![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2024\/10\/Il_1.jpg\")
Gyvenamasis namas Vienoje, Linke Wienzeile gatv\u0117je, architektas Rudolfas Kmunke,
1896\u20131897. Steffeno Schmitzo nuotrauka, publikuojama pagal CC licencij\u0105<\/p><\/div>\n
\u0160iandien tos vizijos jau priklauso architekt\u016bros istorijai. I\u0161mokome kitaip ir atlaid\u017eiau \u017evelgti \u012f architekt\u016br\u0105, kuri Brochui buvo cinizmo ir dekadanso atspindys. Tik ar jis buvo neteisus?\u00a0O gal mes apsipratome ir i\u0161mokome \u017evelgti \u012f \u0161i\u0105 architekt\u016br\u0105 net kiek cini\u0161kai?<\/p>\n
Epocha, mums palikusi Vienos Ringstrasse<\/em>, operetes ir Backhendl<\/em> vi\u0161tienos kepsnelius, \u017evelgiant i\u0161 \u0161iandienos perspektyvos atrodo \u017eavinti, nors negr\u012f\u017etamai prarasta ir nuslinkusi \u012f idili\u0161k\u0105 praeit\u012f, kurioje visad teka \u017eydrasis Dunojus. Kad ir kaip b\u016bt\u0173 keista, \u0161iandien architektai gr\u012f\u017eta prie eklekti\u0161kos XIX\u00a0a. architekt\u016bros, pana\u0161iai kaip XIX\u00a0a. buvo gr\u012f\u017etama prie i\u0161rai\u0161king\u0173 ankstesni\u0173 \u0161imtme\u010di\u0173 stili\u0173. Eklektika, o kartu ir savavali\u0161kumas, \u012fgavo nauj\u0105 kv\u0117pavim\u0105. Istorizmas tapo metaistorizmu. Prisiminkime, pavyzd\u017eiui, postmoderniojo klasicizmo fenomen\u0105.<\/p>\n Postmodernioji eklektika i\u0161 esm\u0117s skiriasi nuo XIX\u00a0a. eklektikos. Tuomet perimti istoriniai pavyzd\u017eiai vertinti rimtai. Taip pat rimtai kaip viduram\u017ei\u0173 architekt\u016bros provaizd\u017eiai daugelyje neogotikini\u0173 JAV koled\u017e\u0173 miesteli\u0173, kuriuose ne tik remtasi istoriniais meniniais pavyzd\u017eiais, bet ir siekta i\u0161saugoti bent u\u017euomin\u0105 \u012f original\u0105 suformavus\u012f etos\u0105. \u0160iandien tokia pagarba praei\u010diai skamba naivokai. Ne tod\u0117l, kad sutinkame su grie\u017eta modernizmo kritika XIX\u00a0a. eklektikai: nebesame tokie \u012fsitikin\u0119, kad gal\u0117tume taip aistringai \u017evelgti \u012f praeit\u012f. \u0160iandien dauguma sutikt\u0173, kad Gropiui ir jo bendra\u017eygiams nepavyko, kaip jie tik\u0117josi, panaikinti \u012ftampos tarp funkcionalumo ir estetikos. Knygoje \u201eModerniosios architekt\u016bros transformacijos\u201c Arthuras Drexleris ra\u0161o: \u201eMes vis dar sprend\u017eiame XIX\u00a0am\u017ei\u0173 temd\u017eius\u012f meno ir technologijos konflikt\u0105.\u201c V\u0117l kyla noras susitaikyti su \u0161ia \u012ftampa ir su dekoruot\u0173 angar\u0173 architekt\u016bra; v\u0117l m\u0117ginama palengvinti funkcionalios architekt\u016bros ni\u016brum\u0105 pasiskolintomis dekoracijomis, nors \u0161iandien toks skolinimasis ir nebeatrodo pagr\u012fstas. Kita vertus, postmodernistin\u0117 eklektika neb\u0117ra tokia rimta kaip XIX\u00a0am\u017eiuje. Ji laisvesn\u0117, \u017eaismingesn\u0117, ma\u017eiau \u012fbauginta praeities. Ta\u010diau b\u016btent tod\u0117l postmodernistin\u0117 eklektika ma\u017eiau tiki istoriniais skoliniais, ir pati tampa daug ma\u017eiau \u012ftikinanti.<\/p>\n Knygoje \u201eKolaboracija ir sprendimas\u201c architektas Williamas Hubbardas ra\u0161o: \u201eJei reik\u0117t\u0173 i\u0161skirti \u012fvairiems modernistiniams jud\u0117jimams bendr\u0105 bruo\u017e\u0105, grei\u010diausiai tai b\u016bt\u0173 \u012fsitikinimas, kad galima tur\u0117ti skirtingus asmeninius skonius. Modernistas taip giliai suvokia kitoni\u0161kumo galimyb\u0119, kad patiria stipr\u0173 nerim\u0105 vien priimdamas savo paties skon\u012f. Jam reikia \u012ftikinamos prie\u017easties jausti vienaip, o ne kitaip.\u201c Provokuojantis teiginys. \u201eKitoni\u0161kumo galimyb\u0117\u201c i\u0161 ties\u0173 vis labiau priimama, ir ne vien meninink\u0173\u00a0\u2013 tai vis did\u0117jan\u010dios laisv\u0117s padarinys. Kuo ma\u017eiau gyvenimas priklauso nuo gamtos ir kult\u016bros, tuo didesn\u0117 laisv\u0117; tuo didesn\u0117 ir savavali\u0161kumo gr\u0117sm\u0117. Bet argi nuo to neapsaugo kokybi\u0161kas menas, tiesa, ne tod\u0117l, kad suteikt\u0173 mums prie\u017east\u012f jausti vienaip,\u00a0o ne kitaip?.. Geras, sau pakankamas meno k\u016brinys suteikia vilt\u012f atsikratyti savavali\u0161kumo \u0161m\u0117klos, nuramindamas, nors ir trumpai, laisv\u0117s mai\u0161t\u0105. Toks k\u016brinys turi reprezentuoti save. Ar reikia \u012ftikinan\u010di\u0173 argument\u0173? Jei menininkui toki\u0173 reikia, jis grei\u010diausiai nerimauja d\u0117l savo k\u016brybin\u0117s galios. Argi estetin\u0117 patirtis n\u0117ra liaupsinama kaip tik d\u0117l geb\u0117jimo i\u0161vaduoti i\u0161 argument\u0173 poreikio?<\/p>\n Galima atkakliai laikytis nuostatos, kad savavali\u0161kumo problem\u0105 architekt\u016broje paj\u0117g\u016bs i\u0161spr\u0119sti tik architektai menininkai. Ta\u010diau taip neteisingai suprantama pati problema. Kitaip nei paveikslai ar skulpt\u016bros, pastatai negali b\u016bti autonomi\u0161ki estetiniai objektai; architekt\u016bra negali tarnauti gro\u017eiui. I\u0161 ties\u0173 jei gro\u017e\u012f suprastume kaip sau pakankam\u0105 estetin\u0119 b\u016bt\u012f, architekt\u016broje jis tur\u0117t\u0173 likti anapus funkcionalumo arba tapti jo priedu. D\u0117l modernaus skonio suteiktos autonomijos estetinei plot\u00admei, reikalaujan\u010dios \u201emeno d\u0117l meno\u201c, architekt\u016bra lieka \u012fstrigusi tarp estetini\u0173 ir gyvenimo reikalavim\u0173. Roberto Venturi’o teigin\u012f, kad \u201earchitekt\u016bra nei\u0161vengiamai yra sud\u0117tinga ir prie\u0161taringa jau vien d\u0117l tradicini\u0173 Vitruvijaus element\u0173: tvirtumo, patogumo ir patrauklumo\u201c, reikia vertinti rimtai, kaip ir i\u0161 jo i\u0161plaukian\u010dias pasekmes. Estetin\u0117 perspektyva, ilgiau nei por\u0105 \u0161imtme\u010di\u0173 dominavusi tiek meno apm\u0105stymuose, tiek meno praktikoje, nei\u0161vengiamai veda prie dekoruot\u0173 angar\u0173 architekt\u016bros. \u0160iuo po\u017ei\u016briu, tinkamas estetinio vertinimo objektas niekada nebus kas nors daugiau nei dekoracija. Bet jei taip, angaro ir dekoracijos ry\u0161ys gali b\u016bti tik savavali\u0161kas, ir nesvarbu, jei dekoracija atrodys kaip sau pakankama estetin\u0117 b\u016btis\u00a0\u2013 toks pat savavali\u0161kas, kaip ir ry\u0161ys tarp sienos ir ant jos kaban\u010dio paveikslo. Savavali\u0161kumo problema architekt\u016broje kyla ne vien i\u0161 estetin\u0117s perspektyvos, bet ir i\u0161 nesugeb\u0117jimo pastat\u0173 vertinti Man regis, Venturi nepakankamai rimtai vertina savo \u017eod\u017eius apie architekt\u016bros sud\u0117tingum\u0105 ir prie\u0161taringum\u0105. Jam b\u016bdingas tradicinis \u012fsivaizdavimas, kad geras meno k\u016brinys, apimdamas dviprasmybes ir \u012fvairias \u012ftampas, kurios j\u012f tik sustiprina, dar turi tapti ir integruota visuma. T\u0105 pat\u012f kriterij\u0173 Venturi taiko ir architektams: \u201eSud\u0117tinga ir prie\u0161taringa architekt\u016bra pakl\u016bsta visumos diktatui: per visum\u0105 arba visumos implikacijas atsiskleid\u017eia jos tiesa. Architekt\u016bra privalo tapti vientisa rinkdamasi ne lengv\u0105 atskirties, bet sud\u0117ting\u0105 \u012ftraukties keli\u0105. Daugiau n\u0117ra ma\u017eiau.\u201c Tik kaip suderinti gyvenimo ir gro\u017eio reikalavimus? Venturi’o raginimas siekti pakankamai stiprios \u012ftraukties, suvaldan\u010dios architekt\u016bros sud\u0117tingum\u0105, i\u0161 dalies primena Gropiaus absoliutaus pastato vizij\u0105, kuri i\u0161rei\u0161kia estetikos reikalavim\u0173 vir\u0161enyb\u0119 prie\u0161 gyvenimo reikalavimus ir sugr\u0105\u017eina Wagnerio Gesamtkunstwerk<\/em> id\u0117j\u0105. Nesutikdamas nor\u0117\u010diau pabr\u0117\u017eti esmin\u012f skirtum\u0105, egzistuojant\u012f tarp estetinio objekto ir gyvenamojo b\u016bsto. Jau vien tod\u0117l, kad pirmasis yra sau pakankamas ir nurodantis laikytis atstumo\u00a0\u2013 jis i\u0161 esm\u0117s negyvenamas. Pastate, kur\u012f suvokiame kaip dekoruot\u0105 angar\u0105, tur\u0117t\u0173 b\u016bti atsisakyta pretenzij\u0173 kurti estetines visumas. Bet atsisakyti rei\u0161kia pripa\u017einti, kad estetin\u0117 perspektyva negali i\u0161spr\u0119sti savavali\u0161kumo problemos.<\/p>\n Savavali\u0161kumo problem\u0105 architekt\u016broje susiejau su vis didesne laisve. Su tuo b\u016bt\u0173 galima nesutikti teigiant, kad laisv\u0117 \u010dia suprasta neadekva\u010diai, akcentuojant tik negatyvi\u0105j\u0105 pus\u0119: tikroji laisv\u0117 \u017eymi ne i\u0161sivadavim\u0105 nuo suvar\u017eym\u0173, bet prie\u0161ingai\u00a0\u2013 i\u0161 \u017emogi\u0161kosios egzistencijos kylant\u012f vidin\u012f suvar\u017eym\u0105. Tai leist\u0173 savavali\u0161kumo problem\u0105 spr\u0119sti sugr\u012f\u017etant prie pamatini\u0173 tem\u0173. Pana\u0161iais samprotavimais r\u0117m\u0117si modernusis jud\u0117jimas. Loosas smerk\u0117 estetizuot\u0105 savo laiko architekt\u016br\u0105 u\u017e tai, kad atsi\u017evelg\u0117 tik \u012f subjektyvias estetines u\u017egaidas, d\u0117l j\u0173 tiek individas, tiek architekt\u016bra prarado viet\u0105 didesn\u0117je visumoje, kuriai tur\u0117t\u0173 priklausyti. Prabangi pae\u017eer\u0117s vila Alpi\u0173 kaimelyje prilyginta \u201ebereikalingam r\u0117kimui\u201c: \u201eKaip \u010dia yra, kad kiekvienas architektas, nesvarbu, geras ar prastas, sugadina e\u017eero pakrant\u0119? Jos nesugadina tik valstietis. Ir in\u017einierius, tiesdamas iki e\u017eero gele\u017einkel\u012f ar palikdamas skrodes blizgiame vandens pavir\u0161iuje.\u201c Valstietis gyvena vienyb\u0117je su gamta. Tad ir jo b\u016bstai atrodo kaip b\u016btin\u0173j\u0173 poreiki\u0173 atspindys. Pabr\u0117\u017edama poreiki\u0173 tem\u0105 modernyb\u0117 \u0161\u012f ry\u0161\u012f nutrauk\u0117. Tai liudija savavali\u0161kai atrodanti architekt\u016bra. In\u017einierius, kita vertus, turi i\u0161 naujo prisitaikyti prie gamtos ir jos d\u0117sni\u0173. Loosas vyl\u0117si, kad in\u017einieriui pavyks u\u017egydyti subjektyvizmo atvert\u0105 pertr\u016bk\u012f. In\u017einerin\u0117s konstrukcijos, pavyzd\u017eiui, Maillart\u2019o tiltas, yra nelyg \u0161i\u0173 l\u016bkes\u010di\u0173 priminimas.<\/p>\n \u0160iandien pasitik\u0117jimas in\u017einieriumi ir jo geb\u0117jimu prisitaikyti prie gamtos i\u0161bl\u0117so. Skurstanti aplinka privert\u0117 \u012f technokratij\u0105 \u017evelgti \u012ftariau. Vis ma\u017eiau \u012ftikina ir heroji\u0161kos moderniosios architekt\u016bros funkcionalumas\u00a0\u2013 j\u0105 tiksliau b\u016bt\u0173 vadinti funkcionaliai atrodan\u010dia, o ne i\u0161 ties\u0173 funkcionalia architekt\u016bra. Grie\u017etai funkcionalistiniu po\u017ei\u016briu, funkcio\u00adnali i\u0161vaizda yra tokia pat perteklin\u0117, kaip ir bet koks ornamentas. Ji gal dar gal\u0117t\u0173 \u012ftikinti, jei tur\u0117tume tok\u012f, kone evangeli\u0161k\u0105 tik\u0117jim\u0105 technologija, kuriuo daugelis pasi\u017eym\u0117jo anuomet, kai modernizmas dar tik \u012fgavo pagreit\u012f. Funkcionali i\u0161vaizda \u0161iandien gali u\u017ekli\u016bti ne tik tod\u0117l, kad j\u0105 laikome dar vienu architekt\u016briniu papuo\u0161imu, bet ir tod\u0117l, kad jos perteikiamas etosas atrodo vienplotmis ir nu\u017emoginantis. Dar syk\u012f tenka pripa\u017einti: savavali\u0161kumo problema architekt\u016broje pirmiausiai n\u0117ra estetin\u0117.<\/p>\n Kova tarp modernist\u0173 ir postmodernist\u0173 neteisingai suprantama tik kaip var\u017eybos d\u0117l estetinio skonio. I\u0161 ties\u0173 tai kova tarp siekio tur\u0117ti ma\u017eiau ir siekio tur\u0117ti daugiau, nes estetinis skonis turi etines pasekmes. Kova vyksta tarp skirting\u0173 \u017emogaus egzistencijos nuostat\u0173. Ne veltui knygoje \u201eSud\u0117tingumas ir prie\u0161taravimas\u201c Venturi cituoja August\u0105 Heckscher\u012f: \u201eKiekvieno \u017emogaus gyvenimas, kuris i\u0161 prad\u017ei\u0173 atrodo tvarkingas ir paprastas, ilgainiui tampa sud\u0117tingas ir ironi\u0161kas. Tam tikros epochos pokyt\u012f dar pakursto, kai paradoksali arba dramati\u0161ka perspektyva nuspalvina vis\u0105 intelektualin\u0119 scen\u0105.\u201c Venturi \u012fsivaizdavo, kad jo teorija ir architekt\u016brin\u0117 k\u016bryba skirta jau subrendusiam pasauliui. Tik kyla klausimas: ar suprantama, kad toji branda veda \u012f negatyvi\u0105, ironi\u0161k\u0105 ir destruktyvi\u0105 laisv\u0119?.. Knygoje \u201eArba, arba\u201c Kierkegaard\u2019as pateik\u0117 neprilygstam\u0105 tokios estetin\u0117s gyvensenos analiz\u0119, \u012ftikinamai parodan\u010di\u0105, kad tokia gyvensena nei\u0161vengiamai turi lyg laivas sudu\u017eti \u012f savavali\u0161kumo uol\u0105.<\/p>\n Kaip tik \u0161iuo savavali\u0161kumu Hubbardas kaltina architekt\u0173 R.\u00a0Venturi’o, Michaelo Graveso, Peterio Eisenmanno ir Richardo Meierio k\u016bryb\u0105. \u201e\u017dvelgiant \u012f postmodernistinius pastatus atrodo, kad juos b\u016bt\u0173 galima lengvai perprojektuoti. Primestinis vaizdas ir pernelyg \u012fmantri nepasitenkinim\u0105 kelianti architekt\u016brin\u0117 visuma.\u201c Tas pat pasakytina apie tradicini\u0173 element\u0173 panaudojim\u0105 naujais ir d\u0117l to intriguojan\u010diais b\u016bdais. Pa\u017evelkime, kaip M.\u00a0Gravesas panaudojo centrinio arkos akmens motyv\u0105 Ploceko namo fasade. Toki\u0105 postmodernizmo perspektyv\u0105 nu\u0161vie\u010dia Kierke\u00adgaard\u2019o diskusija apie \u012fdomum\u0105. I\u0161 ties\u0173 \u012ftikinan\u010dios architekt\u016bros negali suformuoti estetinis \u017eaidimas i\u0161 praeities paimtais elementais.<\/p>\n Kai filosofus apninka neviltis d\u0117l laisv\u0117s ar prigimtin\u0117s nuostatos paie\u0161k\u0173, jie linksta atsigr\u0119\u017eti \u012f istorij\u0105. Heideggeris, pavyzd\u017eiui, \u201eB\u016btyje ir laike\u201c ra\u0161o, kad \u201evienintelis autoritetas, kuris gali laisvai egzistuoti\u201c, yra toks, kuris skirtas \u201epakartotin\u0117ms egzistencijos galimyb\u0117ms\u201c. Pana\u0161iai galima pateisinti ir istorizm\u0105 architekt\u016broje. Problema, kad istorija byloja ne vienu, o daugeliu ir da\u017enai vienas kitam prie\u0161taraujan\u010di\u0173 bals\u0173. Kaip rasti nesavaval\u012f, t.\u00a0y. sutelkiant\u012f, istorijos pasakojim\u0105? Jei kiekvienas si\u016blyt\u0173 savo versij\u0105, atrinkdamas ir nuspr\u0119sdamas, kas atrodo tinkama, tuomet savavali\u0161kumo problema pakilt\u0173 \u012f dar auk\u0161tesn\u012f lyg\u012f. Jeigu istorija ir gali i\u0161spr\u0119sti problem\u0105, ji tur\u0117t\u0173 b\u016bti suvokiama ne kaip daugiau ar ma\u017eiau \u012fdomi\u0173 motyv\u0173, parenkam\u0173 arba atmetam\u0173 pagal poreik\u012f, aruodas, bet kaip tradicija, s\u0105lygojanti m\u016bs\u0173 viet\u0105, kurioje esame, ir lemt\u012f, nuo kurios esame priklausomi. \u0160tai taip Hubbardas nor\u0117t\u0173, kad per\u017eengtume postmoderniosios architekt\u016bros savavali\u0161kum\u0105. Architekt\u016bros istorij\u0105 galime matyti kaip kintan\u010di\u0173 sutarim\u0173, kas yra geras pastatas, istorij\u0105. Paradigmin\u0119 reik\u0161m\u0119 \u010dia \u012fgyja konkret\u016bs statiniai. Jie perteikia numanom\u0105 idealiojo \u017emogaus vaizdin\u012f. \u201eArchitektas \u012fsivaizduoja, kaip \u017emon\u0117s tur\u0117t\u0173 gyventi, ir pasirenka form\u0105, kuri t\u0105 ideal\u0105 gali i\u0161reik\u0161ti.\u201c Siedamas pastat\u0105 su pavyzd\u017eiais i\u0161 pra\u0117jusi\u0173 am\u017ei\u0173 ir kartu stengdamasis sukurti \u0161\u012f t\u0105 nauja, architektas prat\u0119sia istorin\u0119 architekt\u016brin\u0117s k\u016brybos grandin\u0119. Hubbardas si\u016blo architekt\u016bros laim\u0117jimus suprasti vadovaujantis Haroldo Bloomo poetini\u0173 pasiekim\u0173 interpretacija, kurioje remiamasi k\u016brybi\u0161ku praeities tekst\u0173 skaitymu.<\/p>\n Toki\u0105 perspektyv\u0105 apsunkina \u0161iuolaikinio \u017emogus pasitraukimas ne tik i\u0161 gamtos, bet ir i\u0161 istorijos. Gal apie istorij\u0105 \u0161iandien ir \u017einome daug daugiau nei bet kada anks\u010diau, ta\u010diau b\u016btent tod\u0117l, kad praeitis tapo mokslinio tyrimo objektu, ry\u0161io su praeitimi jausm\u0105 praradome. Atsisiejimas buvo pernelyg veiksmingas, kad t\u0105 ry\u0161\u012f vis dar i\u0161gyventume. Laik\u0105 redukavome iki koordina\u010di\u0173 a\u0161ies, kuria vienodai lengvai judame tiek pirmyn, tiek atgal. Tod\u0117l praeitis i\u0161 esm\u0117s nebegali b\u016bti autoritetas. Ry\u0161ki tendencija, kad ji taps tik istorin\u0117s med\u017eiagos, pagal poreik\u012f \u012ftraukiamos \u012f pastato architekt\u016br\u0105, aruodu. \u010cia v\u0117l i\u0161kyla savavali\u0161kumo problema.<\/p>\n Remdamasis Bloomu Hubbardas kelia ir rimtesn\u012f klausim\u0105: jeigu ger\u0105 architekt\u016br\u0105 galime vertinti kaip k\u016brybi\u0161k\u0105 istorini\u0173 pastat\u0173 nuinterpretavim\u0105, t.\u00a0y. nukrypim\u0105 nuo praeities architekt\u016bros,\u00a0\u2013 kas tam tur\u0117t\u0173 suteikti orientacij\u0105? Hubbardas nurodo \u012f \u017emoni\u0173 gyvenimo ideal\u0105. Atsisakius idea\u00adlo, dingt\u0173 ir palankus j\u012f perteikusios architekt\u016bros vertinimas. Ta\u010diau pabr\u0117\u017eiama, kad idealai yra sukurti \u017emoni\u0173, o viena i\u0161 architekt\u016bros funkcij\u0173 yra sujungti juos su tikrove. \u201eKaip visuomen\u0117, norime tik\u0117ti su m\u016bs\u0173 gyvenamomis vietomis susijusiais idealais, nors ir \u017einome, kad jie nepagr\u012fsti.\u201c Projektuojant \u012f \u0161\u012f nor\u0105 galima atsi\u017evelgti. Pastatai padeda beprasm\u0119 tikrov\u0119 paversti teatrali\u0161kai ar, tiksliau, architekt\u016bri\u0161kai perkeista, \u012ftraukian\u010dia realybe, o kai jai pasiduodame, sukurian\u010dia ir prasm\u0117s iliuzij\u0105. Tampame aktoriais scenoje, leid\u017eian\u010dioje pamir\u0161ti jos slepiam\u0105 tikrov\u0119. Pana\u0161iai kaip ir Jeanas-Paulis Sartre\u2019as, Hubbardas tiki \u017emogaus geb\u0117jimu kurti prasmes beprasmiame pasaulyje. Tas tik\u0117jimas sako: \u201e\u017dinoma, kad pasaulis prasm\u0117s neturi, bet galime j\u012f \u012fprasminti ir esame vieninteliai, turintys toki\u0105 gali\u0105.\u201c<\/p>\n Bijau, kad \u0161is tik\u0117jimas tu\u0161\u010dias. Juk prasm\u0117s negalima sukurti ar i\u0161rasti, ji gali b\u016bti tik atrasta.\u00a0O atradimas sykiu bus ir sav\u0119s pa\u017einimas. Bet kokia prasm\u0117, apsirei\u0161kianti kaip gimusi i\u0161 laisvos k\u016brybos, privalo atrodyti savaval\u0117, ir b\u016btent tod\u0117l negalinti \u012ftikinti. Neturint nei idealo, nei esm\u0117s, galin\u010dios mus nukreipti nuo istorini\u0173 pastat\u0173, negali b\u016bti ir krypties, kurios link b\u016bt\u0173 orientuotas \u0161is nukrypimas. Grandin\u0117 tur\u0117t\u0173 nutr\u016bkti. Architekt\u016bros teorija negali apsieiti be absoliu\u010dios architekt\u016bros vizij\u0173, kuriose i\u0161 ties\u0173 b\u016bt\u0173 atliepti gyvenimo poreikiai.<\/p>\n \u0160is reikalavimas, kaip \u017einia, ne naujas. Josephas Rykwertas knygoje \u201eApie Adomo namus rojuje\u201c ra\u0161o: \u201eEvoliucionuodamas \u017emogus nuolat gr\u012f\u017eta \u012f pradin\u012f ta\u0161k\u0105. Architekt\u016bra \u0161iuo at\u017evilgiu\u00a0\u2013 ne i\u0161imtis i\u0161 kit\u0173 veikl\u0173. Tad neatsitiktinai pirmyk\u0161t\u0117 trobel\u0117, pirmojo \u017emogaus namai, svarbi mit\u0173 ar ritual\u0173 tema yra ir architekt\u016bros teoretik\u0173 d\u0117mesio centre. Gr\u012f\u017eti prie i\u0161tak\u0173 rei\u0161kia perm\u0105styti \u012fprastin\u0119 veikl\u0105, bandyti atnaujinti kasdieni\u0173 veiksm\u0173 aktualum\u0105 arba prisiminti, kas pateisina kasmetin\u012f kartojim\u0105\u00a0\u2013 \u017emogi\u0161koji prigimtis, o gal dievi\u0161kumas. Manau, perm\u0105stant, kam ir kod\u0117l statome, pirmyk\u0161t\u0117 trobel\u0117 tur\u0117t\u0173 i\u0161likti aktuali kaip priminimas apie pirm\u0105j\u0105 ir tod\u0117l esmin\u0119 vis\u0173 pastat\u0173, visos architekt\u016bros prasm\u0119. Tai teb\u0117ra esminis teiginys, nepakei\u010diama, s\u0105moninga \u0161erdis. Band\u017eiau parodyti jos transformacij\u0105 per \u012fvairi\u0173 istorini\u0173 j\u0117g\u0173 \u012ftampas.\u201c<\/p>\n Matyti, kaip ry\u0161kiai Rykwerto po\u017ei\u016bris skiriasi nuo konvencionalistinio m\u0105stymo. Konvencionalistai nuo savavali\u0161kumo siekt\u0173 pab\u0117gti remdamiesi besit\u0119sian\u010dia tradicija. Bet mes, \u0161iuolaikiniai \u017emon\u0117s, pernelyg link\u0119 \u012f apm\u0105stymus, pernelyg kriti\u0161ki, kad pasitik\u0117tume tuo, kas seniai pra\u0117jo. Nebenorime kartoti vien tod\u0117l, kad tai tradicijos dalis, sykiu netenkina ir nukrypimai nuo tradicij\u0173 d\u0117l kokio nors subjektyvaus kaprizo. Neturime kito pasirinkimo, tik bandyti i\u0161gryninti, kas svarbiausia ar b\u016bdinga i\u0161 prigimties. Toks i\u0161gryninimas yra pirmasis \u017eingsnis svarstant, kaip atrod\u0117 pirmoji trobel\u0117. Pirmyk\u0161t\u0117s trobel\u0117s tema architekt\u016bros teo\u00adrijoje yra tokia pat reik\u0161minga, kaip ir socialinis kontraktas politin\u0117je filosofijoje. Klausimas, ar tokia trobel\u0117 kada nors egzistavo, svarbus tiek pat, kiek ir klausimas, ar kada nors buvo pasira\u0161ytas toks kontraktas. Abu fenomenai yra m\u0105stymo konstruktai, skirti tam tikrai praktikai \u012fteisinti, tuo jie charakteringi Ap\u0161vietai, kai tik\u0117ta, kad gamtos ir proto vir\u0161enyb\u0117 gali pakeisti dievi\u0161k\u0105j\u012f autoritet\u0105. Ir nors vis ma\u017eiau pasitikime proto galia, m\u016bs\u0173 sumi\u0161imas nepalieka kitos pagr\u012fstos alternatyvos, tik i\u0161 naujo \u012fsisavinti Ap\u0161vietos pamokas. Taip pat turime stengtis atgauti pradin\u0119 b\u016bsen\u0105: gr\u0119\u017etis ne tiek \u012f praeit\u012f, kiek \u012f tai, kas svarbiausia. \u0160ia prasme buvusio j\u0117zuito Marco-Antoine\u2019o Laugier hipotez\u0117 atrodo esanti nevienadienis i\u0161\u0161\u016bkis.<\/p>\n Ne tod\u0117l, kad b\u016btume \u012ftikinti Laugier knygoje \u201eApie architekt\u016br\u0105\u201c d\u0117stom\u0173 samprotavim\u0173. I\u0161mokome atsargiai vertinti gamtoje randamus argumentus. Pernelyg da\u017enai tokie argumentai b\u016bdavo demaskuojami kaip i\u0161ankstiniai, istori\u0161kai motyvuoti nusistatymai. Pa\u017evelkime, kaip Laugier prieina iki savo nat\u016braliosios architekt\u016bros kalbos versijos. Autorius pradeda nuo prigimtin\u0119 b\u016bsen\u0105 patirian\u010dio \u017emogaus. Tarp \u012fvairi\u0173 kit\u0173 poreiki\u0173 pasirei\u0161kia poreikis tur\u0117ti pastog\u0119. Ola ir mi\u0161kas jo iki galo patenkinti negali. Siekis j\u012f patenkinti atveda \u017emog\u0173 prie namo, pirmojo pavyzdinio pastato, statybos. Galima sakyti, architekt\u016bra \u012fk\u016bnija abu \u0161iuos atvaizdus: ol\u0105 ir mi\u0161k\u0105. (Pana\u0161\u0173 po\u017ei\u016br\u012f knygoje \u201eArchitekt\u016bros tikslai\u201c i\u0161sak\u0117 Christianas Norbergas-Schulzas: \u201eUrvas i\u0161rei\u0161kia pirmin\u012f erdvin\u012f<\/em> element\u0105, kitok\u012f nei harmonizuojantis santykis tarp horizontalumo ir vertikalumo. \u0160i\u0173 dviej\u0173 princip\u0173 jungtis suk\u016br\u0117 pirm\u0105j\u0105 architekt\u016brini\u0173 simboli\u0173 sistem\u0105.\u201c) Laugier sistemoje i\u0161skirtin\u0117 reik\u0161m\u0117 suteikta ne olai, bet mi\u0161kui. Svarbiausiomis architekt\u016bros dalimis laikomos statrams\u010dius reprezentuojan\u010dios kolonos, antablementas, frontonas, j\u0173 laikomi horizontal\u016bs ir pasviri trobel\u0117s stogo elementai. Sienos, durys, langai ir kitos detal\u0117s taip pat leid\u017eiamos, ta\u010diau pabr\u0117\u017eiama, kad jos neturi esmin\u0117s \u012ftakos pastato gro\u017eiui. Tad pirmyk\u0161t\u0117 trobel\u0117 nerei\u0161kia funkcionalistin\u0117s prieigos: vir\u0161 paprasto statinio architekt\u016bros j\u0105 pakyl\u0117ja reprezentacin\u0117 galia. Vykusi architekt\u016bra reprezentuoja pastat\u0105, o kaip pirmyk\u0161t\u0117s trobel\u0117s temos interpretacija, visa gera architekt\u016bra yra priminimas apie autenti\u0161ko gyvenimo ideal\u0105.<\/p>\n Atsiradusi i\u0161, kaip \u012fsivaizduota, pastog\u0117s poreikio, paveikta gamtin\u0117s ol\u0173 ir mi\u0161k\u0173 priedangos pirmyk\u0161t\u0117 trobel\u0117, pasirodo, labai pana\u0161i \u012f tuo metu garbintas ir imituotas antikines \u0161ventoves. Negal\u0117tume Laugier apkaltinti nekriti\u0161ku po\u017ei\u016briu \u012f Antikos architekt\u016br\u0105. M\u0105stant apie praeit\u012f taip pat reikalingas abejojantis protas. Tik jis gali pagr\u012fsti istorinius statinius kaip m\u0117gd\u017eiojimo vertus modelius, pademonstruodamas, kad jie yra archetipinio pastato reprezentacijos. Tik ar tikrai graik\u0173 \u0161ventykla buvo sukurta pagal pirmyk\u0161t\u0117s Laugier trobel\u0117s atvaizd\u0105,\u00a0o gal trobel\u0117\u00a0\u2013 pagal graik\u0173 \u0161ventyklos pavyzd\u012f?<\/p>\n Laugier, m\u0105stydamas apie pavyzdinius statinius, omenyje turi ne vien senov\u0117s architekt\u016br\u0105. Gotikin\u0117 architekt\u016bra, jos kolon\u0173 mi\u0161kas\u00a0\u2013 tai ant\u00adroji paradigma. Buvo pademonstruota, kad \u201eApie architekt\u016br\u0105\u201c paskatino neogotikin\u0117s architekt\u016bros raid\u0105. Ta\u010diau tai tik sustiprina \u012ftarimus, kad pirmyk\u0161t\u0117 trobel\u0117 labiau susijusi su konkre\u010diam regionui ir laikotarpiui b\u016bdingomis kult\u016brin\u0117mis preferencijomis, o ne su gamtos ir m\u0105stymo galia. Dengt\u0173 konstrukcij\u0173 architekt\u016bra labai tinkama mi\u0161kingiems regionams, kitaip nei i\u0161tisini\u0173 pavir\u0161i\u0173 pastatai, tinkami ten, kur nat\u016bralios statybin\u0117s med\u017eiagos yra purvas, plytos ar akmuo. Laugier \u201egamta\u201c pasi\u017eymi i\u0161skirtinai regionin\u0117mis savyb\u0117mis,\u00a0o jos interpretacija stipriai paveikta istorin\u0117s autoriaus situacijos.<\/p>\n Regioni\u0161kumas ir istori\u0161kumas lemia, kas atrodo nat\u016bralu ir tod\u0117l nei\u0161vengiama. Kuo ma\u017eiau \u017emogus susij\u0119s su konkre\u010dia vieta erdv\u0117je ir laike, tuo silpnesn\u0117 jo priklausomyb\u0117 ir tuo didesnis netikrumas d\u0117l to, kas laikytina nat\u016braliu. \u0160tai kod\u0117l savavali\u0161kumo problema taip b\u016bdinga modernizmui. Sukurti ideali\u0105 trobel\u0119 mums b\u016bt\u0173 daug sunkiau, nei tai buvo Laugier.<\/p>\n Jei vis d\u0117lto galim\u00e0 atsakinga priimt\u0173 ir \u012ftvirtint\u0173 norm\u0173 kritika, tuomet visuotinei nuomonei tur\u0117t\u0173 b\u016bti \u012fmanoma mesti i\u0161\u0161\u016bk\u012f remiantis pirmaprad\u017eiu supratimu, kuris b\u016bt\u0173 ma\u017eiau paveiktas laiko \u012fsitikinim\u0173. Net jei idealai ir n\u0117ra duotyb\u0117, o tik abejotini konstruktai, nei\u0161vengiamai padengti kult\u016brini\u0173 \u012fsitikinim\u0173 patina, dar nerei\u0161kia, kad tod\u0117l jie yra savavaliai. Idealus formuoja \u012ftampa tarp visuotinai priimtos nuomon\u0117s ir to, kas mus giliai palie\u010dia ir paveikia, tarp \u017eod\u017ei\u0173 ir veiksm\u0173, tarp to, kas tur\u0117t\u0173 b\u016bti pasakyta ir padaryta. Net jei niekada negal\u0117sime \u012fgyvendinti i\u0161 ties\u0173 gyvenimo poreikius tenkinan\u010dio pastato vizijos taip, kad gal\u0117tume dr\u0105siai teigti, jog suteik\u0117me tvirt\u0105 pagrind\u0105 architekt\u016brinei praktikai, i\u0161 kurios kilt\u0173 nauji idealai,\u00a0\u2013 kurti tokias vizijas yra b\u016btina. Tod\u0117l hipotetiniai Laugier svarstymai turi vadov\u0117lin\u0119 reik\u0161m\u0119, kaip ir Vitruvijaus pasakojimas apie pastato kilm\u0119, kuriuo jie seka. Ap\u0161vieta mums dar n\u0117ra pasibaigusi. Tai pasakytina tiek apie politin\u0119 filosofij\u0105, tiek ir apie architekt\u016bros teorij\u0105.<\/p>\n Straipsnio t\u0119sinys kitame \u017eurnalo numeryje.<\/p>\n I\u0161 angl\u0173 kalbos vert\u0117 Kostas Bili\u016bnas<\/p>\n Karsten Harries, \u201eThoughts on a Non-Arbitrary Architecture\u201c, Perspecta<\/em>, 1983, Nr.\u00a020, p.\u00a09\u201320.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-9-2024%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" \u017dinomas vokie\u010di\u0173 m\u0105stytojas K. Harriesas apra\u0161o \u0161iuolaikin\u0119 eklektikos architekt\u016br\u0105, per pet\u012f vis padirs\u010diodamas istorijon ir filosofijon. Nenuostabu, kad jam\u00a0\u2013 Heideggerio tyrin\u0117tojui\u00a0\u2013 architekt\u016bros \u012fvairov\u0119 bei vaidmen\u012f vertinti padeda nuoseklus vaik\u0161\u010diojimas nuo pirmyk\u0161t\u0117s trobel\u0117s iki dekadanso, klausiant, kas cini\u0161kesnis\u00a0\u2013 savaval\u0117 architekt\u016bra ar mes, j\u0105 priimantys?<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":33876,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[607,148,110,606],"tags":[332],"class_list":["post-33875","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2024-09","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-architektura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Karsten Harries","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33875","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=33875"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33875\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":33879,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33875\/revisions\/33879"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/33876"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=33875"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=33875"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=33875"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}2<\/h6>\n
\natskirai nuo gyvenimo, tik laikyti juos estetinio pasig\u0117r\u0117jimo \u0161altiniais. Tad problemos sprendimas n\u0117ra tik estetinis.<\/p>\n3<\/h6>\n
4<\/h6>\n
5<\/h6>\n