{"id":34008,"date":"2024-10-31T09:00:26","date_gmt":"2024-10-31T07:00:26","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=34008"},"modified":"2024-11-03T21:00:09","modified_gmt":"2024-11-03T19:00:09","slug":"tapybos-pasipriesinimas","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/tapybos-pasipriesinimas\/","title":{"rendered":"Tapybos pasiprie\u0161inimas ir nuolankumas, arba Proceso ingredientai ir recept\u016bros"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

Gyvename \u012fkyrioje iliuzijoje, kad mus supantis pasaulis yra objektyvus, t.\u00a0y. visiems viskas atrodo ir galioja vienodai. Sykiu jau\u010diame, jog kiekvienas suvokiame subjektyviai ir individualiai. \u0160ioje \u012ftampoje tarp i\u0161orinio ir vidinio pasaulio patyrimo subjektyvumo formuojasi \u017ei\u016brovo, mano irgi, \u017evilgsnis. Tapyba man yra \u0161io \u017evilgsnio formavimosi procesas. Pasaulis man neduotas tiesiogiai, o tik per individual\u0173 potyr\u012f, tod\u0117l tapydamas i\u0161sivaduoju i\u0161 tariamos objektyvumo diktat\u016bros\u00a0\u2013 taip atsiranda galimyb\u0117 kurti, o ne vien kopijuoti.<\/p>\n

Kuo skiriasi mechaninis fotoatvaizdas nuo t\u0105 pat\u012f vaizduojan\u010dio tapyto paveikslo? Pirmasis nutinka vienu mygtuko paspaudimu, tai simultaninio matymo aktas, pamatytas per objektyv\u0105. Tame vaizde mano k\u016bni\u0161kumo n\u0117ra, jis atsietas nuo man\u0119s, nors a\u0161 j\u012f padariau. Tapant esti kitaip: kiekvienas drob\u0117s centimetras i\u0161glostomas teptuko, kur\u012f valdo gyvas, nervingas, sujaudintas, pavarg\u0119s arba energingas mano k\u016bnas. Ta energija, jos savastis ir intensyvumas, apdorojami (ne)s\u0105moningos valios, nugula pot\u0117piais ant drob\u0117s. Nesvarbu, kokia maniera ar stiliumi tapy\u010diau, net jeigu tai b\u016bt\u0173 fotorealizmas,\u00a0\u2013 subjektyvumo niekaip nei\u0161vengsiu. Tapymo tikslas\u00a0\u2013 leisti maksimaliai subjektyvumui i\u0161siskleisti ir pasirodyti. Tai, k\u0105 nujauti, paversti konkre\u010diu paveikslu. Atrodyt\u0173, paprasta… I\u0161 ties\u0173, dirbant labai greitai ir nepastebimai, u\u017evaldo mechani\u0161kumas, vis d\u0117lto galutinis tapytojo tikslas, manding, tur\u0117t\u0173 b\u016bti toks: kitam leisti matyti tavo akimis, tiksliau, s\u0105mone.<\/p>\n

Fenomenologiniu po\u017ei\u016briu, viskas gana paprasta: egzistuoja da\u017eai, teptukai, drob\u0117. Atliekamas veiksmas\u00a0\u2013 mai\u0161omi ir tepami da\u017eai. Siekiu, kad da\u017eas pavirstu emocija, jausmu, \u017einia. Sakoma, reikia perteikti savo b\u016bsen\u0105, jausenas, matym\u0105\u00a0\u2013 bet tai pernelyg abstraktu. Koki\u0105 b\u016bsen\u0105, kokias jausenas? Kod\u0117l tai svarbu? Ir kam svarbu? Yra \u0161is tas svarbiau ir daugiau nei a\u0161 pats (o gal ir \u017ei\u016brovas): pavadinkime tai b\u016bties faktu. Arba, tiksliau,\u00a0\u2013 jo regimybe. Nes tapyba yra regimyb\u0117s medija. Tapydamas bandau prisikasti iki transcendentinio b\u016bties regimyb\u0117s b\u016bvio. Baisus \u017eodis, bet rei\u0161kia paprasta: kaip b\u016bties regimyb\u0117 \u012f mane kreipiasi, kai j\u0105 imu tapyti. Kaip ji i\u0161eina i\u0161 sav\u0119s, kaip save per\u017eengia. Tikslas\u00a0\u2013 \u0161itai pavaizduoti. Apvalyti nuo visko, kas trukdo, u\u017estoja, bla\u0161ko mano \u017evilgsn\u012f. Tai neturi nieko bendra su gra\u017eiu paveiksliuku, kovos u\u017e atpa\u017e\u012fstamum\u0105 ar pana\u0161um\u0105 n\u0117ra. Kart\u0105 belg\u0173 siurrealistas Ren\u00e9 Magritte\u2019as tiksliai \u012fvardijo: \u201eNeregima negali b\u016bti pasl\u0117pta nuo m\u016bs\u0173 \u017evilgsnio.\u201c<\/p>\n

Apie negal\u0117jim\u0105 u\u017ebaigti… Alberto Giacometti yra i\u0161sitar\u0119s: \u201eNe\u017einau, ar dirbu tam, kad kada nors sukur\u010diau u\u017ebaigt\u0105 darb\u0105, ar tod\u0117l, kad patir\u010diau, kod\u0117l negaliu padaryti to, k\u0105 nor\u0117\u010diau padaryti taip, kaip matau. Tod\u0117l darau vis i\u0161 naujo ir niekada negaliu pabaigti. S\u0117km\u0117\u00a0\u2013 nesvarbu. Bandyti\u00a0\u2013 \u0161tai kas nuostabu!\u201c Nenumanau, ar \u017einau, ko siekiu tapydamas. Kod\u0117l nuolat pertapau drob\u0119, kai, rodos, jau ka\u017ein kas yra, pavyko? Vidinis ka\u017ein koks nepasitenkinimas… Kai tapau drob\u0119 pasid\u0117j\u0119s ant grind\u0173 ir ropodamas aplink j\u0105 patenku \u012f trans\u0105, nebegalvoju, kaip teisingai visk\u0105 atlikti. Mano \u201ea\u0161\u201c kaip riba, skirianti nuo pasaulio, nusitrina, valdo kita energija\u00a0\u2013 kartais kone mistinis patyrimas. Tai nieko d\u017eiugaus, jei kalb\u0117tume apie k\u016brybin\u012f d\u017eiaugsm\u0105 ar m\u0117gavim\u0105si procesu. Da\u017eniausiai \u0161is patyrimas stipriai i\u0161sekina ir visi\u0161kai negarantuoja s\u0117km\u0117s. Bet be jo tapyba man netekt\u0173 prasm\u0117s, virst\u0173 vien tik amatu. \u017d\u016btb\u016btin\u0117 akistata su mane pranokstan\u010dia u\u017eduotimi\u00a0\u2013 kaip atsakas \u012f b\u016bties paslapt\u012f; ta patirtis yra varomoji j\u0117ga ir gravitacinis proceso centras. B\u016btent \u0161ioje akistatoje patiriu save, savo ribas, ribotum\u0105 ir tai, kas yra anapus man\u0119s. Gal tod\u0117l, kaip ir Giacometti, negaliu u\u017ebaigti paveikslo: nes pabaiga yra riba, o tai, k\u0105 bandau parodyti, ribos neturi. Dedant daugyb\u0119 sluoksni\u0173, vis i\u0161 naujo juos u\u017etepant kitais, jei tik pakanka i\u0161tverm\u0117s, tam tikru metu ima ry\u0161k\u0117ti vaizdas, skamb\u0117ti spalvos, kuri\u0173, regis, tiek ie\u0161kota,\u00a0\u2013 gauni tarsi savoti\u0161k\u0105 atsakym\u0105, tada svarbu i\u0161girsti, pamatyti, laiku sustoti, net ir ai\u0161kiai suvokiant, kad \u010dia joks galutinis atsakymas. Tai vidinis paveikslas, kurio pats gerai nematau, bet jau\u010diu, o tapydamas j\u012f noriu pamatyti. Taip jis \u012fgauna pavidal\u0105, form\u0105, i\u0161rai\u0161k\u0105.<\/p>\n

\"\"

Tomas Kiauka Dulksna, 2024. Drob\u0117, akrilas, 80 \u00d7 100 cm<\/p><\/div>\n

Apyjaun\u0117 ra\u0161ytoja atsainiai geibiu balsu porina, kaip ra\u0161ant roman\u0105 veik\u0117jai emancipuojasi, ima gyventi savo gyvenimus ir jos nebesiklauso. Tapytojai irgi m\u0117gsta pasakoti, kaip tapydami \u012fsiklauso \u012f savo paveikslus ir pakl\u016bsta j\u0173 diktatui. Menininko kaip m\u016bz\u0173 tarno, laidininko tarp skirting\u0173 pasauli\u0173\u00a0\u2013 seniau tas maitinantis buvo dievi\u0161kasis, \u0161iandien jau neb\u016btinai,\u00a0\u2013 vaizdinys senas tarsi antikiniai graik\u0173 mitai. Kiek daug mistifikuojama ir nusimetama atsakomyb\u0117s (\u201ea\u0161 juk neatsakingas u\u017e diev\u0173 u\u017egaidas\u201c arba \u201etik su i\u0161rinktaisiais pasirenkamos jungtys tarp pasauli\u0173\u201c), o kiek \u0161ioje mitologemoje \u201esveiko\u201c prado: b\u016bti atviram, ne\u017eengti savo i\u0161bandytais keliais, surizikuoti. Ir kaip gerai, kad n\u0117ra b\u016bdo pasirinkto atsakymo teisingumui pamatuoti. Yra ir kita grup\u0117: gink Dieve, nepavadink j\u0173 menininkais, laukian\u010diais dievi\u0161ko \u012fkv\u0117pimo. Jie pabr\u0117\u017eia savo veikl\u0173, kaip ir bet kurio kito darbo, \u012fprastum\u0105\u00a0\u2013 nieko ypatingo, nieko i\u0161skirtinio, darai, k\u0105 turi daryti, ir tiek.<\/p>\n

Mano motyvai\u00a0\u2013 ribos: tarp viet\u0173, dangaus ir \u017ee\u00adm\u0117s, tarp praeities ir dabarties, tarp laiko ir am\u00ad\u017einyb\u0117s, tarp \u0161iapus ir anapus, b\u016bties ir neb\u016bties. Tapydamas i\u0161 neb\u016bties sukuriu pavidalus\u00a0\u2013 dievi\u0161kas k\u016brybos aktas, creatio ex nihilo<\/em> kartu leid\u017eia pajusti begalin\u012f skirtum\u0105 tarp Dievo ir man\u0119s. Nors pagal krik\u0161\u010dioni\u0161k\u0105 samprat\u0105 esame Dievo atvaizdai, nuo jo mus skiria praraja. Tai kaip vis d\u0117lto esame \u201ejo\u201c paveikslai? Nebent taip, kad mums duota \u017einoti, pajusti ir kiekvien\u0105 kart\u0105 skaud\u017eiai i\u0161gyventi t\u0105 skirtum\u0105. \u010cia\u00a0\u2013 ribos prasm\u0117: riba yra esminis skirtumas, leid\u017eiantis suvokti savo dievi\u0161kos prigimties nei\u0161vengiamum\u0105 ir sykiu ne\u012fmanomum\u0105 j\u0105 atitikti. Su \u0161ia drama tenka gyventi. Ir susigyventi.<\/p>\n

Objektin\u0117, arba realistin\u0117, tapyba grind\u017eiama apibr\u0117\u017eta regimybe, kurios vienas i\u0161 b\u016btin\u0173 kriterij\u0173\u00a0\u2013 atpa\u017e\u012fstamumas. (Nors jis visai neb\u016btinai ir yra k\u016brinio id\u0117ja\u00a0\u2013 netgi prie\u0161ingai\u00a0\u2013 da\u017eniausiai tai tik priemon\u0117.) Atpa\u017e\u012fstamumas m\u016bs\u0173 s\u0105mon\u0117je n\u0117ra beribis, prie\u0161ingai, jis pasi\u017eymi ribomis: daiktai, objektai, modeliai turi savo kont\u016brus, apimtis, t\u016brius erdv\u0117je. \u0160i banali, akivaizdi tiesa tampa \u012fdomi, kai kalbame apie abstrakcij\u0105: b\u016btent tuo ji labiausiai ir skiriasi nuo realistin\u0117s tapybos\u00a0\u2013 paveikslo ne\u012fmanoma u\u017ebaigti, nes tai, kas jame vaizduojama, neatpa\u017e\u012fstama, beribi\u0161ka, nekonkretu. Tai vidiniai vaizdiniai, ir tik vidiniais poj\u016b\u010diais iki tam tikro lygio gali b\u016bti atpa\u017eintas i\u0161rai\u0161kos ant drob\u0117s ry\u0161ys su besiver\u017eian\u010dia \u012f i\u0161or\u0119 \u201eb\u016btybe\u201c. Gal tod\u0117l tapydamas da\u017enai krypstu \u012f abstrahuot\u0105 peiza\u017e\u0105, \u012f ka\u017ein k\u0105, kas bent \u0161iek tiek u\u017esimena apie mums (at)pa\u017e\u012fstamus dalykus. Tik taip galiu viltis kada nors u\u017ebaigti paveiksl\u0105, nes grynoji abstrakcija\u00a0\u2013 ne\u012fmanoma, net jei tai b\u016bt\u0173 Kazimiro Malevi\u010diaus \u201eKvadratas\u201c ar Yveso Kleino \u201eM\u0117lyna\u201c. Grynoji abstrakcija gal\u0117t\u0173 b\u016bti nesibaigiantis, vis\u0105 gyvenim\u0105 tapomas vienas paveikslas, kurio kismas visi\u0161kai beprasmis, nebent prasme laikytume pat\u012f kitim\u0105. O jeigu \u0161itaip pa\u017evelgtume \u012f m\u016bs\u0173 gyvenimus, asmenines biografijas arba \u017emonijos istorij\u0105? Kas tai? Nesuinteresuotu \u017evilgsniu\u00a0\u2013 visi\u0161kai beprasmi\u0161ka abstraktyb\u0117. Pridedu pa\u0161alin\u012f \u0161ios minties sakin\u012f arba poveik\u012f: prasm\u0117 mums neatsiejama nuo atpa\u017e\u012fstamumo. Bet jei taip, tuomet prasm\u0117 yra laisv\u0117s prie\u0161ingyb\u0117… Nors sinonim\u0173 ir antonim\u0173 plotm\u0117je nesvarstydami atsakytume, kad laisv\u0117s prie\u0161ingyb\u0117\u00a0\u2013 vergyst\u0117, m\u0105stydami gal\u0117tume pasakyti, kad prasm\u0117. Nebent b\u016btume radikal\u016bs ir tartume, kad tai tas pats!<\/p>\n

Manau, turb\u016bt i\u0161 baim\u0117s mus pernelyg stipriai u\u017evald\u017eiusi i\u0161or\u0117 ir orientacija \u012f atpa\u017e\u012fstamum\u0105. Tuo, beje, gr\u012fsta visa vartotoji\u0161ka kult\u016bra. Kai i\u0161or\u0117 susiduria su vidumi\u00a0\u2013 kyla konfliktas ir visas pastangas sutelkiame jam i\u0161spr\u0119sti. Kokia tragedija, kai konfliktas i\u0161tinka ne paskir\u0105 \u017emog\u0173\u00a0\u2013 nors tai irgi nemenka drama,\u00a0\u2013 o kolektyv\u0105 arba i\u0161tis\u0105 taut\u0105: taip gimsta religijos ir karai. Abstrakcijos tapymas\u00a0\u2013 tai vadavimasis i\u0161 prasm\u0117s, kaip atpa\u017e\u012fstamumo, represijos. Ta\u010diau nuo represijos pab\u0117gti ne\u012fmanoma, nes represuoja ne negal\u0117jimas paneigti prasm\u0117s paradigmos, o pats \u017einojimas, kad vadavimasis yra tik d\u0117l paties sav\u0119s. Tokia abstrak\u010diojo tapytojo kasdienyb\u0117 ir darbas; keis\u010diausia, kad \u0161i beprasm\u0117 drama turi nenusakomo \u017eavesio ir gro\u017eio. B\u016btent jie mane jaudina ir ver\u010dia tapyti.<\/p>\n

Visa \u0161ia i\u0161tara nor\u0117jau pasakyti ne tai, kad tapyti abstrakcij\u0105\u00a0\u2013 gryniausia laisv\u0117s patirtis (taip visgi n\u0117ra), nes visada i\u0161liekame jei ne i\u0161or\u0117s, tai vidaus pasaulio nelaisv\u0117je,\u00a0\u2013 bet tik patikslinti, k\u0105 rei\u0161kia mintis, kad abstrakcija yra laisv\u0117. \u0160itai patvirtina ir socrealizmo menas. Beje, tenka pripa\u017einti, kad kuo abstrakcija, kaip laisv\u0117s nuo daikti\u0161kumo id\u0117ja, yra tobulesn\u0117, tuo ji nuobodesn\u0117: tobuliausia abstrakcija tur\u0117t\u0173 b\u016bti tiesiog balta drob\u0117 (ka\u017ekas toki\u0105 jau eksponavo, ir, regis, ne kart\u0105).<\/p>\n

Tai, kas nutinka, dar n\u0117ra patirtis. Ji atsiranda tada, kai su tuo, kas nutiko, \u012fgyjame santyk\u012f\u00a0\u2013 matant\u012f \u017evilgsn\u012f. \u017dvilgsnio t\u016bris\u00a0\u2013 jo nuotolis ir plotis. K\u0105 apima nuotolis? Da\u017enai regisi, kad \u012f objektus \u017evelgiame be jokio nuotolio, net ne \u017evelgiame, o tiesiog reaguojame. Ir jeigu n\u0117ra nuotolio, n\u0117ra vietos ir \u017evilgsniui, o jeigu n\u0117ra \u017evilgsnio, n\u0117ra ir matymo. N\u0117ra ir patirties. \u017dvilgs\u00adnio turinys suformuoja matym\u0105. Jeigu \u017evilgsnis tu\u0161\u010dias, toks yra ir matymas. Atstumas \u010dia ne metrais matuojamas. Atstumas rei\u0161kia \u017evilgsnio erdv\u0119. B\u016btent \u017evilgsnis kuria m\u016bs\u0173 tikrov\u0119, kuri mums neskyla \u012f subjektyvi\u0105 ir objektyvi\u0105. Tikrov\u0117 visada yra viena. Nes kas tikra, o kas ne\u00a0\u2013 galime atsakyti tik mes patys.<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-10-2024%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

2023\u00a0m. pavasar\u012f publikavome interviu su dainininke Austieja, savo k\u016brinius atliekan\u010dia \u017eemaiti\u0161kai, tad ir kalb\u0117jom\u0117s \u017eemaiti\u0161kai. \u0160\u012fkart \u0161nekiname dz\u016bkodelika Lietuv\u0105 u\u017ekr\u0117tus\u012f Rok\u0105, kuriam geriausia visk\u0105 pasakoti dz\u016bki\u0161kai.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":34009,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[610,148,110,606],"tags":[220],"class_list":["post-34008","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2024-10","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-ese"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Tomas Kiauka","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/34008","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=34008"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/34008\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":34066,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/34008\/revisions\/34066"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/34009"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=34008"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=34008"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=34008"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}