{"id":35236,"date":"2025-02-14T09:00:44","date_gmt":"2025-02-14T07:00:44","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=35236"},"modified":"2026-01-18T18:04:51","modified_gmt":"2026-01-18T16:04:51","slug":"apie-muzika-per-stiprintuva","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/apie-muzika-per-stiprintuva\/","title":{"rendered":"APIE MUZIK\u0104 PER STIPRINTUV\u0104 I. TRIMITAS KVIE\u010cIA \u012e E\u0160AFOT\u0104"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n<p><em>Gruod\u017eio pabaigoje, kaip kasmet, spotifajus \u012fmet\u0117 mano m\u0117gstamiausi\u0173 2024\u00a0m. dain\u0173 grojara\u0161t\u012f. \u017di\u016briu \u012f j\u012f ir v\u0117l su nuostaba: nejaugi tai tikrai man? Gal ka\u017ekokia klaida? Taip, dauguma suvestin\u0117s k\u016brini\u0173 man patinka, kai kurie\u00a0\u2013 labai. Ta\u010diau vadinti grojara\u0161t\u012f \u201eM\u0117gstamiausios j\u016bs\u0173 dainos\u201c\u00a0\u2013 perlenkta lazda. Kita vertus, prie\u0161 algoritm\u0105 nepap\u016bsi ir apskritai tai yra ne varg\u0161\u0117s ma\u0161inos kalt\u0117. Automati\u0161kai \u012fjungiame vien\u0105, bet m\u0117gstame kit\u0105. Tai, kas mums i\u0161 tikr\u0173j\u0173 patinka, laikome savo autenti\u0161ku garso portretu, o spotifajaus standartas skirtas i\u0161ori\u0161kai naudoti, kitiems.<\/em><\/p>\n<p><em>Ir a\u0161 susim\u0105s\u010diau apie t\u0105 asmenin\u012f muzikin\u012f portret\u0105. \u017dinoma, ne i\u0161 narcisizmo, o d\u0117l to, kad tokie dalykai parodo ne individo, bet jo laiko, kartos, pasaulio dalies atvaizd\u0105. Gal\u0173 gale jo kult\u016bros. Tiesa, ji su manimi neturi nieko bendra: vilkeliu i\u0161ried\u0117jau i\u0161 gimt\u0173j\u0173 ber\u017eyn\u0173, pasilikdamas tik kalb\u0105 ir mane lydin\u010di\u0105 literat\u016br\u0105, tiksliau\u00a0\u2013 nedidel\u0119 jos dal\u012f. Vietose, \u012f kurias \u012fried\u0117davau, ne\u012fleidau \u0161akn\u0173, i\u0161skyrus Did\u017ei\u0105j\u0105 Britanij\u0105, nes j\u0105\u00a0\u2013 jos kalb\u0105 ir kita\u00a0\u2013 pri\u0117miau bes\u0105lygi\u0161kai. Bet am\u017eius buvo jau ne tas, na, ir priiman\u010dios pus\u0117s tur\u0117t\u0173 b\u016bti dvi, o mano entuziazmas sutiktas \u0161altai, angli\u0161kai. Taip ir likau pats sau profesionalus emigrantas vilkelis, <\/em>world rolling stone<em>. \u0160tai kod\u0117l kalb\u0117ti apie \u201etapatybes\u201c man nuobodu, o dideliais kiekiais\u00a0\u2013 erzina; laikau save tam tikros patirties rezultatu, ne daugiau, bet ir ne ma\u017eiau. Manoji melomanija\u00a0\u2013 svarbiausia \u0161ios patirties dalis.<\/em><!--more--><\/p>\n<p><em>Taigi \u0161\u012f cikl\u0105 sudaran\u010dios es\u0117 apie m\u0117gstamus \u012fra\u0161us\u00a0\u2013 bandymas per asmenin\u0119 estetin\u0119 patirt\u012f pamatyti Europos dalies, kurioje man teko gyventi, istorij\u0105, politines ir kult\u016brines epochas, palikusias p\u0117dsak\u0105 to meto \u017emon\u0117ms, taip pat \u0161i\u0173 eilu\u010di\u0173 autoriui. Dauguma \u012f cikl\u0105 \u012ftraukt\u0173 album\u0173 buvo \u012fra\u0161yti man gyvenant, tod\u0117l pagal laik\u0105 netgi \u0161iek tiek sutampa, ta\u010diau nereik\u0117t\u0173 to sureik\u0161minti. Kitaip tariant, \u0161i tekst\u0173 serija\u00a0\u2013 apie muzik\u0105, kuri, mano asmeniniu po\u017ei\u016briu, vienaip ar kitaip reprezentavo tam tikr\u0105 laik\u0105 ir viet\u0105. Tai, \u017einoma, nepaneigia neabejotino jos gro\u017eio fakto.<\/em><\/p>\n<p><em>Konstancas, 2025\u00a0m. sausio 3 d.<\/em><\/p>\n<hr \/>\n<p>\u0160iek tiek prikim\u0119s, tolimas, bet jokiu b\u016bdu ne \u0161altas trimito balsas k\u016brinyje <em>G\u00e9n\u00e9rique<\/em>. Jis pasakoja pasauliui ka\u017ekoki\u0105 dram\u0105, tik nepersistengdamas, be patoso, saky\u010diau, diskreti\u0161kai. Tai jaudinanti muzika, ta\u010diau jos keliamas jaudulys n\u0117ra sentimentalus, grei\u010diau\u00a0\u2013 egzistencinis. Suprask, kiekvienas i\u0161 m\u016bs\u0173, t\u0173 \u017emogi\u0161k\u0173 b\u016btybi\u0173, esame verti dramos, tik ji susideda i\u0161 kasdienyb\u0117s kvailys\u010di\u0173 ir banalybi\u0173. Kas \u0161i\u0105 buitin\u0119 \u0161iuk\u0161lyt\u0119 paver\u010dia drama? Tik menininko geb\u0117jimas kalb\u0117ti apie banalaus gyvenimo dram\u0105.<\/p>\n<p>Pirmoje mano teksto pastraipoje beveik visi sakiniai sudaryti papildomojo, koreguojamojo neigimo principu. <em>Taip, bet.<\/em> Tokia ir <em>G\u00e9n\u00e9rique<\/em> strukt\u016bra. Po keli\u0173 beveik u\u017ebaigt\u0173, beveik tobul\u0173 trimitu i\u0161gaut\u0173 pradini\u0173 frazi\u0173, kurioms \u0161velniai, lanks\u010diai, gr\u0117smingai atkak\u00adliai pritaria duslus bosas ir pianinas, seka atsipalaidavimas, muzika i\u0161 u\u017e didelio namo \u0161e\u0161\u0117lio bulvare i\u0161eina \u012f saul\u0119, \u012f paprast\u0105 aik\u0161t\u0119 suvalgyti led\u0173 vafliniame ragelyje, atsigerti mineralinio. Bet neder\u0117t\u0173 prarasti budrumo\u00a0\u2013 tai tik pauz\u0117, \u012fterpta trumpa novel\u0117, ji suteikia bendram pasakojimui itin klasting\u0105 atspalv\u012f: \u017ei\u016br\u0117kit, viskas gal\u0117jo baigtis gerai, drama\u00a0\u2013 ne\u012fvykti, aktorius paleido, o jie nusprend\u0117 neskub\u0117ti, nei\u0161silakstyti po namus ir verslus, pasikaitinti saul\u0117je, pagulin\u0117ti ant \u017eol\u0117s, pabendrauti su kolegomis. Bet ne (v\u0117l tas \u201ebet\u201c!): nenumaldomas mies\u010dioni\u0161kas likimas, ta \u0161iuolaikinio gyvenimo lemtis pasiims savo, i\u0161kels \u012f absurdi\u0161kas kan\u010dios auk\u0161tumas. Mileso trimitas\u00a0\u2013 likimo agentas, lemtingas liftas, pakeliantis \u012f e\u0161afot\u0105.<\/p>\n<p><em>G\u00e9n\u00e9rique<\/em> pradeda album\u0105 \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c, kur\u012f Milesas Davisas \u012fra\u0161\u0117 1957\u00a0m. pabaigoje ir i\u0161leido 1958\u00a0m. Tai to paties pavadinimo\u00a0\u2013 \u201eLiftas \u012f e\u0161afot\u0105\u201c\u00a0\u2013 Louiso Malle\u2019io filmo, ekranus pasiekusio taip pat 1958\u00a0m., garso takelis. \u0160i kino juosta laikoma kone pranc\u016bz\u0173 Naujosios bangos atspirties ta\u0161ku. <em>G\u00e9n\u00e9rique<\/em> man\u00a0\u2013 bene nuostabiausia pra\u0117jusiame am\u017eiuje sukurta muzika. O tokia ji tod\u0117l, kad tai tas itin retas atvejis, kai \u0161imtaprocentinis pi\u017eoni\u0161kumas yra ir lygiai tiek pat tobulyb\u0117, ir taip manoma net dabar, kai sociokult\u016briniai elementai, kadaise sudar\u0119 t\u0105 pi\u017eoni\u0161kum\u0105, jau seniai i\u0161nyko beveik be p\u0117dsak\u0173. Bandymai tai stilizuoti (Pary\u017eius, \u0161e\u0161tojo ir septintojo de\u0161imtme\u010di\u0173 sand\u016bra, dail\u016bs pe\u017eo ir sitroenai, gra\u017eios merginos, kurias vaidina geriausios pasaulio aktor\u0117s, \u201eGitanes\u201c be filtro i\u0161rai\u0161king\u0173 vyr\u0173 l\u016bp\u0173 kamputyje)\u00a0\u2013 absurdi\u0161ki, apgail\u0117tini, g\u0117dingi. Kaip ir beveik viskas, ko \u0161iandien imasi kadaise did\u017eios popkult\u016bros. Kontekstas ir fonas dingo, o Mileso ir jo bendra\u017eygi\u0173 muzika skamba taip pat \u0161imtaprocenti\u0161kai pi\u017eoni\u0161kai, kaip ir \u0161imtaprocenti\u0161kai genialiai.<\/p>\n<p>1957\u00a0m. gruod\u017eio 4 d. vakare Milesas Davisas \u012f \u201eLe Poste Parisien\u201c studij\u0105 atsived\u0117 Barney Wilen\u0105, Rene Urtreger\u012f, Pierre\u2019\u0105 Michelot\u0105 ir Kenny Clarke\u2019\u0105. Penktosios dienos ryt\u0105 muzikantai i\u0161siskirst\u0117, o studijoje be \u0161imto ar dviej\u0173 \u0161imt\u0173 cigare\u010di\u0173 nuor\u016bk\u0173 bei keli\u0173 tu\u0161\u010di\u0173 buteli\u0173 paliko ir poros valand\u0173 \u012fra\u0161\u0173. Jie grojo improvizuodami, kaip ir neva tur\u0117t\u0173 b\u016bti grojamas d\u017eiazas, ta\u010diau, mano nei\u0161maniu po\u017ei\u016briu, tiksliau, klausa, improvizacinis d\u017eiazo pob\u016bdis yra gerokai perd\u0117tas. Tai grei\u010diau \u017eaidimas nat\u0173 karoliukais gana grie\u017etai nustatytuose r\u0117muose. \u0160iaip ar taip, t\u0105 1957 met\u0173 gruod\u017eio vakar\u0105 \u201eLe Poste Parisien\u201c buvo ir viena, ir kita. Wilenas, Urtregeris, Michelotas ir ypa\u010d Clarke\u2019as \u017einojo, ko tik\u0117tis i\u0161 Mileso,\u00a0\u2013 t\u0105 ruden\u012f jie grojo su juo Sen \u017dermeno de Pr\u0117 klubuose, o paskui ir kitur Europoje. Clarke\u2019as jau buvo laikomas i\u0161skirtiniu b\u016bgnininku. Kaip ir keli kiti gars\u016bs Amerikos d\u017eiazo atstovai, jis persik\u0117l\u0117 \u012f Pranc\u016bzij\u0105 ir ten apsigyveno, met\u0119s puiki\u0105 karjer\u0105 Jungtin\u0117se Valstijose. Sunku pasakyti, kas paskatino j\u012f tai padaryti: pinigai, Pary\u017eiaus gyvenimo malonumai ar amerikieti\u0161kas rasizmas, tikriausiai viskas kartu, bet neatmetu, kad tre\u010diasis elementas buvo lemiamas. Pranc\u016bzija anuomet nebuvo daugiatautis rojus (n\u0117ra tokia ir dabar), bet, \u017einoma, tenyk\u0161\u010di\u0173 nuod\u0117mi\u0173 negalima lyginti su ni\u016bria, rafinuota, institucionalizuota neapykanta juodaod\u017eiams JAV. Paskaitykite Jameso Baldwino es\u0117. Pats Milesas tuo metu Pary\u017eiuje lank\u0117si antr\u0105 kart\u0105; prie\u0161 tai, penktojo de\u0161imtme\u010dio pabaigoje, jis ten praleido daug laiko. Apie tai nesipl\u0117siu\u00a0\u2013 visi gird\u0117jo apie nikotinu alsuojant\u012f egzistencializm\u0105 klubuose, kur keistoki, da\u017eniausiai jauni, juodai apsireng\u0119 vyrai diskutuodavo apie svarbiausius b\u016bties klausimus, skambant ne\u012fprastam, gyvai atliekamam svingo ir bopo mi\u0161iniui. Per vakar\u0105, keliaujant i\u0161 vienos vietos \u012f kit\u0105, buvo galima i\u0161girsti Sidney Bechet, Benny Carter\u012f, Django Reinhardt\u0105, Stephane\u2019\u0105 Grapelli ir Miles\u0105. Bibopas ir jo at\u0161akos, kurios JAV buvo tik tik prad\u0117tos atsargiai pripa\u017einti, \u010dia rado gerb\u0117j\u0173, bet ir svingas\u00a0\u2013 \u0161okdinanti, ver\u017eli ir dosni muzika\u00a0\u2013 neu\u017eleido savo pozicij\u0173. Nenuostabu, kad pagrindin\u0119 knyg\u0105 apie tai, kaip d\u017eiazas mir\u0117 suskambus pirmiesiems Charlie Parkerio saksofono ir Mileso Daviso bei Dizzy Gillespie\u2019o trimit\u0173 garsams, para\u0161\u0117 pranc\u016bzas Huguesas Panassi\u00e9. 1978\u00a0m. jis ka\u017ekod\u0117l suman\u0117 \u201eAutenti\u0161ko d\u017eiazo istorij\u0105\u201c i\u0161leisti ir SSRS; tikriausiai vert\u0117jas \u012ftikino cenzorius, kad ji yra apie tai, kaip baltoji bur\u017euazin\u0117 kult\u016bra nusprend\u0117 su\u017elugdyti autenti\u0161k\u0105 juodaod\u017ei\u0173 protesto muzik\u0105 ir sugalvojo tuos sausus bibopo improvizacij\u0173 pratimus, kuriuose n\u0117ra nei proto, nei \u0161irdies, nei klasi\u0173 kovos. Norint apgauti cenzori\u0173, visada reikia sugalvoti siu\u017eet\u0105, pagal kur\u012f gerieji kovoja su blogiukais, o m\u016bsi\u0161kiai\u00a0\u2013 su nem\u016bsi\u0161kiais. Gerie\u010diai buvo Louisas Armstrongas ir Sidney Bechetas, blogie\u010diai\u00a0\u2013 Milesas ir Dizzy. Arba Cannonballas Adderley\u2019s ir Johnas Coltrane\u2019as. Autoriui \u0161is skirtumas buvo nepaprastai svarbus\u00a0\u2013 jis atskyr\u0117 \u0161varius nuo ne\u0161vari\u0173, grojusius jo akivaizdoje toje pa\u010dioje scenoje. Sovietiniam skaitytojui, tai \u017einojusiam gan miglotai ir ne be BBC did\u017e\u0117j\u0173 pagalbos, kuri\u0173 balsai kartu su vos girdimu d\u016bdeli\u0173 ir klavi\u0161\u0173 pyps\u0117jimu i\u0161nirdavo i\u0161 tra\u0161kan\u010di\u0173 sovietini\u0173 trikd\u017ei\u0173 bang\u0173, kad v\u0117l nugrimzt\u0173 atgal, svingas ir bopas buvo tarsi bol\u0161evikai ir men\u0161evikai ar net Leninas ir Stalinas i\u0161 SSKP istorijos vadov\u0117li\u0173. Kitaip tariant, skirtingos ir nesumai\u0161omos esyb\u0117s.<\/p>\n<p>Buvau ma\u017edaug devyniolikos, kai vienas vyresnis bi\u010diulis paki\u0161o man Panassi\u00e9 knyg\u0105 (i\u0161 tikr\u0173j\u0173\u00a0\u2013 bro\u0161i\u016br\u0105). Prarijau ir susi\u017eav\u0117jau. Kaip prie\u0161 trisde\u0161imt met\u0173 Niujorko hipsteriai ant nu\u0161iurusi\u0173 \u0161vark\u0173 atlap\u0173 ne\u0161iojo savo Miles\u0105 ir Dizzy, taip a\u0161 prad\u0117jau propaguoti \u201etikr\u0105j\u0105 negr\u0173 muzik\u0105\u201c sovietiniame u\u017edarame proletar\u0173 mieste. Tas u\u017esi\u0117mimas pasirod\u0117 bes\u0105s gana nuobodus ir neproduktyvus: ka\u017ekoks d\u017eiazas apskritai ma\u017eai k\u0105 domino, o ypa\u010d senovin\u0117 jo atmaina, kuri tapo nuobodi dar Utiosovo ir ankstyv\u0173j\u0173 stiliag\u0173 laikais. O ir man jis ne itin patiko. Tiksliau, visi\u0161kai nepatiko. Svingo propagandos atsisakiau gana greitai, i\u0161 visos \u0161ios istorijos liko tik begalinis susi\u017eav\u0117jimas juodaod\u017ei\u0173 muzikos \u012fvairove. Po met\u0173 jau kaifavau nuo Stevie\u2019o Wonderio, grupi\u0173 The Temptations ir Sly and the Family Stone. Mano susi\u017eav\u0117jim\u0105 palaik\u0117 pora \u017emoni\u0173 daugiau nei svingo himnus, bet to pakako. \u012e likusius pogrind\u017eio melomanus, kurie m\u0117go plaukuot\u0105 hardrok\u0105 ar pompasti\u0161kas progines grupes, nekreip\u0117me d\u0117mesio. Jie atsilygino mums panieka, vadindami (\u017einoma, pagal rasinius po\u017eymius) m\u016bs\u0173 m\u0117gstamas grupes \u201ekalnakasiais\u201c. Toks buvo rasizmas v\u0117lyvosios SSRS pogrindyje.<\/p>\n<p>Ir taip, a\u0161 klausiausi Mileso, joks Panassi\u00e9 su kanotj\u0117 (visada \u012fsivaizdavau \u0161\u012f pranc\u016bz\u0173 pon\u0105 su tokiu lengvab\u016bdi\u0161ku galvos apdangalu ir ve\u0161liais \u016bsais) nebuvo man rodiklis. Tur\u0117jau dvi plok\u0161teles, i\u0161leistas \u201eMelodijoje\u201c: koncert\u0105 Carnegie Hall (regis, 1962\u00a0m.) ir \u201eSketches of Spain\u201c. Abi svaiginan\u010diai nuobod\u017eios. Pirmoji \u012fk\u016bnijo tai, ko neken\u010diu d\u017eiaze: techni\u0161kai atlikt\u0105 med\u017eiag\u0105, kurioje viskas tobulai plaukia ir lygiai taip pat tobulai teka i\u0161 vienos ausies \u012f kit\u0105, kad i\u0161nykt\u0173 i\u0161 atminties visiems laikams. Na, arba iki kito klausymo. Antroji buvo nuobodi savo gro\u017eiu; perfrazuojant Pobedonoscev\u0105, Mileso Ispanija \u0161ioje plok\u0161tel\u0117je buvo kar\u0161ta dykuma, po kuri\u0105 vaik\u0161\u010diojo v\u0117sus Daviso trimitas. Garsin\u0119 dykum\u0105 sukonstravo Gilas Evansas ir jo bigbendas; tai buvo taip super, kad v\u0117liau susiradau vien jo orkestro \u201eMelodijos\u201c i\u0161leist\u0105 plok\u0161tel\u0119 ir nesigail\u0117jau. Galingas miesto garsas, Eizenhauerio, Kened\u017eio, D\u017eonsono laik\u0173 triumfuojan\u010dio amerikieti\u0161kojo kapitalizmo fanfaros. Kartais vis dar klausausi \u201eSketches\u201c.<\/p>\n<p>Bet mes visai pamir\u0161ome penkis muzikantus, kurie skend\u0117dami puiki\u0173 stipri\u0173 cigare\u010di\u0173 be filtr\u0173 d\u016bmuose, gruod\u017eio vakar\u0105 Pary\u017eiuje grojo savo muzik\u0105. Milesas i\u0161 anksto u\u017emet\u0117 kelis muzikinius eskizus, o visa kita buvo palikta puikiosios kompanijos vaizduotei. D\u017eiaze yra taip nutik\u0119 ir anks\u010diau, net ne kart\u0105, ta\u010diau \u0161\u012fkart buvo dar viena aplinkyb\u0117, galb\u016bt svarbiausia \u0161io absoliutaus \u0161edevro k\u016brimo istorijoje. Davisas, Wilenas, Urtregeras, Michelotas ir Clarke\u2019as ne tik k\u016br\u0117 muzik\u0105, bet ir \u012fra\u0161in\u0117jo filmo garso takel\u012f. Specia\u00adliame \u201eLe Poste Parisien\u201c ekrane jiems buvo rodomos i\u0161traukos i\u0161 kino juostos, kuri dar nebuvo sumontuota; taigi improvizaciniais takeliais juos ved\u0117 ne tik vaizduot\u0117, technin\u0117 \u012franga, Mileso eskizai, ne \u00a0\u2013 kvintetas vert\u0117 garsais vaizdus! Dramaturgija \u012f \u0161i\u0105 muzik\u0105 at\u0117jo i\u0161 kino; ji taip nepriekai\u0161tingai organizavo muzikin\u0119 erdv\u0119, kad dabar n\u0117 nereikia \u017ei\u016br\u0117ti filmo. Kitaip nei dauguma garso takeli\u0173, \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c yra savipakankamas, filmas tokiu pa\u010diu pavadinimu nebereikalingas. Ir kas j\u012f \u0161iais laikais prisimena? Nedaugelis.<\/p>\n<p>O gaila. Filmas to vertas. Tiesiog jam \u012fra\u0161yta muzika i\u0161kr\u0117t\u0117 \u017eiaur\u0173 pok\u0161t\u0105; klausydamasis jos, \u012fsivaizduoji visai kitok\u012f film\u0105, nei jis yra i\u0161 tikr\u0173j\u0173. Nepadeda n\u0117 anotacijos: \u201eNaujosios bangos prad\u017eia\u201c, film noir, \u201eHitchcocko \u012ftaka\u201c. Visa tai atitinka tik kelios minut\u0117s tos garsiosios scenos, kurioje Jeanne Moreau nuostabiai u\u017everktomis akimis klaid\u017eioja Eliziejaus laukais, ie\u0161kodama savo mylimojo. Viskas labai gra\u017eu ir jautru. Groja Milesas. Bingo. Ta\u010diau filmas juk visai ne toks ir ne apie tai. Beje, kompozicija, pavadinta Nuit sur les Champs-\u00c9lys\u00e9es (\u201eNaktis Eliziejaus laukuose\u201c), nebuvo \u012ftraukta \u012f \u201eFontana Records\u201c 1958\u00a0m. i\u0161leist\u0105 album\u0105 neai\u0161ku, kod\u0117l, juk k\u016brinys yra beveik nepasiekiamojo <em>G\u00e9n\u00e9rique<\/em> lygio. Gali b\u016bti, kad muzikantams ir prodiuseriui nepavyko susitarti, kuri i\u0161 keturi\u0173 versij\u0173 yra geresn\u0117 (mano nuomone, \u017einoma, tre\u010dioji). Ta\u010diau vinilo plok\u0161tel\u0117je rasime Florence sur les Champs-\u00c9lys\u00e9es (\u201eFlorencija Eliziejaus laukuose\u201c), \u0161i\u0173 gin\u010d\u0173 apvainikavim\u0105. Ji pana\u0161i \u012f Nuit, bet vis d\u0117lto kitokia. \u0160iaip ar taip, devintojo de\u0161imtme\u010dio pabaigoje buvo i\u0161leista kompaktin\u0117 plok\u0161tel\u0117 \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c, kurioje greta 1958\u00a0m. albumo gabal\u0173 sud\u0117ti ir kiti, ne\u012ftrauktieji, dar daugiau\u00a0\u2013 visais i\u0161likusiais j\u0173 variantais. Tai\u00a0\u2013 tiesiog paminklas Mileso muzikiniam dosnumui ir grie\u017etumui vienu metu.<\/p>\n<p>Tad dar kart\u0105\u00a0\u2013filmas kitoks ir apie k\u0105 kita, bet b\u016btent tai yra nuostabi situacija. Kino juost\u0105 k\u016br\u0117 jaunas Louisas Malle\u2019is, prisi\u017ei\u016br\u0117j\u0119s Hitchcocko film\u0173 ir ketin\u0119s padaryti ka\u017ek\u0105 pana\u0161aus, tik pranc\u016bzi\u0161kai. Raktinis \u017eodis \u010dia yra \u201eHitchcockas\u201c. Ka\u017ekod\u0117l buvo (ir yra) manoma, kad \u201eLiftas \u012f e\u0161afot\u0105\u201c\u00a0\u2013 psichopatinis siaubas, kai ne tik smogiama, bet peilis dar patraukiamas atgal, o Anthony Perkinsas mirusios motinos drabu\u017eiais pjausto nuostabi\u0105j\u0105 Janet Leigh, be to, dar ir du\u0161e. Vanduo susimai\u0161o su krauju, spragsi du\u0161o u\u017euolaid\u0173 \u017eiedai. \u017dinoma, toks Hitchcockas yra, bet vis d\u0117lto daugiausia jis\u00a0\u2013 ironi\u0161kas. Galiausiai, jis juk\u00a0\u2013 anglas. Yra Hitchcocko \u201ePsichopatas\u201c ir \u201eVertigo\u201c, bet yra ir \u201eDama dingsta\u201c bei \u201eB\u0117da su Hariu\u201c. Ypa\u010d pastarasis pasakoja apie komi\u0161k\u0105 gyvenimo chaos\u0105, kai susiduriama su makabri\u0161kais dalykais, su nepaai\u0161kinamu lavono atsiradimo faktu. Malle\u2019is ketino sukurti ka\u017ek\u0105 pana\u0161aus \u012f \u201eB\u0117d\u0105 su Hariu\u201c pagal prie\u0161 metus pasirod\u017eius\u012f No\u00eblio Calefo roman\u0105 \u201eLiftas \u012f e\u0161afot\u0105\u201c. K\u016brinyje pasakojama apie d\u017eentelmen\u0105, nusprendus\u012f nu\u017eudyti pal\u016bkinink\u0105, kuriam \u017eiauriai prasiskolino. Jis tiesiog puikiai susidorojo su \u0161ia u\u017eduotimi ir pademonstravo nepaprastus akrobatinius geb\u0117jimus, tik \u0161tai nusikaltimo vietoje ka\u017ek\u0105 pamir\u0161o. Teko gr\u012f\u017eti atgal tuo pa\u010diu sud\u0117tingu keliu, kuriuo m\u016bs\u0173 naujasis roskolnikovas at\u0117jo. Ir v\u0117l viskas pavyko. I\u0161skyrus tai, kad liftas, kuriuo jis leidosi \u017eemyn, sustojo. Buvo penktadienis, savaitgalio i\u0161vakar\u0117s. Apsaugininkas i\u0161vyko iki pirmadienio, pastate i\u0161jung\u0119s elektr\u0105. Beliko s\u0117d\u0117ti lifte iki pirmadienio ir laukti nei\u0161vengiamo are\u0161to. Toliau prasideda klaid\u0173 komedija ir atsiranda dar du lavonai. O kai herojus, jau atsid\u016br\u0119s policijos rankose, ruo\u0161iasi prisipa\u017einti d\u0117l pal\u016bkininko nu\u017eudymo, niekas juo netiki\u00a0\u2013 juk jam prikabino tuos du lavonus, kurie tokiais tapo jam ne\u012fsiki\u0161ant. Mat jis tuo metu buvo lifte.<\/p>\n<p>Romanas neabejotinai ni\u016brokas ir l\u0117k\u0161tokas, bet norint tuo \u012fsitikinti, reik\u0117t\u0173 perskaityti. Malle\u2019is nusprend\u0117 suteikti jam apimties, \u012f siu\u017eet\u0105 \u012ftraukdamas\u00a0\u2013 tai pranc\u016bzui nat\u016bralu\u00a0\u2013 meil\u0119. Amur \/ tu\u017eur vietoj keturi\u0173 milijon\u0173 sen\u0173j\u0173 frank\u0173. Banalus \u0117jimas, bet tiems laikams\u00a0\u2013 be pralo\u0161imo rizikos. Egoisti\u0161kiausia Europos tauta i\u0161 vis\u0173 geriausiai prekiauja \u0161velniais (ir ne tokiais \u0161velniais) jausmais. \u201eMadam Bovari\u201c pakeit\u0117 \u201eNusikaltim\u0105 ir bausm\u0119\u201c, nemylimas vyras\u00a0\u2013 god\u0173 pal\u016bkinink\u0105. Ir viskas stojo \u012f savo vietas. Vietoj pigaus egzistencializmo, u\u017emai\u0161yto ant dostojevski\u0161ko raugo, atsirado istorija apie paprast\u0173 \u017emoni\u0173 svetimavim\u0105. Kas i\u0161 m\u016bs\u0173, atsid\u016br\u0119s Jeanne Moreau gl\u0117byje, nenor\u0117t\u0173 nu\u017eudyti jos vyro? Ir \u0161tai herojus-meilu\u017eis nusikaltim\u0105 organizuoja pagal geriausias Agatos Kristi tradicijas, tur\u0117damas nepriekai\u0161ting\u0105 alibi.<\/p>\n<p>Bet tada&#8230; \u017dr. auk\u0161\u010diau. Pamir\u0161tas daiktas nusikaltimo vietoje (virv\u0117 vietoj skol\u0173 s\u0105ra\u0161o romane), antrasis patekimas \u012f aukos kabinet\u0105, liftas, apsaugininkas, nuleistas jungiklis, sumai\u0161tis (\u017eudiko automobil\u012f pavagia pora smulki\u0173 suk\u010di\u0173, smagus pasiva\u017ein\u0117jimas, atsitiktinis susitikimas motelyje su turtinga pora, kuri neai\u0161ku kod\u0117l nu\u017eudyta, pab\u0117gimas ir t.\u00a0t., ir t.\u00a0t.). Finale Jeanne Moreau meilu\u017eis, i\u0161tr\u016bk\u0119s i\u0161 lemtingojo lifto, patenka \u012f policinink\u0173 letenas. Liftas ve\u017ea \u012f e\u0161afot\u0105, kad ir kaip bandytum j\u012f pergudrauti. Ta\u010diau dar yra meil\u0117: tik d\u0117l jos moteris ry\u017eosi tam, k\u0105 padar\u0117. Manau, \u0161eiminio gyvenimo nuobodulys (prisiminkime Em\u0105 Bovari) taip pat suvaidino tam tikr\u0105 vaidmen\u012f.<\/p>\n<p>Flaubert\u2019as \u010dia labai svarbus\u00a0\u2013 b\u016btent jis permeta tiltel\u012f i\u0161 istorinio ir net politinio filmo \u201eLiftas \u012f e\u0161afot\u0105\u201c siu\u017eeto \u012f to paties pavadinimo album\u0105. Flaubert\u2019as pirmasis filisteri\u0161koje dramoje pamat\u0117 ne tiek \u201efilisteri\u0161kum\u0105\u201c, kiek b\u016btent \u201edram\u0105\u201c; be to, jis pakyl\u0117jo j\u0105 \u012f tragizmo srit\u012f. Niekingo gyvenimo tragedija. Bet ne (v\u0117l \u201ebet\u201c!), tai nebuvo aroganti\u0161kas aristokrato ar romantiko po\u017ei\u016bris \u012f bur\u017eua; prie\u0161ingai, Flaubert\u2019as atrado tragizm\u0105 bet kuriame \u0161iuolaikiniame gyvenime, ir ypa\u010d\u00a0\u2013 bur\u017euazijos. Iki jo \u012f bur\u017eua buvo \u017ei\u016brima arba kaip \u012f ka\u017ek\u0105 komi\u0161ka, arba kaip \u012f ka\u017ek\u0105 bjauraus, ta\u010diau \u201ePonia Bovari\u201c kaip tik ir kalba apie tai, kad ne tik \u201ebur\u017eua yra \u017emogus\u201c, bet ir \u201e\u017emogus (kiekvienas \u017emogus) yra bur\u017eua\u201c. \u201e\u017dmogaus tragedija\u201c yra \u201ebur\u017euazin\u0117 tragedija\u201c. \u0160is po\u017ei\u016bris, \u017einoma, labai pranc\u016bzi\u0161kas ir labai modernus; ta\u010diau XX am\u017eiuje jis nugal\u0117jo. Viduriniosios klas\u0117s vertyb\u0117s, gyvenimo b\u016bdas, kult\u016bra tapo kiekvieno kult\u016bra, pagrindine kult\u016bra. Atitinkamai n\u0117ra nieko svarbiau u\u017e istorij\u0105 apie tai, kaip \u012fsimyl\u0117j\u0117liai nusprend\u0117 nu\u017eudyti vyr\u0105 ir kaip d\u0117l beveik komi\u0161k\u0173 peripetij\u0173 atsid\u016br\u0117 u\u017e grot\u0173 ar net ant e\u0161afoto (tuo metu Pranc\u016bzijoje vis dar giljotinuodavo). Siaubas filme \u201eLiftas\u201c kyla i\u0161 \u010dia, ne i\u0161 Hitchcocko, kaip stiliaus mokytojo. O \u0161tai peripetij\u0173 dvasia tikrai pasiskolinta i\u0161 jo juokingo filmo apie manipuliacijas su Hario lavonu.<\/p>\n<p>Milesas visi\u0161kai ignoruoja \u0161i\u0105 tem\u0105, sutelkdamas d\u0117mes\u012f \u012f at\u00adskir\u0105j\u0105 lemties nei\u0161vengiamumo tem\u0105, t\u0105 lift\u0105 \u012f e\u0161afot\u0105. Be to, jis nepaiso ir paties pranc\u016bz\u0173 kult\u016brinio konteksto; \u012fra\u0161e n\u0117ra joki\u0173 nuorod\u0173 \u012f vietin\u0119 Sen \u017dermeno d\u017eiazo tradicij\u0105. Garso takelis \u012fra\u0161ytas laike tarp fantasti\u0161kos sud\u0117ties \u201eRelaxin\u2019 with the Miles Davis Quintet\u201c su Coltrane\u2019u ir ne\u012fmanomai nuostabaus \u201eMilestones\u201c, kuriame kvintet\u0105 papildo Adderley\u2019s, album\u0173. Tikriausiai j\u0173 grupes b\u016bt\u0173 galima vadinti geriausiomis d\u017eiazo istorijoje (bent to, kuris, anot Panassi\u00e9, jau buvo nebe d\u017eiazas), jei Milesas po met\u0173, 1959-aisiais, neb\u016bt\u0173 \u012fra\u0161\u0119s tobuliausio bopo \/ d\u017eiazo albumo \u201eKind of Blue\u201c ir \u012f komand\u0105 \u012ftrauk\u0119s klavi\u0161ininko Billo Evanso. Bet apie \u201eKind of Blue\u201c patyl\u0117siu; tobulumas yra nuobodus, juolab kad \u0161\u012f album\u0105 galima rasti kiekvieno intelektualo, siekian\u010dio kult\u016brinio respektabilumo, fonotekoje. Ties\u0105 sakant, \u017emon\u0117s, laikantys \u201ed\u017eiaz\u0105\u201c didele kult\u016brine vertybe, bet absoliu\u010diai tolimi nuo tiesioginio klausymosi ir muzikos, kaip tokios, i\u0161gyvenimo, j\u012f \u012fsivaizduoja kaip fone murkiant\u012f \u201eKind of Blue\u201c. J\u0173 knyg\u0173 lentynose \u010cechovas glaud\u017eiasi prie Sontag, Nabokovas \u012fsitais\u0119s \u0161alia Joan Didion. Prie kavos staliuko\u00a0\u2013 sofa su ner\u016bpestingai u\u017emestu pledu, raudonojo vyno taur\u0117 ir \u201eNew Yorker\u201c (arba pagal Atlanto pus\u0119\u00a0\u2013 \u201eLondon Review of Books\u201c), atverstas ties gra\u017eiai para\u0161ytu straipsniu apie tai, kaip viskas, kas gera, yra prie\u0161 visk\u0105, kas bloga. Grei\u010diausiai Milesas visa tai niekino, nors ne, tikriausiai jis visai su tuo nesusij\u0119s. Jis buvo ne anti-bur\u017euazinis, bet a-bur\u017euazinis. Kil\u0119s i\u0161 viduriniosios klas\u0117s, Milesas nugyveno sunk\u0173 muzikanto, meilu\u017eio, narkomano, vienu metu net s\u0105vadautojo, ka\u017eko nauja, net, atrodyt\u0173, absurdi\u0161ka, bet paskui paai\u0161k\u0117ja, kad svarbaus, be ko negalima apsieiti, i\u0161rad\u0117jo gyvenim\u0105. Steb\u0117ti dram\u0105 jis \u012ftrauk\u0117 bur\u017euazij\u0105, bet nuo jos atsiribojo. \u0160tai kod\u0117l filmo \u201eLiftas \u012f e\u0161afot\u0105\u201c siu\u017eete jis i\u0161girdo savo istorij\u0105 apie lift\u0105, e\u0161afot\u0105 ir likim\u0105.<\/p>\n<p>Skaitytojas tikriausiai jau pasteb\u0117jo, jog autorius daro visk\u0105, kad tik i\u0161sisukt\u0173 nuo pokalbio apie, ties\u0105 sakant, vien\u0105 m\u0117gstamiausi\u0173 plok\u0161teli\u0173 melodij\u0173. Jis krauna kontekst\u0105 ant konteksto, manydamas, kad pergudraus garbing\u0105 publik\u0105. O i\u0161 ties\u0173 autoriaus triukai juokingi ir naiv\u016bs. Sveikas protas sako, kad ra\u0161yti apie muzik\u0105\u00a0\u2013 nebent tai amato kalba, kurioje \u017eongliruojama gamomis, tonacijomis ir kontrapunktais,\u00a0\u2013 ne\u012fmanoma. Viskas i\u0161virsta \u012f restoranin\u0119 kritik\u0105: ak, tie marinuoti arti\u0161okai, kuriais vir\u0117jas pamalonino salotas, atrodo kaip i\u0161sidraikiusios galvos gra\u017euoli\u0173, paaukojusi\u0173 tobulas \u0161ukuosenas, kad atskleist\u0173 m\u016bs\u0173 gomuriams iki \u0161iol nepa\u017eint\u0105 skon\u012f! \u0160tai kod\u0117l ne\u012fmanoma skaityti muzikos kritikos, jei tai n\u0117ra grynai informaciniai tekstai apie tai, kas, kada, su kuo ir kur \u012fra\u0161\u0117 t\u0105 ar an\u0105. \u012emanomi\u00a0\u2013 ir kartais b\u016bna \u012fdom\u016bs\u00a0\u2013 tekstai apie muzikos politik\u0105, jos sociologij\u0105, istorij\u0105 ir kitus pana\u0161ius dalykus, t.\u00a0y. apie tai, kas juosia tam tikru b\u016bdu laike i\u0161d\u0117stytus garsus. Su menu lengviau\u00a0\u2013 yra nuostabus ekfraz\u0117s \u017eanras. O \u0161tai muzik\u0105 pagimd\u0119s pasaulis kad ir kaip m\u0117gino j\u0105 sugauti, nepe\u0161\u0117 nieko. D\u0117l to \u0161io teksto autorius daro visk\u0105, kad tik nepadaryt\u0173 nieko tokio, kas gal\u0117t\u0173 tapti muzikos, pavadintos \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c, apra\u0161ymu.<\/p>\n<p>Taigi palikime puslap\u012f tu\u0161\u010di\u0105, papildyt\u0105 perteklin\u0117mis nemokslinio pob\u016bd\u017eio pastabomis. K\u0105 galime pasakyti apie Mileso Daviso, garsaus trimitininko, tuo metu keitusio savo muzikin\u012f brai\u017e\u0105 ir tuo pagrindu suk\u016brusio serij\u0105 \u012fra\u0161\u0173, kuriuos daugelis laiko jo karjeros vir\u0161\u016bne, album\u0105? Pirmiausia i\u0161 gryno pedanti\u0161kumo pasteb\u0117kime, kad po \u0161io pos\u016bkio (\u012f sunk\u0173j\u012f bop\u0105, kaip j\u012f vadina specialistai) buvo dar keli, regis, a\u0161tresni ir ry\u017etingesni. Vienas j\u0173\u00a0\u2013 septintojo de\u0161imtme\u010dio pabaigoje, kai Milesas i\u0161rado (arba dalyvavo kuriant, bet, manau, kad atradimas b\u016btent jo) fusion, sumai\u0161ydamas to meto d\u017eiaz\u0105 ir dar jaun\u0105, purvinok\u0105, triuk\u0161ming\u0105, kiek chaoti\u0161k\u0105, gyv\u0105 rok\u0105 gyvybei pavojingo eliksyro taur\u0117je, tinkamai pavadinto \u201eBitches Brew\u201c. Kitas, kai devintojo de\u0161imtme\u010dio prad\u017eioje Milesas, senas, ligotas, silpnas, kankinamas pyk\u010dio gydantiems gydytojams ir artimiesiems priepuoli\u0173, pasin\u0117r\u0117 \u012f elektroninio fanko, ritmenbliuzo ir net hiphopo srit\u012f. 1986\u00a0m. albumo \u201eTutu\u201c daugelis nekent\u0117 taip pat, kaip \u201eBitches Brew\u201c 1969-aisiais. Gimusiems tarp \u201eSketches of Spain\u201c ir \u201eBitches Brew\u201c i\u0161leidimo, pastarasis, o kiek v\u0117liau ir \u201eTutu\u201c, tapo atspirties ta\u0161ku retrospektyviai kelionei po Mileso k\u016bryb\u0105. Mane \u0161i kelion\u0117 atved\u0117 prie \u201eLifto \u012f e\u0161afot\u0105\u201c.<\/p>\n<p>Viskas vyko taip. 2004 ar 2005 metais gavau kompaktin\u012f disk\u0105 su pranc\u016bz\u0173 rinkiniu \u201eJazz et cinema\u201c. Ten viskas buvo padaryta kaip reikiant, net ir didel\u0119 kompanijos, kuri skyr\u0117 pinig\u0173 \u0161iam stebuklui (buvo i\u0161leistos kelios kolekcijos), reklam\u0105: \u201eGitanes Jazz\u201c. Kiekvienas elementas buvo pi\u017eoni\u0161kas, \u012fskaitant stilizuot\u0105 mirtinai sulinkusio trimitininko fig\u016br\u0105 ant vir\u0161elio: \u017einoma, Milesas\u00a0\u2013 ir b\u016btent \u0161e\u0161tojo de\u0161imtme\u010dio pabaigos bei septintojo prad\u017eios Milesas; v\u0117liau jis sulinko dvigubai, paskui net trigubai mirtinai, o po to ir mir\u0117 nuo pneumonijos, insulto ir bendro k\u016bno nusid\u0117v\u0117jimo derinio. Albumas prasid\u0117jo trimis dalykais i\u0161 \u201eLifto \u012f e\u0161afot\u0105\u201c, pirmasis, \u017einoma, buvo G\u00e9n\u00e9rique. Iki to laiko mano, kaip melomano, sta\u017eas buvo dvide\u0161imt penkeri metai, puikiai pa\u017einojau Miles\u0105 ir mane kuo nors nustebinti buvo sunku. Ta\u010diau tai \u012fvyko. Kompakt\u0105 \u012fra\u0161iau \u012f savo atmintuk\u0105 ir nuklausiau iki skut\u0173. Tada \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c susiradau jut\u016bbe ir vis leidau spausdamas repeat mygtuk\u0105. Pagaliau at\u0117jo spotifajaus era; \u0161is albumas visiems laikams atsid\u016br\u0117 mano begalin\u0117s fonotekos s\u0105ra\u0161o vir\u0161uje. Ir reikalas ne tas, kad kai i\u0161girstu t\u0105 besiraitant\u012f \u201eTu-tu-tu-tu-tu-tu-ru-tu-ru-tu-ruu-ruuuu\u201c, u\u017esimanau par\u016bkyti \u201eGitanes\u201c, u\u017emegzti roman\u0105 su Jeanne Moreau, nu\u017eudyti jos vyr\u0105, pavogti sitroen\u0105 pramogai, d\u0117l to paties \u017eudyti susituokusias poras, keliaujan\u010dias po Pranc\u016bzij\u0105 savo malonumui, \u012fstrigti lifte su savo kalt\u0117s \u012frodymais, apskritai i\u0161gyventi spalvingus mies\u010dioni\u0161kos meil\u0117s ir chaoti\u0161ko smulkaus septyniasde\u0161imties met\u0173 senumo nusikaltimo nuotykius, ne. \u017dinoma, tie \u017emon\u0117s buvo kvaili, \u017eiaur\u016bs, god\u016bs, savanaudi\u0161ki, galiausiai jie juk prausdavosi geriausiu atveju tik kart\u0105 per savait\u0119, dvok\u0117 pridususiu prakaitu, tabaku ir alkoholiu, taigi ne, reikalas visai ne tas. O tas, kad Milesas man taip gra\u017eiai pasako, jog a\u0161, neb\u016bdamas doryb\u0117s, did\u017ei\u0173 tiksl\u0173 ir humanizmo pavyzdys, galb\u016bt taip pat turiu ry\u0161\u012f su \u0161i\u0173 gars\u0173 pavidalu skleid\u017eiamu gro\u017eiu ne d\u0117l koki\u0173 nors ypating\u0173 nuopeln\u0173 ar talent\u0173, bet tiesiog tod\u0117l, kad esu toks pat \u017emogus, filistinas, kaip ir visi kiti. O \u0161is menas sukurtas ir man.<\/p>\n<p>Originaliame albume \u201eAscenseur pour l\u2019\u00e9chafaud\u201c yra de\u0161imt k\u016brini\u0173, po penkis kiekvienoje plok\u0161tel\u0117s pus\u0117je. Ma\u017edaug pus\u0117 j\u0173 apie m\u016bs\u0173 pasaul\u012f pasako daugiau nei visos knygos t\u0173 juodai apsirengusi\u0173 vyr\u0173, kurie penktojo de\u0161imtme\u010dio pabaigoje Sen \u017dermeno priemies\u010dio baruose r\u016bk\u0117 \u201eGitanes\u201c, g\u0117r\u0117 al\u0173 ir \u201ePernod\u201c, t\u0119sdami nesibaigian\u010dius pokalbius apie laisv\u0117s kelius ir sizifi\u0161k\u0105 gyvenimo absurd\u0105. Scenoje, nukreip\u0119s instrument\u0105 tiesiai \u012f grindis, keistas gaid\u0173 grandin\u0117les grojo atvyk\u0117lis amerikie\u010di\u0173 trimitininkas. Jaunoji Juliette Gr\u00e9co \u017evelg\u0117 \u012f j\u012f did\u017eiul\u0117mis akimis, o a\u0161 atiduo\u010diau pus\u0119 savo gyvenimo, kad visa tai pamaty\u010diau. Pamatyti ne\u012fmanoma, bet, laimei, galima i\u0161girsti.<\/p>\n<p>I\u0161 rus\u0173 kalbos vert\u0117 Kornelija Ragyt\u0117<\/p>\n<p>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n<p>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-1-2025%2F&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; background_animation=&#8221;none&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text] Gruod\u017eio pabaigoje, kaip kasmet, spotifajus \u012fmet\u0117 mano m\u0117gstamiausi\u0173 2024\u00a0m. dain\u0173 grojara\u0161t\u012f. \u017di\u016briu \u012f j\u012f ir v\u0117l su nuostaba: nejaugi tai tikrai man? Gal ka\u017ekokia klaida? Taip, dauguma suvestin\u0117s k\u016brini\u0173 man patinka, kai kurie\u00a0\u2013 labai. Ta\u010diau vadinti grojara\u0161t\u012f \u201eM\u0117gstamiausios j\u016bs\u0173 dainos\u201c\u00a0\u2013 perlenkta lazda. Kita&#8230;<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":35237,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[629,148,110,606],"tags":[124],"class_list":["post-35236","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2025-01","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-muzika"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Kirill Kobrin","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35236","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=35236"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35236\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":35238,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/35236\/revisions\/35238"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/35237"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=35236"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=35236"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=35236"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}