![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2025\/03\/Galutinis_Ellul_Technika_Virselio-1-p-342x500.jpg\")
Ar pasaulyje, kuriame dominuoja technikos diktat\u016bra, dar liko vietos \u017emogi\u0161kumui? Kokia moderni\u0173j\u0173 technologij\u0173 pl\u0117tros \u012ftaka visuomenei\u00a0\u2013 i\u0161laisvinanti ar \u012fkalinanti? \u201eMes tik pam\u0117ginome pateikti visa apiman\u010di\u0105 analiz\u0119, kurioje b\u016bt\u0173 konkre\u010diai ir i\u0161 pagrind\u0173 \u012fsis\u0105monintas technikos rei\u0161kinys, apr\u0117piant visus jo aspektus\u201c,\u00a0\u2013 ra\u0161o autorius knygos pratarm\u0117je.<\/p>\n
Mokslininko, kuris buvo ir sociologas, ir teologas, abejojimas aklu tik\u0117jimu technikos stebuklais, kitoki\u0173 ir kitaip veikian\u010di\u0173 m\u016bs\u0173 gyvenim\u0105 j\u0173 pusi\u0173 matymas padeda suvokti tai, kuo virsta visuomen\u0117s ir \u017emogus technin\u0117je sistemoje.<\/p>\n
Ar mes dar galime b\u016bti laisvi?<\/p>\n
Knyg\u0105 leid\u017eia Lietuvos nacionalin\u0117s Martyno Ma\u017evydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedij\u0173 leidybos centras, i\u0161 pranc\u016bz\u0173 kalbos vert\u0117 Lina Perkauskyt\u0117, knygoje skelbiamo straipsnio apie Jacques\u2019o Ellulio filosofij\u0105 ir veikl\u0105 autorius\u00a0\u2013 dr. Linas Jokubaitis. Knygos leidim\u0105 finansavo Lietuvos kult\u016bros taryba.<\/p>\n
I\u0161trauka i\u0161 Jacques\u2019o Ellulo knygos \u201eTechnika, arba \u0160imtme\u010dio i\u0161\u0161\u016bkis\u201c.<\/em><\/p>\n PRAMOGOS<\/strong><\/p>\n \u017dmogaus technikos taikomos ir dar vienoje, visi\u0161kai kitokioje nei ankstesn\u0117s, srityje\u00a0\u2013 pramog\u0173 ir pasilinksminim\u0173 sektoriuje. Materialin\u0117je plot\u00adm\u0117je \u0161ios technikos tokios pat, kaip ir propagandos metodai: kinas, radijas, spauda. Ma\u017eiau prisid\u0117jo knygos ir patefonas. Ta\u010diau \u0161i\u0173 priemoni\u0173 hierarchija nevienoda: pirm\u0105 viet\u0105 u\u017eima kinas, pasilinksminim\u0173 srityje svarbesnis nei radijas, svarbiausias propagandos \u012frankis. V\u0117l susiduriame su psichoanaliz\u0117s technikomis, tik jos pasitelkiamos daug ma\u017eesniu mastu. Beje, psichoanaliz\u0117 pramog\u0173 srityje naudojama kitaip nei propagandoje. Pramogomis siekiama prabla\u0161kyti, o propaganda\u00a0\u2013 \u012ftraukti; ta\u010diau did\u017eiausias skirtumas\u00a0\u2013 spontani\u0161kumas: propaganda yra suderintas, apskai\u010diuotas, valingas veiksmas, o pramog\u0173 technika\u00a0\u2013 spontani\u0161ka ir nevalinga. Viena priklauso nuo organizatoriaus sprendimo, kita\u00a0\u2013 nuo minios poreiki\u0173.<\/p>\n Tarkime, \u017emogus, kur\u012f gerai pa\u017e\u012fstame, gr\u012f\u017eta i\u0161 darbo. Galb\u016bt dien\u0105 jis praleido idealiai higieni\u0161koje aplinkoje, buvo suteikta viskas, kad jis dirbt\u0173 subalansuotoje aplinkoje ir kuo ma\u017eiau pavargt\u0173. Tai pati geriausia hipotez\u0117; ta\u010diau jis jaut\u0117 nenutr\u016bkstam\u0105 spaudim\u0105, dirbo netausodamas j\u0117g\u0173, ir dabar raumen\u0173 nuovarg\u012f pakeit\u0117 nervinis nuovargis, o i\u0161\u0117jus i\u0161 darboviet\u0117s, d\u017eiaugsmas baigus darb\u0105 sumi\u0161o su nepasitenkinimu: \u017emogus nepatenkintas darbu, kuris neturi prasm\u0117s, nes yra nesuprantamas, nesukuria jokio k\u016brinio, o technika\u00a0\u2013 tarsi u\u017edanga, skirianti \u017emog\u0173 nuo to, k\u0105 jis daro. I\u0161\u0117j\u0119s i\u0161 darboviet\u0117s, jis \u201egr\u012f\u017eta \u012f save\u201c. \u012e save? Kurgi ne!.. Jis susiduria su savo fantomu ir, \u017einoma, nenori jo reg\u0117ti. Jei \u017emogus kada nors susim\u0105sto, jei ima reflektuoti save, tuomet tai, k\u0105 pastebi, j\u012f g\u0105sdina, nes jo likimas baigiasi mirtimi; ta\u010diau jam regisi, kad, be perstojo lekiant darbo dienoms, tarp paskutini\u0173j\u0173 paauglyst\u0117s nuotyki\u0173 ir mirties n\u0117ra jokio tarpo. N\u0117ra joki\u0173 sprendim\u0173, joki\u0173 poky\u010di\u0173, tik tie, kuriuos jam primeta organizacija; \u0161i vien\u0105 dien\u0105 gali j\u012f aprengti chaki<\/em> spalvos drabu\u017eiais, nes reikia ginti civilizacij\u0105, o kit\u0105 dien\u0105\u00a0\u2013 dry\u017euota uniforma, nes jis pasirod\u0117 es\u0105s i\u0161davikas ir sabotuotojas. Dienos n\u0117 kiek nesiskiria viena nuo kitos, bet vis d\u0117lto \u017emogaus gyvenimas n\u0117ra palaimingas, nes vakare j\u012f u\u017eklumpa laikra\u0161tis ir \u017einios, atspindin\u010dios pasaulio, kuriame jis n\u0117ra saugus, vaizd\u0105. Apie gyvenimo trapum\u0105 jam primena jei ne \u0161altasis ar kar\u0161tasis karas, tai patys \u012fvairiausi nelaimingi atsitikimai.<\/p>\n Bla\u0161kydamasis tarp nesaugumo ir absoliutaus, nepajudinamo determinuotumo\u00a0\u2013 \u0161\u012f reprezentuoja darbas, i\u0161 kurio jis k\u0105 tik gr\u012f\u017eo,\u00a0\u2013 \u017emogus nebeturi vietos. Jei kas nors \u012fvyksta, tai nutinka ne d\u0117l jo, o jei nieko ne\u012fvyksta, tai ne jis suk\u016br\u0117 t\u0105 Pabaigos link lekiant\u012f nekintamum\u0105. \u017dmogus nenori susidurti su tuo fantomu, nenori jaustis pl\u0117\u0161omas \u012f skirtingas puses, nenori \u017einoti, kad viskas baigiasi \u201ekapo duob\u0117je\u201c. Mat su ta duobe susitaikoma, kai gyvenimas turi prasm\u0119, kai \u017emogus galb\u016bt pats nusprend\u017eia mirti\u00a0\u2013 bent tiek; bet kai vis netenka prasm\u0117s, kai visa nebenusprend\u017eiama, tuomet grabo lenta\u00a0\u2013 tikrai siaubinga neteisyb\u0117.<\/p>\n Ta\u010diau tas \u017emogus dar ne\u017eino, kad jo gyvenimas turi prasm\u0119. Propaganda nesugeb\u0117jo jam to nuodugniai, \u012ftikinamai, visam laikui i\u0161ai\u0161kinti. \u017dmogus vis dar paj\u0117gia akimirk\u0105 blaiviai m\u0105styti, geba galvoti apie tai, kas jam nutiks po dvide\u0161imties ar trisde\u0161imties met\u0173… Tod\u0117l puola b\u0117gti. Technin\u0117 civilizacija padar\u0117 vien\u0105 mil\u017eini\u0161k\u0105 klaid\u0105\u00a0\u2013 dar nepanaikino mirties. Mirtis\u00a0\u2013 kone vienintel\u0117 dar i\u0161likusi \u017emogi\u0161koji tikrov\u0117. Ta\u010diau technin\u0117 civilizacija jau i\u0161mok\u0117 \u017emog\u0173, kad nuo mirties galima b\u0117gti. Ir \u0161iandien tai vyksta spontani\u0161kai. \u017dmogui nebereikia nei tik\u0117jimo, nei sunkios askez\u0117s, kad rast\u0173 opij\u0173, kuris palengvint\u0173 jo situacij\u0105. Kinas veda tiesiai \u012f dirbtin\u012f roj\u0173. U\u017euot susid\u016br\u0119s su savo fantomu, \u017emogus ie\u0161ko kit\u0173 fantom\u0173, \u012f kuriuos projektuoja save ir kurie leis i\u0161gyventi tai, k\u0105 jis b\u016bt\u0173 nor\u0117j\u0119s i\u0161gyventi. Kinas padaro tok\u012f stipr\u0173 \u012fsp\u016bd\u012f, kad valand\u0105 ar dvi \u017emogus nustoja b\u016bti savimi, jo asmenyb\u0117 i\u0161tirpsta ir susilieja su anonimine \u017ei\u016brov\u0173 mase. Jis i\u0161gyvena daugyb\u0119 sukr\u0117tim\u0173, kurie ver\u010dia juoktis, verkti, \u017eav\u0117tis, myl\u0117ti. \u017dmogus permiega su heroje, nu\u017eudo i\u0161davik\u0105, nugali absurd\u0105, tampa didvyriu. Jo gyvenimas staiga \u012fgijo prasm\u0119.<\/p>\n Teatras suponavo intelektin\u012f mechanizm\u0105, ir \u017ei\u016brovas likdavo nepasikeit\u0119s, gebantis spr\u0119sti, o kinas savo tikrovi\u0161kumu \u012ftraukia \u017ei\u016brov\u0105 \u012f filmo orbit\u0105. Norint atlaikyti tok\u012f spaudim\u0105, reikia ypatingos dvasin\u0117s galios ar psichologinio i\u0161silavinimo. Ta\u010diau \u017emogus \u012f kin\u0105 eina kaip tik tam, kad pab\u0117gt\u0173 nuo sav\u0119s, ir tod\u0117l tam spaudimui pasiduoda. Jis jo siekia, atsiduoda jam tarsi jausm\u0173 ir vaizd\u0173 prostitut\u0117. Jis randa u\u017emar\u0161t\u012f, o kartu ir laisv\u0119: laisv\u0117, kurios jis nepatyr\u0117 nei per vis\u0105 darbo dien\u0105, nei po darbo dienos namie, liejasi ekrane kaip medus ant skrebu\u010dio. Tai, ko niekada nepatirs, \u017emogus patiria ekrane. Jo laisv\u0117 ten. Be abejo, bado ir persekiojim\u0173 laikais \u017emogus visada ie\u0161kojo i\u0161sigelb\u0117jimo svajon\u0117se ir viltyse. Bet vilties neb\u0117ra, o svajon\u0117\u00a0\u2013 nebe individualus \u017emogaus, kuris atsisako matyti tikrov\u0119 ir nori pab\u0117gti, aktas, o kolektyvinis milijono \u017emoni\u0173, sau suteiksian\u010di\u0173 gabal\u0117l\u012f gyvenimo, laisv\u0117s, nemirtingumo, rei\u0161kinys. I\u0161trauktas i\u0161 sav\u0119s it sraig\u0117 i\u0161 kiauto, \u017emogus\u00a0\u2013 nebe kas kita, kaip labai plasti\u0161kos med\u017eiagos gabal\u0117lis, modeliuojamas vaizd\u0173 ritmu. Kaip tik \u010dia slypi mil\u017eini\u0161kas skirtumas. Viltis nu\u0161vie\u010dia ateit\u012f: \u201eTai pasikeis!\u201c Svajon\u0117\u00a0\u2013 tai b\u0117gimas vidun. O kine ateitis nebesvarbi, nes tai, kas tur\u0117t\u0173 pasikeisti, jau pasikeit\u0117 kino juostoje. Ir b\u0117gama nebe \u012f vid\u0173, o \u012f i\u0161orin\u012f, objektyv\u0173 ir kart\u0117liu dvelkiant\u012f \u0161viesos fantom\u0173 \u017eaism\u0105. I\u0161\u0117j\u0119s i\u0161 kino teatro, \u017emogus b\u016bna kupinas patamsyje i\u0161gyvent\u0173 galimybi\u0173, gav\u0119s savo vidinio gyvenimo doz\u0119; jo klausimai dabar perkelti\u00a0\u2013 tai klausimai, kuriuos jam u\u017edav\u0117 filmas. \u017dmogus gyvena nebe savo, o heroj\u0173 gyvenim\u0105; jam susidaro palaimingas \u012fsp\u016bdis, kad tie klausimai, u\u017eimantys vis\u0105 jo s\u0105mon\u0117s lauk\u0105, ir pakankamai paj\u0117g\u016bs i\u0161sklaidyti tai, kas k\u0117l\u0117 nerim\u0105, ir u\u017etektinai nereal\u016bs, kad nekelt\u0173 nerimo.<\/p>\n Aistring\u0105 susi\u017eav\u0117jim\u0105 kinu galima paai\u0161kinti tik noru pab\u0117gti; kaip darbo ritmas ar valstyb\u0117s vald\u017eia suponuoja nuo\u0161ird\u0173 pritarim\u0105, vadinasi, ir propagand\u0105, taip ir situacija, kuri\u0105 \u017emogui primeta technika, suponuoja specifin\u0119 technikos si\u016blom\u0105 pab\u0117gimo priemon\u0119\u00a0\u2013 nuostabi\u0105 organizacij\u0105, kuri, la\u0161indama nuodus, sykiu duoda ir prie\u0161nuod\u012f.<\/p>\n Ir \u0161tai \u017emogus, i\u0161 kurio grie\u017eta ma\u0161ina at\u0117m\u0117 jo asmeninius interesus, gr\u012f\u017eta namo. Apie k\u0105 kalb\u0117ti? \u017dmogus visada kalb\u0117davo tik apie viena\u00a0\u2013 apie savo r\u016bpes\u010dius. Ne apie baim\u0119, ne apie kan\u010di\u0105, ne apie nevilt\u012f, ne apie aistr\u0105. Visa tai nustumta giliai vidun. Tik apie r\u016bpes\u010dius. Apie vynuogienojus kapojan\u010di\u0105 kru\u0161\u0105 ir u\u017epuolusi\u0105 miltlig\u0119, apie gendant\u012f automobil\u012f ir apie su\u0161lubavusi\u0105 prostat\u0105. Technika visk\u0105 pataiso, ji sukuria gerai veikiant\u012f pasaul\u012f. O tada, net jei ir lieka koki\u0173 nors r\u016bpes\u010di\u0173, kalb\u0117tis nebesinori, tad atsigr\u0119\u017eiama \u012f tai, kas u\u017epildo tyl\u0105,\u00a0\u2013 \u012f radij\u0105. Tai nepaprastai naudinga prieb\u0117ga nuo nepakeliamo \u0161eiminio gyvenimo. Laloup\u2019as ir Nelisas demonstruoja labai keist\u0105 optimizm\u0105, sakydami, kad radijas ir televizija suartina \u0161eim\u0105. Be abejo, pramogos palengvina fizin\u012f samb\u016br\u012f. D\u0117l televizijos vaikai vakare nebeina \u012f lauk\u0105. Visi \u0161eimos nariai fizi\u0161kai yra \u0161alia, bet susitelk\u0119 \u012f aparat\u0105 ir nekreipia d\u0117mesio vienas \u012f kit\u0105. Ar nustojome vieni kitus suprasti? Neturime k\u0105 vienas kitam pasakyti? Negalime vienas kito pak\u0119sti? Radijas visk\u0105 palengvina: atkuria santykius, padeda nesutarim\u0173 nevertinti rimtai. Neb\u0117ra reikalo konfliktuoti, neb\u0117ra reikalo \u012fsis\u0105moninti, kad santykiai \u0161eimoje blogi, nebereikia priimti kokio nors sprendimo; radijo gars\u0173 tu\u0161tumoje galima ilgai gyventi kartu ir nesusitikti. Tai irgi \u012fdomi pab\u0117gimo priemon\u0117, kai \u017emogus slepiasi ne nuo sav\u0119s, o nuo kit\u0173. \u017dmogus u\u017esideda nauj\u0105 kauk\u0119, bet \u0161i, deja, neturi toki\u0173 privalum\u0173 kaip senoji kauk\u0117, kuri buvo ir demoni\u0161ka, ir dievi\u0161ka.<\/p>\n Savo veikale, vienoje geriausi\u0173 studij\u0173 \u0161ia tema, Veill\u00e9 primena, kad ausis\u00a0\u2013 tai \u017emogaus \u201edid\u017eioji spraga\u201c, per kuri\u0105 jis suvokia \u201ebegalini\u0173 erdvi\u0173 tyl\u0105\u201c, tai galimo didelio sutrikimo vieta: prie\u0161ingai nei akis, ausis byloja apie paslapt\u012f ir apleistum\u0105, ji yra kan\u010dios centras. O radijas t\u0105 sprag\u0105 u\u017epildo. Jis \u017emog\u0173 apsaugo nuo tylos, nuo paslapties… ir j\u012f prabla\u0161ko. Program\u0173 k\u016br\u0117jai tai \u017eino. Ir, kurdami savo programas, atsi\u017evelgia \u012f \u017emogaus nor\u0105 pab\u0117gti\u00a0\u2013 ne d\u0117l komercializacijos ar makiavelizmo, kaip mano kai kurie, o d\u0117l to, kad ir patys patiria toki\u0105 \u017emogi\u0161k\u0105j\u0105 situacij\u0105 ir ie\u0161ko, kaip apsisaugoti nuo nerimo. Tod\u0117l radijas turi sukurti perskyr\u0105 tarp kasdienyb\u0117s, socialini\u0173 aktualij\u0173, ir svajon\u0117s, opijaus, kur\u012f jam pavesta skleisti. Jis privalo b\u016bti viena i\u0161 t\u0173 \u201ei\u0161laisvinan\u010di\u0173 pramog\u0173\u201c. Jis turi i\u0161laisvinti individ\u0105 i\u0161 objektyvi\u0173 suvar\u017eym\u0173. Tai vie\u0161oji moralinio komforto tarnyba, atsakinga u\u017e \u0161eimos dram\u0173, taip pat socialin\u0117s na\u0161tos ir gyvenimo nuobodulio kompensavim\u0105. Radijas taip pat kompensuoja miesto ne\u017emoni\u0161kum\u0105: aplinkoje, kurioje \u017emogus ne\u012fstengia tur\u0117ti jokio tikro ry\u0161io, jokios gilios patirties, jis privalo suteikti tikrov\u0117s, pa\u017einimo ir artumo regimyb\u0119, kurios pakanka \u017emogui suvilioti ir nuraminti. Bet tuomet Veill\u00e9 teisus, keldamas klausim\u0105: ar radijas \u201enegali t\u0173, kuriems teikia vienyb\u0117s iliuzij\u0105, nejautriai pripratinti prie vien garsini\u0173 vaizdini\u0173 abstrakcijos, o dar labiau\u00a0\u2013 prie pa\u0161nekov\u0173 nebuvimo…\u201c? Deja, m\u016bs\u0173 nuomone, atsakymas ai\u0161kus.<\/p>\n N\u0117ra kitos tokios izoliavimo priemon\u0117s kaip \u0161i. Radijas, o dar labiau televizija, u\u017esklend\u017eia \u017emog\u0173 gars\u0173 universume, kuriame jis esti vienas; jis jau ir taip nelabai \u017einojo, kas yra \u201eartimas\u201c, o dabar atskirtis tarp \u017emoni\u0173 dar labiau did\u0117ja. \u017dmogus \u012fpranta klausytis ma\u0161inos ir kalb\u0117tis su ma\u0161ina (telefonu, diktofonu). Jis nebeturi prie\u0161ais stovin\u010dio kito \u017emogaus, nebeturi pa\u0161nekovo, nebevyksta dialogas. Klausydamasis ir formuluodamas am\u017ein\u0105 monolog\u0105, b\u0117gdamas ir nuo tylos keliamo nerimo, ir nuo nesmagumo jausmo, kur\u012f jam su\u017eadina artimas, \u017emogus randa prieglobst\u012f technik\u0173 gl\u0117byje\u00a0\u2013 technikos radikaliai u\u017edaro j\u012f vienatv\u0117je ir kartu nuramina \u012fvairiausiomis mistifikacijomis. Paker\u0117jimo galia ir geb\u0117jimas \u012fsiskverbti tiek vaizdais, tiek garsais televizij\u0105 paver\u010dia bene labiausiai asmenyb\u0119 naikinan\u010dia ir \u017emoni\u0173 santykius griaunan\u010dia priemone. \u017di\u016br\u0117damas televizori\u0173, \u017emogus siekia visi\u0161kai prasibla\u0161kyti, visi\u0161kai u\u017emir\u0161ti ir save, ir savo problemas, sulieti s\u0105mon\u0119 su nuolat atnaujinama atrakcija.<\/p>\n \u0160ioje srityje vis dar i\u0161gyvename stadij\u0105, kai technika atliepia tam tikr\u0105 technin\u0117je civilizacijoje gyvenan\u010dio \u017emogaus poreik\u012f, bet \u017emogus vis dar laisvas tomis priemon\u0117mis naudotis arba nesinaudoti. \u201eJei nori pab\u0117gti, \u0161tai durys\u201c,\u00a0\u2013 sako technika. Ji dar n\u0117ra priemon\u0117, sukurta pab\u0117gti. Vis d\u0117lto pradedama \u012fsis\u0105moninti ir tai, kad \u0161iuolaikinis \u017emogus jau\u010dia poreik\u012f nebematyti situacijos, kuri\u0105 jam kuria technika, ir tai, kokiomis priemon\u0117mis tas poreikis s\u0105moningai tenkinamas. Man \u012f galv\u0105 ateina nepaprast\u0105 pasisekim\u0105 pelniusios Butlino atostog\u0173 stovyklos. Butlinas suprato, kad \u0161iame pasaulyje\u00a0\u2013 ir pernelyg prievartaujan\u010diame, ir pernelyg nuasmeninan\u010diame\u00a0\u2013 \u017emogus nori \u201eatostog\u0173\u201c, kurios b\u016bt\u0173 visi\u0161kai tu\u0161\u010dios. Kitaip tariant, toki\u0173, kurios dar labiau nuasmenina, sukurdamos laisv\u0117s \u012fsp\u016bd\u012f, ir niekada nesuteikia \u017emogui galimyb\u0117s susidurti su pa\u010diu savimi net ir materialin\u0117je plotm\u0117je. 1938\u00a0m. Butlinas Did\u017eiojoje Britanijoje organizavo atostog\u0173 stovyklas \u0161eimoms. \u017dmon\u0117s gyveno visi drauge pagal itin grie\u017et\u0105 tvarkara\u0161t\u012f, apdairiai suderint\u0105 taip, kad dienotvark\u0117 kasdien b\u016bt\u0173 vis kitokia ir sukurt\u0173 nuolatinio naujumo bei i\u0161radingumo \u012fsp\u016bd\u012f. Nuo septintos valandos ryto iki vidurnak\u010dio vienas kit\u0105 spar\u010diai keit\u0117 \u017eaidimai, dainos, spektakliai, valgiai ir linksmyb\u0117s. \u201eSvarbiausia,\u00a0\u2013 sako Butlinas,\u00a0\u2013 kad niekas niekada nelikt\u0173 vienas su savimi.\u201c Viskas vyko tvyrant linksmai, gyvai atmosferai, vadovaujant specialiai apmokytiems animatoriams. Buvo pasitelktos visos priemon\u0117s \u012ftikinti \u017emog\u0173, kad jis laimingas; viskas vyko did\u017eiul\u0117je minioje, nes kiekvienoje stovykloje tilpo 4 000 \u017emoni\u0173. Atostogos truko dvi savaites. Taigi tai buvo labai tikslus ir gerai apskai\u010diuotas bandymas nus\u0105moninti \u017emog\u0173, taikant technik\u0105, kuri\u0105 i\u0161samiai apra\u0161\u0117 pats Butlinas. Jis nieko nesl\u0117p\u0117: sistemingai siekiama \u017emones nus\u0105moninti, ir tai daroma ne politiniais sumetimais, o vien pramoginiais tikslais\u00a0\u2013 technika tarnauja pramogai paskali\u0161k\u0105ja prasme. Vis d\u0117lto ta pramoga ne visai tokia pat, nes siekiama i\u0161vengti ne tiek am\u017einojo \u017emogaus situacijos, kiek konflikto tarp \u017emogaus ir jo situacijos n\u016bdienos pasaulyje. Reikia u\u017emaskuoti nebe dviej\u0173 begalybi\u0173 apm\u0105stym\u0105\u00a0\u2013 jas apm\u0105styti sugeba tik labai nedaug \u017emoni\u0173,\u00a0\u2013 o akivaizd\u0173 ir r\u0117ksming\u0105 gyvenimo absurd\u0105, kur\u012f mums kuria technika.<\/p>\n Pareng\u0117 Loreta Jastramskien\u0117<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-2-2025%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text] Ilgame\u010dio Bordo universiteto profesoriaus, pranc\u016bz\u0173 filosofo ir sociologo Jacques\u2019o Ellulio (1912\u20131994) knyga \u201eTechnika, arba \u0160imtme\u010dio i\u0161\u0161\u016bkis\u201c (La Technique ou l’Enjeu du si\u00e8cle) buvo i\u0161leista 1954\u00a0metais. Tapusi klasika, ji iki \u0161iol yra vienas \u012ftakingiausi\u0173 technikos filosofijai skirt\u0173 veikal\u0173.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":35465,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[630,148,110,606],"tags":[363],"class_list":["post-35420","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2025-02","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-kultura-ir-istorija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Jacques Ellul","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35420","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=35420"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35420\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":35466,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35420\/revisions\/35466"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/35465"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=35420"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=35420"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=35420"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}