![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2024\/07\/Il_3.jpg\")
\u016akio pri\u017ei\u016br\u0117tojo namo Mauperthuis parke projektas (archit. Claude\u2019as Nicolas Ledoux), 1804.
Publikuojama pagal vie\u0161osios prieigos (PD) licencij\u0105<\/p><\/div>\n
NAUJOJI KATEDRA<\/p>\n
Gropiaus raginimas kurti absoliut\u0173 pastat\u0105 i\u0161rei\u0161k\u0117 jo nenor\u0105 susitaikyti su \u0161ia \u012ftampa. Bet kaip jos galima i\u0161vengti? Prie\u0161ingai nei jo \u012fp\u0117dinis Bauhauzo mokyklos direktoriaus poste Hannesas Meyeris, kuris siek\u0117 j\u0105 panaikinti ne tik pavesdamas form\u0105 funkcijai, bet ir primygtinai reikalaudamas, kad architekt\u016bra netur\u0117t\u0173 nieko bendra su menu, Gropius buvo pernelyg didelis menininkas, kad sutikt\u0173 su architekt\u016bros redukavimu \u012f vien\u0105 i\u0161 technologijos mokslo \u0161ak\u0173. Jis buvo ir pernelyg geras praktikas, kad nesuvokt\u0173 estetin\u0117s perspektyvos tr\u016bkum\u0173. Norint \u012fgyvendinti absoliutaus pastato vizij\u0105, men\u0105 reik\u0117t\u0173 i\u0161laisvinti i\u0161 prisimestos izoliacijos; j\u012f reik\u0117t\u0173 gr\u0105\u017einti \u012f gyvenim\u0105, kaip ir meninink\u0105\u00a0\u2013 \u012f visuomen\u0119. Nei\u0161vengiama architekt\u016bros sampyna su gyvenimo problemomis, neleid\u017eianti jai pasiekti kituose menuose \u012fmanomo estetinio tobulumo, gal\u0117t\u0173 tapti privalumu, leid\u017eian\u010diu architekt\u016brai i\u0161vesti kitus menus i\u0161 izoliacijos, nuo vienas kito ir nuo gyvenimo \u012f kitok\u012f ir gilesn\u012f vientisum\u0105. Absoliutus pastatas yra orientuotas \u012f \u017emog\u0173 kaip visum\u0105, o ne tik kaip \u012f steb\u0117toj\u0105 estet\u0105. Jis \u017eada \u0161\u012f t\u0105 pana\u0161aus \u012f absoliut\u0173 estetin\u012f objekt\u0105, ta\u010diau be atotr\u016bkio nuo gyvenimo. Tai rei\u0161kia ne pab\u0117gim\u0105 \u012f grynai estetin\u0119 erdv\u0119, bet terp\u0117s, kurioje gyvename ir dirbame, transformacij\u0105 \u012f esteti\u0161k\u0105 aplink\u0105. Gropi\u0173 jaudino sena svajon\u0117 apie meno ir tikrov\u0117s sutaikinim\u0105, ji persekiojo ir romantikus nuo Schillerio iki Marcuse\u2019s.<\/p>\n
Jei estetin\u0117s patirties vientisumas lemia steb\u0117tojo izoliacij\u0105, jei estetin\u0117 perspektyva atskleid\u017eia gyvenimo susiskaidym\u0105 \u012f autonomines sferas, tai absoliutus pastatas \u012fveikia asmenin\u0119 izoliacij\u0105 ir fragmentacij\u0105. Ne tik nuo gyvenimo atitolusiai estetiniai patir\u010diai, bet ir pa\u010diam gyvenimui jis suteikia vientisum\u0105. Absoliutaus pastato idealas i\u0161trina ribas tarp estetini\u0173, etini\u0173 ir technologini\u0173 aplinkybi\u0173. I\u0161 architekto pra\u0161oma ne tik statyti, bet ir \u012fkv\u0117pti. Jis turi taip formuoti kasdien\u0117s patirties erdv\u0119 ir laik\u0105, kad \u0161iuolaikinio pasaulio i\u0161sibla\u0161kym\u0105 patiriantis \u017emogus atrast\u0173 harmonij\u0105, kuri atskleist\u0173 jo tikr\u0105j\u012f pa\u0161aukim\u0105. Architekt\u016brai priskiriama etin\u0117 funkcija. Atsi\u017evelgiant \u012f toki\u0105 architekto u\u017eduoties samprat\u0105, Gropiaus atsigr\u0119\u017eimas \u012f katedr\u0173 architekt\u016br\u0105 netur\u0117t\u0173 stebinti: gotikin\u0117 katedra jau seniai yra akivaizdus \u017emogaus tro\u0161kimus atitinkan\u010dios architekt\u016bros pavyzdys, tokio pastato, kuris atskleist\u0173 \u017emogui jo viet\u0105 ir etos\u0105. \u201eVadovaujantis praktiniais reikalavimais ir poreikiais sukurti statiniai nepatenkina tro\u0161kimo tur\u0117ti i\u0161 naujo pastatyt\u0105 gro\u017eio visat\u0105, tro\u0161kimo, kad atgimt\u0173 ta dvasin\u0117 vienov\u0117, i\u0161kilusi kaip gotikini\u0173 katedr\u0173 stebuklas.\u201c \u0160\u012f idealizuot\u0105 praeities vaizdin\u012f projektuodamas \u012f ateit\u012f, Gropius svajoja apie architekt\u016br\u0105, kuri v\u0117l tapt\u0173 \u201ekristali\u0161ka \u017emogaus kilnumo, aistros, humanizmo, tik\u0117jimo, religijos i\u0161rai\u0161ka\u201c.<\/p>\n
Nereik\u0117t\u0173 apeliavimo \u012f religij\u0105 vertinti pernelyg rimtai; vis d\u0117lto tai daugiau nei tik tu\u0161\u010dia retorika. Neatsitiktinai tik\u0117jimo \u012fkv\u0117pta architekt\u016bra tapo idealu Gropiui; jo idealas architekt\u016brai suteikia tikrai \u0161\u012f t\u0105 pana\u0161aus \u012f religin\u0119 reik\u0161m\u0119. Religijai b\u016bdinga integracin\u0117 galia. Religija turi apimti visum\u0105. Kaip pabr\u0117\u017eia Louis Dupr\u00e9, religija \u201enegali i\u0161likti kaip atskiras gyvenimo aspektas\u201c. Tuo ji labai prie\u0161inga modernybei, tam kadaise subyr\u0117jusiai vientisai vertybi\u0173 sistemai, kuri atsispindi tokiuose \u0161\u016bkiuose kaip \u201ekaras yra karas\u201c, \u201everslas yra verslas\u201c, \u201emenas d\u0117l meno\u201c. Estetin\u0117s sferos autonomij\u0105 turi atmesti kiekvienas i\u0161 ties\u0173 religingas \u017emogus. Religija nesuderinama su menu d\u0117l meno. Tod\u0117l nenuostabu, kad absoliutaus pastato vizija tampa naujos<\/em> katedros vizija.<\/p>\n Absoliutaus pastato koncepcija nesunkiai suponuoja architekt\u016bros s\u0105saj\u0105 su religija, o tai leid\u017eia \u0161\u012f ideal\u0105 nustumti \u012f tolim\u0105 praeit\u012f arba miglot\u0105 ateit\u012f. Taip pat kyla klausimas, ar religijos reikalaujam\u0105 integracij\u0105 apskritai galima suderinti su i\u0161centrin\u0117mis j\u0117gomis, neatsiejamomis nuo modernyb\u0117s. Ar absoliutaus pastato vizija yra daugiau nei romantinis anachronizmas? Gropius suprato, kad \u017emogi\u0161kieji norai ir planai negali u\u017etikrinti jos \u012fgyvendinimo. Integruotas gyvenimas turi atsirasti savaime, jo negalima sukurti architekto pastangomis. Tod\u0117l Gropius buvo pasireng\u0119s pripa\u017einti, kad absoliutaus pastato realizacija priklauso tik nuo dangaus malon\u0117s, ir mes jos nesulauksime. Ta\u010diau kaip rimtai galime vertinti po\u017ei\u016br\u012f, kad architekto darbas gali b\u016bti s\u0117kmingas tik tuomet, kai jam padeda Dievas?.. B\u016bt\u0173 galima pamin\u0117ti tok\u012f architekt\u0105 kaip Rudolfas Schwarzas, kuris tvirtino, jog tikrai u\u017ebaigta architekt\u016bra leid\u017eia galvoti apie dievi\u0161k\u0105j\u0105 malon\u0119. Jo ba\u017eny\u010dios i\u0161 ties\u0173 leid\u017eia u\u017ebaigtumo reikalavim\u0105 sieti su tik\u0117jimu, o ne tiesiog nostalgija praei\u010diai. Gropiaus \u017eod\u017eiai gi perteikia tik romanti\u0161k\u0105 ilges\u012f. Ta\u010diau ilgesys, susipyn\u0119s su nekantrumu, kursto m\u0117ginim\u0105 \u012fgyvendinti, kas mums ne\u012fmanoma. Taigi, nors ir \u012fsitikin\u0119s, kad, atsi\u017evelgiant \u012f m\u016bs\u0173 laik\u0173 dvasin\u0119 situacij\u0105, absoliutaus pastato idealas negali b\u016bti \u012fgyvendintas, nors ir pasireng\u0119s pripa\u017einti, kad pastat\u0173, kurie tapt\u0173 ka\u017ekuo daugiau nei tik fragmentai, nepamatysime, Gropius vis d\u0117lto reikalauja: architekt\u016broje turi b\u016bti vadovaujamasi absoliutaus pastato idealu. Reikia imtis vis\u0173 priemoni\u0173, pad\u0117sian\u010di\u0173 integruoti skirtingas meno \u0161akas ir susieti jas su gyvenimu. Nesant tik\u0117jimo, svajon\u0117 atkurti tik\u0117jimo architekt\u016br\u0105 tampa svajone apie meno ir gyvenimo integracij\u0105. Tokie bandymai kelia pavoj\u0173 m\u016bs\u0173 gyvenam\u0105j\u0105 aplink\u0105 paversti absoliu\u010diu meno k\u016briniu, o architekt\u0105\u00a0\u2013 savoti\u0161ku diktatoriumi, kuris projektuoja architekt\u016brin\u0119 aplink\u0105 ir primeta kitiems savo vizij\u0105, nurodan\u010di\u0105, kaip der\u0117t\u0173 gyventi. Absoliu\u010dios architekt\u016bros poreikis slepia totalitarines tendencijas.<\/p>\n Charlesas Jencksas knygoje \u201eModernieji architekt\u016bros jud\u0117jimai\u201c nurodo daugyb\u0119 atvej\u0173, kai \u017einomiausi modernizmo architektai noriai bendradarbiavo su totalitarin\u0117mis vyriausyb\u0117mis. Tarp toki\u0173 minimas Gropiaus lai\u0161kas Goebbelsui, kuriame i\u0161rei\u0161kiama viltis, kad naujoji architekt\u016bra gal\u0117t\u0173 pasitarnauti naujajam re\u017eimui, ir Mieso van der Rohe\u2019s noras pasira\u0161yti naci\u0173 architekto Schulze\u2019s Naumburgo patriotin\u012f kreipim\u0105si bei sutikimas projektuoti Reichsbank\u0105. Nors nor\u0117tume matyti modern\u0173j\u012f men\u0105 ir architekt\u016br\u0105 kaip nepajudinam\u0105 prie\u0161prie\u0161\u0105 totalitarizmui, netur\u0117tume per daug steb\u0117tis tokia kolaboracija, kuri, Jenckso teigimu, veikiau buvo ne i\u0161imtis, o taisykl\u0117. Vis d\u0117lto nor\u0117\u010diau suabejoti, ar tai, k\u0105 \u010dia matome, pavyzd\u017eiui, Gropiaus atveju, n\u0117ra tiesiog \u017emogi\u0161kasis oportunizmas, kai principai aukojami d\u0117l praktin\u0117s naudos. Guod\u017eianti mintis, ta\u010diau negalime nepasteb\u0117ti egzistuojan\u010dios giminyst\u0117s tarp absoliutaus pastato idealo ir tam tikru at\u017evilgiu totalitarizmo. Ir naciai, ir stalinistai reikalavo \u012fveikti dezintegracij\u0105 ir fragmentacij\u0105, kad asmuo v\u0117l gal\u0117t\u0173 suvokti save kaip visuomen\u0117s dal\u012f, ir tiek vieni, tiek kiti teisingai vertino \u201emen\u0105 d\u0117l meno\u201c kaip simptomi\u0161k\u0105 j\u0117g\u0173, kurias siek\u0117 sunaikinti, i\u0161rai\u0161k\u0105. Totalitarin\u0117je valstyb\u0117je architekt\u016br\u0105 papildo vizijos apie megastrukt\u016bras, turin\u010dias sukurti meno ir gyvenimo, darbo ir laisvalaikio integracijai palanki\u0105 aplink\u0105 ir sykiu panaikinti skirt\u012f tarp vie\u0161osios ir priva\u010dios erdv\u0117s. Tendencija kurti tokias megastrukt\u016bras neatsiejama nuo absoliutaus pastato vizijos, v\u0117l \u012ftraukian\u010dios gyvenim\u0105. \u0160i \u012ftrauktis negali b\u016bti u\u017ebaigta tol, kol lieka \u012ftampa tarp individo ir visuomen\u0117s. Tod\u0117l faktas, kad po Pirmojo pasaulinio karo architekt\u016brin\u0117s vizijos taip lengvai susiliejo su romantiniu socializmu, yra daugiau nei istorinis atsitiktinumas, kur\u012f bene geriausiai iliustruoja Bruno Tauto, kaip ir Gropius, priklausiusio Arbeitstrat f\u00fcr Kunst<\/em>, k\u016bryba. Yra vienas aspektas, skiriantis \u0161\u012f socializm\u0105 nuo modernaus totalitarizmo,\u00a0\u2013 tai tik\u0117jimas kolektyvu. Tautas neman\u0117, kad nauj\u0105j\u0105 architekt\u016br\u0105 kurs vienas architekt\u016bros meistras. Jis veikiau vyl\u0117si, kad nauj\u0105 bendruomenin\u0119 dvasi\u0105 i\u0161reik\u0161 tikra bendruomenin\u0117 architekt\u016bra. Akcentas, b\u016bdingas laikotarpiui. J\u012f matome ne tik bauhauze, bet ir Franko Lloydo Wrighto, Le Corbusier ar Alvaaro Aalto architekt\u016bros biuruose. Nors ir populiari, bendruomenin\u0117s architekt\u016bros vizija labiau i\u0161rei\u0161kia vilt\u012f nei realyb\u0119. Nor\u0117damas \u0161i\u0105 vilt\u012f sukonkretinti Gropius v\u0117l atsigr\u0119\u017eia \u012f viduram\u017eius: \u201eTad suburkime nauj\u0105 amatinink\u0173 gildij\u0105, kurioje nelikt\u0173 kla\u0303sini\u0173 skirtum\u0173 ir niekinan\u010dio barjero tarp menininko ir amatininko! Kartu siekime, \u012fsivaizduokime ir sukurkime nauj\u0105 ateities statin\u012f, kuriame architekt\u016bra, skulpt\u016bra ir tapyba tapt\u0173 viena ir kur\u012f milijono darbinink\u0173 rankos vien\u0105 dien\u0105 i\u0161kelt\u0173 \u012f dangaus auk\u0161tybes tarsi kri\u0161tolin\u012f naujojo tik\u0117jimo simbol\u012f.\u201c<\/p>\n Gropius supranta, kad negalime pasikliauti tokiu tik\u0117jimu, nes randame jame tik tik\u0117jimo regimyb\u0119, tik paprast\u0105 vilt\u012f, kylan\u010di\u0105 i\u0161 tos bendruomen\u0117s praradimo, bendruomen\u0117s, kuri yra prielaida tai vil\u010diai kada nors v\u0117l tapti tikrove.<\/p>\n TECHNIKOS DIKTAT\u016aRA<\/p>\n Jei, atsi\u017evelgiant \u012f m\u016bs\u0173 dvasin\u0119 pad\u0117t\u012f, absoliutaus pastato vizija liks tik svajone, tai nerei\u0161kia, kad negalima imtis veiksm\u0173 sustabdyti kadaise vientisos pasaul\u0117\u017ei\u016bros skilim\u0105. \u201eMenas d\u0117l meno\u201c ir atskir\u0173 meno \u0161ak\u0173 tendencija tapti autonomi\u0161komis sritims\u00a0\u2013 \u0161io skilimo i\u0161rai\u0161ka. Meno ir amat\u0173 reintegracija, kuriai Gropius skyr\u0117 tiek daug d\u0117mesio, yra bandymas \u0161\u012f skilim\u0105 sustabdyti.<\/p>\n Gropiaus raginim\u0105 kurti \u201enauj\u0105 amatinink\u0173 gildij\u0105\u201c lengva nura\u0161yti retorikai, primenan\u010diai Johno Ruskino ar Williamo Morriso stili\u0173. Net ir XIX\u00a0a. reik\u0117jo gana naivaus tik\u0117jimo, kad atnaujintos viduram\u017ei\u0173 amat\u0173 tradicijos v\u0117l gal\u0117t\u0173 susieti men\u0105 su gyvenimu. Ruskino teiginys, kad \u201egera architekt\u016bra negali naudoti gele\u017eies kaip konstrukcin\u0117s med\u017eiagos\u201c, rodo, kad, jo nuomone, architekt\u016br\u0105 galima i\u0161gelb\u0117ti tik tuo atveju, jei ji prarast\u0173 savo viet\u0105 technikos vis labiau dominuojamame pasaulyje. Gropius tur\u0117jo kit\u0105 nuomon\u0119, kaip \u201eFagus\u201c gamyklos k\u016br\u0117jas, jis negal\u0117jo pernelyg rimtai vertinti savo retorikos. Netrukus jis tur\u0117jo sutikti, kad Van Doesburgo pasiprie\u0161inimas ankstyvajam Bauhauzo jud\u0117jimui buvo ne be pagrindo: moderni architekt\u016bra tur\u0117jo \u012ftraukti technikos pa\u017eang\u0105. Vietoj daugeliui XIX\u00a0a. architekt\u016bros pavyzd\u017ei\u0173 b\u016bdingo, viena vertus, technologijos integravimo, kita vertus, jos atmetimo, reik\u0117jo rasti meno ir technikos sintez\u0119.<\/p>\n Pirmaisiais XX\u00a0a. am\u017eiaus de\u0161imtme\u010diais daugelis tik\u0117jo, kad toki\u0105 sintez\u0119 pasiekti \u012fmanoma. Dabar \u0161is pasitik\u0117jimas i\u0161bl\u0117s\u0119s, nes akivaizdesn\u0117 tapo \u017emonijos ir technikos \u012ftampa. 1909\u00a0m. Adolfas Loosas dar gal\u0117jo palyginti pae\u017eer\u0117s vil\u0105 Alpi\u0173 kaimelyje su \u201ebereikalingu r\u0117kimu\u201c ir toliau tvirtinti, kad, kitaip nei valstietis, kuris, statydamas nam\u0105, pakluso kra\u0161tovaizd\u017eio dvasiai, ir kitaip nei in\u017einierius, kuris, besivadovaudamas ekonomi\u0161kumu ir efektyvumu, suk\u016br\u0117 harmonij\u0105 su gamta ir jos d\u0117sniais, architektas ry\u0161\u012f su gamtos tvarka prarado, tod\u0117l jo k\u016briniai nei\u0161vengiamai gamtai dar\u0117 \u017eal\u0105. Pana\u0161iai svarstyta ir apie moderni\u0105j\u0105 architekt\u016br\u0105: techninis \u012fvaizdis simboli\u0161kai i\u0161rei\u0161k\u0117 pagaliau visi\u0161kai technologij\u0105 integravusio, taigi absoliutaus b\u016bsto vizij\u0105. \u0160iandien didel\u0117 dalis \u0161ios simbolikos nebe\u012ftikina. Mums sunku taip optimisti\u0161kai vertinti ekonomi\u0161kum\u0105 ir efektyvum\u0105. Ar tai pad\u0117jo sukurti \u017emogui i\u0161 ties\u0173 tinkant\u012f b\u016bst\u0105? Ar pad\u0117jo i\u0161saugoti kra\u0161tovaizd\u017eio, miesto harmonij\u0105? Prie\u0161ingai, modern\u016bs gyvenamieji namai i\u0161mok\u0117 mus \u017eav\u0117tis XIX\u00a0a. vilomis. Netgi teko pam\u0117gti kadaise taip kritikuotus neobarokinius fasadus, be kuri\u0173 daugiabu\u010diai b\u016bt\u0173 lik\u0119 ni\u016br\u016bs ir nuobod\u016bs. XIX\u00a0a. architekt\u016bra, kuri buvo laikoma \u017eemiausiu architekt\u016bros istorijos ta\u0161ku, sulaukia vis didesn\u0117s pagarbos. \u0160is palankumas i\u0161duoda nepasitik\u0117jim\u0105 funkcionalizmu ir pernelyg glaud\u017eia architekt\u016bros bei technikos s\u0105junga. B\u016bt\u0173 galima atkirsti, kad prie\u0161inimasis technologijai yra toks pat beprasmis, kaip ir Ruskino nenoras pripa\u017einti, kad gele\u017eis\u00a0\u2013 statybin\u0117 med\u017eiaga. 1928\u00a0m. i\u0161leisto architekt\u016bros manifesto autoriai tvirtino: technika\u00a0\u2013 ne pagalbinink\u0117, o diktator\u0117, j\u0117ga, nepaisanti m\u016bs\u0173 nor\u0173 ir primetanti savo tvark\u0105.<\/p>\n \u201eTikrov\u0117 rodo, kaip toli jau nu\u0117jome paklusdami ma\u0161inos diktatui: jai pa\u0161vent\u0117me amatus, jai rengiam\u0117s paaukoti ir valstietij\u0105. Tur\u0117jome leisti, kad ji apr\u016bpint\u0173 mus svarbiausiomis susisiekimo priemon\u0117mis ir suteikt\u0173 pagrind\u0105 did\u017eiausioms pramon\u0117s \u0161akoms. Jai spaud\u017eiant, i\u0161tobulinome nauj\u0105 masin\u0117s gamybos metod\u0105. D\u0117l jos tur\u0117jome vis daugiau organizacini\u0173 gali\u0173 atiduoti \u012f valstyb\u0117s rankas ir net internacionalizuoti brangiausias nacionalines g\u0117rybes.\u201c<\/p>\n Jei tai tiesa, pasiprie\u0161inti \u201ema\u0161inos diktat\u016brai\u201c\u00a0\u2013 ne\u012fmanoma. Ir ne taip svarbu, ar ji priimama, ar stengiamasi nuo jos i\u0161sigelb\u0117ti romanti\u0161ku pasitraukimu \u012f laukin\u0119 gamt\u0105 arba \u012f arts and crafts<\/em>. Tokie eskapistiniai bandymai dabartyje i\u0161saugoti praeit\u012f neturi poveikio kult\u016brai pla\u010di\u0105ja prasme. M\u016bs\u0173 kult\u016brai patekus \u012f technikos diktat\u016br\u0105, tradicin\u0117 architekt\u016bra jau priklauso praei\u010diai, ir net daugyb\u0117s laiko bei l\u0117\u0161\u0173 reikalaujanti pastanga j\u0105 i\u0161saugoti b\u016bt\u0173 viso labo bandymas prikelti numir\u0117l\u012f.<\/p>\n Gal manifesto autoriai teis\u016bs? Vis d\u0117lto ne aptarin\u0117jo technikos diktat\u016br\u0105, o jos reikalavo. Tokie reikalavimai turi prasm\u0119 tik tada, kai tai, ko reikalaujama, dar n\u0117ra nevisi\u0161kai tap\u0119 tikrove. Manifeste \u0161is reikalavimas primygtinai keliamas beveik su religiniu u\u017esidegimu. I\u0161 ties\u0173 nesunku tok\u012f u\u017esidegim\u0105 suprasti, juk technologija, kaip ir religija, \u017eada saugum\u0105 ir gyvenimo reintegracij\u0105. Negal\u0117damas susitaikyti su savo pad\u0117timi, prarad\u0119s ry\u0161\u012f su \u017eeme ir savimi, \u017emogus siekia saugumo nesibaigian\u010diame skai\u010diavimo, organizavimo ir manipuliavimo procese. U\u017euot atsidav\u0119s esa\u010diai, jis vis da\u017eniau suvokia daiktus tik kaip technologinio planavim\u0105 med\u017eiag\u0105. \u012e tokio planavimo lauk\u0105 \u012ftraukiama ir architekt\u016bra. Architekt\u016bros racionalizavimas ir demistifikavimas \u017eada panaikinti \u012ftamp\u0105 tarp meno ir technikos, architekt\u016br\u0105 redukuoti iki technologijos. Absoliutaus pastato vizij\u0105 tur\u0117t\u0173 \u012fgyvendinti ma\u0161ina.<\/p>\n Turime sutikti, kad technologija n\u0117ra tik paprastas \u012frankis, vis\u0105 atsakomyb\u0119 paliekantis mums. Tai integruoti ir homogenizuoti linkusi galia. Pats faktas, kad, manifesto autori\u0173 manymu, b\u016btina reikalauti technikos diktat\u016bros, rodo: \u0161i diktat\u016bra dar netapo tikrove. Ir nepaisant visko, kas \u012fvyko per pastaruosius penkis de\u0161imtme\u010dius, tokia pad\u0117tis i\u0161lieka. Ties\u0105 sakant, technologija vis labiau lemia m\u016bs\u0173 gyvenimo b\u016bd\u0105 ir susiaurina galimybes. \u017dmon\u0117ms taip pat gresia pavojus tapti redukuotiems iki duomen\u0173, kurie b\u016bt\u0173 organizuojami ir pajungiami technologiniam planavimui, ta\u010diau tai, kad vienplotmi\u0161kum\u0105 suvokiame kaip gr\u0117sm\u0119, neleid\u017eia technikos diktat\u016bros aptarti kaip tikrov\u0117s. Susiduriame su tendencijomis, kurioms galima pritarti arba pasiprie\u0161inti. Ma\u0161inos diktat\u016bra reik\u0161t\u0173 sunaikint\u0105 \u017emogaus esm\u0119. Pastatas, jei b\u016bt\u0173 ne daugiau nei ma\u0161ina, neleist\u0173 i\u0161 ties\u0173 jame gyventi.<\/p>\n Tai nerei\u0161kia, kad tur\u0117tume sekti Ruskino pavyzd\u017eiu ir raginti architekt\u016br\u0105 atitraukti i\u0161 technologinio pasaulio. Mes tam pasauliui priklausome ir atmet\u0119 j\u012f prarastume dal\u012f sav\u0119s. Ta\u010diau tai tik dalis. Tod\u0117l ir m\u016bs\u0173 santykis su technologija gali b\u016bti klaidinantis\u00a0\u2013 vienu metu galime b\u016bti ir u\u017e, ir prie\u0161. \u201ePrie\u0161\u201c atsiranda pripa\u017einus gr\u0117sm\u0119, kuri\u0105 sukelia technologijos polinkis absoliu\u010diai dominuoti; \u201eu\u017e\u201c\u00a0\u2013 pripa\u017einus, kad ne tik priklausome technologijos pasauliui, bet ir nenor\u0117tume, kad jis pasikeist\u0173. N\u0117ra kito pasirinkimo, kaip tik pastatyti technologij\u0105 \u012f jos viet\u0105, pritarti jai, net pasveikinti, nors ir laikantis nuo jos atokiau. Tokia ambivalenti\u0161ka nuostata leist\u0173 adekva\u010diau pripa\u017einti tai, k\u0105 vadinu skilusia tapatybe, b\u016bdinga didelei daliai XIX\u00a0a. architekt\u016bros. Ir vargu ar galime steb\u0117tis, jog \u0161iandien, kai jau nebepaneigiama, kad funkcionalizmas neatitinka gyvenimo poreiki\u0173, susiduriame su vis palankesniu ikimodernios architekt\u016bros vertinimu. Vis d\u0117lto nei funkcionalizmas, nei estetizmas negali atliepti reikalavim\u0173, kuriuos kelia \u017emogaus gyvenimas.<\/p>\n \u201eFagus\u201c gamykla (arch. Walteris Gropius ir Adolfas Meyeris, pastatyta 1911\u20131914) Alfelde, \u017demutin\u0117je Saksonijoje, 2022. Zedstyle nuotrauka, publikuojama pagal CC licencij\u0105<\/p><\/div>\n VEIKIMO PERSPEKTYVOS ARCHITEKT\u016aROJE LINK<\/p>\n \u0160\u012f paskutin\u012f punkt\u0105, \u017einia, b\u016bt\u0173 pripa\u017ein\u0119 tokie architektai kaip F.\u00a0L.\u00a0Wrightas, Gropius ar Le Corbusier\u00a0\u2013 pastarasis, apib\u016bdindamas nam\u0105 kaip ma\u0161in\u0105 gyventi, niekada nesiek\u0117, kad pastatas b\u016bt\u0173 redukuotas iki technologijos. Visi jie primygtinai teig\u0117: architekt\u016bra turi per\u017eengti utilitarini\u0173 poreiki\u0173 ribas, o architektas privalo b\u016bti ne tik in\u017einierius, bet ir menininkas. Ta\u010diau n\u0117 vienas neatsisak\u0117 absoliutaus pastato idealo ir visi vyl\u0117si, kad architekto darbas pasieks t\u0105 vientisum\u0105, kokio reikalaujama ir i\u0161 kit\u0173 men\u0173. Nors man tai ir kelia abejoni\u0173, nenoriu dabar kvestionuoti baigtinumo pabr\u0117\u017etinumo, kuris nuo pat Aristotelio laik\u0173 buvo pagrindin\u0117 estetini\u0173 samprotavim\u0173 tema. Ta\u010diau nor\u0117\u010diau pasakyti: jei sutinkame su \u0161iuo pabr\u0117\u017etinumu, taip pat turime pripa\u017einti, kad jis netinka architekt\u016brai. Vientisumas atrodo kaip akivaizdus tikslas, ta\u010diau prad\u0117jus svarstyti, k\u0105 jis rei\u0161kia, tenka suabejoti jo pagr\u012fstumu. Panagrin\u0117kime dar vien\u0105 pavyzd\u012f, F.\u00a0L.\u00a0Wrighto organin\u0117s architekt\u016bros samprat\u0105.<\/p>\n \u201eOrganin\u0117s architekt\u016bros pastato absoliu\u010diai ne\u012fmanoma laikyti ka\u017ekuo atskiru nuo aplinkos, vietos ar patalp\u0173 apstatymo. Dvasia, per kuri\u0105 \u0161ie pastatai sumanyti, mato visus \u0161iuos elementus kaip vien\u012f. Visa tai i\u0161 anksto numato pati statinio id\u0117ja. Visa tai tur\u0117t\u0173 sudaryti statinio pob\u016bd\u012f. Tur\u0117t\u0173 b\u016bti \u012ftraukiamos (arba ne\u012ftraukiamos) ir ap\u0161vietimo, \u0161ildymo ar v\u0117dinimo sistemos, net k\u0117d\u0117s ir stalai, spintel\u0117s ar muzikos instrumentai, jei tokie b\u016bt\u0173 reikalingi, turi priklausyti pa\u010diam pastatui.\u201c<\/p>\n Siekiant tokio tikslo, teks padaryti nuolaid\u0173, ta\u010diau idealas suformuluotas gana ai\u0161kiai: ne vien stalai ir k\u0117d\u0117s, bet net ir muzikos instrumentai, jei \u012fmanoma, tur\u0117t\u0173 tapti pastato dalimi. Wrightas, kaip ir Gropius, architekt\u016br\u0105 mato kaip pagrindin\u012f men\u0105, kuriam technologija, amatai ir kiti menai tur\u0117t\u0173 tarnauti. J\u0173 produktai ir k\u016briniai, kad nesugriaut\u0173 pastato vienov\u0117s, negali b\u016bti sau pakankami vienetai. Vientisumo savyb\u0117, kuri tradicin\u0117je estetikoje laikyta b\u016btina kiekvieno gero meno k\u016brinio s\u0105lyga, \u010dia yra numatyta tik pastatui. Namas tampa Gesamtkunstwerk<\/em>. Ties\u0105 sakant, \u0161i samprata visai tinka ir nameliams ant rat\u0173, kuriuose taip pat \u012frengiama u\u017ebaigta gyvenamoji aplinka, iki galo \u012frengta ir dekoruota gamintojo,\u00a0\u2013 gali b\u016bti \u012fskai\u010diuoti net deran\u010di\u0173 spalv\u0173 ir ra\u0161t\u0173 vonios rank\u0161luos\u010diai.<\/p>\n Problema, susijusi su tokiomis absoliu\u010diomis aplinkomis, ypa\u010d kai jas kuria gars\u016bs architektai, kad jos neskatina k\u016brybi\u0161kai \u012fsigyventi. \u012e toki\u0105 aplink\u0105 \u012fne\u0161ti sen\u0105 mo\u010diut\u0117s lemp\u0105 reik\u0161t\u0173 i\u0161niekinti tai, kas vis d\u0117lto yra meno k\u016brinys, o menas reikalauja pagarbos. Tokios pagarbos kaina: namas, kuriame gyvename, taip niekada ir netaps i\u0161 ties\u0173 m\u016bs\u0173. Autenti\u0161kas gyvenimas reikalauja, kad \u012fsigyventume \u012f pastat\u0105, kur\u012f pasirinkome savo namais. Jei jis b\u016bt\u0173 laikomas nedaloma visuma, \u012fsigyventi neb\u016bt\u0173 \u012fmanoma. I\u0161 esm\u0117s namas negali b\u016bti iki galo u\u017ebaigtas. Kad ir kokia b\u016bt\u0173 architekt\u016brin\u0117 i\u0161rai\u0161ka, absoliutaus pastato idealas kelia gr\u0117sm\u0119 architektui pavirsti tironu, primetan\u010diu klientams savo vertybi\u0173 sistem\u0105, kuri jiems gali b\u016bti visi\u0161kai svetima, ir net jei stengiamasi atsi\u017evelgti \u012f pageidavimus, absoliutaus pastato idealas yra atsparus poky\u010diams, vadinasi, ir gyvenimui. Kaip da\u017enai pastatai, galintys pretenduoti \u012f meno k\u016brini\u0173 status\u0105, priversdavo juose gyvenan\u010diuosius grumtis su architekto k\u016briniu ir pa\u017eeisti jo vientisum\u0105. U\u017ebaigta aplinka byloja apie mirt\u012f. Gyvenimas reikalauja atvirumo.<\/p>\n Atsvara absoliutaus pastato idealui gal\u0117t\u0173 b\u016bti veikimo perspektyva architekt\u016broje. Nam\u0105 tur\u0117tume \u012fsivaizduoti kaip muzikin\u0119 partit\u016br\u0105, kuri\u0105 kiekvienas atlik\u0117jas gali interpretuoti savaip, o pats k\u016brinys tur\u0117t\u0173 palikti pakankamai erdv\u0117s improvizacijai. Partit\u016bra skirta atlikti ne vien\u0105, bet daugyb\u0119 kart\u0173, v\u0117l ir v\u0117l, taip, kaip yra perstatomi baldai, perda\u017eomi kambariai, sumontuojamos ir i\u0161ardomos pertvaros. Svarbu atsi\u017evelgti tiek \u012f gyvenimo bendruomeni\u0161kum\u0105, tiek ir \u012f jo laikinum\u0105. \u017dmogui b\u016bdingas ir individualumas, ir buvimas bendruomen\u0117s dalimi; jam svarbu ir b\u016bti savimi, ir priklausyti didesnei sistemai. Ne\u012fmanoma \u0161ios \u012ftampos pa\u0161alinti nesuk\u0117lus \u017ealos. Geros architekt\u016bros name \u0161i \u012ftampa atpa\u017e\u012fstama ir i\u0161rei\u0161kiama skirtingai traktuojant i\u0161or\u0119 ir vid\u0173, virtuv\u0119 ir darbo kabinet\u0105. \u017dmogui reikalingas ir stabilumas, ir poky\u010diai. Geras namas tur\u0117t\u0173 u\u017etikrinti ir viena, ir kita, neslopindamas juos skirian\u010dios \u012ftampos; jis tur\u0117t\u0173 u\u017etikrinti vietos stabilum\u0105 ir sudaryti s\u0105lygas \u012fsigyventi. Daugelis paprast\u0173 nam\u0173, skatindami taip \u012fsigyventi, daug s\u0117kmingiau i\u0161 ties\u0173 tampa erdv\u0117mis gyvenimui nei architekt\u0173 suprojektuoti \u0161edevrai. Galime namus pripildyti meno k\u016brini\u0173, ta\u010diau gyventi meno k\u016brinyje negalime. Tod\u0117l apie namus paprastai linkstama galvoti kaip apie neu\u017ebaigt\u0105 strukt\u016br\u0105, kuri\u0105 i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tinkam\u0105 gyventi padaro tie, kurie joje apsigyvena.<\/p>\n B\u016btent tod\u0117l daugum\u0105 nam\u0173 sunku vertinti kaip meno k\u016brinius. Gyvenamieji namai neu\u017eima labai reik\u0161mingos vietos architekt\u016bros istorijoje\u00a0\u2013 joje dominuoja visuomenin\u0117 ir monumentalioji architekt\u016bra. Kadangi tokia architekt\u016bra ne iki galo lemia \u017emogaus gyvenam\u0105j\u0105 aplink\u0105, o j\u0105 veikia tik tam tikrais momentais, estetinio u\u017ebaigtumo reikalavimai \u010dia ma\u017eiau prie\u0161tarauja gyvenimo keliamiems reikalavimams. Ta\u010diau net ir vertinant ba\u017eny\u010dias, ilgai reik\u0161mingiausi\u0105 Vakar\u0173 architekt\u016bros dal\u012f, veikimo modelis \u010dia tinka labiau nei tas, kuris i\u0161kelia absoliut\u0173 pastat\u0105. Pavyzd\u017eiui, paimkime vien\u0105 i\u0161 daugyb\u0117s vidur\u00adam\u017ei\u0173 ba\u017eny\u010di\u0173, kurios v\u0117lesn\u0117se kartose buvo i\u0161 naujo \u012frengiamos ir perstatomos. Galime, kaip ir XIX\u00a0a. puristai, d\u0117l toki\u0173 poky\u010di\u0173 apgailestauti, galime li\u016bd\u0117ti d\u0117l gotikini\u0173 nervi\u016bri\u0173, kurias pakeit\u0117 rokokin\u0117s freskos, ar renesansini\u0173 altori\u0173, kurie buvo i\u0161montuoti, nes tapo nebemadingi. Galime d\u017eiaugtis galimyb\u0117mis atkurti originalaus meno k\u016brinio vientisum\u0105. Ta\u010diau kas yra originalus meno k\u016brinys? Pirminis pastatas? Labai da\u017enai jis lieka v\u0117lesni\u0173 perstatym\u0173 \u0161e\u0161\u0117lyje, net jei dauguma originalaus m\u016bro ir liko nepaliesta. Gal\u0117tume gr\u012f\u017eti prie pastato palyginimo su partit\u016bra, kuri\u0105 kiekviena karta interpretuoja savaip. Ir \u0161iuo atveju reikalauti absoliutaus pastato reik\u0161t\u0173 sudrumsti architekt\u016bros gyvenim\u0105. Architekt\u016br\u0105 kaip absoliu\u010di\u0105 visum\u0105 patiriame tik tuomet, kai ji nebetenka vietos m\u016bs\u0173 gyvenime ir atsitraukia, kai tampa istoriniu paminklu. Ne tik absoliu\u010dios architekt\u016bros, bet ir apskritai absoliutaus meno reikalavimas yra glaud\u017eiai susij\u0119s patirtimi, kad menas i\u0161 ties\u0173 priklauso muziejui. Ne viena kruop\u0161\u010diai atlikta restauracija atima i\u0161 restauruoto pastato gyvyb\u0119 ir paver\u010dia j\u012f muziejiniu eksponatu. Pastatai turi gyvuoti. Tik gyvuojanti architekt\u016bra leid\u017eia joje apsigyventi. Galime siekti pastato vizijos, galin\u010dios mus i\u0161vaduoti i\u0161 egzistencin\u0117s \u012ftampos, namo vizijos, galin\u010dios suteikti mums poils\u012f ir ramyb\u0119. Ta\u010diau realyb\u0117je tokia aplinka rei\u0161kia mirt\u012f. Gyvenimas reikalauja, kad absoliutaus pastato vizija likt\u0173 ne\u012fgyvendinta.<\/p>\n I\u0161 angl\u0173 kalbos vert\u0117 Kostas Bili\u016bnas<\/p>\n Karsten Harries, \u201eThe Dream of the Complete Building\u201c, Perspecta<\/em>, 1980, Nr. 17, p.\u00a036\u201343.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-7-2024%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]1919\u00a0m.Gropius i\u0161leido ketur\u0303lap\u012f, pristatant\u012f Bauhauzo jud\u0117jimo program\u0105 ir tiksl\u0105. Leidinio vir\u0161elyje, Lyonelio Feiningerio gravi\u016broje, kristali\u0161komis, kubizmo inspiruotomis formomis perteiktas gotikin\u0117s katedros motyvas\u00a0\u2013 taip netik\u0117tai \u0161ioje iliustracijoje sujungti viduram\u017eiai ir modernumas.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":33592,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[604,148,110,606],"tags":[332],"class_list":["post-33571","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2024-07","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2024","tag-architektura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Karsten Harries","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33571","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=33571"}],"version-history":[{"count":7,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33571\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":33599,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/33571\/revisions\/33599"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/33592"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=33571"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=33571"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=33571"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}![\"\"](\"https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/2024\/07\/Il_4_variantasC.jpg\")