kai turi tiek pinig\u0173, kad privalai statytis nam\u0105, kuriame tu paprastai negyveni. A\u0161 niekada to nesupratau. Bet tikriausiai ka\u017ekokios prasm\u0117s yra. Ka\u017ekieno rojus. B\u016btent toks.
\nLietus ima silpti, dabar eisiu i\u0161si\u0173sti \u0161it\u0105 lai\u0161k\u0105.
\nNu\u0117j\u0119s i\u0161siun\u010diau lai\u0161k\u0105. Lietus liaunasi ir v\u0117l u\u017eeina. Vis\u0105 laik\u0105 vakaruose saul\u0117lyd\u017eio pus\u0117je matyti auksinis pakra\u0161tys, kuris lyg rengiasi kilti, tartum tuojau ketint\u0173 i\u0161sigiedryti, bet v\u0117l u\u017eeina naujas lietus, kaip a\u0161ar\u0173 pli\u016bpsniai, v\u0117l, ir v\u0117l.
\nTa\u010diau jau vakaras ir tame lietuje visgi pasklinda auksin\u0117 vakar\u0173 \u0161viesa. Saul\u0117 dar nenusileido. Arba nusileis netrukus. Jau de\u0161imta valanda.
\nIr visi mes turime savo valand\u0173 liturgij\u0105, kurios privalome laikytis ir laikom\u0117s, da\u017enai patys ne\u017einodami, vis\u0105 gyvenim\u0105. Nes antraip gyvenimas ir nesibaigs. Kaip Helm\u0117 rytais kurdavo ugn\u012f virykl\u0117je ir vakarais u\u017etraukdavo laikrod\u017eio pasvarus, kol teliko vienas, nes laikrodis nebemu\u0161\u0117 ir mu\u0161imo pasvaro nebegal\u0117jo u\u017etraukti. T\u0105 laikrod\u012f i\u0161 t\u0173 nam\u0173 jau i\u0161ne\u0161\u0117, \u012f Helm\u0117s gimtin\u0119, kurion \u201e\u0161vedai\u201c atva\u017eiuoja vasaroti. Ir argi ne vis tiek, kur galiausiai atsiduria m\u016bs\u0173 daiktai?
\nIr a\u0161 \u017ei\u016briu \u010dia pro \u201esavo\u201c \u0161iaurin\u012f lang\u0105 (ir vis d\u0117lto jis \u201emano\u201c tebus suskai\u010diuotas dienas, kaip ir viso ko m\u016bs\u0173 dienos yra suskai\u010diuotos, tik tam tikrais atvejais mes ne\u017einome, iki keli\u0173 bus skai\u010diuojama) \u012f tas egles rimstan\u010diame lietuje ir i\u0161 vakar\u0173 art\u0117jan\u010dioje \u0161viesoje, kuri ten pat ir u\u017eges, ir esu laimingas jas matydamas. Taip, tokia mano geroji dalia. Taip, esu u\u017e j\u0105 d\u0117kingas. Ir gera, kad neb\u0117ra t\u0173 met\u0173, apie kuriuos Tau pasakoju. Gerai, kad jie buvo, ir gerai, kad pra\u0117jo. Ir vis d\u0117lto gera, kad a\u0161 v\u0117l esu \u010dia ir trumpam turiu t\u0105 \u0161iaurin\u012f lang\u0105, i\u0161 kurio matyti egl\u0117s. Ir t\u0105 art\u0117jan\u010dios Rojaus vasaros nakties balt\u0105 \u0161vies\u0105. Ir kad jau vakaras, ir lietus baigiasi, ir pauk\u0161\u010diai mi\u0161ke darkart ims \u010diau\u0161k\u0117ti, kaip \u010diau\u0161ka tada, kai baigiasi lietus ir dar netemsta.
\nIr kad a\u0161 turiu t\u0105 \u201eAlinai\u201c, kurios klausau ir klausau \u0161iame keistame kambaryje. Ir kartais tai b\u016bna \u017einomos gedulo apeigos, kurias gird\u017eiu, o kartais tyli d\u017eiaugsmo giesm\u0117, kylanti ka\u017ekur i\u0161 mano ne\u017einomyb\u0117s.
\nIr v\u0117l rytas m\u0117lynas ir giedras, ir netgi \u0161iltas, nes ryto saul\u0117 visuomet tokia kaitri, kad \u0161altas \u0161ulinio vanduo yra tarsi tikra atgaiva. Bet, ai\u0161ku, a\u0161 nepalikau neu\u017ekurtos virykl\u0117s, nes nepastebimai per\u0117miau i\u0161 Helm\u0117s t\u0105 sen\u0105 Rojaus valand\u0173 liturgij\u0105 ir namuose atlieku j\u0105 kasdien. Nedarau to tik per vasaros kar\u0161\u010dius. Helm\u0117 ir tada dar\u0117. Be abejo, ji buvo nuoseklesn\u0117 ir kantresn\u0117 negu dabar bet kuris i\u0161 m\u016bs\u0173. Senieji Rojaus \u017emon\u0117s apskritai buvo kantr\u016bs, tad, mano galva, gyvenimas, kur\u012f mes dabar manome esant sunk\u0173, jiems nebuvo sunkus. Mes papras\u010diausiai tapome nekantresni. Ir tai apsunkina gyvenim\u0105. Kaip ir patogumai. Kurie tur\u0117t\u0173 mus i\u0161laisvinti, bet matau, kad niekas nepavergia labiau u\u017e patogumus. Kai tavo b\u016bste yra vanduo ir \u0161iltas vanduo teka i\u0161 \u010diaupo\u00a0\u2013 o Rojuje, kai vanduo pagaliau buvo \u201e\u012fvestas\u201c, pan\u016bd\u0119s \u0161ilto vandens vis tiek tur\u0117jai k\u016brent virykl\u0119, t\u0105 kit\u0105, \u201ePionieri\u0173\u201c, kuri\u0105 pastat\u0117 Felikso kambaryje vietoj senos Felikso virykl\u0117s,\u00a0\u2013 tada turi praustis be galo. O prie\u0161 tai mes \u0161e\u0161tadien\u012f pakurdavome pirt\u012f ir gana. Tarpais nusiprausdavome vir\u0161 dubens, o vasar\u0105 juk maud\u0117m\u0117s j\u016broje. Bene \u017eiem\u0105 tu taip labai i\u0161sipurvini. Bet kai yra patogumai, i\u0161sipurvini.
\nIr kai eilin\u012f kart\u0105 pab\u0117gau i\u0161 Rojaus ir i\u0161sinuomojau but\u0105 mieste, kad nereik\u0117t\u0173 kas ryt\u0105 gird\u0117ti, kaip Helm\u0117 atsik\u0117lusi tar\u0161kina d\u016bmtraukio u\u017ekai\u0161\u010dius ir puodus ir kuria ugn\u012f virykl\u0117je, u\u017evis labiausiai man tr\u016bko to liepsnos sprag\u0117jimo ir virykl\u0117s \u0161ilumos rytais virtuv\u0117je arba to tre\u0161kesio krosnyje. Nes Rojuje paprastai k\u016breno pu\u0161ines ar eglines malkas, kartu su ma\u017eum\u0117le juodalksnio. I\u0161 Koulu mi\u0161ko a\u0161 ber\u017e\u0173 nene\u0161davau, kaip buvo \u012fprasta dar Eduardui gyvam esant, o pa\u010diame Rojuje teaugo pu\u0161ys ir egl\u0117s. Ir tasai butas mieste kartais b\u016bdavo toks \u0161altas (nes tuomet buvo tie vargani metai, kai i\u0161 Rusijos nebegavome pigi\u0173 duj\u0173), bet negal\u0117jai nieko pakeisti. Negal\u0117jai i\u0161eit \u012f lauk\u0105 parne\u0161ti malk\u0173 i\u0161 klojimo pa\u0161elmen\u0117s arba malkin\u0117s. Nieko negal\u0117jai padaryti. Juo daugiau patogum\u0173, juo bej\u0117gi\u0161kesni mes esam.
\nO debesys \u0161iandien ryte neliks nepakil\u0119 dangun, nors \u0161\u012fkart jie lyg ir pasirodys i\u0161 ryt\u0173 ir pa\u017ei\u016br\u0117sim, kas jiems bus ir kok\u012f vaidinim\u0105 man \u0161iandien parodys senasis Rojaus dangus. Nors jis nerodo jo man ir niekam kitam, apskritai nerodo. Bet man negalima u\u017edrausti taip ra\u0161yti, juolab m\u0105styti.
\nIr daug kart\u0173 \u010dia, Rojuje, eidamas pro K\u016blyno verandos ar virtuv\u0117s duris pajusdavau neai\u0161k\u0173 laukim\u0105, tartum ka\u017ekas tur\u0117t\u0173 ateiti. I\u0161 prad\u017ei\u0173 nesupratau, ko i\u0161 tikr\u0173j\u0173 laukiu, nes tas jausmas tiesiog \u0161m\u0117stel\u0117davo pro \u0161al\u012f. \u017dinoma, ten nieko nebuvo.
\nO vakar vakare i\u0161 verandos stodamas ant plok\u0161\u010dio akmens supratau, kad laukiu kokio nors gyv\u016bno. Kad kat\u0117 ateit\u0173 ir pro kojas \u012fsmukt\u0173 \u012f kambar\u012f. Arba kad prie\u0161ais nam\u0105 prie svirno imt\u0173 loti ir vizginti uodeg\u0105 Mopis, nes jau at\u0117jo valanda, kai turi ne\u0161t jam semtuk\u0105. Arba nors u\u017egiedot\u0173 Mard\u017eio arba \u0160altinio gyventoj\u0173 gaidys. Arba i\u0161 ka\u017ekur atsklist\u0173 karv\u0117s mykimas, nes veikiai reik\u0117s mel\u017eti. Arba avies balsas, nors tarpais jis taip \u012fkyri ir gali \u201ei\u0161\u016b\u017eti prot\u0105\u201c, anot Helm\u0117s, kai jos ima bliauti. Vis b\u0117\u0117 ir b\u0117\u0117! Nes jos yra \u201eprijunkintos prie dykinimo\u201c ir pratusios \u201egauti i\u0161 rankos\u201c, nors ganykloje turi \u0117sti tiek ir tiek. Ta\u010diau ateina prie vart\u0173 bliauti, laukia, kol kibire gaus ko skanesnio. (Kaip ir mes gana da\u017enai, ar ne tiesa, nes juk ir mes esame prijunkinti prie dykinimo.)
\nTies\u0105 sakant, gyvendamas Rojuje a\u0161 da\u017enai fantazuodavau, koks b\u016bt\u0173 Rojus, jei jame nebelikt\u0173 \u017emoni\u0173. Nors j\u0173 ir \u0161iaip nebuvo per daug ir da\u017enai atrod\u0117, kad n\u0117ra nieko. Bet nors \u017emoni\u0173 ir nematei, vis d\u0117lto buvo j\u0173 gyvuli\u0173 balsai, kurie rod\u0117, kad \u010dia gyvenama. Ir kartais ilg\u0105 vasaros dien\u0105 tas Mard\u017eio sodybos gaid\u017eio monotoni\u0161kas giedojimas buvo toks bevilti\u0161kas, kad nor\u0117jai b\u016bti bet kur, svarbiausia, kad begalin\u0117je \u0161viesioje dienoje negird\u0117tum to skardin\u010dio beprasmio balso.
\nO dabar a\u0161 galiu gird\u0117ti, koks yra Rojus, lik\u0119s po \u017emoni\u0173. Tai pauk\u0161\u010di\u0173 karalyst\u0117, jie gieda ir skraido, ir \u010dir\u0161kia begaliniame o\u0161ime.
\nBet tarpais, kai jie ima dirgliai kliegti, ir ypa\u010d kreg\u017ed\u0117s, duodamos persp\u0117jim\u0105, a\u0161 pamanau, kad Mard\u017eio kiemo katinas at\u0117jo \u010dia ie\u0161koti j\u0173 lizd\u0173. Kadangi jis yra paskutinis \u017emoni\u0173 gyv\u016bnas, tebegyvenantis Rojuje, kiek \u017einau. Nes j\u0173 ma\u017eas \u0161unelis Tuksis, atklyd\u0119s pats ir buv\u0119s labai i\u0161tikimas Endeliui, jau nusibaig\u0117. Ir avis, jie laik\u0117 j\u0105 vienintel\u0119, nes k\u0105 nors reik\u0117jo laikyti, pernelyg i\u0161stor\u0117jo ir taip pat nudv\u0117s\u0117. O karv\u0119 jie atidav\u0117, regis, 2003 ar 2004\u00a0metais, ligi tol dar laik\u0117, nors pieno nebuvo kur d\u0117ti. Ir dabar \u0161iame kra\u0161te nebeliko n\u0117 vienos karv\u0117s, nebent tik Afrikoje. Ta\u010diau netikiu, kad ir ten yra. Nes kaip kadaise reik\u0117jo<\/em> laikyti karv\u0119, taip staiga tur\u0117jo<\/em> jos atsisakyti. Ir \u017einau, kad Mard\u017eio \u017emon\u0117s tuo labai patenkinti, ar bent jau taip sako. Elv\u0117 gali \u017ei\u016br\u0117ti savo televizijos serial\u0105 ir neturi b\u0117gt \u012f lauk\u0105 patikrinti, ko toji karv\u0117 ten v\u0117l baubia arba kod\u0117l tyli, galgi i\u0161lindo pro tvor\u0105 ir nu\u0117jo mi\u0161kan. Arba eiti jos mel\u017eti. Ir dar jie tur\u0117jo por\u0105 vi\u0161t\u0173, ir kai nebeliko Tuksio, \u0117m\u0117 lankytis lap\u0117s. Ir paskutin\u0117 vi\u0161ta viena dar gyveno pirtyje, nes tvarte be karv\u0117s, ai\u0161ku, per \u0161alta. A\u0161 ne\u017einau, kas i\u0161tiko t\u0105 vi\u0161t\u0105, bet kas gi d\u0117l jos kiaur\u0105 \u017eiem\u0105 k\u016brent\u0173 pirt\u012f. Nes Mard\u017eio \u017emoni\u0173 kambariai visados labai \u0161var\u016bs ir tenai ne\u012fleist\u0173 vi\u0161\u010diuk\u0173 gyvent \u012f sekcij\u0105, joje u\u017e stiklo stovi kri\u0161tolas ir visa, kas priklauso. Beje, Afrikoje irgi stov\u0117jo, nes kas gi netur\u0117jo kri\u0161tolo sekcijoje u\u017e stiklo, ta\u010diau vi\u0161\u010diukai irgi buvo, jie kri\u0161tolui netrukd\u0117.
\nTaigi paskutinis gyv\u016bnas ir buvo tas Elv\u0117s di\u010dkis juodas katinas, kuris labai m\u0117gsta susirangyti ant jos baltos n\u0117riniuotos lovaties\u0117s, kai Elv\u0117 \u017ei\u016bri savo laidas. Jam leid\u017eiama daugiau, jis juk paskutinis ir vienintelis. Ir tod\u0117l, po teisybei, netikiu, kad jis ateit\u0173 taip toli, \u012f K\u016blyno kiem\u0105 ie\u0161koti pauk\u0161\u010di\u0173 lizd\u0173. Jis ir be j\u0173 sotus. Bet kas gi tas kates supaisys.
\nIr vis d\u0117lto keista, a\u0161 supratau, kad neturiu \u010dia ko \u0161erti. Nes Rojuje visad buvo gyvuliai, kuriuos reik\u0117jo \u0161erti. Tikra kaip \u201eamen\u201c per pamaldas. Jeigu ne kiti, nuolat buvo Mopis ir kat\u0117. I\u0161 prad\u017ei\u0173 dar buvo Juo\u010dk\u0117 su savo tely\u010daite, kurios gyveno per \u017eiem\u0105, kol jas i\u0161ve\u017e\u0117, ir v\u0117liau buvo avys. Nes tikra teisyb\u0117, kad tvarte turi b\u016bti koks gyvul\u0117lis, koksai gi \u016bkis be jo.
\nO Mop\u012f Helm\u0117 pa\u0117m\u0117 t\u0105 vasar\u0105, kai \u012fsileido ir mus. \u201eLik\u0119s po Eduardo\u201c buvo dar toks skalikas, atrodo, Rolis vardu, bet jo ji nenor\u0117jo, nes daug \u0117da ir turi plon\u0105 kail\u012f, negali \u017eiem\u0105 laikyti kiemo b\u016bdoje. Taigi ji klausin\u0117jo, kur gauti tok\u012f \u0161unyt\u012f, kuris neaugt\u0173 labai didelis ir b\u016bt\u0173 gauruotas, nebijot\u0173 \u0161al\u010dio. Ir Taim\u0117 atne\u0161\u0117 jai t\u0105 \u0161unyt\u012f. Taim\u0117 buvo Helm\u0117s dukter\u0117\u010dia, gyveno Kerdloje, bet dabar ir ji mirusi. Helm\u0117 svarst\u0117, jei bus ma\u017eas \u0161uniukas, kaipgi j\u012f pavadinti, tegu bus Mopis.
\nTaip ir liko. I\u0161 jo u\u017eaugo \u0161uo trumpomis kreivomis letenomis ir ilgu liemeniu, ir jo kailis buvo garbanotas, pramai\u0161iui pilkos ir baltos spalvos, o snukis gauruotas. Ausys buvo nuleipusios. I\u0161 prad\u017ei\u0173 jis lakst\u0117 palaidas, bet buvo be galo uolus ir u\u017epuol\u0117 K\u016blyno El\u0105, kai ant dvira\u010dio va\u017eiavo nuo kalno, ir Ela vos nenuvirto. Manau, taip nutiko tod\u0117l, kad Helm\u0117 ne ypa\u010d m\u0117go El\u0105. Bet nuo tada Mop\u012f grandine priri\u0161o prie svirno sienos. Ir ten jis gyveno beveik iki savo dien\u0173 galo. Bet ne visai, nes kiek anks\u010diau atgavo laisv\u0119.
\nO Rol\u012f Helm\u0117 liep\u0117 nu\u0161auti.
\nMopis buvo prikaustytas prie svirno \u0161ono namo pus\u0117je ir kai kas nors \u0117jo keliu, jis tur\u0117jo b\u0117gti kart\u0105 vienon, kart\u0105 kiton svirno pus\u0117n, nes antraip pra\u0161alaitis b\u016bt\u0173 ding\u0119s jam i\u0161 aki\u0173 u\u017e svirno. Ir prie\u0161 jam dingstant Mopis i\u0161 anksto b\u0117go \u0161en ir ten, o grandin\u0117 k\u0117l\u0117 nuo \u017eem\u0117s dulki\u0173 debesis, kai buvo vasara ir sausra. Jis buvo labai guvus \u0161uo ir Helm\u0117 kartais tai \u012fvertindavo teigiama pastaba.
\nO jam \u0161erti pakrosn\u0117je po virykle gul\u0117jo didelis semtukas, \u012f kur\u012f pyl\u0117 riebaluotas pamazgas (ind\u0173 mazgojimo priemoni\u0173 Rojuje ne\u017einojo), ir \u012f jas Helm\u0117 pavakary \u012ftrupindavo duonos ir virt\u0173 ar kept\u0173 bulvi\u0173 su lupena. Bent jau Mopiui nuolatos tur\u0117jo b\u016bti virt\u0173 ar krosnyje kept\u0173 bulvi\u0173. Nes ko daugiau jam duosi. Gryna duona juk \u0161uns ne\u0161ersi. Kas, kad duona anuomet tebebuvo labai pigi ir formin\u0117s kepaliukas kainavo tik 14 kapeik\u0173, ir ja visi \u0161\u0117r\u0117 gyvulius, ir kaimie\u010diai mai\u0161ais tempdavosi j\u0105 namo. Rojuje tokio papro\u010dio nebuvo. Duona visad buvo brangi. Ar bent jau teko j\u0105 i\u0161 toli gabenti.
\nIr vakarui art\u0117jant Mopis jau \u012fsitaisydavo prie\u0161ais tuos ma\u017eus vartelius, kurie nuo trobos per kaupo sod\u0105 ved\u0117 prie svirno ir kuriuos vadino Svirno vartais. Bet v\u0117liau jie tapo Mopio vartais. Jis ten dyr\u0117jo, i\u0161k\u0117l\u0119s gauruot\u0105 snuk\u012f, virtuv\u0117s lango ir lauko dur\u0173 pus\u0117n ir uoliai vizgino uodeg\u0105. Netgi kilstel\u0117j\u0119s savo nuleipusias ausis. Ir, niekam nepasirod\u017eius, jis amtel\u0117davo. Ir gal\u0173 gale pasileisdavo loti. Tada kas nors tur\u0117jo nueiti ir i\u0161tu\u0161tinti semtuk\u0105 \u012f Mopio duben\u0117l\u012f. Vasar\u0105 tai darydavo Helm\u0117, jai patiko, kad gali k\u0105 nors pa\u0161erti, nors to nesak\u0117. O \u017eiem\u0105 d\u0117l savo paliegusi\u0173 koj\u0173 \u012f kiem\u0105 neidavo, nes laiptai gal\u0117jo b\u016bti slid\u016bs. Bet kai a\u0161 b\u016bdavau mieste, tuomet i\u0161eidavo ir kiekvien\u0105 \u0161e\u0161tadien\u012f nusileisdavo nuo kalno \u012f pirt\u012f. Tam tikslui tur\u0117jo lazd\u0105.
\nTaigi Mopis buvo Helm\u0117s \u0161uo ir man jis nebuvo ypa\u010d savas. Tiesa, tarpais a\u0161 jo gail\u0117jau, kad turi makaluotis ten ant grandin\u0117s ir laukti savo semtuko, ta\u010diau man gan\u0117jo ir sav\u0173 r\u016bpes\u010di\u0173. Ir jo negal\u0117jai paleisti, kad ir d\u0117l avi\u0173, nes jis kaipmat imt\u0173 jas vaikytis.
\nTa\u010diau Mopis buvo ir \u0161ioks toks filosofas, ypa\u010d pavasar\u012f, kai saul\u0117 v\u0117l imdavo \u0161ildyti jo po \u017eiemos nu\u0161epus\u012f kailiuk\u0105, ir jis ra\u0161\u0117 savo eiliuotus pam\u0105stymus ir siunt\u0117 juos \u017eurnalui \u201eGrandin\u0117 ir b\u016bda\u201c, kuris dabar i\u0161eina pervadintas tiesiog \u201eGrandine\u201c, jeigu apskritai i\u0161eina. Tai buvo Mopio elegijos. Nes i\u0161 tikr\u0173j\u0173 jis buvo vieni\u0161as ir nieko netur\u0117jo. Apie tai ir ra\u0161\u0117, nes apie k\u0105 daugiau ra\u0161ysi \u201eGrandinei ir b\u016bdai\u201c. Reik\u0117t\u0173 surasti tuos senus Mopio rankra\u0161\u010dius, ten tikriausiai yra verting\u0173 dalyk\u0173.
\nBet prie\u0161 tai, kai \u017emon\u0117s paliko Roj\u0173, Mopis dar sp\u0117jo i\u0161sivaduoti i\u0161 grandin\u0117s. Tuo metu man \u0161ov\u0117 id\u0117ja, kad visa kas turi keistis. Tuo metu apskritai vyravo tokia id\u0117ja. Tai buvo apie 1998-uosius. Visa ir pasikeit\u0117. Netgi Estija tapo laisva ir Rojuje \u012f \u017eem\u0119 \u012fmu\u0161\u0117 ribo\u017eenkli\u0173 stulpelius, ir mi\u0161ke su\u017eym\u0117jo bir\u017ees. Ir krante dingo pasienie\u010diai, ir Lokatoriuje gal\u0117jai laisvai lankytis, bet ten nebebuvo ko imti, netgi kareivini\u0173 stogo \u0161ifer\u012f i\u0161gabeno. Teliko pa\u010dios medin\u0117s kareivin\u0117s, baisiai nusiaubtos, ir du dviauk\u0161\u010diai blokiniai namai i\u0161dau\u017eytais langais, jie niekad ir nebuvo baigti. Juose tur\u0117jo b\u016bti karinink\u0173 butai ir karininkien\u0117s, nenor\u0117jusios dirbti \u0160auk\u0161tiny\u010dioje, grei\u010diausiai dien\u0105 nakt\u012f svajojo apie t\u0105 i\u0161kilming\u0105 valand\u0105, kai joms \u012fteiks raktus nuo j\u0173 \u201ekvartiros\u201c su visais patogumais ir jos kaip gyvos daugiau nebek\u016brens krosnies. O teko susikrauti mant\u0105 ir i\u0161va\u017eiuoti, nes laikai pasikeit\u0117. Ir tie du blokiniai namai tebestovi po \u0161iai dienai, ir juose niekad niekas negyveno ir negal\u0117jo pasim\u0117gauti visais patogumais. O \u0160auk\u0161tiny\u010dia tada jau buvo u\u017edaryta, nes laisv\u0117je toki\u0173 aliuminini\u0173 \u0161auk\u0161t\u0173 niekam nebereik\u0117jo ir v\u0117liau vyrai gerokai pasidarbavo, ve\u017eiodami aliuminio atliekas \u012f supirktuv\u0119, nes jo apie pastat\u0105 buvo did\u017eiausios kr\u016bvos. Taip pat ir kitok\u012f Lokatoriuje likus\u012f metal\u0105.
\nTaigi reforma, kurios \u0117miausi, buvo ta, kad a\u0161 i\u0161vadavau Mop\u012f nuo grandin\u0117s. Vis\u0173 pirma, tebebuvo \u017eiema, a\u0161 papras\u010diausiai pasiimdavau j\u012f kartu prie j\u016bros. Jis uoliai ie\u0161kojo gni\u016b\u017e\u010di\u0173, kurias jam svaid\u017eiau \u012f snieg\u0105.
\nTa\u010diau veikiai jis nebesutiko su tuo, kad j\u012f v\u0117l priri\u0161t\u0173 prie grandin\u0117s. Rei\u0161k\u0117 savo nuomon\u0119 dabar jau ne tik vakarien\u0117s met\u0105 ateidamas prie savo vardo varteli\u0173 vizginti uodeg\u0105 ir loti, o lojo ten be perstojo. Ir skalijo nors ligi u\u017ekimimo kad ir kiaur\u0105 nakt\u012f, kaip anks\u010diau lojo ant e\u017ei\u0173. Ir, \u017einoma, to niekas nebepaj\u0117g\u0117 pak\u0119sti ir Mop\u012f teko paleisti nuo grandin\u0117s. Galima tvirtinti, kad jis i\u0161silojo laisv\u0119, kaip mes j\u0105 i\u0161sidainavome. Bet Mopis tada jau buvo senas \u0161uo, vir\u0161 de\u0161imties met\u0173. \u012e keli\u0105 kam nors \u012fk\u0105sti daugiau neb\u0117go, tik nuolat gulin\u0117jo prie\u0161ais laiptus ir lauk\u0117, kada a\u0161 i\u0161eisiu. A\u0161 buvau jo i\u0161vaduotojas ir jis man buvo labai i\u0161tikimas. Kai dvira\u010diu va\u017eiavau \u012f mi\u0161k\u0105, jis b\u0117go i\u0161 paskos, taip toli i\u0161ki\u0161\u0119s ro\u017ein\u012f lie\u017euv\u012f, kad tas siek\u0117 kone pus\u0119 liemens. O jo k\u016bnas buvo ilgas ir letenos trumpos ir galiausiai jis atsiliko, pargr\u012f\u017eo namo tik kit\u0105 dien\u0105, visas purvinas, ne\u017einia kur i\u0161sitrainioj\u0119s. Bet v\u0117liau jis at\u0117jo \u012f prot\u0105 ir pamat\u0119s, kad a\u0161 su dvira\u010diu i\u0161einu pro vartelius, pakeldavo galv\u0105, nusukdavo snuk\u012f \u012f \u0161on\u0105 ir mikliai nutipendavo kitapus namo, kad nematyt\u0173, kaip i\u0161einu, ir netur\u0117t\u0173 b\u0117gti man i\u0161 paskos.
\nO kai a\u0161 i\u0161\u0117jau i\u0161 Rojaus, jis liko Jonui, ir kai Jono ten neb\u016bdavo, gyveno pas Mard\u017eio \u017emones. Bet pasidar\u0117 piktas ir j\u012f nu\u0161ov\u0117.
\nO dar anks\u010diau, kai tik i\u0161sivadavo i\u0161 grandin\u0117s ir \u0117m\u0117 miegoti ant namo laipt\u0173, jis i\u0161 Rojaus i\u0161vijo kates. Tikriau, kat\u0117s pa\u010dios i\u0161\u0117jo. Nes joms n\u0117 kiek nepatiko toji mano reforma ir nauja tvarka. Mat buvo pratusios laisvai vaik\u0161tin\u0117ti pro virtuv\u0117s duris ir nu\u0161okti nuo pa\u0161elmen\u0117s pastog\u0117je, kur miegodavo, tiesiai ant laipt\u0173, o dabar ten buvo Mopis, kuris negailestingai jas vaik\u0117. Naujoji Mopio laisv\u0117 joms buvo ligi \u0161iol negird\u0117tas suvar\u017eymas ir jos su tuo nesutiko.
\nIr senoji kat\u0117 Luiz\u0117 tuo metu jau buvo nusibaigusi savo nat\u016bralia baigtim. Toji kat\u0117 gyveno Rojuje ilgiausiai, nes prie\u0161 tai gyveno katinai, vienas vardu Kustis, o kito vardo nepamenu, jie valkiojosi ir pradingo, a\u0161 ne\u017einau, ar juos u\u017epuol\u0117 lap\u0117s ar l\u016b\u0161ys, ar kas dar juos i\u0161tiko. O Luiz\u0117, arba Lius\u0117, buvo ma\u017ea juodai ir baltai lopiniuota katyt\u0117 ir gyveno Rojuje vis\u0105 savo am\u017eel\u012f, ir atsived\u0117 daug ka\u010diuk\u0173. Vis d\u0117lto ne tiek jau daug, nes buvo pratusi juos atsivesti tik kart\u0105 per metus ir sykiu ne daugiau kaip keturis. \u0160iuo at\u017evilgiu labai gera kat\u0117. Ir kai i\u0161 jos atimdavo ka\u010diukus, ji b\u0117gdavo paskui \u017emones kniaukdama ir reikalaudavo juos gr\u0105\u017einti. Bet galiausiai jai i\u0161gedo dantys ir vien\u0105 ryt\u0105 rado j\u0105 negyv\u0105 t\u012fsant palei namo sien\u0105.
\nTa\u010diau ji paliko s\u016bn\u0173 Vasi\u0105, arba Vask\u0105, ir dar \u010dia laik\u0117si pora puslaukini\u0173 ka\u010di\u0173, kurios at\u0117jo i\u0161 mi\u0161ko ir gyveno pastog\u0117je, bijodamos \u017emoni\u0173, bet visgi ryte, kai kas nors eidavo pro duris, nuo pa\u0161elmen\u0117s pastog\u0117je nu\u0161okdavo ant laipt\u0173, tik\u0117damosi gaut ko nors pa\u0117sti. Galb\u016bt ir jos gim\u0117 ir u\u017eaugo Rojuje. Nes kart\u0105 taisydamas lentin\u012f tvarto stog\u0105 radau jo pastog\u0117je kat\u0117s g\u016b\u017et\u0105, su ka\u010diukais, bet niekas nemat\u0117 pa\u010dios kat\u0117s. Tvartas stov\u0117jo pami\u0161k\u0117je ir toji svetima laukin\u0117 kat\u0117 ten \u012fsmukdavo labai paslap\u010diomis. Bet visi\u0161kai jos nesulauk\u0117ja, laikosi prie \u017emoni\u0173 b\u016bsto. A\u0161 ne\u017einau, kas nutiko Vaskai ir toms dviem puslaukin\u0117ms, gyvenusioms pastog\u0117je, nes kart\u0105 anksti vasar\u0105 jos papras\u010diausiai dingo. Ir a\u0161 \u012fsivaizdavau, kaip jos \u0117m\u0117 ir viena paskui kit\u0105 vorele i\u0161\u0117jo \u012f mi\u0161k\u0105, i\u0161k\u0117lusios uodegas, \u012f rytus, kur gyvena \u017emon\u0117s, ir neatsigr\u0119\u017e\u0117 atgal.
\nO Vasia vis d\u0117lto darkart sugr\u012f\u017eo. Buvo vasara ir Mard\u017eio \u017emoni\u0173 kat\u0117 rujojo, nes aplink j\u0173 namus slankiojo ir r\u0117kavo daugiau katin\u0173. Vaska buvo labai gra\u017eaus, guvaus ir kiek laukinio snukio, glotnaus kailio ir labai lieknas kaip koks \u017ev\u0117ris. Jis at\u0117jo \u012f priemen\u0119 ir a\u0161 pad\u0117jau jam pa\u0117sti, bet jis ne\u0117d\u0117, tik \u0161iaip pasitryn\u0117 man apie kojas ir v\u0117l nu\u0117jo \u012f Mard\u017eio kiem\u0105, kur buvo ta rujojanti kat\u0117. Ir paskui a\u0161 jo nebema\u010diau.
\nO kai dabar ir v\u0117l galvoju, turiu pripa\u017einti, kad Helm\u0117 buvo teisi d\u0117l tos savo karvi\u0173 manijos, nes tikrieji Rojaus gyvuliai visgi buvo karv\u0117s. Jas prisimeni pirmiausia, t\u0105 j\u0173 li\u016bliuojant\u012f \u0117jim\u0105, kai jos traukdavo keliu \u017eemyn prie j\u016bros \u0161ilt\u0105 vasaros ryt\u0105, tingiai pliauk\u0161\u0117damos uodegom.
\nNors avis a\u0161 laikiau kur\u012f laik\u0105, o paskui dar t\u0117vas su mama jas poilgiai laik\u0117, nes jie atsikraust\u0117 gyventi Rojun, kai a\u0161 eilin\u012f kart\u0105 pab\u0117gau \u012f miest\u0105 (nors visi tie pab\u0117gimai buvo tik \u017eaidimas), ir mama po \u0161iai dienai sapne regi Roj\u0173 ir Helm\u0119. Kaip ir a\u0161.
\nIr su tomis avimis i\u0161 prad\u017ei\u0173 tur\u0117jau daug r\u016bpes\u010di\u0173, nes kai kurios nudv\u0117s\u0117 ir a\u0161 jau\u010diausi d\u0117l to kaltas. I\u0161 prad\u017ei\u0173 vienas senesnis avinas, kur\u012f parsived\u017eiau, taip trinktel\u0117jo \u012f \u0161on\u0105 jaunam \u0117riukui, kad tam sul\u016b\u017eo \u0161onkauliai, jis gul\u0117jo sunkiai alsuodamas, ir i\u0161 snukio jam \u0117jo kraujo putos, ir a\u0161 pakvie\u010diau Endel\u012f, kad j\u012f pribaigt\u0173.
\nIr kai pavasariop avys apsi\u0117riavo, pirm\u0105j\u012f, juod\u0105, \u0117riuk\u0105 taip pat radau tvarte negyv\u0105. A\u0161 ne\u017einojau, kad avin\u0105 reikia laikyti skyriumi nuo j\u0173.
\nO dar pavasar\u012f u\u017esibaig\u0117 \u0161ienas ir a\u0161 maniau, kad dabar jos nudv\u0117s i\u0161 bado, ir slap\u010diomis i\u0161 \u017ev\u0117ri\u0173 \u0161\u0117ryklos mi\u0161ke, kur niekad neateidavo joks \u017ev\u0117ris (nes Rojuje jie vis\u0105 \u017eiem\u0105 gal\u0117jo \u0117sti m\u0117lyni\u0173 stiebus), ne\u0161iausi t\u0105 keleri\u0173 met\u0173 senumo \u0161ien\u0105. Bet vis d\u0117lto bijojau, kad kas nepamatyt\u0173. Bet, ties\u0105 sakant, lauke jau \u017e\u0117l\u0117 \u017eol\u0117 ir avys ja pasisotindavo, nes ta pirmoji \u017eema pavasario \u017eol\u0117 yra labai soti. O \u017ev\u0117ri\u0173 paniekint\u0105 sen\u0105 \u0161ien\u0105 jos irgi sudorojo. Avys m\u0117gsta net vasar\u0105 \u017eol\u0119 u\u017ek\u0105sti \u0161ienu, jeigu kas pasi\u016blo. Arba kai pa\u010dios jo u\u017eeina.
\nIr v\u0117liau jos \u0117riavosi ir gyveno, ir niekad joms nieko blogo nenutiko. Ir a\u0161 taip pat nebebijojau d\u0117l j\u0173. Man tai buvo papras\u010diausiai tokia pirmoji pamoka. A\u0161 prad\u017eioje pernelyg rimtai \u012f jas \u017ei\u016br\u0117jau.
\nTa\u010diau tikrieji Rojaus gyvuliai visgi buvo karv\u0117s. Taip buvo pirm\u0105j\u0105 vasar\u0105, kai tebegyveno Juo\u010dk\u0117. Ji u\u017etr\u016bko ir Helm\u0117 man\u0117, kad u\u017etr\u016bko d\u0117l \u010cernobylio ir nebeapsiver\u0161iuos. Juo\u010dk\u0117 duodavo por\u0105 litr\u0173 pieno kaskart, tai savaime buvo gerai, nes reik\u0117jo trumpiau mel\u017eti ir pieno u\u017etekdavo per akis. Ir ji buvo didel\u0117, juoda ir aik\u0161tinga ir visos kitos Rojaus karv\u0117s j\u0105 gerb\u0117. Nes ryte jos pa\u010dios niekad neidavo prie j\u016bros, bet prie Mi\u0161ko vart\u0173 laukdavo, kada pasirodys Juo\u010dk\u0117 su savo tely\u010daite, ir tik tada, kraipydamos pasturgalius ir pliau\u0161kindamos uodegom, patraukdavo paskui j\u0105 \u017eemyn prie j\u016bros pasiganyti. O j\u0173 tada buvo dar visa banda, gal de\u0161imt galvij\u0173 kartu su tely\u010diomis, nes Afrikoje anuomet tebelaik\u0117 daug gyvuli\u0173. Jos niekad nebuvo stambios nei ypa\u010d \u012fmitusios, bet j\u0173 visada buvo daug, ir traukdamos nuokalne jos pasiimdavo kartu ir sen\u0105 \u0160altini\u0173 karv\u0119 su kreivu ragu ir jos tely\u010dait\u0119, o pro Mard\u017eio vartus prie j\u0173 prisijungdavo to kiemo karv\u0117 su savi\u0161ke, ir taip jos galiausiai nueidavo pakrant\u0117n. O kai atslinkdavo vakaras ir nus\u0117sdavo saul\u0117, ir oras jau atv\u0117sdavo, o nuo j\u016bros p\u016bs\u010diodavo lengvas brizas, kuris i\u0161vaikydavo uodus ir sparvas, jos v\u0117l atkabalduodavo auk\u0161tyn \u012f kaim\u0105 ir kiekviena u\u017e savo vart\u0173 likdavo laukti, kol j\u0105 pamel\u0161 ir pa\u0161ers miltais.
\nKa\u017ekod\u0117l mes mel\u017e\u0117me Juo\u010dk\u0119 \u017euvies sand\u0117lyje, gal kad tenai buvo grindys ir ma\u017eiau musi\u0173. Bet kart\u0105 ji uodega nut\u0117\u0161k\u0117 mil\u017etuv\u0117n mano akinius ir nuo tada mane ne ypa\u010d \u017eav\u0117jo karv\u0117s laikymas, ir, po teisybei, net buvau patenkintas, kai syk\u012f ruden\u012f \u0161okdama per tvor\u0105 ji persipl\u0117\u0161\u0117 te\u0161men\u012f ir j\u0105 teko i\u0161ve\u017et \u012f kombinat\u0105.
\nNes kaip tik ruden\u012f, kai vakarop sutemsta, jos sukeldavo did\u017eiausi\u0105 mai\u0161alyn\u0119. Ruden\u012f gyvulius apima klajoni\u0173 nerimas ir jie puola bastytis. Netgi avys gali sumanyt ir pasileist ris\u010dia \u0160iauriniu keliu ir tu surasi jas tik ka\u017ekur kitapus pa\u0161to d\u0117\u017eu\u010di\u0173 ir vie\u0161kelio, ir jos b\u0117gt\u0173 ka\u017ein kur, ie\u0161kodamos nauj\u0173 nam\u0173 ir plot\u0173, ketindamos ten likt gyventi. Helm\u0117, b\u016bdavo, vis pasakoja apie mi\u0161kan pab\u0117gusias avis, vien\u0105 egl\u0119 pasirinkusias namais ir gyvenusias po ja, kol jas surado. O mi\u0161kai \u010dia labai dideli ir gali nutikti, kad tu j\u0173 niekada nesurasi ir jas u\u017eklups \u017eiema ir vilkai. Nes kai a\u0161 laikiau avis, de\u0161imt\u0105j\u012f de\u0161imtmet\u012f, Rojaus apylink\u0117se v\u0117l atsirado vilk\u0173, tikrai \u012fdomus dalykas: kei\u010diantis valstyb\u0117s santvarkai j\u0173 nuolatos privysta. Dabar j\u0173 neb\u0117ra. O anuomet vakare avis b\u016btinai tur\u0117jai suvaryt \u012f tvart\u0105. Bent jau mes taip man\u0117m. Ir avys \u012fprato prie tokios tvarkos.
\nO Juo\u010dk\u0117 su savo \u017eala tely\u010daite ruden\u012f pareidavo namo jau sutemus, ir pam\u0117gink juod\u0105 karv\u0119 patamsiais gaudyti visame kieme, kai ji u\u017esimano lakstyti. Gird\u0117ti tik bildant, syk\u012f vienur, syk\u012f kitur, nes galinio didelio Rojaus kiemo \u017eem\u0117 buvo kieta, i\u0161 jos ky\u0161ojo aib\u0117 dideli\u0173 rieduli\u0173 lyg kokio padaro stuburas.
\nIr ruden\u012f \u012f Roj\u0173 tarpais, b\u016bdavo, atklysta visa Hirmust\u0117s banda, joje yra karv\u0117s ir buliai, ir visa kas, ir mauroja sau u\u017e vart\u0173, ir v\u0117l pradingsta, o vakaro prieblandoje atva\u017eiuoja Ilas su savo motoroleriu ir ve\u017eim\u0117liu ir j\u0173 ie\u0161ko, ir klausosi, ar kur nors neatsilieps. Bet jos jau dingusios ne\u017einoma kryptimi, ir pakyla v\u0117jas, sant\u0117miu u\u017egaud\u017eia mi\u0161kas, bene k\u0105 i\u0161girsi.
\nTa\u010diau gal\u0173 gale jos pareidavo, kiekviena \u012f savo namus. Ir dabar visuose \u0161iuose kaimuose j\u0173 nebeliko n\u0117 vienos ir pien\u0105 \u017emon\u0117s parsine\u0161a pakelyje i\u0161 \u201elavk\u0117s\u201c ar i\u0161 krautuv\u0117s. Teliko viena kita ganyklos tvora vidury Rojaus, o abipus tvoros vienodai auk\u0161ta pernyk\u0161t\u0117 \u017eol\u0117 ir \u0161ienas.<\/p>\n

 <\/p>\n

I\u0161 est\u0173 kalbos vert\u0117 Danut\u0117 Sirijos Girait\u0117<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-11-2025%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] T\u00f5nu \u00d5nnepalu (1962)\u00a0\u2013 \u017einomas est\u0173 poetas, prozininkas, vert\u0117jas. Studijavo biologij\u0105 Tartu universitete. J\u012f baig\u0119s mokytojavo ir gyveno atkampiame Hyjumos salos kaimelyje. Ra\u0161\u0117 straipsnius periodikai, dirbo literat\u016bros \u017eurnale \u201eVikerkaar\u201c, radijo stoties \u201eLaisvoji Europa\u201c korespondentu. I\u0161leido de\u0161imt poezijos rinkini\u0173 ir septyniolika prozos knyg\u0173, i\u0161 pranc\u016bz\u0173…<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":38316,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[663,148,110,606],"tags":[128],"class_list":["post-38314","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2025-11","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-proza"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"T\u00d5NU \u00d5NNEPALU","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38314","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=38314"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38314\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":38317,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/38314\/revisions\/38317"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/38316"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=38314"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=38314"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=38314"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}