{"id":33690,"date":"2024-08-21T08:59:00","date_gmt":"2024-08-21T06:59:00","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=33690"},"modified":"2024-09-26T21:34:51","modified_gmt":"2024-09-26T19:34:51","slug":"aldona-ruseckaite","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/aldona-ruseckaite\/","title":{"rendered":"Aldona Ruseckait\u0117"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]Ona Pleiryt\u0117-Puidien\u0117<\/strong>, literat\u016brinis pseudonimas Vaidilut\u0117<\/strong> (1882\u20131936), \u0161iandien mums n\u0117ra \u017einoma, nes k\u016bryba nebuvo i\u0161leista nei tarybiniais, nei Nepriklausomyb\u0117s metais. 1921\u20131925 m. ji para\u0161\u0117 ir i\u0161leido keturias prozos knygas, i\u0161 kuri\u0173 svarbiausia\u00a0\u2013 romanas \u201eT\u0117vi\u0161k\u0117\u201c. Puidien\u0117s gyvenimas buvo sud\u0117tingas, j\u012f formavo ir istoriniai \u012fvykiai, ir ra\u0161ytojos prigimtin\u0117s savyb\u0117s. Ona artimai bendravo su Mikalojumi Konstantinu \u010ciurlioniu, Jonu Bili\u016bnu, Petru Vilei\u0161iu, Gabriele Petkevi\u010daite-Bite, Sofija Kymantaite-\u010ciurlioniene, Sofija ir Antanu Smetonomis, Jonu Basanavi\u010diumi, Maironiu, ypa\u010d artimi, ilg\u0173 met\u0173 ry\u0161iai ra\u0161ytoj\u0105 siejo su Juozu Tumu-Vai\u017egantu. Ypatinga moters patirtis\u00a0\u2013 septyneri gyvenimo metai Rusijoje, Sibire. Sud\u0117tingi \u0161eiminiai santykiai: jos vyras\u00a0\u2013 ra\u0161ytojas Kazys Puida, tad dviej\u0173 ra\u0161ytoj\u0173 gyvenimas po vienu stogu buvo komplikuotas, da\u017enai ir gana skaudus. Be galo jautriai Puidien\u0117 reagavo \u012f motinyst\u0119, u\u017eaugino tris vaikus, kuriuos laik\u0117 savo dievai\u010diais ir kurie jai suteik\u0117 ne tik d\u017eiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Ona buvo pilieti\u0161ka, jai nuo jaun\u0173 dien\u0173 iki paskutini\u0173 atod\u016bsi\u0173 r\u016bp\u0117jo Lietuvos likimas, sielojosi d\u0117l visuomeninio gyvenimo nes\u0117kmi\u0173, apie visk\u0105 dr\u0105siai atsiliepdavo spaudoje.<\/p>\n

\n

PLAGIATAS IR GIN\u010cAI<\/p>\n

***<\/p>\n

Kai 1920 met\u0173 vasar\u0105 Puidos gr\u012f\u017eo i\u0161 Sibiro \u012f Lietuv\u0105, reik\u0117jo v\u0117l susid\u0117lioti savo gyvenim\u0105. Buvo labai sud\u0117tinga. Buitis kaip buitis, ta\u010diau r\u016bp\u0117jo ir kiti dalykai\u00a0\u2013 k\u016brybiniai. Juk beveik niekas ne\u017einojo j\u0173 kaip ra\u0161ytoj\u0173. Vyr\u0105 Kaz\u012f Puid\u0105 kiek labiau, Onos i\u0161vis negird\u0117j\u0119, juk nebuvo knygos i\u0161leidusi, o ji nor\u0117jo rodytis, u\u017eimti tam tikr\u0105 viet\u0105, pad\u0117t\u012f. Tur\u0117jo dideli\u0173 ambicij\u0173, bet nutiest\u0173 keli\u0173 nebuvo. Kazys apsidair\u0117\u00a0\u2013 kas ir kaip, literat\u016bros darbinink\u0173 tr\u016bko, j\u012f tuoj pat pakviet\u0117 \u201e\u0160vyturio\u201c knyg\u0173 bendrov\u0117, jis ir pats \u0117m\u0117 svarstyti, k\u0105 \u012fkurti. Puida energijos tur\u0117jo, dalijo ir ta\u0161k\u0117 j\u0105 \u012f visas puses. Jau 1920 metais i\u0161leido ir savo por\u0105 knyg\u0173\u00a0\u2013 apysak\u0105, dram\u0173. Onai vir\u0117 i\u0161 apmaudo \u0161irdis. Buities ir vaik\u0173 reikalai u\u017ekrito lyg sunkus luitas, pinig\u0173 nuolat tr\u016bko, gerai, kad r\u0117m\u0117 vyro brolis kunigas Stanislovas, gyvenantis Lenkijoje. Kult\u016brinis gyvenimas Kaune i\u0161 l\u0117to lyg ir jud\u0117jo, bet reik\u0117jo susipa\u017einti, \u012fsilieti, rasti bendramin\u010di\u0173. Vis\u0173 labiausiai Ona tro\u0161ko i\u0161leisti knyg\u0105. Savo k\u016brybos knyg\u0105. K\u016brin\u0117li\u0173 ji tur\u0117jo, buvo i\u0161 Sibiro parsive\u017eusi, kai k\u0105 net ir trauki\u00adnyje per tuos ilgus m\u0117nesius suk\u016br\u0117\u00a0\u2013 naktimis, kai vaikai sumiega, o traukinys monotoni\u0161kai bilda ir bilda…. Tad ir i\u0161k\u0117l\u0117 savo vyrui s\u0105lyg\u0105\u00a0\u2013 dirba \u201e\u0160vyturio\u201c knyg\u0173 bendrov\u0117s leidykloje, privalo jai pad\u0117ti, i\u0161leisti. Ir 1921 metais knygel\u0117 \u201eGyvenimo akordai\u201c pasirod\u0117. Tai pirmoji ra\u0161ytojos Vaidilut\u0117s knyga. Vyras Kazys pasisteng\u0117, jaut\u0117si Onai skolingas u\u017e jos did\u017eiul\u0119 pagalb\u0105 Rusijoje j\u012f traukiant i\u0161 sud\u0117tingiausi\u0173 situacij\u0173. Tais metais, gr\u012f\u017e\u0119 Lietuvon, jiedu savo santuokos r\u016bm\u0105 nei griov\u0117, nei lipd\u0117, kol kas buvo svarb\u016bs kiti reikalai, tad taip ir paleido nieko nesvarst\u0119. \u0160i Puidien\u0117s knyga buvo gana stipri, tik ar j\u0105 kas pasteb\u0117jo? Autor\u0117 \u017eanr\u0105 pavadino \u201e\u0161kicais\u201c,\u00a0o i\u0161ties tai apsakymai ar j\u0173 u\u017euomazgos. I\u0161 Onos tekst\u0173 ai\u0161k\u0117ja jos po\u017ei\u016bris \u012f meil\u0119, vaikus, santuok\u0105, \u012f moters laisv\u0119 ir priklausomyb\u0119. Visoki\u0173 siu\u017eet\u0173 ra\u0161ytoja sugalvoja, sukuria, ir i\u0161 savo gyvenimo \u012fvyki\u0173, ir i\u0161 bendros patirties \u012f pasaul\u012f \u017evelgia. Nugyvenusi santuokoje nema\u017eai met\u0173, ji vis dar ie\u0161ko bent k\u016bryboje tarp vyro ir moters romantikos ir supratimo, jai skaudu, jog d\u016b\u017eta meil\u0117 ir svajon\u0117s, ir d\u0117l to daugiausia kaltas sutuoktinis. Negaliu nei suprasti, nei sumesti i\u0161kilusi\u0173 jausm\u0173 verpet\u0173, nors ir stengiuosi sugaudyti juos vien \u0161altu protu… Mano vyras, \u017einodamas, kaip sunkus ir nepakeliamas man tas gyvenimas, paverg\u0119s mano siel\u0105 brutalia gamtos tiesa. Gyvenova abu nesuprasdami vienas kito, var\u017eydami vienas kit\u0105 neatitinkamais temperamentais ir nemok\u0117jova pasiliuosuoti…<\/em> Vaidilut\u0117s veik\u0117jos santuokoje trok\u0161ta absoliutaus supratimo, laisv\u0117s, vyro d\u0117mesio, jo u\u017edarbio. Jos moterys svajotojos, nori keliauti po pasaul\u012f, \u017evelgti \u012f romanti\u0161kus tolius, skl\u0119sti vizijose ir fantazijose. Kaip gera neb\u016bt ant \u017eem\u0117s!.. Nei k\u016bnas, nei siela negali k\u0119sti… Esu niekas ir nebepriklausau niekam… Buvein\u0117 mano\u00a0\u2013 ramumas, oras, kuriuo kv\u0117puoju\u00a0\u2013 tyla… Tai ne mirtis, tik nebuvimas…<\/em> Tekstuose apstu daugta\u0161ki\u0173, i\u0161kylan\u010di\u0173 klausim\u0173, kas gi ta laim\u0117, prisipa\u017einimo\u00a0\u2013 jog ir nuovargio daug, tik neai\u0161ku, kas j\u012f sukelia… Vis d\u0117lto Onos moterys dar pasiduoda, dar yra \u012fveikiamos, nes nesavaranki\u0161kos, neturi u\u017edarbio, yra vyr\u0173 i\u0161laikomos. Ir pasibas\u010diusios po Europ\u0105, pamai\u0161tavusios v\u0117l gr\u012f\u017eta \u012f \u0161eim\u0105. Tik dabar suprantu ai\u0161kiai\u00a0\u2013 mes, moterys, verg\u0117s… Ir ne vyrai mus pavergia\u00a0\u2013<\/em> tai nei\u0161matuojamas jausmas, am\u017einai suri\u0161antis su vaik\u0173 gyvastimi. Ir \u010dia ra\u0161ytoja i\u0161kelia motinyst\u0117s problem\u0105\u00a0\u2013 kartais lyg priekai\u0161t\u0105, kad tuo ir baigiasi moters gyvenimas, bet, kita vertus\u00a0\u2013 logi\u0161ka, jog moteris beatodairi\u0161kai aukojasi d\u0117l savo vaiko, jis tampa svarbiausiu gyvenimo objektu. J\u0105 erzina vyr\u0173 ga\u0161lumas, nei\u0161tikimyb\u0117, prakti\u0161kumas, grubumas. Ta\u010diau ir vyr\u0173 paveikslus Ona kuria gan sud\u0117tingus, psichologi\u0161kai pagavius, kartais savoti\u0161kai teigiamus. Dar XX\u00a0am\u017eiaus du pirmieji de\u0161imtme\u010diai, Lietuvoje feminizmo id\u0117jos keli\u0105 tik skinasi, Puidien\u0117 yra \u0161i\u0173 id\u0117j\u0173 pasigaud\u017eiusi jaunyst\u0117je Europoje, o paskui ir per visas revoliucijas Rusijoje. Vienoje apysakoje jauna mergina \u012fsimyli rus\u0173 tautyb\u0117s revoliucionieri\u0173, jiedu i\u0161vyksta prie Uralo, sutaria gyventi pagal laisv\u0105 meil\u0119, nesituokti, atsisakyti vis\u0173 nereikaling\u0173 \u012fsipareigojim\u0173 ir tradicij\u0173. Deja, \u0161io apsakymo pabaigoje pati ra\u0161ytoja sugriauna laisvos meil\u0117s iliuzij\u0105\u00a0\u2013 vyras susiranda kit\u0105 moter\u012f, \u012f\u017e\u016bliai kerta, es\u0105 meil\u0117 pra\u0117jo, ir pasakojimo veik\u0117ja supranta, kad galb\u016bt dar anksti taip laisvai, tik susikibus u\u017e rank\u0173 eiti per pasaul\u012f, kai n\u0117ra nei atsakomyb\u0117s, nei \u012fsipareigojim\u0173, nei antspaud\u0173. Moteris su dukrele lieka viena.<\/p>\n

Knyg\u0105 \u201eGyvenimo akordai\u201c Vaidilut\u0117 dedikuoja Lietuvos moter\u0173 sielos atbalsi\u0173 pirmajai aukl\u0117tojai Gabrielei Petkevi\u010daitei.<\/em> Pa\u017einojo j\u0105 dar i\u0161 Vilniaus laik\u0173, buvo susitikusios, artimai bendravusios, kartu darbus dirbusios.<\/p>\n

O po met\u0173 pasirod\u0117 antroji Vaidilut\u0117s knyga \u201eKada rauda siela\u201c, ji suk\u0117l\u0117 daug triuk\u0161mo, skaud\u017eiai sudilg\u0117 autor\u0117s \u0161ird\u012f.<\/p>\n

DIENORA\u0160TIS<\/p>\n

Tai kaip, mielos moterys, j\u016bs jau\u010diat\u0117s, i\u0161leidusios savo pirm\u0105j\u0105 knyg\u0105? Juk po \u0161imto met\u0173 daug ra\u0161an\u010di\u0173 moter\u0173, o mes buvome pirmeiv\u0117s, moteris ra\u0161ytojas tuomet gal\u0117jome ant rank\u0173 pir\u0161t\u0173 suskai\u010diuoti, ir dar t\u0173 pir\u0161t\u0173 b\u016bt\u0173 atlik\u0119. Manau, ir jums\u00a0\u2013 dr\u0105sioms, savaranki\u0161koms\u00a0\u2013 \u0161irdis taip pat plaka nerimastingai, virpa pir\u0161tai, laikydami pirm\u0105j\u012f \u017eod\u017ei\u0173 k\u016bdik\u012f, jaudulinga, baugu\u00a0\u2013 kas skaitys, kas kritikuos, kas pasakys ger\u0105 \u017eod\u012f? Kiek b\u016bna dabar met\u0173 jums, kai leid\u017eiate pirm\u0105sias knygas? Turb\u016bt jaunesn\u0117s u\u017e mane\u00a0\u2013 man jau buvo trisde\u0161imt devyneri. \u017dinoma, labai d\u017eiaugiausi savo \u201eGyvenimo akordais\u201c, knygel\u0117 pilk\u0161vai \u017ealsva, su tamsesniu pie\u0161iniu-ornamentu, centre pavaizduota nuoga stilizuota moteris, i\u0161tiesusi rank\u0105\u00a0\u2013 lyg rodanti krypt\u012f. Gan dr\u0105sus vir\u0161elis. Prisipa\u017einsiu, jog nusipie\u0161iau j\u012f pati, pie\u0161ti geb\u0117jau… Vir\u0161uje u\u017era\u0161yta \u201eVaidilut\u0117\u201c, apa\u010dioje lapo\u00a0\u2013 pavadinimas \u201eGyvenimo akordai\u201c. Kadangi \u0161ios knygos leidyba r\u016bpinosi mano vyras Puida, tad buvau rami. Knygel\u0117 i\u0161\u0117jo \u0161imto \u0161e\u0161iasde\u0161imt keturi\u0173 puslapi\u0173\u00a0\u2013 gana solidi. Laikiau j\u0105 pasid\u0117jusi ant stalo, \u017evilg\u010diojau, mano vaikams labai patiko, kad ne tik j\u0173 t\u0117vas leid\u017eia knygas, bet ir a\u0161, mama. Jie gyr\u0117si savo draugams, jog abu t\u0117vai ra\u0161ytojai. Spausdintas \u017eodis m\u016bs\u0173 laikais buvo dar lyg stebuklas. Deja, jokio pelno ar geresnio gyvenimo sukurti negal\u0117jo. Knyg\u0173 leidimas buvo vien nuostoliai. Bet lietuvi\u0161k\u0173 knyg\u0173 reik\u0117jo\u00a0\u2013 tai ir buvo svarbiausia. Recenzij\u0173 tada nesulaukiau, nebuvo mados j\u0173 ra\u0161yti greitai, atsiliepimai apie knygas kartais i\u0161l\u012fsdavo po keleri\u0173 met\u0173. Jeigu blogi\u00a0\u2013 baisiai sugadindavo nuotaik\u0105 ir apkartindavo gyvenim\u0105. Man taip \u012fvyko su antr\u0105ja knygele \u201eKada rauda siela\u201c, i\u0161leidau j\u0105 1922 metais. J\u0105 paskyriau savo mylimam broliui Karoliui Pleiriui, kuris mir\u0117 Maskvoje ir man \u0161irdyje paliko did\u017eiul\u0119 \u017eaizd\u0105 visam gyvenimui. Be galo skaudu, kad negal\u0117jau tiek met\u0173 matytis su broliu da\u017enai, kol jis dar vaik\u0161\u010diojo \u0161ia \u017eeme, bendrauti, juk mudu buvome labai artimi, atviri, supratome vienas kit\u0105, guod\u0117me, bet gyvenimas Sibire visk\u0105 griov\u0117, santykius vert\u0117 ne auksu, o nuobiromis. Karolis kartais li\u016bdnai sakydavo, jog jis ilgai negyvens, jo metai jau suskai\u010diuoti, sakydavo: tu gyvenk u\u017e mane, a\u0161 tavimi labiausiai pasitikiu… \u017dinoma, mudu visada susira\u0161in\u0117jome, bet lai\u0161kuose visko nei\u0161pasakosi. Brolis jaut\u0117 mano likimo duobes, jog apsiniauk\u0119s ir audringas buvo vir\u0161 man\u0119s dangus… Mano kelias vingiavo usniais ap\u017e\u0117lusiu dirvonu ir g\u0117l\u0117s nubiro nepra\u017eydusios…<\/em> Negal\u0117jau jam pad\u0117ti ro\u017ei\u0173 ant kapo, kurias jis m\u0117go, tad klojau savo mintis, savo \u017eod\u017ei\u0173 a\u0161aras. Li\u016bdni mano tekstai, \u012f juos sud\u0117jau vis\u0105 savo sielos nuotaik\u0105, visas mano asmeninio gyvenimo raudas, i\u0161 kuri\u0173 supyniau pasaulinio li\u016bdesio atd\u016bs\u012f.<\/em> \u0160ios knygel\u0117s tekstus buvau anks\u010diau para\u0161iusi, laikiau juos kaip kok\u012f dienora\u0161t\u012f, galvojau, reik\u0117t\u0173 palikti su nuoroda\u00a0\u2013 skelbti tik po mano mirties, bijojau, nerimastavau, kad \u017emon\u0117s nesupras man\u0119s. A\u0161 jau\u010diausi visuomet svetima m\u016bs\u0173 inteligentijoje su savo romantine etika, i\u0161rafinuotais jausmais ir subtiliu ilgesiu prie gro\u017e\u0117s ir idealo.<\/em> Juk aplink mane gyveno sumaterial\u0117j\u0119 \u017emon\u0117s, kuriuos netgi juokino visokie sielos virpesiai. Vien\u0105syk u\u017esiminiau Vai\u017egantui, kad turiu tekst\u0173, kuriuos leisiu i\u0161spausdinti tik po mirties, daviau jam paskaityti, jis man paantrino, kad bus labai stiprus \u012fsp\u016bdis, jeigu juos paliksiu testamento vietoj. Ir pati taip galvojau: ar begali b\u016bti kas nors baisesnio u\u017e tai, kada dar gyvas \u017emogus pats paskelbia gyvenimo nekrolog\u0105.<\/em> Bet paskutin\u012f \u017eod\u012f tar\u0117 mano vyras Kazys ir jo pa\u017eadas man pasirod\u0117 patrauklus, nusileidau. Puida buvo neseniai \u012fk\u016br\u0119s nauj\u0105 leidykl\u0105 \u201eVaiva\u201c, jis ir pasi\u016bl\u0117 i\u0161leisti knyg\u0105 kaip vien\u0105 pirm\u0173j\u0173 \u0161ios leidyklos leidini\u0173. Vyras ve\u017e\u0117 kai kurias knygas atspausti \u012f Berlyn\u0105, ten buvo i\u0161leista ir mano antroji knygel\u0117 \u201eKada rauda siela\u201c. D\u017eiaugiausi, bet pas\u0105mon\u0117je kirb\u0117jo negera nuojauta, ir ji man\u0119s neapgavo, su \u0161ita knygele tur\u0117jau daugyb\u0119 nemalonum\u0173. Kas buvo \u0161ioje knygoje, koks jos turinys? N\u0117ra turinio, beveik n\u0117ra siu\u017eeto\u00a0\u2013 tai impresijos\u00a0\u2013 lyrin\u0117s, romanti\u0161kos, subtilios, jautrios, sentimentalios, jose daug gro\u017eio ir ideal\u0173. Ir \u017eod\u017eiai virpa tarsi liauni \u017eiedlapiai pavasario v\u0117jyje. Teksteliai buvo para\u0161yti ir dar Lietuvoje, ir v\u0117liau Sibire. Begalinis ilgesys T\u0117vyn\u0117s, artimo suprantan\u010dio \u017emogaus, prisiminimai apie brangius draugus, j\u0173 netektys. A\u0161 i\u0161ties \u012f j\u0105 sud\u0117jau savo sielos raud\u0105, yra siel\u0173 am\u017einai vien\u0173, am\u017einai svetim\u0173 pasauliui, \u017emon\u0117ms…<\/em> Tokia buvo ir mano siela, mano vienatyb\u0117<\/em>. Neken\u010diau visuomen\u0117je vie\u0161pataujan\u010dio politinio biznio, materialistinio patriotizmo ir nat\u016bralizmo.<\/em><\/p>\n

Kas \u0161it\u0105 mano knygel\u0119 skait\u0117, kas neskait\u0117, bet pra\u0117jo ketveri metai, pati jau nurimau, \u012fvykiai vijo vienas kit\u0105. Ramaus gyvenimo nebuvo. Mane \u0117m\u0117 kankinti visokios ligos, \u0161eimos b\u0117dos. Ir \u0161tai vien\u0105 jau v\u0117lyvo pavasario vakar\u0105 \u012f namus gr\u012f\u017eo piktas mano vyras, \u012fsiver\u017e\u0117 \u012f kambar\u012f ir \u0117m\u0117 \u0161aukti\u00a0\u2013 skandalas, skandalas! \u017di\u016br\u0117jau i\u0161pl\u0117tusi akis\u00a0\u2013 Dievul\u0117liau, koks v\u0117l skandalas mus i\u0161tiko? Nutrenk\u0117 ant stalo \u017eurnal\u0105 \u201eKeturi v\u0117jai\u201c, jau lyg nor\u0117jo i\u0161eiti, bet staiga atsigr\u0119\u017e\u0117, pagrieb\u0117 \u017eurnal\u0105, atvert\u0117 puslap\u012f, kuriame buvo para\u0161ytas pavadinimas\u00a0\u2013 \u201eDidelis skandalas\u201c. I\u0161 prad\u017ei\u0173 nieko nesupratau. Kai vyras \u012fpyk\u0119s i\u0161\u0117jo, t\u0105 straipsn\u012f ir perskai\u010diau… Taigi keturv\u0117jininkai mane kaltino, kad knygel\u0117je \u201eKada rauda siela\u201c yra daug plagiato, kad es\u0105 vertimas vokie\u010di\u0173 ra\u0161ytojo Cezario Flai\u0161leno impresij\u0173, kad mane kaip plagiator\u0119 dabar tie, kurie myli lietuvi\u0173 literat\u016br\u0105, turi visu grie\u017etumu u\u017e \u0161\u012f g\u0117ding\u0105 prasi\u017eengim\u0105 pasmerkti, i\u0161imti knyg\u0105 i\u0161 pardavimo. Pleiryt\u0117-Puidien\u0117, viena i\u0161 uoliausi\u0173 m\u016bs\u0173 \u0161ventojo parnaso vaidilu\u010di\u0173\u00a0\u2013 i\u0161ra\u0161\u0117 \u0161\u012f vokiet\u012f ir i\u0161leido savo firma… kaipo \u201elietuvi\u0161kojo tauti\u0161kojo\u201c meno pavyzd\u012f.<\/em> Dar apkaltino, kad ir vertimas to Flai\u0161leno prastas, kad net plagiat\u0105 nususinau<\/em>. Keturv\u0117jininkai priekai\u0161tavo, kod\u0117l tyli literat\u016bros kritikai, ar jie neskait\u0117, ar nesuprato, jog plagiatas\u00a0\u2013 kokia g\u0117da, kokia g\u0117da!<\/em> Jie tyl\u0117ti negali! Teko ir mano mylimam Vai\u017egantui. Jis buvo para\u0161\u0119s \u0161ios knygos pristatym\u0105, kaip jam b\u016bdinga, emocionaliai: Skaitykite! Platinkite! Semkite lietuvi\u0161k\u0105j\u0105 dvasi\u0105. Pasaulinis k\u016brinys. Verst tuojau \u012f visas kalbas!<\/em> Tai keturv\u0117jininkai ir i\u0161 Tumo i\u0161si\u0161aip\u0117, kad universiteto d\u0117stytojas neatpa\u017eino plagiato ir tokias erezijas skleid\u017eia…<\/p>\n

Nutirpo rankos, kojos, \u0117m\u0117 svaigti galva, labiausiai pergyvenau d\u0117l to, kad \u0161i knyga skirta broliui Karoliui. Kad jam po mirties u\u017etraukiau lyg ir ne\u0161lov\u0119. Koks \u010dia dar Flai\u0161lenas, ra\u0161\u0119s vokie\u010di\u0173 kalba? Ar brolis buvo j\u012f skait\u0119s, ar k\u0105 u\u017esira\u0161\u0119s, ar vert\u0119s? Nors voki\u0161kai vaikyst\u0117je kalb\u0117jome, bet \u0161ios \u0161alies literat\u016bra mums buvo gan svetima. Surus\u0117j\u0119 ir rus\u0173 literat\u016bros \u012ftakoje i\u0161augom…<\/em><\/p>\n

U\u017evir\u0117 kraujas. M\u0105s\u010diau: netyl\u0117siu, bet kol kas u\u017esidariusi namuose nervinausi, pykau, verkiau. Su vyru apie tai nesileidau \u012f kalbas, nors jis bamb\u0117jo, jog ir jam g\u0117d\u0105 padariau, juk jis r\u016bpinosi leidyba. Galop \u012fsiaudrinusi nusprend\u017eiau savo garb\u0119 ginti teisme, nu\u0117jau pas pa\u017e\u012fstam\u0105 advokat\u0105, bet jis patar\u0117 geriau nurimti, nevie\u0161inti, taip viskas grei\u010diau u\u017esimir\u0161, o teismas dar visk\u0105 labiau i\u0161garsins, tada jau \u017einos ir tie, kurie iki \u0161iol ne\u017eino.<\/p>\n

Po geros savait\u0117s \u012f duris pabeld\u0117 mano jaun\u0173 dien\u0173 draug\u0117 Sofija \u010ciurlionien\u0117. Nes\u0117dusi net arbatos, ji i\u0161 karto grie\u017etai man\u0119s paklaus\u0117: Kod\u0117l, Niuta, taip padarei?<\/em> Band\u017eiau apsimesti, jog lyg ir nesuprantu, apie k\u0105 ji kalba. Ta\u010diau Sofija i\u0161traukia i\u0161 rankin\u0117s dvi knygeles\u00a0\u2013 tai mano \u201eKada rauda siela\u201c ir to Flai\u0161leno knygel\u0119 vokie\u010di\u0173 kalba, blo\u0161kia jas ant stalo. \u201eNiuta, kod\u0117l nenori man prisipa\u017einti? \u0160tai perskai\u010diau, palyginau, taigi i\u0161 tikr\u0173j\u0173 \u010dia yra ne tavo teksto, kod\u0117l taip padarei?\u201c Tuomet prad\u0117jau painiotis, sumi\u0161o visos mintys, t\u0105syk \u010ciurlionienei \u0117miau kalb\u0117ti ir pati tuo tik\u0117dama, kad brolis Karolis irgi tur\u0117jo literat\u016brini\u0173 gabum\u0173, \u0161\u012f t\u0105 ra\u0161in\u0117jo, saugojau jo k\u016brin\u0117li\u0173, galb\u016bt jis ir buvo ka\u017ek\u0105 to Flai\u0161leno laisvai i\u0161sivert\u0119s, u\u017esira\u0161\u0119s, net nepagalvojau apie tai, i\u0161leidau nor\u0117dama brol\u012f pagerbti. Bet i\u0161leidau kaip savo… Nieko apie t\u0105 Flai\u0161len\u0105 nebuvau gird\u0117jusi, tik i\u0161 \u201eKeturi\u0173 v\u0117j\u0173\u201c straipsnio ir su\u017einojau. Daugiau Sofijai nieko neai\u0161kinau, nes i\u0161ties netur\u0117jau ko ai\u0161kinti ir pati visko nesuvokiau… Taip mudvi t\u0105syk be \u017eod\u017ei\u0173 i\u0161siskyr\u0117me. Bet negal\u0117jau nurimti. Jeigu toje knygel\u0117je ir buvo svetimo teksto\u00a0\u2013 tai labai nedaug, tik keli puslap\u0117liai. D\u0117l j\u0173 mane \u0161itaip i\u0161kritikavo, i\u0161juok\u0117, nura\u0161\u0117 tie jauni \u201eKeturi\u0173 v\u0117j\u0173\u201c bernai. Band\u017eiau per spaud\u0105 atsikirsti. Berods, did\u017eiausiu kiekvieno lietuvio u\u017edaviniu teliko apspjaudyti, supurvinti sau lyg\u0173 \u017emog\u0173\u00a0\u2013 ne tik jo veid\u0105, bet ir jo siel\u0105… Neapykantos seil\u0117s!<\/em> Niekas man\u0119s vie\u0161ai neu\u017etar\u0117, neapgyn\u0117, matyt, visi bijojo d\u0117l to plagiato. Susitik\u0119 lyg mane ir ramino, guod\u0117, sak\u0117 nekreipti d\u0117mesio, bet kaip nekreipti? Atrod\u0117, kad aplink mane tiesiog liula \u0161mei\u017eto, pyk\u010dio, pa\u0161aipos pelk\u0117. Ir ne tik apie mane, \u0117dimo mikrobas giliai \u012fleid\u0119s \u0161aknis visose srityse\u00a0\u2013 ir visuomen\u0117s gyvenime, ir politikoje, ir mene.<\/em> Ta\u010diau a\u0161 vis d\u0117lto tik\u0117jau, kad ateityje ir Lietuva priaugs kult\u016bros laipsnio ir tuomet pusberniai nebesivadins inteligentais\u00a0\u2013 t\u0105 vard\u0105 ne\u0161ios i\u0161aukl\u0117ti, kult\u016bringi \u017emon\u0117s. Tokios buvo mano viltys. Matydamas, kaip d\u0117l to puolimo kankinuosi, jau ir vyras aprimo, nekaltino man\u0119s, \u017einoma, neguod\u0117, murksojo tyl\u0117damas. O a\u0161 vis dar draskiausi viduje, liejau savo mintis \u012f Dienora\u0161t\u012f, nor\u0117jau gin\u010dytis, diskutuoti, dr\u0117bti \u012f akis savo teisyb\u0119. \u012erodin\u0117jau, jog m\u016bs\u0173 karta daug lietuvybei nuveik\u0117, suk\u016br\u0117 tautin\u012f romantizm\u0105, o k\u0105 jie\u00a0\u2013 piemenys\u00a0\u2013 sp\u0117jo padaryti? Kelias nusususias knygpalaikes i\u0161 atskir\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 rinkinio ir burlioki\u0161ko blevyzgojimo Dievo Kristaus vardu i\u0161leisti…<\/em><\/p>\n

Taip ir likau plagiator\u0117, niekas man\u0119s nei\u0161teisino, o pati nepaj\u0117giau \u012frodyti, kad neskai\u010diau to Flai\u0161leno, ar brolis j\u012f skait\u0117, ar ka\u017ek\u0105 i\u0161vert\u0117, persira\u0161\u0117\u00a0\u2013 ne\u017einau, juk jau negal\u0117jau paklausti… Bet jeigu Karolis ir buvo t\u0105 vokiet\u012f i\u0161vert\u0119s ir u\u017esira\u0161\u0119s lyg savo, ant jo nepykau, brolis man buvo be galo artimas ir brangus, jis, b\u016bdamas u\u017e mane jaunesnis, visada rasdavo man paguodos \u017eod\u017ei\u0173, mudu kalb\u0117davom\u0117s atvirai\u00a0\u2013 su niekuo taip nepasikalb\u0117davau. Abu svajojome apie ateit\u012f, \u012fsivaizdavome laim\u0119, juok\u0117m\u0117s ir li\u016bd\u0117jome, planavome ir tik\u0117jom\u0117s. Bet viskas, ko lauk\u0117me i\u0161 ateities, viskas liks praeities sapnas!..<\/em> Karolis subtiliai jaut\u0117 mano nuotaikas, pergyvenimus, polink\u012f \u012f depresij\u0105, o kadangi buvo vaistininkas, ir patar\u0117 vartoti kokain\u0105, kai jau\u010diuosi blogai. Deja, man \u0161io nuodo reik\u0117jo iki gyvenimo pabaigos.<\/p>\n

Ilgai \u0161irdyje ne\u0161iojausi begalin\u0119 nuoskaud\u0105, kad mane taip u\u017epuol\u0117 d\u0117l \u0161ios knygos, taip pa\u017eemino, i\u0161ties nebebuvo pirk\u0117j\u0173, kurie dar nor\u0117t\u0173 \u012fsigyti, o jeigu ir nusipirkdavo\u00a0\u2013 tai paskaityti, k\u0105 ten nuplagijavau… Bet niekas nieko nesuprasdavo, nes knygel\u0117 buvo vientisa, mano stiliumi para\u0161yta, o ir keturv\u0117jininkai puolime \u012fvardijo tik du trumpu\u010dius skyrelius kaip plagiat\u0105.<\/p>\n

Ta\u010diau \u0161is reikalas greitai nenurimo, keturv\u0117jininkai k\u0117l\u0117 ir toliau didel\u012f triuk\u0161m\u0105, ai\u0161kino, jog visiems ra\u0161ytojams per mane yra g\u0117da, reikia plagiator\u0119 i\u0161vie\u0161inti, pasmerkti, netgi nubausti. Ir k\u0105 gi\u00a0\u2013 i\u0161 tikr\u0173j\u0173 buvo sudaryta \u0161\u012f \u012fvyk\u012f tirti komisija i\u0161 trij\u0173 garbing\u0173 nari\u0173, \u012f j\u0105 pakviet\u0117 Mairon\u012f, Vinc\u0105 Kr\u0117v\u0119-Mickevi\u010di\u0173 ir S. Kymantait\u0119-\u010ciurlionien\u0119, u\u017etat ji ir nor\u0117jo su manimi i\u0161siai\u0161kinti ties\u0105. Ne\u017einau, k\u0105 ta komisija tyrin\u0117jo ir kalb\u0117jo, bet jos pateiktose i\u0161vadose buvo teigiama, jog i\u0161ties knygel\u0117je \u201eKada rauda siela\u201c yra labai nedidel\u0117 dalis teksto kaip tiesioginio Flai\u0161leno vertimo, ta\u010diau nuspr\u0119sta pla\u010diau \u012fvykio jau nebevie\u0161inti, per spaud\u0105 neskelbti ir neaptarin\u0117ti\u00a0\u2013 tad jokios oficialios bausm\u0117s nesulaukiau… Beje, ne a\u0161 viena buvau tuomet plagiator\u0117, mano klaida radosi i\u0161 ne\u017einojimo, o kiti ra\u0161ytojai geb\u0117davo pateikti kok\u012f nors vertim\u0105 kaip savo k\u016bryb\u0105, turb\u016bt did\u017eiausia to prie\u017eastis buvo skurdas, tad nor\u0117dami u\u017esidirbti i\u0161 k\u016brybos koki\u0105 kapeik\u0117l\u0119, taip rizikuodavo ir pral\u012fsdavo be triuk\u0161mo. O a\u0161 u\u017ekliuvau kaip kokia a\u0161aka…<\/p>\n

U\u017estrigo manyje ir ta nuoskauda, ir nedraugi\u0161kumas, ir klausimas: kod\u0117l visa tai tur\u0117jo b\u016bti tiek nekult\u016bringa ir akipl\u0117\u0161i\u0161ka?<\/em> Susid\u0117jo viskas: ir \u0161eimos problemos, ir sveikata, ir baim\u0117 v\u0117l b\u016bti sukritikuotai, pa\u017eemintai, tad apie kit\u0105 knyg\u0105 bijojau net galvoti, nors jau intensyviai ra\u0161iau roman\u0105 \u201eT\u0117vi\u0161k\u0117\u201c. Kartais svarstydavau, kad u\u017eaugusi, brendusi kitoje aplinkoje nemoku lietuvi\u0161kai jausti, ra\u0161yti, gyventi… nemoku nei taip burnotis, nei \u0161mei\u017eti… tro\u0161ku nuo to viso chamizmo…<\/em> Kod\u0117l esu puldin\u0117jama, \u0161mei\u017eiama, ironizuojama, kod\u0117l rezgama tiek intrig\u0173? Supratau, jog jeigu \u017emogus nieko neveikia, negirdimas, nematomas, jo tarsi n\u0117ra visuomen\u0117s veidrodyje, tada gyvena ramiai, tyliai, kaip po gaubtu. Bet mes, mano karta, darbavom\u0117s, jud\u0117jome T\u0117vyn\u0117s dirvoje, tod\u0117l buvome vis\u0105 laik\u0105 matomi. Nors niekada nepriklausiau jokiai partijai\u00a0\u2013 nebuvau nei social\u00addemokrat\u0117, nei liaudinink\u0117, bet mane lipd\u0117 prie vis\u0173 partij\u0173 ir skalb\u0117 lyg tikr\u0105 partin\u0119. Pati skai\u010diau spaud\u0105 septyniomis kalbomis, sekiau kit\u0173 taut\u0173 literat\u016br\u0105, \u012fvykius, bet, man rodos, kad niekur taip nepuldavo kritikuoti sav\u0173 ra\u0161ytoj\u0173 kaip Lietuvoje. Tiek sav\u0119s neigimo, tarpusavio neapykantos ir paniekos niekur nesutikau kaip pas mus.<\/em> Vis svars\u010diau: kod\u0117l esame tokie pikti, pagie\u017eingi, pavyd\u016bs, kas mus tokius suformavo, kas padar\u0117 \u012ftak\u0105?<\/p>\n

Kartais ir a\u0161 pati buvau nerami, galb\u016bt ki\u0161ausi, kur neder\u0117jo. Perskaitydavau vis\u0105 spaud\u0105, sekiau kult\u016brin\u012f gyvenim\u0105 ir dr\u012fsau netgi i\u0161kil\u0173j\u012f Vai\u017egant\u0105 pamokyti, kuris m\u0117go greit\u0105j\u0105 \u017eurnalistik\u0105, paskubomis steb\u0117jo kult\u016brin\u0119 eig\u0105, buvo geranori\u0161kas, stengdavosi visiems pakelti \u016bp\u0105. Ypa\u010d jis girdavo solistes, visos jam labai talentingos ir \u017eavios, tai a\u0161 nei\u0161kentusi jam ir para\u0161iau. Sveiko oper\u0173 recenzijose jau nebeliko dainininki\u0173\u00a0\u2013 vien lak\u0161tingalos. O kur daininink\u0117s su j\u0173 bals\u0173 savyb\u0117mis? Ar verta pa\u010diam, nepa\u017e\u012fstan\u010diam vis\u0173 dainavimo plonybi\u0173, ra\u0161yti oper\u0173 recenzijas?<\/em> V\u0117liau pati savimi steb\u0117jausi, ypa\u010d grau\u017eiausi po klasiko mirties\u00a0\u2013 ko a\u0161 kabin\u0117jausi prie jo. Nors, antra vertus\u00a0\u2013 jis nepais\u0117, po \u0161io lai\u0161ko mane susitik\u0119s ai\u0161kino, jog nera\u0161ysi\u0105s tada, kai specialistai ims ra\u0161yti, vertinti, recenzuoti. O kol to nemat\u0105s, tai ir toliau pats ra\u0161ysi\u0105s. Ir nieko nepaisydamas ra\u0161\u0117. Vai\u017egantas savo ra\u0161iniais tarsi \u017eaid\u0117, o a\u0161 tur\u0117jau prast\u0105 savyb\u0119\u00a0\u2013 keisti pasaul\u012f pagal save… Ir \u0161is bruo\u017eas mane tiesiog \u017eudyte \u017eud\u0117, nes \u012fgydavau vis daugiau prie\u0161\u0173. Gana daug ra\u0161iau \u012f spaud\u0105, mane domino labai plati skal\u0117: ir literat\u016bra, ir teatras, ir politika, ir visuomen\u0117s gyvenimas. Ir daugiau matydavau neigiamas, tamsias puses, jas keldavau vir\u0161un, apra\u0161ydavau, vertindavau. Ypa\u010d i\u0161 man\u0119s \u0161aip\u0117si jaunoji karta, bet nepaisiau, laikiausi savo pa\u017ei\u016br\u0173 ir supratimo, nors kartais sau prisipa\u017eindavau: gal a\u0161 i\u0161ties tiktai naivi idealist\u0117, negudri romantik\u0117, nemokanti suprasti gyvenimo reali\u0173j\u0173 d\u0117sni\u0173…<\/em> Vyrui Kaziui b\u016bdavo da\u017enai pikta d\u0117l mano i\u0161si\u0161okim\u0173, o kartais net gaila, jis ir bardavo mane, ir draugi\u0161kai patarin\u0117jo: tu turi u\u017emir\u0161ti Europos etik\u0105…<\/em> Bet negal\u0117jau b\u016bti kitokia, nemok\u0117jau, tikriausiai gyvenau XX\u00a0am\u017eiaus prad\u017eios idealais, kai buvome vieningi, draugi\u0161ki, kai buvo ai\u0161ku, ko siekiame. O dabar jaunimas \u0161aip\u0117si i\u0161 to laiko ideal\u0173. Viskas \u0161uoliais ritosi \u012f kitok\u012f supratim\u0105, su kuriuo nesp\u0117jau… Nors tro\u0161kau b\u016bti reikalinga, pripa\u017einta, svarbi, bet jau buvo nebe mano laikai. Kod\u0117l nebe mano\u00a0\u2013 juk tetur\u0117jau dar tik keturiasde\u0161imt su trupu\u010diu met\u0173\u00a0\u2013 pati branda, pats gyvenimas. Jaunoji karta ver\u017e\u0117si triuk\u0161mingai. Jie ir Mairon\u012f nura\u0161\u0117, r\u0117kavo, jog poetas paseno, ir dr\u012fsdavo jo k\u016bryb\u0105 kritikuoti.\u00a0O a\u0161 tik\u0117jausi, kad ateities skaitytojai geriau supras mano k\u016bryb\u0105, gilinsis, neskleis jokio pyk\u010dio. Deja, apsirikau\u00a0\u2013 ateities skaitytojams durys \u012f mano k\u016bryb\u0105 buvo u\u017etrenktos\u00a0\u2013 niekas ja nesir\u016bpino, niekas jos nespausdino…<\/p>\n

Tais pa\u010diais 1922 metais Puida pasir\u016bpino i\u0161leisti mano vertim\u0105: Gavrilo Chru\u0161\u010diovo-Sokolnikovo roman\u0105 \u201e\u017dalgirio m\u016b\u0161is\u201c, kur\u012f pervadinau \u201eGriunvaldu\u201c. Romane vaizduojama Lietuva XV\u00a0am\u017eiuje, \u010dia stiprus Vytauto Did\u017eiojo paveikslas, rod\u0117si, jog patrioti\u0161kai lietuvi\u0161kas siu\u017eetas tinka m\u016bs\u0173 sud\u0117tingiems laikams. Ir tai buvo pats pirmasis rus\u0173 autoriaus romanas lietuvi\u0173 kalba. Bet manote, jog kas nors pasid\u017eiaug\u0117, pagyr\u0117 mane? \u017dinoma, bi\u010diulis Vai\u017egantas trumpai pristat\u0117 knyg\u0105 spaudoje, o toliau tyla…<\/p>\n

***<\/p>\n

Vaidilut\u0117, nors ir lig\u0173 prispausta, vaik\u0173 b\u0117d\u0173 i\u0161kankinta, santyki\u0173 su vyru nesuvaldanti, daug laiko besigydanti u\u017esienyje, aktyviai domisi Lietuvos kult\u016briniu, literat\u016briniu gyvenimu, stebi, analizuoja ir ra\u0161o straipsnius \u012f laikra\u0161\u010dius. Apie knygas, spektaklius, kitus \u012fvykius. Ji visada dr\u012fsta atskleisti savo nuomon\u0119, niekam nepataikauja, nenutyli, nem\u0117gsta pacukruot\u0173 ra\u0161in\u0117li\u0173 ar giriam\u0173j\u0173 pasak\u0117li\u0173. Draugas tu ar prie\u0161as, seniai pa\u017e\u012fstamas ar visai nepa\u017e\u012fstamas, jeigu Puidienei nepatikai, tai ir klius pipir\u0173. J\u0173 teko net garsiajam Kiprui Petrauskui, kur\u012f Ona pa\u017einojo dar i\u0161 Vilniaus laik\u0173. 1923 met\u0173 balandis, \u012fvyksta Piotro \u010caikovskio operos \u201eEugenijus Oneginas\u201c premjera, kuri\u0105 pats dainininkas ir re\u017eisavo. Valstyb\u0117s teatras remontuojamas, spektaklis vyksta Tilmanso sal\u0117je\u00a0\u2013 ank\u0161ta, prisigr\u016bd\u0119 \u017emoni\u0173, prir\u016bkyta, jau ir kv\u0117puoti n\u0117ra kuo. Bet ne tai svarbiausia\u00a0\u2013 ogi Petrauskas nemoka \u017eod\u017ei\u0173, nuolat \u017evilg\u010dioja \u012f \u0161pargal\u0119, kaip ka\u017ekas pajuokauja\u00a0\u2013 dainuoja i\u0161 cilinderio<\/em>. Ar Vaidilut\u0117 patyl\u0117jo\u00a0\u2013 o ne, ji para\u0161\u0117 recenzij\u0105, pabar\u0117 gars\u0173j\u012f solist\u0105 u\u017e vaidmens nemok\u0117jim\u0105…<\/p>\n

Ona sugeba ir v\u0117l su Vai\u017egantu susikauti, jeigu jai kas nors nepatinka. \u0160tai 1925 metais i\u0161eina avangardisto, keturv\u0117jininko poeto Salio \u0160emerio eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 knygel\u0117 \u201eGranata kr\u016btin\u0117j\u201c, eil\u0117ra\u0161\u010diai modern\u016bs, skandalingi, bet Vai\u017egantas kaip visada para\u0161o pagiriam\u0105j\u0105 recenzij\u0105, prisipa\u017e\u012fsta rad\u0119s talenting\u0105 deiman\u010diuk\u0105, ir tada Puidien\u0117 su Tumu susikerta, nei\u0161laiko, siun\u010dia nemalon\u0173 straipsn\u012f \u012f laikra\u0161t\u012f \u201eLietuvis\u201c, S.\u00a0\u0160emerio knygel\u0119 i\u0161vadina \u0161lyk\u0161\u010dia pornografine knygpalaike, kuria keli nesubrend\u0119, nekult\u016bringi v\u0117javaikiai nori nustebinti m\u016bs\u0173 literat\u016br\u0105.<\/em> Tumas piktai ir sarkasti\u0161kai atsikerta Vaidilutei per t\u0105 pat\u012f laikra\u0161t\u012f. Taip jiedu vie\u0161ai gana rimtai susipyksta. Tvyro \u012ftampa, ta\u010diau art\u0117ja \u0161v.\u00a0Kal\u0117dos ir kanauninkas Juozas nei\u0161ken\u010dia, nori susitaikyti, ateina pas Puidas \u012f namus, parei\u0161kia, jog prie\u0161 tokias \u0161ventes reikia visiems atleisti, paspausti rankas. Abu \u0161irdingai pasibu\u010diavome<\/em>, apsid\u017eiaugia ir Ona, o Vai\u017egantas jai \u012fteikia kelet\u0105 plotkeli\u0173<\/em>. Sus\u0117d\u0119 gerti arbatos, ai\u0161kinasi, Ona sako, nereik\u0117jo taip labai pykti, juk ji nieko baisaus nepara\u0161\u0117. Bet sve\u010dias atkerta, kad Puidien\u0117 savo straipsniu daug nemalonum\u0173 jam padariusi, \u012f\u017eeidusi j\u012f, kritikuodama Tumo net docentu nepavadinusi, o juk docentas lietuvi\u0161kai rei\u0161kia mokytojas… Tuo metu jiedu susitaiko, bet dar susipyks ir taikysis ne kart\u0105 d\u0117l visokio meno, nes abu impulsyv\u016bs, abu u\u017e ties\u0105\u00a0\u2013 \u017einoma, kiekvienas u\u017e sav\u0105j\u0105.<\/p>\n

Vaidilut\u0117s kritikos ne kart\u0105 tenka \u201eVilkolakio\u201c teatrui. Ji prisipa\u017e\u012fsta nem\u0117gstanti \u0161io teatro spektakli\u0173, jai atrodo, jog jie nieko rimto nepastato, visokiais juokeliais pataikauja publikai, tenka sm\u016bgi\u0173 per kepur\u0119 ir re\u017eisieriui Antanui Sutkui, autor\u0117 nemato, kad jis b\u016bt\u0173 teatro novatorius…<\/p>\n

Kit\u0105 kart\u0105 Ona \u012fsivelia \u012f feminizmo tem\u0105, labiausiai jai r\u016bpi moterys su vaikais, kurios namuose u\u017edarytos kaip \u0161eiminink\u0117s, o i\u0161 tikr\u0173j\u0173 yra ir i\u0161silavinusios, ir i\u0161mintingos, gal\u0117t\u0173 dirbti, ta\u010diau vyrai apt\u016bp\u0119 visas vietas, visas \u012fstaigas, ir pik\u010diausia, jog \u012fsigal\u0117jo mada u\u017eimti vienam kelis postus, gauti kelias nemenkas algas, apie tai, kad galb\u016bt kok\u012f auk\u0161t\u0105 valdininko post\u0105 u\u017eleist\u0173 moteriai,\u00a0\u2013 n\u0117 \u012f galv\u0105 niekam. Pati prisipa\u017e\u012fsta: \u017einau ir t\u0105 varg\u0105, ir baim\u0119 d\u0117l vaik\u0173…<\/em><\/p>\n

Vien\u0105 popiet\u0119 visa Puid\u0173 \u0161eima susiruo\u0161ia pasivaik\u0161\u010dioti, nori vaikus nuvesti \u012f Karo muziejaus sodel\u012f, parodyti paminklus, papasakoti, ta\u010diau staiga juos sustabdo \u010dia budintys Karo invalidai, neleid\u017eia \u012feiti tod\u0117l, kad jie\u00a0\u2013 su vaikais. Ona i\u0161ple\u010dia akis, negali suprasti\u00a0\u2013 kaip, su vaikais neleid\u017eiate? Ne, sako budintys sargai, Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevi\u010dius su vaikais liep\u0117 neleisti. Puidos apsigr\u0119\u017eia, bet nieko nesupranta\u00a0\u2013 kokia \u010dia naujiena? Moteris bemat i\u0161siai\u0161kina prie\u017east\u012f, kuri yra daugiau nei absurdi\u0161ka: mat sodelyje n\u0117ra… tualeto! Tik gr\u012f\u017eusi Puidien\u0117 s\u0117da u\u017e stalo ir para\u0161o dviej\u0173 lap\u0173 peticij\u0105 tiesiai pa\u010diam generolui: kam gi tie sodneliai su muzika rengiami ir kur turi pasid\u0117ti ank\u0161tuose butuose gyvenantys Kauno vaikai?<\/em><\/p>\n

Kit\u0105kart Onai nepatinka, kaip organizuojamas V.\u00a0Kr\u0117v\u0117s-Mickevi\u010diaus penkiasde\u0161imtme\u010dio jubiliejus\u00a0\u2013 lyg atvirai, lyg u\u017edarai, lyg \u012f pokyl\u012f kvie\u010diami visi, lyg tik i\u0161rinktieji, ir ji negali nutyl\u0117ti\u00a0\u2013 replika tuoj atsiduria spaudoje.<\/p>\n

Puidien\u0117 buvo aktyvi kaip piliet\u0117, sek\u0117 valstyb\u0117s ir vald\u017eios gyvenim\u0105 bei veiksmus. Spausdino daug straipsni\u0173 \u201eLietuvos \u017einiose\u201c \u012fvairiais politikos klausimais, pasira\u0161in\u0117dama O.\u00a0Pl.-Puidien\u0117.<\/em> Ji buvo tiesi, atvira, nebijojo nei auk\u0161t\u0173 valdinink\u0173, nei tituluot\u0173 dvasi\u0161ki\u0173\u00a0\u2013 nepatiko, tai kirsdavo i\u0161 peties, nepasigail\u0117dama. Taip ra\u0161\u0117 ir 1925 metais, kai Seimo daugum\u0105 sudar\u0117 krik\u0161\u010dionys demokratai, o opozicija buvo susiskald\u017eiusi. Viename straipsnyje Seimo darb\u0105 ji lygina su kaimo mu\u0161eik\u0173 pavyzd\u017eiais arba teatre vykstan\u010diu farsu. Visoje krik\u0161\u010dioni\u0173-demokrat\u0173 partijoje neatsiranda nei vieno krik\u0161\u010dioni\u0161kai s\u0105\u017einingo re\u017eisoriaus, kurs suvaldyt\u0173 bei pasmerkt\u0173 durniausi\u0105 ir nepadoriausi\u0105 fars\u0173 vaidyb\u0105 Seime.<\/em> Ona si\u016blo ra\u0161ytojams, kuriantiems romanus, nueiti \u012f Seim\u0105 ir jie ten ras siu\u017eet\u0173 savo k\u016briniams, tik neras heroj\u0173<\/em>. Straipsnis ilgas, visi pavard\u0117mis i\u0161vardinti, nors pati ra\u0161ytoja prisipa\u017e\u012fsta Seime niekada nebuvusi. Reikia tik \u012fsivaizduoti, kokios reakcijos ji sulaukdavo po toki\u0173 straipsni\u0173, pati lindo ant lau\u017eo ir degino save, bet tyl\u0117ti negal\u0117jo\u00a0\u2013 toks b\u016bdas ir supratimas.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n

[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-7-2024%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]Ona Pleiryt\u0117-Puidien\u0117, literat\u016brinis pseudonimas Vaidilut\u0117 (1882\u20131936), \u0161iandien mums n\u0117ra \u017einoma, nes k\u016bryba nebuvo i\u0161leista nei tarybiniais, nei Nepriklausomyb\u0117s metais. 1921\u20131925 m. ji para\u0161\u0117 ir i\u0161leido keturias prozos knygas, i\u0161 kuri\u0173 svarbiausia\u00a0\u2013 romanas \u201eT\u0117vi\u0161k\u0117\u201c. Puidien\u0117s gyvenimas buvo sud\u0117tingas, j\u012f formavo ir istoriniai \u012fvykiai, ir ra\u0161ytojos…<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":33691,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[604,148,110,606],"tags":[128],"class_list":["post-33690","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2024-07","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-proza"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"I\u0161trauka i\u0161 spaudai rengiamo romano \u201eVienatyb\u0117\u201c apie ra\u0161ytoj\u0105 On\u0105 Pleiryt\u0119-Puidien\u0119-Vaidilut\u0119","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33690","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=33690"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33690\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":33692,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33690\/revisions\/33692"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/33691"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=33690"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=33690"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=33690"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}