{"id":35911,"date":"2025-05-07T06:52:08","date_gmt":"2025-05-07T04:52:08","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=35911"},"modified":"2025-05-07T06:53:03","modified_gmt":"2025-05-07T04:53:03","slug":"trys-apsakymai","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/trys-apsakymai\/","title":{"rendered":"TRYS APSAKYMAI"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

\u201eNemuno\u201c pasirodymas Lietuvos periodikos peiza\u017ee 1967\u00a0m. puosel\u0117jusiems literat\u016brines aspiracijas buvo tarsi durys, \u012f kurias vert\u0117jo belstis k\u016brybinio kelio prad\u017eioje. Vienas i\u0161 toki\u0173 bilduk\u0173\u00a0\u2013 Vilniaus universiteto teorin\u0117s fizikos specialyb\u0117s studentas, pirmuosius apsakymus atsiunt\u0119s \u017eurnalui 1970\u00a0m. su lai\u0161keliu, kad j\u012f paskatino ka\u017ekuris to meto jau \u017einomas ra\u0161ytojas. Tuometini\u0173 literat\u016bros redaktori\u0173 reakcijos buvo \u0161altos, pasi\u016blyti apsakymai atmesti du kartus.<\/em><\/p>\n

B\u016bsimasis Nacionalin\u0117s premijos laureatas Vytautas Martinkus, \u012f literat\u016bros pasaul\u012f at\u0117j\u0119s i\u0161 in\u017einerijos, pasirod\u0117 bes\u0105s kur kas \u012fd\u0117mesnis fiziko k\u016brybos skaitytojas. Du apsakymai publikuoti 1973\u00a0m. baland\u017eio m\u0117nesio \u201eNemuno\u201c numeryje su Sigitos Ki\u0161onait\u0117s-Au\u017eelien\u0117s (1948\u20132015) iliustracijomis. Tai\u00a0\u2013 Ri\u010dardo Gavelio (1950\u20132002) literat\u016brinis debiutas. Martinkus, bi\u010diuli\u0161kai link\u0117damas geros kloties, teig\u0117, kad Gavelio k\u016bryba neliks skaitytojo nepasteb\u0117ta, ir jis buvo teisus.<\/em><\/p>\n

Ankstyvieji apsakymai ra\u0161yti tuo metu, kai autorius buvo bebaigi\u0105s studijas, tapo LTSR moksl\u0173 akademijos Fizikos ir matematikos instituto bendradarbiu. Mokslinink\u0173 rat\u0105 papild\u0117 solidus talentas, tik literat\u016bra Gavel\u012f trauk\u0117 ne k\u0105 ma\u017eiau, nors praeis ne vieneri metai, kol menas laim\u0117s prie\u0161 fizik\u0105.<\/em><\/p>\n

\u201eNemunas\u201c d\u0117koja Nijolei Gavelienei u\u017e leidim\u0105 pirm\u0105 kart\u0105 publikuoti \u017eurnalo archyve i\u0161likusius ankstyvuosius, iki \u0161iol skaitytojui ne\u017einomus apsakymus.<\/em>
\nTekst\u0173 kalba metaisyta.<\/em><\/p>\n

Pareng\u0117 Nomeda Rep\u0161yt\u0117<\/p>\n

\n
\"\"

Ri\u010dardo Gavelio lai\u0161kas \u201eNemuno\u201c \u017eurnalui, 1970. Lietuvos literat\u016bros ir meno archyvas (LLMA)<\/p><\/div>\n

POPIET\u0116 MA\u017dAME MIESTELYJE<\/strong><\/p>\n

Gatv\u0117 lyg ka\u017eko i\u0161sigandusi sukosi \u012f kair\u0119. Tai buvo vienintelis pos\u016bkis\u00a0\u2013 kitur ji buvo juokingai tiesi, kaip ir visos naujos gatv\u0117s ma\u017euose miestukuose. Oras svyravo, ne\u017einodamas k\u0105 daryti,\u00a0\u2013 snieg\u0105 nuplaudavo lietaus \u010diurk\u0161l\u0117s. Asfaltas skendo, ir tik prava\u017eiuojan\u010dios ma\u0161inos akimirkai apnuogindavo jo \u017eaizdas.
\nTadas \u0117jo \u0161ita sulau\u017eyta gatve, jo draugai liko dideliame mieste, \u0161iltuose butuose, sot\u016bs ir patenkinti. Mintys nuklysdavo pas juos ir v\u0117l gr\u012f\u017edavo atgal, bet nerasdavo nieko nei ten, nei \u010dia. Draugai\u00a0\u2013 nevyk\u0119s \u017eodis, vargu ar j\u0173 smegenyse kada nors buvo \u012fspaustos draugyst\u0117s kodekso eilut\u0117s. O jis ka\u017ekod\u0117l \u010dia\u00a0\u2013 kvailoje skyl\u0117je, kur visi tarpusavyje pa\u017e\u012fstami ir tod\u0117l \u017ei\u016bri vienas \u012f kit\u0105 visada \u012ftariai. Tadas buvo prat\u0119s prie miesto kaleidoskopo, triuk\u0161mo ir d\u016bm\u0173. \u010cia viskas kaip u\u017eburtame rate, kuris sukasi lyg ir nevienodai, bet visada u\u017ekliudo vis t\u0105 pat\u012f\u00a0\u2013 pilkum\u0105, nuo kurio niekas negali pab\u0117gti. Visur tylios bespalv\u0117s \u017emogystos. Jos ka\u017ekur slenka lyg dideli mink\u0161ti vabalai, beveik niekada nesustoja persimesti net keletu \u017eod\u017ei\u0173. O jei stabteli, tai gal tik pasibarti ar k\u0105 nors apdrabstyti juodais gandais. Tadui kartais labai nor\u0117davosi pasigerti, pilti \u012f save alkohol\u012f, kol protas nuslinks \u012f \u0161al\u012f ir i\u0161vaduos nuo \u0161i\u0173 vaizd\u0173, bet jis bijojo\u00a0\u2013 bijojo t\u0173 pilk\u0173 \u017emoni\u0173. Vienas sau klajojo gatv\u0117mis. Viskas buvo mintinai \u017einoma\u00a0\u2013 suspausta schema.
\nDabar taip pat pro \u0161al\u012f slinko iki skausmo \u012fgris\u0119s vaizdas\u00a0\u2013 toliau bus nulau\u017etas medis, laikrodis ant sur\u016bdijusio strypo ir urna. Tik viena naujiena\u00a0\u2013 urna \u0161\u012fkart parversta. Bet tas ned\u017eiugina\u00a0\u2013 dabar ji daug dien\u0173 taip gul\u0117s, ir niekas jos nepakels. Viskas nu\u0161iur\u0119, aplau\u017eyta ir nyku. Gal ne daugiau kaip visur, bet \u010dia tai Tadui rod\u0117si baisu. Ypa\u010d dulk\u0117s, kuri\u0173 buvo pilna visur. J\u012f sl\u0117g\u0117 keista vizija, kad jos atskrido pro langus i\u0161 t\u0173 tyli\u0173 kreiv\u0173 kambari\u0173 gatv\u0117s pa\u0161on\u0117se. Tamsios lang\u0173 angos tikrai buvo pana\u0161ios \u012f dideles gerkles, spjaudan\u010dias pilkomis dulk\u0117mis.
\nNetoliese lauk\u0117 naujas balt\u0173 plyt\u0173 keturauk\u0161tis. Jis teikdavo ma\u017e\u0105 iliuzij\u0105. Bute Tadas pasijusdavo lyg i\u0161tr\u016bk\u0119s i\u0161 visko\u00a0\u2013 ger\u0173 spalv\u0173 sienos maloniai ramindavo ir pakeldavo nuotaik\u0105. Bet neilgam: tikrov\u0117 \u0161eiminink\u0117s pavidalu (pa\u010diam net kambario vis dar nedav\u0117) greitai i\u0161sklaidydavo visk\u0105. Tyliai lyg \u0161e\u0161\u0117lis slankiodavo ji tarp bald\u0173 su ne\u012fsp\u0117jama i\u0161rai\u0161ka veide, ir v\u0117l pajusdavai, kur randiesi.
\nTadas \u0117jo kaip u\u017eprogramuota ma\u0161ina, kur reikia, pasukdamas \u012f \u0161on\u0105 ar praleisdamas prava\u017eiuojan\u010di\u0105 ma\u0161in\u0105. Pa\u017e\u012fstamos ir \u012fgris\u0119 gatv\u0117s nesako nieko naujo. Pakeliui keletas sveikinosi, bet jis \u0117jo greitai ir niekaip negal\u0117jo prisiminti, kas jie tokie. Ilgai eiti nereik\u0117jo, vis\u0105 miestuk\u0105 gal\u0117jai perkirsti per penkiolika minu\u010di\u0173. \u0160tai ir namas. Jis sunkiai kv\u0117puodamas u\u017elipo laiptais. Spyna lyg nenor\u0117jo leisti, bet tai buvo trumpas pasiprie\u0161inimas. Koridoriuje \u0161viesa nedeg\u0117. Kiekvien\u0105kart Tadas nutardavo sutaisyti jungikl\u012f, bet ir v\u0117l nepanor\u0117jo \u010dia k\u0105 nors keisti.
\n\u0160eiminink\u0117 ky\u0161tel\u0117jo galv\u0105 i\u0161 virtuv\u0117s.
\n\u2013 Laba diena.
\nDurys, pagautos skersv\u0117jo, triuk\u0161mingai u\u017esidar\u0117.
\n\u2013 Labas, in\u017einieriau.
\nNiekada nepavadins jo vardu. In\u017einieriau, arba pavarde.
\n\u2013 Tai kaip dabar?
\nTadas nusteb\u0119s pasuko galv\u0105. Tai netilpo \u012f schem\u0105. Ka\u017ekas visai naujo ir tod\u0117l keisto.
\n\u2013 A\u010di\u016b, gerai. Viskas po truput\u012f.
\nVirtuv\u0117s durys prisiv\u0117r\u0117. Kas atsitiko, kad ji ka\u017eko paklaus\u0117, gal suuost\u0117 k\u0105 nors negero? \u0160itie \u017emon\u0117s jau\u010dia nelaim\u0119 i\u0161 tolo. Pasidom\u0117ti jo darbu\u00a0\u2013 to niekada neb\u016bdavo, keista galvoti, kad tai \u0161iaip sau. Bet Tadas ting\u0117jo samprotauti. \u012e\u0117jo \u012f kambar\u012f. U\u017e sien\u0173, kaip visada, buvo tylu. Niekada nesigird\u0117davo muzikos, o tuo labiau ko nors kito. Jei kartais \u0161e\u0161tadien\u012f pasigirsdavo girti balsai, jis neting\u0117davo i\u0161b\u0117gti \u012f kiem\u0105: labai \u012fdomu, kas gi taip ne\u012fprastai linksmas. Bet visada nesp\u0117davo. Kol nusileisdavo laiptais, aplinkui v\u0117l vie\u0161patavo standartin\u0117 tyla.
\nPasuko jungikl\u012f, pavaik\u0117 rodykl\u0119 po skal\u0119. Anks\u010diau imtuvas nedaug dirbo, bet dabar tapo d\u017eiazo entuziastu. Tadas kasdien vargindavo j\u012f, ie\u0161kodamas ko tai kar\u0161toje improvizacijos srovel\u0117je, gal draugo, o gal prie\u0161o. Vakar pavyko\u00a0\u2013 ilgas minutes eteryje Brubekas pyn\u0117 sud\u0117tingas konstrukcijas, kartais pasigirsdavo velni\u0161kai pa\u017e\u012fstama Bacho tema, ir buvo galima atremti \u012f j\u0105 pavargusias smegenis. Bet dabar buvo ankstoka ir garsiakalbis tar\u0161k\u0117 \u012fvairiom kalbom vien \u017einias.
\nSudunks\u0117jo durys. Tadas ne i\u0161kart suprato, kad \u012f jas beld\u017eiama.
\n\u2013 Pra\u0161au.
\n\u012elindo \u0161eiminink\u0117s galva, k\u016bnas liko u\u017e dur\u0173. Galva pasirod\u0117 kalbanti, nes pasiraiviusi prabilo:
\n\u2013 A\u0161 i\u0161einu. Valgis kur visada.
\nTadas sukluso. Viso to buvo galima ir nesakyti (taip paprastai ir b\u016bdavo). Tikrai reik\u0117jo tik\u0117tis ko tai ne\u012fprasto.
\nGalva dar kiek pamirks\u0117jo ir, matyt, praradusi vilt\u012f, kad jos paklaus, t\u0119s\u0117 neparaginta:
\n\u2013 Eisiu pas Jul\u0119,\u00a0\u2013 galai \u017eino, kas per Jul\u0117, \u0161m\u0117k\u0161tel\u0117jo Tadui.\u00a0\u2013 Tamsta gal dar ne\u017einote, j\u016bs vis toks i\u0161sibla\u0161k\u0119s.
\n\u2013 Tai ne,\u00a0\u2013 jis vis niekaip negal\u0117jo suprasti, kod\u0117l turi \u017einoti, kad \u0161eiminink\u0117 eis pas Jul\u0119.
\n\u2013 Taigi va, \u010dia tokia senut\u0117 pasimir\u0117. Varg\u0161el\u0117, nei vaik\u0173 tur\u0117jo, nei koki\u0173 gimini\u0173, o turto tai nema\u017eai surinko. Ir i\u0161 kurgi, niekas ne\u017eino. Tai teismas priteis\u0117 parduoti visk\u0105 per komis\u0105. Televizorius, sako, dvide\u0161imt rubli\u0173…
\nJi dar ka\u017ek\u0105 mal\u0117, bet Tadas jau nesiklaus\u0117. Televizoriai, sen\u0117s… Sen\u0117s, televizoriai… Labai trauk\u0117 prigulti.
\nGal\u0173 gale galva, dar kiek palingavusi, i\u0161nyko. Dar buvo gird\u0117ti, kaip u\u017esidar\u0117 lauko durys. Jis nugriuvo ant sofos, bandydamas \u0161vilpauti, bet nesuprato, koki\u0105 melodij\u0105 nori prisiminti. Nieko gero nesigavo. Tadas u\u017esimerk\u0117 ir i\u0161 karto paniro \u012f sunki\u0105 migl\u0105. Vir\u0161 jo plauk\u0117 \u017eemi balti debesys, vis grei\u010diau ir ar\u010diau, ir buvo net baisu, kad jie nesutrai\u0161kyt\u0173. Po to at\u0117jo pailgaveidis tipas ir su \u0161ypsena paklaus\u0117 apie vi\u0161\u010diukus. Dar ka\u017ekas ilgai ir \u012fkyriai beld\u0117 \u012f s\u0105mon\u0119, kol Tadas sunkiai atsimerk\u0117. Jo galva buvo ko tai prip\u016bsta, laikrodis tikino, kad pra\u0117jo beveik valanda. Jis band\u0117 dar nors truput\u012f u\u017emigti (nors nebuvo tikras, kad miegojo), bet, kaip visada tokiais atvejais, nepavyko. Pakilo, svyrin\u0117damas nuslinko \u012f virtuv\u0119 ir prisileido \u0161alto vandens. Jis nugurguliavo \u017eemyn, nupl\u0117\u0161damas nuo vok\u0173 stangr\u0173 sunkum\u0105. Ant lub\u0173 rang\u0117si nery\u0161k\u016bs zigzagai.
\nJau leisdamasis laiptais baig\u0117 vilktis palt\u0105. Daugiau miegas ne\u0117m\u0117, oras truput\u012f gaivino. Jis nutar\u0117 u\u017esir\u016bkyti. Prisideg\u0117 cigaret\u0119. Vienas i\u0161 nedaugelio malonum\u0173. D\u016bmas kuteno giliai viduje. Kur\u012f laik\u0105 \u0117jo nesidairydamas. V\u0117jas steng\u0117si i\u0161 paskutini\u0173j\u0173. Atrod\u0117, kad nori visai i\u0161sipl\u0117\u0161ti i\u0161 \u0161ito pasaulio, pakeliui nugrieb\u0119s i\u0161 Tado rank\u0173 cigaret\u0119. \u012e galv\u0105 nelindo mintys, jis nieko aplink nemat\u0117. Linktel\u0117jo galva, lyg nor\u0117damas nuvyti \u012fkyr\u0173 uod\u0105.
\nKiek toliau gatv\u0117je mat\u0117si didesnis susib\u016brimas. Didelis\u00a0\u2013 gal tik tokiam miestukui. Bet \u010dia daugiau \u017emoni\u0173 vienoje vietoje mat\u0117 tik kart\u0105\u00a0\u2013 kada prekybos valdybos vir\u0161ininkas mirtinai pasig\u0117r\u0117 ir nugriuvo viduryje, aplinkui rinkosi visokie. Ilgai kalb\u0117jo sau patyliukais, nieko nedar\u0117, nieko nekviet\u0117. Netgi nepak\u0117l\u0117.
\n\u0160\u012fkart visai nepana\u0161u. B\u016bryje daugiau mat\u0117si moter\u0173. Eiti nebuvo kur, ir Tadas, v\u0117jo stumdomas i\u0161 vis\u0173 pusi\u0173, patrauk\u0117 link j\u0173. Jis slinko beveik nieko negalvodamas, galvoje buvo lyg kanceliarijoje po skersv\u0117jo\u00a0\u2013 daugyb\u0117 lapeli\u0173, i\u0161m\u0117tyt\u0173 be jokios tvarkos. \u0160onuose st\u016bm\u0117si nedideli namukai. I\u0161 u\u017e vieno kampo i\u0161niro susik\u016bprinusi \u017emogysta. Eisenoje buvo ka\u017ekas pa\u017e\u012fstamo. Tadas ilgokai galvojo, kol suprato, kad tai jo \u0161efas, nors \u0161is vardas jam nelabai tiko. Aptriu\u0161\u0119s, lyg suglam\u017eytas vyri\u0161kis. Jam vienam \u017einomu b\u016bdu jis sugeb\u0117jo visada b\u016bti su vienos dienos barzda. Ne dviej\u0173, ne \u0161vie\u017eiai nusiskut\u0119s\u00a0\u2013 lygiai vienos dienos barzda. Veido dabar nesimat\u0117, bet kitaip negal\u0117jo b\u016bti. Jis pasuko link stovin\u010di\u0173, ir Tadas gavo eiti paskui \u0161i\u0105 krypuojan\u010di\u0105 fig\u016br\u0105. Dar nepri\u0117j\u0119s prie \u017emoni\u0173, \u0161efas smuko \u012f de\u0161in\u0119. Tadas su palengv\u0117jimu atsiduso: visai nesinor\u0117jo susitikti, sveikintis, ka\u017ek\u0105 sakyti. V\u0117jas vis dar steng\u0117si. Pasirodo, j\u012f domino Tadas, nes numesta cigaret\u0117 taip ir paliko gul\u0117ti ant grindinio.
\nMinia buvo vis ar\u010diau. Tadas \u017ei\u016br\u0117jo \u012f j\u0105 ir niekaip nenusprend\u0117, ko jie \u010dia susirinko. Galiausiai prisiartino ir beveik susiliejo su visais. Jie b\u016br\u0117si prie nei\u0161vaizdaus namuko, ant kurio sienos kab\u0117jo didel\u0117 lenta: \u201eNukainotos prek\u0117s\u201c. Niekas n\u0117jo \u012f vid\u0173. Tadas pra\u0117jo tarp \u017emoni\u0173 ir pasteb\u0117jo dar vien\u0105 i\u0161kab\u0105, ma\u017eesn\u0119: \u201ePreki\u0173 pri\u0117mimas\u201c. Pra\u0117j\u0119s dar keliasde\u0161imt \u017eingsni\u0173, atsigr\u0119\u017e\u0117 ir pamat\u0117 savo \u0161ef\u0105, \u012feinant\u012f \u012f parduotuv\u0119 pro u\u017epakalines duris. Pami\u0161o visi, ar k\u0105\u00a0\u2013 pagalvojo Tadas ir kur\u012f laik\u0105 vis dar \u0117jo tolyn, kovodamas su v\u0117ju, bet vis labiau jaut\u0117, kad gr\u012f\u017eta atgal. Stoti su visais nebuvo malonu. Beliko tarnybinis \u012fsp\u0117jimas.
\nStaiga Tadas prisimin\u0117, kad kaip tik \u0161itoje parduotuv\u0117je dirba Rima. Taip, juk ji netgi ved\u0117ja, ta jauna moteris juodais tankiais plaukais. Ji ka\u017ekuo skyr\u0117si nuo kit\u0173 \u010dia. Gal savo \u012fgimtu gyvenimu ir ironija, gal dar kuo nors. Kartais jis pagaudavo save galvojant apie j\u0105.
\nApsuk\u0119s nema\u017e\u0105 rat\u0105, galvodamas, kaip prad\u0117s kalb\u0105, ir \u0161okin\u0117damas per balas, Tadas prisiartino prie \u012f\u0117jimo. U\u017elipo kryptel\u0117jusiais laiptukais ir \u012fsmuko \u012f koridori\u0173. Viduje buvo keletas dur\u0173. Jos patyliukais \u0161aip\u0117si i\u0161 Tado, nes jis ne\u017einojo, \u012f kurias belsti. U\u017e sien\u0173 gird\u0117josi balsai, ir jis ilgai steng\u0117si \u012fsiklausyti. Be rezultat\u0173. Stumtel\u0117jo artimiausias. Kad pamatyt\u0173 tok\u012f vaizd\u0105, vert\u0117jo pa\u0161okin\u0117ti per balas. Ma\u017eame suni\u016bktame kambar\u0117lyje susirinko tie, kuriuos reikt\u0173 vadinti miestelio grietin\u0117le. Jo \u017evilgsnis nuslydo veidais.
\nKalaitis, statybos valdybos vyriausias in\u017einierius. Stambus vyras, jis stipriai prakaitavo ma\u017eoje patalpoje. Gars\u0117jo kaip nugeriantis, bet ruo\u0161\u0117si pirkti ma\u0161in\u0105. Pe\u010di\u016bra\u00a0\u2013 \u0161ulas i\u0161 vykdomojo komiteto, stov\u0117jo pla\u010diai i\u0161\u017eerg\u0119s kojas ir \u017eiovavo. Tado \u0161efas stypsojo \u012ftrauk\u0119s galv\u0105 \u012f pe\u010dius ir, matyti, steng\u0117si ka\u017ek\u0105 galvoti. Oprus, ideologinio sektoriaus ved\u0117jas, lyg bijodamas sutepti pir\u0161tus, atsargiai vert\u0117 ka\u017ekok\u012f aplank\u0105. Rima s\u0117d\u0117jo viduryje margos draugijos, prie staliuko. Veide buvo neapsakoma i\u0161rai\u0161ka. Kambaryje plaikst\u0117si \u0161e\u0161\u0117liai, vaizdas buvo pilnas keist\u0173 kontrast\u0173, kaip gerame paveiksle.
\nRima pirma pamat\u0117 Tad\u0105. Linksmas balsas u\u017epild\u0117 kambar\u012f.
\n\u2013 O, didysis m\u0105stytojas! Pav\u0117luota, viskas jau i\u0161dalinta.
\nVisi staiga sukruto. Oprus numet\u0117 aplank\u0105 ant stalo. \u0160efas linktel\u0117jo galva. Suspaust\u0105 tarp \u0161e\u0161i\u0173 plok\u0161tum\u0173 erdv\u0119 u\u017epild\u0117 \u017eaibi\u0161ki \u017evilgsniai, kurie varst\u0117 Tad\u0105, Rim\u0105 ir sienas kiaurai. Vien Kalaitis atrod\u0117 sumi\u0161\u0119s. Jis kvailai krenk\u0161tel\u0117jo, sumirks\u0117jo ir burbtel\u0117jo:
\n\u2013 Taigi, pasimir\u0117 senut\u0117.
\nTai buvo juokingai ne vietoje, bet ka\u017ekaip sumink\u0161tino aplink\u0105. Visi vienu metu paband\u0117 ka\u017ek\u0105 pasakyti. Tado galvoje \u0161m\u0117k\u0161tel\u0117jo susik\u016bprinusi sen\u0117, ne\u0161anti televizori\u0173.
\n\u2013 Atsipra\u0161au, a\u0161 u\u017eeisiu v\u0117liau,\u00a0\u2013 sumurm\u0117jo jis ir i\u0161\u0161oko i\u0161 kambario. U\u017edarydamas duris, dar mestel\u0117jo \u017evilgsn\u012f \u012f vid\u0173. Kambaryje jaut\u0117si palengv\u0117jimas. Konkurencija nebegr\u0117s\u0117, ir vyrai atrod\u0117 patenkinti. Kai kurie blankiai, bet pakankamai ironi\u0161kai \u0161ypsojosi. Rima tarsi nor\u0117jo pakilti nuo k\u0117d\u0117s ir skristi, ji pak\u0117l\u0117 rankas, o jos \u017evilgsnyje jau nebuvo \u012fprastini\u0173 linksm\u0173 \u017eiburiuk\u0173.
\nTadas nulipo laipteliais. Pasuko tiesiai \u012f gatv\u0119. Prie \u012f\u0117jimo buvo dar daugiau \u017emoni\u0173. Ka\u017ekoks storulis parei\u0161k\u0117, kad jis prie prekystalio b\u016bsi\u0105s pirmas. Bobos j\u012f stumd\u0117, o jis patenkintas kikeno.
\nKa\u017ekod\u0117l nor\u0117josi labai didelio sultingo obuolio. Tadas slinko, nepaklausydamas minios \u0161urmulio. V\u0117l galvoje neliko nieko gero. Ka\u017ekas truktel\u0117jo j\u012f u\u017e peties. Jis sunkiai atsisuko. Tai buvo Rima.
\n\u2013 J\u016bs be reikalo \u012fsi\u017eeid\u0117te. A\u0161 nenor\u0117jau… Jums, turb\u016bt, tikrai ko nors reikia, juk dar nieko savo neturite.
\nTadas l\u0117tai nu\u017evelg\u0117 jos veid\u0105. Nuo plauk\u0173 galiuk\u0173 la\u0161\u0117jo vanduo ir slydo skruostais\u00a0\u2013 v\u0117l lijo. Labai nor\u0117josi r\u016bkyti.
\n\u2013 Nieko tokio,\u00a0\u2013 jis patyl\u0117jo.\u00a0\u2013 O reikia man kilimo.
\n\u2013 O, ten toki\u0173 buvo! Senut\u0117 juos, matyt, m\u0117go. Ir u\u017esienieti\u0161k\u0173, ir…
\n\u2013 Man reikia skraidan\u010dio kilimo. Noriu i\u0161skristi i\u0161 \u010dia… kad ir velniop.
\nTadas nor\u0117jo apsisukti staigiai, bet pra\u0117jo aib\u0117s laiko, kol \u0161one praslinko \u017eemi namukai. Jis pajuto lietaus la\u0161us u\u017e apykakl\u0117s ir skubiai patrauk\u0117 link nam\u0173. Nor\u0117josi grei\u010diau sugauti radijo bangas, i\u0161girsti k\u0105 nors gero ir negalvoti apie \u0161it\u0105 prakeikt\u0105 \u0161iuk\u0161lyn\u0105. Jis dar kart\u0105 atsigr\u0119\u017e\u0117. B\u016brys vis dar stumd\u0117si ir kleg\u0117jo. Varg\u0161ai \u017emogeliai\u00a0\u2013 nesulauks jie sen\u0117s turtelio. V\u0117jas p\u016bstel\u0117jo \u012f atsukt\u0105 veid\u0105 lietaus purslus. Rima stov\u0117jo neapsirengusi, ir jos juodi pilni vandens plaukai sunkiai plaikst\u0117si. Moter\u0117l\u0117s graib\u0117 j\u0105 u\u017e rankovi\u0173, ai\u0161ku, nor\u0117damos ka\u017eko paklausti.
\nKai \u0161eiminink\u0117 gr\u012f\u017eo namo, be \u012fprastos muzikos Tado kambaryje i\u0161girdo \u017eem\u0105 vyri\u0161k\u0105 bals\u0105.
\n\u2013 Keista,\u00a0\u2013 pagalvojo ji,\u00a0\u2013 pas j\u012f juk niekas neateidavo.
\nJeigu b\u016bt\u0173 prav\u0117rusi duris, b\u016bt\u0173 pama\u010diusi, kad Tadas kalb\u0117jo pats sau vienas.<\/p>\n

Apie 1970\u00a0m.<\/p>\n

\"\"

Redakcijos atsakymas Ri\u010dardui Gaveliui, 1973. LMMA<\/p><\/div>\n

MINORINIS BLIUZAS<\/strong><\/p>\n

I\u02bcm so lonely<\/em>
\nWanna die.<\/em>
\n\/\u201eYer Blues\u201c\/<\/p>\n

Jis vienas bly\u0161kiame kambaryje, pilk\u0161voje prietemoje, kampuotoje minorin\u0117je konstrukcijoje. Saul\u0117, likusi u\u017e lango, n\u0117 negalvoja skaitytis su jo nuotaika\u00a0\u2013 vaiskiame ore ka\u017ekas mirguliuoja ir gaubia visk\u0105 \u0161velnia migla. O viduje erdv\u0117, suspausta ni\u016bri\u0173 sien\u0173, slegia visk\u0105 sunkia na\u0161ta. Kiekvienas daiktas \u010dia jau\u010dia t\u0105 keist\u0105 sunkum\u0105, niekas nejuda i\u0161 vietos, sustingo tragi\u0161koje pusiausvyroje, lyg bijot\u0173 supl\u0117\u0161yti tyl\u0105, kylan\u010di\u0105 i\u0161 vis\u0173 kamp\u0173.
\n\u017dmon\u0117s ka\u017ekur toli nuo \u0161io nelinksmo urvo, jiems r\u016bpi visai kas kita. Tik daiktai negali palikti jo, jiems turb\u016bt lemta am\u017einai b\u016bti tarp dulki\u0173 ir sta\u010di\u0173 sien\u0173 kartu su juo, stovin\u010diu prie melsvo stiklo. Kambarys nedidelis, pilnas knyg\u0173 ir to v i e n i n t e l i o\u00a0\u2013 nepaprasto balso, skylan\u010dio \u012f atomus ir v\u0117l susijungian\u010dio, sudraskyto ir kartu vientiso, pl\u0117\u0161an\u010dio siel\u0105 ir tokio tragi\u0161ko. Maldaujantis, beld\u017eiantis \u012f pasaulio duris bliuzas pripildo visus ply\u0161ius, bet viskas u\u017eskl\u0119sta, ir balsas verkia sau vienas.
\nJis stovi prie lango. Matyti tik suskeld\u0117jusi prie\u0161ais stovin\u010dio namo siena ir tarp dviej\u0173 plok\u0161tum\u0173 numesta siaura, susisukusi gatvel\u0117. Visur tu\u0161\u010dia, tik vieni\u0161as pakump\u0119s vyri\u0161kas eina ka\u017ekur neskub\u0117damas.
\nStovintis prie lango \u017emogus j a u vyras\u00a0\u2013 tame keistame laikotarpyje, kai dar norisi jaunatvi\u0161kai pasiausti, bet kaktoje jau \u012fsir\u0117\u017eia pirmoji susim\u0105stymo rauk\u0161l\u0117. Kiekvienas buvo tokio am\u017eiaus, bet ne visi nori tai prisiminti, nes kaip tik tada likimas pradeda daryti savo, neklausdamas m\u016bs\u0173 nuomon\u0117s.
\nJi\u00a0\u2013 ka\u017ekur toli, gal net linksma, tikra moteris ir kartu tu\u0161tyb\u0117s kamuolys. Jis aplai\u017eo l\u016bpas. Jokio skonio, tik slidus kar\u0161tas pavir\u0161ius. Sunkiai suspaud\u017eia r\u0117m\u0105. Dulkel\u0117s saul\u0117s \u0161viesoje \u017eaid\u017eia, j\u0173 keliai kry\u017eiuojasi ir jos tyliai stumdosi, bet vis vien dingsta ka\u017ekur \u017eemai. Niekas nenori li\u016bd\u0117ti, net balsas jau baig\u0117 dainuoti; viskam ateina galas, ir geram, ir blogam. O viduje tu\u0161\u010dia\u00a0\u2013 lyg atsik\u0117lei ankst\u0173 ryt\u0105 ir, bevilti\u0161kai kamuojamas miego, eini, n\u0117 pats gerai ne\u017einodamas kur.
\nStaiga tyl\u0105 nutraukia dur\u0173 girg\u017edesys. Vyras neatsigr\u0119\u017eia, net nesujuda, atrodo, niekas \u010dia jo nedomina. \u012e kambar\u012f \u012f\u0117jo kitas. Jo akis dengia tams\u016bs akiniai. Net pro stikl\u0173 \u0161e\u0161\u0117lius prasiskverbia \u0161altas duriantis \u017evilgsnis. Kambarys pasitinka at\u0117jus\u012f klausimu. Ka\u017ekada jis buvo tap\u0119s savu, taip da\u017enai tekdavo j\u012f priimti. Bet dabar gal tik jo nuotrauka, u\u017esl\u0117gta daugyb\u0117s knyg\u0173 ka\u017ekur kampe, gal\u0117t\u0173 pasakyti, kiek laiko pra\u0117jo nuo to. Keista v\u0117l j\u012f \u010dia matyti. Viskas sustoja, tik laikrodis nesulaikomai ka\u017ek\u0105 skai\u010diuoja. Juodasis sunkiai sugirg\u017edina k\u0117d\u0119. Nuo lub\u0173 nukib\u0119s voratink\u00adlis svyruoja, nenuspr\u0119sdamas, ar verta kristi \u017eemyn \u012f ne\u017eini\u0105. Padvelkia \u0161altis. Nuo lango atplaukia sausas balsas:
\n\u2013 Tu \u017einai, kod\u0117l tave v i s t i k kvie\u010diau?
\n\u2013 Nori ko nors pra\u0161yti.
\n\u2013 Pasikalb\u0117ti.
\n\u2013 Tas taip pat rei\u0161kia pra\u0161yti.
\n\u2013 A\u0161 neturiu su kuo daugiau pasikalb\u0117ti.
\nDidelis senas laikrodis pradeda mu\u0161ti. Jis vienas \u012f visk\u0105 \u017evelgia ramiai, n\u0117 akimirkai nepamesdamas ritmo.
\n\u2013 Mes buvome… draugai. Tu man gali paai\u0161kinti pasaul\u012f?
\n\u2013 Tik tiek?
\n\u2013 A\u0161 noriu kalb\u0117ti apie j\u0105.
\n\u2013 Taip.
\n\u2013 Tu \u017einai, kuo man yra ji.
\n\u2013 Taip.
\n\u2013 Bet tu ne\u017einai, kas \u012fvyko.
\n\u2013 \u017dinau.
\nJis staiga apsisuka. Nuo sofos nukrinta knyga. Juodasis n\u0117 nesujuda.
\n\u2013 Nesisteb\u0117k, tai nei kiek nekeista. Visk\u0105 galima numatyti, i\u0161davystes taip pat.
\n\u2013 Tav\u0119s tas nestebina? Kai \u017emogus nu\u017eudo tik\u0117jim\u0105\u00a0\u2013 juk sunaikina pats save.
\n\u2013 O tave stebina, kai vienas \u017ev\u0117ris \u012fkanda kitam? Ji nu\u017eud\u0117 tik iliuzij\u0105 tavo smegenyse. Menk\u0105 svajon\u0119 ma\u017eame kaulo rutuliuke.
\n\u2013 Tu manai\u00a0\u2013 menk\u0105?.. \u012ekando\u00a0\u2013 bet juk mes ne \u017ev\u0117rys.
\n\u2013 Ne, mes padaryti pagal dievo atvaizd\u0105. Mes angelai, tik be sparn\u0173. Bet ar angelai nesikand\u017eioja?
\n\u2013 Ne\u017einau…
\n\u2013 Kas kaltas?
\n\u2013 Ne\u017einau…
\n\u2013 P i k t i e j i neb\u016bna kalti. Seniai tav\u0119s nema\u010diau; tu netapai piktas?
\nTyla. Gniu\u017edanti tyla, tik ka\u017ekur te\u0161ka vandens la\u0161ai. Erdv\u0117 laukia to, kas j\u0105 prapl\u0117st\u0173. Bet bliuzas jau seniai baig\u0117si. Tyla gr\u0117smingai auga, kol balsas j\u0105 sugniu\u017edo:
\n\u2013 Tu \u017einai, kuo ji man buvo.
\n\u2013 …
\n\u2013 A\u0161 negaliu. Ji man buvo gyvenimas. Tik\u0117jau ja, ji buvo mano p r a s –
\nm \u0117. Baisu prarasti tok\u012f tik\u0117jim\u0105, tu nesuprasi.
\n\u2013 Tu nori tik\u0117ti \u017emon\u0117mis?
\n\u2013 Nors vienu \u017emogumi.
\n\u2013 Visada reikia nor\u0117ti to, k\u0105 gali daryti. Tada gyventi lengva.
\n\u2013 Bet juk \u017emogus visk\u0105 gali.
\n\u2013 Sparnuoti \u017eod\u017eiai? Tu visai nepasikeitei. Gerai; tik jeigu jau jie kart\u0105 sparnuoti, tai skraido ir nejau\u010dia po kojom \u017eem\u0117s. Neu\u017emir\u0161k kasdienyb\u0117s,\u00a0\u2013 truputis tylos.\u00a0\u2013 A\u0161 tikiu tik savimi.
\n\u2013 Tai netikra.
\n\u2013 Vienintelis galimas tik\u0117jimas. Iki mirties.
\nViskas iki mirties,\u00a0\u2013 pagalvojo jis. Kiekvienas gali numirti, kada jam patiks. \u017dymiai sunkiau\u00a0\u2013 gyventi.
\nKambaryje visai sutemo. Voratinklis vis tik nukrito ant grind\u0173. Tik u\u017e lango niekas nepasikeit\u0117.
\n\u2013 Tai baisu.
\n\u2013 Baisu? Gyvenk ir… juokis. Tik apsidairyk aplinkui\u00a0\u2013 besijuokiantiems i\u0161 sav\u0119s lengva.
\n\u2013 Jeigu kvailiui lengviau gyventi, kvailu nesidarysi.
\n\u2013 V\u0117l komplimentai sau,\u00a0\u2013 juodasis nusi\u0117m\u0117 akinius. I\u0161 ka\u017ekur atplauk\u0117 didelio orkestro garsai. Jis grojo ka\u017ek\u0105 didingo, gal Bethoven\u0105, ir keista klausytis \u0161ito disonanso.
\n\u2013 Bet juk kvaila b\u016bti tarp milijon\u0173 toki\u0173, koks esi pats, ir likti vienam. Ir dar juoktis i\u0161 sav\u0119s.
\n\u2013 Neb\u016bk.
\nDurys u\u017esidaro. Juodasis i\u0161\u0117jo.
\nJis v\u0117l vienas stovi prie lango. Gatve praeina tas pats pakump\u0119s vyri\u0161kis, dabar jau \u012f kit\u0105 pus\u0119.
\nJiems buvo gera kartu. Atrod\u0117, kad ji tas \u017emogus, kuriam galima sakyti ties\u0105 ir \u017einoti, kad mainais gausi t\u0105 pat\u012f. Ji juokdavosi\u00a0\u2013 jam taip pat b\u016bdavo linksma. Ji svajodavo. Ji li\u016bd\u0117davo. Jos k\u016bnas kviet\u0117 ir st\u016bm\u0117. St\u016bm\u0117 ir v\u0117l kviet\u0117 iki galo. Jiems buvo gera kartu.
\nTai b\u016bdavo retos \u0161viesios valand\u0117l\u0117s, kada galima i\u0161nirti i\u0161 gyvenimo rutinos, kada niekas tav\u0119s nepainioja virv\u0117mis, kada nereikia vaidinti seniai nusibodusios rol\u0117s, kada gali verkti ir juoktis nuo\u0161ird\u017eiai, kada kalbi apie save ir apie pasaul\u012f, apie pasaul\u012f ir apie save, apie visk\u0105\u00a0\u2013 ir apie save. Tai atrod\u0117 patvaru ir nesugriaunama. Bet, kaip visada, suiro svarstykli\u0173 pusiausvyra\u00a0\u2013 kas kam kiek turi duoti. Skilo pasitik\u0117jimas\u00a0\u2013 o jo labiausiai reik\u0117jo. Ji liko tokia pat ir kartu tapo tu\u0161\u010dia, \u0161alta, svetima. Vienas jos \u017evilgsnis perpild\u0117 taur\u0119. Pasaul\u012f u\u017eliejo a\u0161aros\u00a0\u2013 pirmas sm\u016bgis visada skaud\u017eiausias.
\n\u2013 Ar tu buvai vertas jos?
\n\u2013 Kod\u0117l tu gali klausti?
\n\u2013 A\u0161 tas, kur g a l i k l a u s t i.
\n\u2013 Grei\u010diau ji man\u0119s neverta.
\n\u2013 Neapsimesk, tu \u017einai, apie k\u0105 a\u0161 kalbu. Ji\u00a0\u2013 mergina, koki\u0173 daug. Ar tu buvai vertas meil\u0117s?
\n\u2013 Ne\u017einau.
\n\u2013 Tai per lengva. \u017dmogus privalo \u017einoti. Kam tada turi tiek daug knyg\u0173? Galvok.
\n\u2013 A\u0161 negaliu.
\n\u2013 Taip per lengva. Turi visk\u0105 gal\u0117ti.
\n\u2013 Nenoriu.
\n\u2013 Jei nenori, tai ko gyveni? Reikia nor\u0117ti.
\n\u2013 A\u0161 maniau, viskas kitaip.
\n\u2013 Dabar matai, kad ne. Tik taip. Visada atrodys, kad duodi daugiau, negu gauni.
\n\u2013 Man sunku.
\n\u2013 Tavo kaktoje netelpa net pirmoji rauk\u0161l\u0117. Kur d\u0117si sekan\u010dias?
\n\u2013 Kur tiesa?
\n\u2013 N\u0117ra bendros tiesos. Ji kiekvienam sava. Jau myl\u0117jai, dabar \u017eudyk ir pamatysi.
\n\u2013 Bet juk a\u0161 negaliu \u017eudyti.
\n\u2013 Nemeluok, sapnuose tu u\u017emu\u0161ei de\u0161imtis.
\n\u2013 Bet juk gyvenimas\u00a0\u2013 ne sapnas.
\n\u2013 Tada tik\u0117k.
\n\u2013 Negaliu.
\n\u2013 Tada mirk.
\n\u2013 Nenoriu.
\n\u2013 Tada ie\u0161kok.
\n\u2013 Sunku.
\n\u2013 Vis vien ie\u0161kok.
\n\u2013 Ko?
\n\u2013 To, k\u0105 rasi.
\n\u2013 Ar rasiu?
\n\u2013 Gal ir ne. Jei nevaldysi likimo.
\n\u2013 Tai gal lengviau…
\n\u2013 Eisi, kur sunkiau. Gyvenimas ne\u017eino lengvo kelio.
\n\u2013 Koki\u0105 teis\u0119 turi man \u012fsakin\u0117ti?
\n\u2013 A\u0161 tas, kuris t u r i t e i s \u0119 \u012fsakin\u0117ti. Eik.
\nJis s\u0117d\u0117jo ant pasaulio vir\u0161\u016bn\u0117s. Viskas aplink padengta nul\u016b\u017eusiomis med\u017ei\u0173 \u0161akomis lyg rankomis. Siau\u010dia v\u0117jas, varto \u0161akas; \u0161aukia ka\u017ek\u0105 v\u0117jas\u00a0\u2013 negali prisi\u0161aukti.<\/p>\n

Apie 1970\u00a0m.<\/p>\n

DIKTORIUS<\/strong><\/p>\n

Jis netur\u0117jo vardo, o gal kaip tik laik\u0117 kur nors saugiai pad\u0117j\u0119s ar \u0161iaip u\u017emet\u0119s, nes jo retai gal\u0117jo prireikti. Jis dirbo radijo diktoriumi, tvirtai \u017einojo, kad turi eiti \u012f tarnyb\u0105 keturias dienas per savait\u0119, tai yra viena diena ma\u017eiau, negu kiti, ir to pilnai pakako.
\nDienos paprastai slinkdavo vienodai, bet jis nieko kito nelauk\u0117, nes buvo tik paprastas darbuotojas, nors slapta ir tik\u0117josi, kad kada nors gal\u0117s tapti Vyresniuoju diktoriumi. Tai buvo ma\u017eai tikima, tai nebuvo jo rangas, nors premijas ir apdovanojimus, tiesa, nedidelius, kaip ir jo pareigos, jis gaudavo laiku.
\nJis skaitydavo oro prognozes ir laik\u0117, kad tai normalu. Visi suinteresuoti \u017einoti apie numatom\u0105 or\u0105, ir \u0161iuo po\u017ei\u016briu jo darbas atrod\u0117 netgi labai naudingas ir svarbus. Tiesa, kiti gal mieliau klausydavo sporto \u017eini\u0173 ar politini\u0173 komentar\u0173, bet, s\u0117d\u0117damas prie mikrofono, jis negal\u0117jo \u017einoti, kas ir kaip jo klauso, ir gal\u0117jo manyti, k\u0105 tinkamas. Kartais jis pasijusdavo net nejaukiai, pagalvoj\u0119s apie mil\u017eini\u0161k\u0105 auditorij\u0105, kuri tur\u0117t\u0173 gird\u0117ti jo tyl\u0173 ir ram\u0173 bals\u0105, auditorij\u0105, kurios jis niekada nemat\u0117 ir nepa\u017einojo. Bet tai greitai praeidavo, blogiausiu atveju tekdavo nebent sur\u016bkyti papildom\u0105 cigaret\u0119 ir nusiraminti, kad balsas neprad\u0117t\u0173 dreb\u0117ti.
\nBalsas buvo vienintelis tikrai vertingas dalykas jo sud\u0117tingoje asmenyb\u0117je: \u017eemas, sodrus, i\u0161klotas mink\u0161tu aksomu, bet sugebantis staiga suskamb\u0117ti grynu metalu, kai jam reikdavo prana\u0161auti audr\u0105. Vis\u0105 gyvenim\u0105, jau nuo vaikyst\u0117s, kurios jis neprisimin\u0117, diktorius nebuvo gabus ar \u012fdomus \u017emogus, jaunesnis netgi ka\u017ekiek pergyveno d\u0117l to, bet tapo visai tinkamo rango darbuotoju savo puikaus galingo balso d\u0117ka. Jis saugojo ir net savoti\u0161kai gerb\u0117 \u0161i\u0105 dievo dovan\u0105 (taip, jis retkar\u010diais pamin\u0117davo mintyse dievo vard\u0105, nors, suprantama, gerai \u017einojo ir suvok\u0117, kad yra grynai materialus subjektas, atsirad\u0119s eiline tvarka).
\nJo putlus baltas k\u016bnas ka\u017ekod\u0117l niekada netrauk\u0117 nei vienos moters, ir pama\u017eu jam \u0117m\u0117 atrodyti, kad i\u0161 viso n\u0117ra jokio paskirstymo \u012f dvi lytis, visi yra vienodi \u017emon\u0117s, ir juos galima padalinti tik \u012f kokias nors visuomen\u0117s grupes. Kada neskaitydavo prognozi\u0173, jis paprastai s\u0117d\u0117davo namie, sklaidydavo \u017eurnalus ir r\u016bkydavo pypkut\u0119, u\u017esilikusi\u0105 ne\u017einia nuo kuri\u0173 laik\u0173. Ir taip vis\u0105 laik\u0105, kol v\u0117l reik\u0117s eiti dirbti. Jis man\u0117, kad visi elgiasi pana\u0161iai, tod\u0117l nepakent\u0117 \u017emoni\u0173, kurie kalb\u0117davo ne apie darb\u0105. Diktorius jusdavo ka\u017ekok\u012f pasidid\u017eiavim\u0105 ir netgi malonum\u0105, kada trek\u0161tel\u0117davo mikrofono jungikliu ir panirdavo \u012f piln\u0105 \u012fvairi\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 eter\u012f. Jis skaitydavo prognoz\u0119 neskub\u0117damas, rai\u0161kiai ir nepraleisdamas nei vieno \u017eod\u017eio. Kartais jos b\u016bdavo keistos, misti\u0161kos ir netgi paslaptingos, kalb\u0117davo apie ka\u017ekokius ciklonus, besi\u0161vaistan\u010dius vir\u0161 Europos, stumdan\u010dius mil\u017eini\u0161kas kar\u0161to ir \u0161alto oro mases, nors jie tik uodega teu\u017ekliudydavo respublik\u0105, ir tod\u0117l prognoz\u0117je b\u016bdavo ai\u0161kiai ra\u0161oma: v\u0117jas silpnas, galb\u016bt iki vidutinio, pietiniuose rajonuose galb\u016bt palis, o gal net pasnigs. Nors ir retai, bet bandydavo susim\u0105styti d\u0117l vis\u0173 \u0161i\u0173 oro masi\u0173 ir baisi\u0173 ciklon\u0173 su moteri\u0161kais vardais, tik tai neilgai trukdavo\u00a0\u2013 gal\u0173 gale, juk jis nebuvo koks nors meteorologas, o tik paprastas diktorius.
\nKa\u017ekuriuo metu jam pan\u016bdo vis tik kiek nuodugniau pastudijuoti \u0161\u012f moksl\u0105, bet, atsivert\u0119s knygas, jis pamat\u0117, kiek daug \u010dia yra paini\u0173 ir neai\u0161ki\u0173 dalyk\u0173. Kelet\u0105 dien\u0173 jis steng\u0117si prisiversti, bet vis tik pasidav\u0117, suprantama, sugalvoj\u0119s sau pasiai\u0161kinim\u0105, kaip visada. Juk kiekvienas diktorius tur\u0117jo praeiti glaust\u0105 meteorologijos kurs\u0105, kad nors taisyklingai i\u0161tart\u0173 ir vartot\u0173 specialius terminus. Tad kam gr\u012f\u017eti prie sen\u0173 dalyk\u0173?
\n\u0116jo metai, viskas slinko tvarkingai ir negr\u012f\u017etamai, Vyresniuoju diktoriumi jo neskyr\u0117, bet ir nepriekai\u0161tavo u\u017e darb\u0105, tik su am\u017eiumi kaup\u0117si ir mintys. Dabar jis neretai stov\u0117davo prie lango, \u017ei\u016br\u0117damas \u012f \u017eaid\u017eian\u010di\u0105 ap\u0161armojusiose med\u017ei\u0173 \u0161akose saul\u0119, ir galvodavo, kad vakar skait\u0117 prognoz\u0119 apie siausian\u010di\u0105 p\u016bg\u0105. Visa tai, \u017einoma, nieko nekeisdavo, jis eidavo \u012f savo kabin\u0105 ir prad\u0117davo darb\u0105. Vienu metu jis pilnai ir paprastai pasiteisindavo nors pats sau: izoliuotoje nuo i\u0161or\u0117s gars\u0173 ir vaizd\u0173 d\u0117\u017e\u0117je jis juk negal\u0117jo matyti, kas vyksta lauke, o lape ant stalo viskas buvo tvarkingai sura\u0161yta. Bet vis viena likdavo ka\u017ekokios nemalonios nuos\u0117dos, ir ilgainiui jis \u012fprato ne\u017ei\u016br\u0117ti pro langus prie\u0161 skaitydamas.
\nVisur vyko mokslin\u0117-technin\u0117 revoliucija, ji negal\u0117jo aplenkti ir j\u0173 studijos, atsirado puik\u016bs magnetofonai, dabar buvo galima i\u0161 anksto \u012fra\u0161yti vis\u0105 tekst\u0105 ir b\u016bti garantuotam, kad tikrai neprisieis u\u017esikos\u0117ti viduryje sakinio ir po to atsipra\u0161in\u0117ti. Buvo galima netgi distanci\u0161kai \u012fjungti magnetofon\u0105, kuris tuoj pat prad\u0117davo taisyklingai kloti jo balso aksom\u0105, kalb\u0117damas apie gil\u0173 speig\u0105 ir \u0161alt\u012f, o pa\u010diam \u017ei\u016br\u0117ti pro lang\u0105 \u012f li\u016bdnai te\u0161kenan\u010dius balas praeivius.
\nTa\u010diau jis nepam\u0117go naujos technikos ir man\u0117, kad elgiasi teisingai. Savo kabinoje, sandariai u\u017edar\u0119s duris, jis jausdavosi saugus ir teisingas. Jis puikiai \u017einojo, kad prognoz\u0117s tekstas aprobuotas ir patvirtintas, kad jis neturi jokios teis\u0117s ar galimyb\u0117s k\u0105 nors jame keisti ar praleisti. Orai buvo nepastov\u016bs, ir jis netgi savoti\u0161kai u\u017ejaut\u0117 meteorologus, dirban\u010dius sunk\u0173 ir ned\u0117king\u0105 darb\u0105.
\nKartais jam pakeldavo alg\u0105 ar padidindavo pried\u0105 u\u017e darbo sta\u017e\u0105, ir jis puikiai \u017einojo, kad jeigu jis i\u0161eis, prognozes skaitys kas nors kitas. Kitaip ir negal\u0117jo b\u016bti, viskas buvo tvarkoje, ir tik labai retai jis nustebdavo, pamat\u0119s, kad skaito vakar dienos prognoz\u0119, nors visi jau \u017eino, koks buvo oras. Kartais jam atrod\u0117, kad laikas jau painiojasi, kad galb\u016bt ryt bus vakar ar kaip nors pana\u0161iai, bet jis griebdavosi gelbstin\u010dio lapo, ir viskas b\u016bdavo tvarkoje, nes tereik\u0117jo perskaityti tiksliai ir gerai. Jam taip pat buvo gera, ir pama\u017eu jis atprato nuo min\u010di\u0173.
\nJis tapo savoti\u0161ku veteranu, nors tikrai neprarado n\u0117 krislelio savo jaunatvi\u0161ko \u017evalaus balso. B\u016bdamas ramaus b\u016bdo, jis neband\u0117 kaltinti ar teisinti sav\u0119s, kad taip ir nepasidar\u0117 Vyresniuoju diktoriumi, visada tr\u016bkdavo etat\u0173 ar \u0161iaip kas nors atsitikdavo.
\nArt\u0117jo pensijos laikas, ir jis da\u017enai pagalvodavo apie ateinan\u010di\u0105 rimt\u012f, nors ir tik\u0117josi, kad jam kaip senam nesipelniusiam darbuotojui visada leis paskaityti retkar\u010diais koki\u0105 trump\u0105 prognoz\u0119.
\nKa\u017ekaip neju\u010diom, automati\u0161kai, jis atvert\u0117 spausdint\u0105 lap\u0105 ir t\u0105 ryt\u0105, pasiruo\u0161\u0119s skaityti apie \u0161viesi\u0105 saul\u0119, pasuko jungikl\u012f ir ramiai be skausmo numir\u0117, paskleid\u0119s \u017eilus plaukus ant mikrofon\u0173, tik paskutin\u0119 akimirk\u0105 sp\u0117j\u0119s pagalvoti, kad ryt lauke, u\u017e lango, matyt, lis juodas tamsus lietus.<\/p>\n

Apie 1974\u00a0m.<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-4-2025%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] \u201eNemuno\u201c pasirodymas Lietuvos periodikos peiza\u017ee 1967\u00a0m. puosel\u0117jusiems literat\u016brines aspiracijas buvo tarsi durys, \u012f kurias vert\u0117jo belstis k\u016brybinio kelio prad\u017eioje. Vienas i\u0161 toki\u0173 bilduk\u0173\u00a0\u2013 Vilniaus universiteto teorin\u0117s fizikos specialyb\u0117s studentas, pirmuosius apsakymus atsiunt\u0119s \u017eurnalui 1970\u00a0m. su lai\u0161keliu, kad j\u012f paskatino ka\u017ekuris to meto jau…<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":35912,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[634,148,110,606],"tags":[120],"class_list":["post-35911","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2025-04","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-literatura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Ri\u010dardas Gavelis","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35911","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=35911"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35911\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":35916,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35911\/revisions\/35916"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/35912"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=35911"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=35911"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=35911"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}