[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text el_class=”post_txt”]<…><\/p>\n
\u201eSu teatru, anot poeto, mes pasimat\u0117me per kitus \u017eod\u017eius dar ankstyvoje vaikyst\u0117je. Mano t\u0117vai, jauni gydytojai, buvo labai dideli \u0161io meno gerb\u0117jai ir, gr\u012f\u017e\u0119 po spektaklio, kiekvien\u0105 kart\u0105 aistringai gin\u010dydavosi. Min\u0117davo aktori\u0173 pavardes, persona\u017eus, aptarin\u0117davo siu\u017eetus. Ir teatras man visada atrod\u0117 toks tolimas, paslaptingas, mitinis pasaulis, kur\u012f reg\u0117jau savo vaizduot\u0117je. Mano d\u0117d\u0117 Jeronimas studijavo tuometiniame Leningrade ir man, vos keleri\u0173 met\u0173 vaikui, visada parve\u017edavo \u0161\u016bsn\u012f \u201eTeatrinis Leningradas\u201c (Teatralnyj Leningrad<\/em>) reklamini\u0173 buklet\u0173. A\u0161 i\u0161 j\u0173 i\u0161mokau skaityti rusi\u0161kai, ilgai \u017ei\u016brin\u0117davau ten i\u0161spausdintas spektakli\u0173 ir aktori\u0173 nuotraukas.<\/p>\n V\u0117liau, kai paaugau, da\u017enai eidavau su t\u0117vais \u012f teatr\u0105 ar kin\u0105. Mano mama, nors ir b\u016bdama medik\u0117, institute kuravo labai pla\u010di\u0105 kult\u016brin\u0119 veikl\u0105. Kartu su dabar \u017einomu gydytoju infektologu Alvydu Lai\u0161koniu jie reng\u0117 \u012fvairius vakarus, susitikimus, kviet\u0117 aktorius, organizavo poezijos skaitymus ir koncertus. A\u0161 taip pat ten eidavau, \u017ei\u016br\u0117davau, klausydavau. U\u017e savo aktyv\u0173 ind\u0117l\u012f mama netgi buvo premijuota\u00a0\u2013 kartu su ka\u017ekokia delegacija i\u0161si\u0173sta \u012f Pary\u017ei\u0173, kur j\u0105 globojo garsusis semiotikas Algirdas Julius Greimas. V\u0117liau ji gr\u012f\u017eo namo per Maskv\u0105, kurioje tuo metu mokiausi, ir mes kartu klajojome po miest\u0105, tarsi prat\u0119sdami jos kelion\u0119. Ji buvo kupina \u012fsp\u016bd\u017ei\u0173, atrod\u0117 kitokia, atjaun\u0117jusi, visi galvojo, kad tai mano sesuo. Apsilank\u0117 institute, kavin\u0117se\u00a0\u2013 tos kelios dienos mums buvo vienos laimingiausi\u0173.<\/p>\n Didel\u0119 \u012ftak\u0105 padar\u0117 ir ypa\u010d mano kaip \u017ei\u016brovo akirat\u012f prapl\u0117t\u0117 giminait\u0117\u00a0\u2013 operos solist\u0117 Irena \u017dukait\u0117 bei jos vyras muzikologas Julius \u0160pigelglazas. Kai Vilniaus opera atvykdavo tradicini\u0173 gastroli\u0173 \u012f Kauno muzikin\u012f teatr\u0105, a\u0161, suprantama, \u017ei\u016br\u0117davau visus spektaklius. Ir kai vie\u0161\u0117davome tetos Irenos \u0161eimoje Vilniuje, ramioje ir gra\u017eioje Treniotos gatvel\u0117je, visada \u017eav\u0117davausi jos nuotraukomis, i\u0161d\u0117liotomis ant fortepijono, kurias ilgai ap\u017ei\u016brin\u0117davau. Puikiai prisimenu, kaip \u0117jau \u012f Antano Ra\u010di\u016bno operos \u201eSaul\u0117s miestas\u201c premjer\u0105. Na, o d\u0117d\u0117 Julius vesdavosi \u012f savo paskaitas apie muzik\u0105. Ir dar\u00a0\u2013 j\u0173 kaimyn\u0117 buvo garsioji aktor\u0117 Nel\u0117 Vosyli\u016bt\u0117-Dauguvietien\u0117, kuri\u0105 visi vadino \u201eponia\u201c. Taigi, man dar b\u016bnant paaugliu, teko garb\u0117 su ja pabendrauti.<\/p>\n Aktoriai,\u00a0 o ypa\u010d operos solistai, vaikyst\u0117je atrod\u0117 lyg pusdieviai. Kart\u0105 per Vilniaus operos\u00a0ir baleto teatro gastroles Muzikinio teatro sodelyje Kaune kartu su teta Irena sutikta Elena \u010ciudakova mane maloniai pakalbino ir dav\u0117 obuol\u012f. \u0160is buvo visiems laikams \u012fkurdintas garbingoje vietoje knyg\u0173 spintoje, o kai prad\u0117jo gelsti ir rauk\u0161l\u0117tis, i\u0161gyvenau tikr\u0105 didel\u012f sielvart\u0105. Tada atrod\u0117, kad i\u0161 toki\u0173 rank\u0173 gauta dovana negali b\u016bti pavaldi laikui.<\/p>\n Tokie i\u0161lik\u0119 mano, kaip \u017ei\u016brovo, \u012fsp\u016bd\u017eiai, nors tarp j\u0173 yra ir ne visai maloni\u0173. Labai slog\u0173 jausm\u0105 suk\u0117l\u0117 vienas spektaklis\u00a0\u2013 jis atskleid\u0117, kaip svarbu suaugusiesiems atsirinkti, kur vesti vaik\u0105. Dabar jaunos mamos tempia vaikelius, netgi k\u016bdikius, \u012f visus renginius, bet a\u0161 manau, kad tai n\u0117ra gerai. Atmintyje lig \u0161iol t\u016bno g\u0105sdinantis ir traumuojantis to spektaklio, kur\u012f vaikyst\u0117je \u017ei\u016br\u0117jau kult\u016bros namuose Alytuje kartu su mo\u010diute, \u012fsp\u016bdis. Jis labai prisl\u0117g\u0117, nes pasakojo apie bais\u0173 kaimo idiotizm\u0105, tamsum\u0105, ger\u0173 \u017emoni\u0173 skriaudim\u0105 ir j\u0173 savigarbos trypim\u0105. Man atrodo, tai gal\u0117jo b\u016bti arba Antano Vienuolio \u201ePrieblandoje\u201c, arba Juozo Baltu\u0161io \u201eGieda gaideliai\u201c. Ir ka\u017ekoks pas\u0105mon\u0117je i\u0161lik\u0119s baim\u0117s tumulas \u012fstrig\u0119s iki dabar. Bet, kita vertus, gal tai pa\u017eadino atjaut\u0105 engiamiems \u017emon\u0117ms ir visam gyvenimui \u012fskiepijo pagarb\u0105 \u017emogaus orumui…<\/p>\n PIRMOSIOS SCENIN\u0116S PRAKTIKOS<\/p>\n Jei kalb\u0117siu apie savo scenin\u0119 praktik\u0105, ji prasid\u0117jo gana anksti, augant pas mo\u010diut\u0119 Alytuje. Ten, kur mes gyvenome, visi\u0161kai nebuvo berniuk\u0173, vaikyst\u0117je nepa\u017einojau ir nebuvau mat\u0119s n\u0117 vieno vaik\u0117zo. Kadangi taip susiklost\u0117, kad visos mano am\u017eiaus kaimyn\u0117s buvo mergait\u0117s, mes ne\u017eaid\u0117me karo, nesikapojome kardais,\u00a0\u2013 tarp j\u0173 amazoni\u0173 feminis\u010di\u0173 nebuvo,\u00a0\u2013 bet tur\u0117jome \u201eparduotuv\u0119\u201c, kurioje \u201eprekiavome\u201c u\u017e ber\u017e\u0173 lapus, band\u0117me auginti triu\u0161iukus. V\u0117liau prad\u0117jome \u017eaisti teatr\u0105. Seneli\u0173 sodyboje buvo i\u0161tisa galerija visokiausi\u0173 sujungt\u0173 tvartuk\u0173, malkini\u0173, sand\u0117liuk\u0173, o vir\u0161 j\u0173 mat\u0117si i\u0161kil\u0119 senelio daryti \u201edro\u010diai\u201c\u00a0\u2013 \u012fvairios medin\u0117s fig\u016bros, judan\u010dios nuo v\u0117jo ir primenan\u010dios marione\u010di\u0173 teatr\u0105. A\u0161 jau tada skai\u010diau ka\u017ekokias senas istorines knygas, nor\u0117jau jas inscenizuoti, ka\u017ek\u0105 ra\u0161iau. Vis d\u0117lto pirmasis teatrinis bandymas\u00a0\u2013 spektaklis \u201eMolio Motiejukas\u201c\u00a0\u2013 ne\u012fvyko. Pamenu vietoje u\u017edangos pakabint\u0105 spalvot\u0105 mo\u010diut\u0117s paklod\u0119, susodintus \u017ei\u016brovus, gavusius cheminiu pie\u0161tuku m\u016bs\u0173 u\u017era\u0161ytus bilietus u\u017e de\u0161imt kapeik\u0173. Visa b\u0117da, kad nusprend\u0117me b\u016bti realistinio-nat\u016bralistinio teatro atstovais, ir mergait\u0119, kuri vaidino Molio Motiejuk\u0105, nuo galvos iki koj\u0173 aplipd\u0117me moliu. Atrodo, net akis u\u017elipd\u0117me. Su tokiu scenos kostiumu ji greitai negal\u0117jo ne tik kalb\u0117ti ar jud\u0117ti, bet ir kv\u0117puoti. Gerai, kad laiku \u012fsiki\u0161o mo\u010diut\u0117 ir i\u0161vaik\u0117 m\u016bs\u0173 vaidinim\u0105, nes jis, ko gero, b\u016bt\u0173 tur\u0117j\u0119s vadintis \u201eMolio Motiejuko gyvenimas ir mirtis\u201c.<\/p>\n Buvo dar ir kit\u0173 bandym\u0173, jau kai gyvenau pas t\u0117vus ir mokiausi pradin\u0117se klas\u0117se. Nors nepasi\u017eym\u0117jau nei balsu, juo ir iki \u0161iol negaliu girtis, nei absoliu\u010dia klausa, kuri vis d\u0117lto patobul\u0117jo vis\u0105 gyvenim\u0105 nuolat klausant muzikos, rengdavau \u012fvairius naminius operos koncertus. Gal tai buvo slaptas noras atitolinti miego valandas, nes a\u0161 surinkdavau visas namuose esan\u010dias statul\u0117les, l\u0117les ir paversdavau jas tuometin\u0117s operos \u017evaig\u017ed\u0117mis\u00a0\u2013 Irena Yliene, Elena Saulevi\u010di\u016bte, Marija Ale\u0161kevi\u010di\u016bte, Irena Jasi\u016bnaite, teta Irena, Valentinu Adamkevi\u010diumi, Kaziu Gutausku, Rimantu Sipariu, Henriku Zabul\u0117nu (Virgilijaus Noreikos tuomet dar nebuvo). Labai m\u0117gau sudarin\u0117ti repertuar\u0105, sura\u0161yti, koki\u0105 dien\u0105 kokia opera bus rodoma, pasistatyti maketo dyd\u017eio miniati\u016brin\u0119 \u201escen\u0105\u201c ir bandyti visokiais balsais u\u017e tas fig\u016br\u0117les dainuoti. Nami\u0161kiai ir kaimynai ateidavo pasi\u017ei\u016br\u0117ti vaidinimo tarsi kokio atrakciono, atsivesdavo draugus. Ir \u0161ios savo veiklos s\u0117km\u0117s \u012fkv\u0117ptas, prisiskait\u0119s \u012fvairi\u0173 teatrini\u0173 bro\u0161i\u016br\u0173, teatro program\u0117li\u0173, nusprend\u017eiau sukurti k\u016brybin\u012f dainininko Valentino Adamkevi\u010diaus portret\u0105. Pamenu, ka\u017ek\u0105 ra\u0161iau, d\u0117s\u010diau, citavau, formulavau savo mintis. Taip \u0161iuo opusu debiutavau dar ir kaip namudinis kritikas teatrologas.<\/p>\n MOKYKLA<\/p>\n Esu labai d\u0117kingas savo pirmajam mokytojui Jurgiui Kal\u0117dai. Mes mok\u0117m\u0117s to meto \u201eKomjaunimo\u201c vidurin\u0117je mokykloje (dabar \u201eAu\u0161ros\u201c gimnazija), \u0161alia kurios buvo visi Kauno teatrai\u00a0\u2013 Dramos, Muzikinis ir L\u0117li\u0173. Mokytojas J.\u00a0Kal\u0117da jau pradin\u0117se klas\u0117se mus \u012f juos da\u017enai ved\u0117si. Labai ry\u0161kiai prisimenu L\u0117li\u0173 teatro atidarym\u0105 dabartin\u0117je Kauno filharmonijoje ir spektakl\u012f \u201eStebuklingas Aladino \u017eibintas\u201c. Rodos, ir dabar ai\u0161kiai matau visas tas l\u0117les. Pamenu, kart\u0105 buvome ekskursijoje po Muzikinio teatro u\u017ekulisius. Ten pama\u010diau vien\u0105 ilgamet\u0119 choro artist\u0119 su ilga kasa, kuri s\u0117d\u0117jo ir mezg\u0117. Tai man suk\u0117l\u0117 \u0161ok\u0105, nes negal\u0117jau suprasti, kaip tokioje \u012fstabioje vietoje galima taip beprasmi\u0161kai leisti laik\u0105.<\/p>\n Mokykloje vaidinti neteko, bet paskutinieji m\u016bs\u0173 mokslo metai sutapo su Jono Jura\u0161o at\u0117jimu, kur\u012f simboli\u0161kai \u012fvardijo Lidijos Kutuzovos, pirmosios jo \u017emonos, pastatytas spektaklis \u201eAt\u0117jo naujas\u201c. Nuo to laiko \u017ei\u016br\u0117jome visus J.\u00a0Jura\u0161o re\u017eisuotus spektaklius\u00a0\u2013 susiformavo tam tikras branduolys, gana nema\u017ea klas\u0117s draug\u0173 grup\u0117, kuriems tai buvo \u012fdomu. Eidavome \u012f visus vaidinimus, da\u017enai ne po vien\u0105 kart\u0105. Labai dom\u0117jom\u0117s Giedriaus Mackevi\u010diaus pantomimos trupe, jos nariais, kurie atrod\u0117 tarsi at\u0117j\u0119 i\u0161 kito pasaulio\u00a0\u2013 laisvi, hipi\u0161ki \u017emon\u0117s, m\u016bvintys spalvingomis keln\u0117mis, nebijantys pasirodyti da\u017eytais plaukais. Dar vienas labai svarbus faktorius\u00a0\u2013 prasid\u0117jusi poezijos skaitymo vakar\u0173 mada. Jie vykdavo L\u0117li\u0173 teatre, ir lig \u0161iol mano atmintyje skamba atlik\u0117j\u0173\u00a0\u2013 aktori\u0173 Monikos Mironait\u0117s ir Laimono Noreikos balsai.<\/p>\n Puikiai prisimenu aktoriaus L.\u00a0Noreikos bals\u0105 ir i\u0161 Kauno dramos teatro vaidinimo \u201eDvylika broli\u0173 juodvarniais laks\u010diusi\u0173\u201c. Arba kaip dar b\u016bdamas paauglys stov\u0117jau scenoje Garb\u0117s sargyboje prie aktoriaus Petro Kubertavi\u010diaus, pirmojo spektaklio \u201eJonin\u0117s\u201c (1920) dalyvio, karsto, kur mus, kelis mokinius, tarp j\u0173 ir mano vaikyst\u0117s draug\u0119 Iren\u0105 Levi\u0161auskien\u0119, delegavo mokykla.<\/p>\n RE\u017dIS\u016aRINIS KRIK\u0160TAS<\/p>\n O mano pirmas rimtas darbas, susij\u0119s su teatru, buvo mokyklos \u0161imtadienio vaidinimas \u201eApie Balt\u0105 ir Juod\u0105 \u017emog\u0173\u00a0\u201370\u201c. Klas\u0117s aukl\u0117toja, nor\u0117dama pad\u0117ti, pakviet\u0117 Muzikinio teatro choro artist\u0105, kuris ateidamas atsine\u0161\u0117 raudon\u0105 v\u0117liav\u0105 ir nor\u0117jo parengti ka\u017ekok\u012f id\u0117jin\u012f literat\u016brin\u012f monta\u017e\u0105. Mes j\u012f i\u0161vijome, tiesiai \u0161viesiai pasak\u0119, kad mums tai ne\u012fdomu ir nereikalinga. Tada auk\u00adl\u0117toja, supykusi, kad atsisakome jos pagalbos, pasak\u0117, jog jei esame tokie i\u0161did\u016bs ir protingi, galime visk\u0105 ruo\u0161ti patys. Parei\u0161k\u0117me, kad taip ir padarysime. Pamenu, kaip pas dabar jau am\u017ein\u0105j\u012f atils\u012f architekt\u0105 Antan\u0105 Dird\u0105 vis\u0105 nakt\u012f dviese g\u0117r\u0117me al\u0173 ir d\u0117st\u0117me b\u016bsimo spektaklio siu\u017eet\u0105. Jame buvo daug poezijos, bet netr\u016bko ir veik\u0117j\u0173\u00a0\u2013 a\u0161 vaidinau Balt\u0105 \u017emog\u0173, profesorius Limas Kup\u010dinskas\u00a0\u2013 Juod\u0105 \u017emog\u0173, o kompozitorius Mindaugas Urbaitis, tada J.\u00a0Gruod\u017eio muzikos mokyklos moksleivis, \u012fk\u016bnijo Fryderyk\u0105 Chopin\u0105, ateinant\u012f \u012f hipi\u0173 sal\u0105. \u012edomiausia, kad kita klas\u0117s draug\u0117\u00a0\u2013 profesor\u0117 Eugenija Kup\u010dinskien\u0117\u00a0\u2013 i\u0161saugojo \u0161\u012f tekst\u0105, kuris buvo at\u0161viestas ant gra\u017eaus \u0161ilkinio ritinio ir man padovanotas jubiliejaus proga.<\/p>\n PROFESIJOS PASIRINKIMAS<\/p>\n At\u0117jus laikui rinktis profesij\u0105, susid\u016briau su problema. Be re\u017eis\u016bros, labai dom\u0117jausi istorija ir archeologija, tad reik\u0117jo ka\u017ekam atiduoti pirmenyb\u0119. T\u0117tis sak\u0117, kad visa istorija bus susieta tik su TSKP, o kasin\u0117ti Egipte, ie\u0161kant nauj\u0173 faraono Tutanchamono kap\u0173, man niekas neleis, tad beliko pasidom\u0117ti teatro perspektyvomis. Tuomet t\u0117tis mane i\u0161band\u0117, tarsi atsitiktinai suorganizav\u0119s ne vien\u0105 susitikim\u0105 su keliais teatro praktikais, kuri\u0173 k\u016brybinis likimas susiklost\u0117 labai nes\u0117kmingai. Tikriausiai t\u0117\u010dio papra\u0161yti jie nupie\u0161\u0117 teatro pasaul\u012f labai juodomis spalvomis, papasakojo tai, ko \u017ei\u016brovams tikrai nereikia nei matyti, nei gird\u0117ti. Federico Garcia Lorca yra palygin\u0119s teatr\u0105 su baltomis lelijomis, kurios tam, kad i\u0161augint\u0173 nuostabius baltus \u017eiedus, turi \u012fleisti \u0161aknis \u012f juod\u0105 dumbl\u0105 ir purv\u0105. Tai yra tiesa: k\u016bryb\u0105 lydi \u017emoni\u0173 aistros, ir jei aktoriai nevaidina scenoje, jie, anot mano d\u0117stytojo profesoriaus Julijaus Kagarlickio, tampa socialiai pavojingu rei\u0161kiniu. Tada prasideda \u201epolitiniai\u201c vaidinimai u\u017e rampos, \u012fvairi\u0173 koalicij\u0173 k\u016brimai, suokalbiai kaip anekdote \u201eprie\u0161 k\u0105 kit\u0105 sezon\u0105 draugausime\u201c. Vis d\u0117lto \u0161ie susitikimai nenumald\u0117 mano tro\u0161kimo u\u017esiimti teatru.<\/p>\n Profesin\u012f i\u0161bandym\u0105 pareng\u0117 ir re\u017eisierius J.\u00a0Jura\u0161as. Taip susiklost\u0117, kad \u012f min\u0117t\u0105 mano mokyklin\u012f spektakl\u012f at\u0117jo Kauno dramos teatro aktorius Algimantas Vo\u0161\u010dikas, kuris kartu su mano t\u0117vais vyresn\u0117se klas\u0117se mok\u0117si Alytaus gimnazijoje. Pa\u017ei\u016br\u0117j\u0119s vaidinim\u0105, A.\u00a0Vo\u0161\u010dikas pasak\u0117, kad tik\u00adrai turiu re\u017eis\u016brini\u0173 gabum\u0173, ir pakviet\u0117 ateiti \u012f teatr\u0105. Savo ruo\u017etu, teatro direktorius Romualdas Tumpa suved\u0117 su re\u017eisieriumi J.\u00a0Jura\u0161u, kuris parei\u0161k\u0117,\u00a0\u2013 t\u0105 jau ne kart\u0105 kartojau,\u00a0\u2013 kad re\u017eisierius turi b\u016bti arba geras, arba joks. Jo nuomone, blogas re\u017eisierius yra kan\u010dia pirmiausia sau, taip pat \u0161eimai, teatrui ir t\u0117vynei. Jis papra\u0161\u0117 man\u0119s duoti \u017eod\u012f, kad jo paklausysiu, ir tarsi \u017dilvinas Eglei dav\u0117 tris darbus\u00a0\u2013 tur\u0117jau para\u0161yti trij\u0173 spektakli\u0173 eksplikacijas, parengti j\u0173 re\u017eis\u016brinius planus. Taip pat prival\u0117jau pa\u017ead\u0117ti, kad jei jis nutars, jog turiu gabum\u0173 ir pradmen\u0173 tai veiklai, studijuosiu re\u017eis\u016br\u0105, bet jei jis pasakys \u201ene\u201c, tada galutinai atsisakysiu tos minties.<\/p>\n Pamenu, tuomet buvo labai kar\u0161ta vasara, ir a\u0161 s\u0117d\u0117jau prie savo u\u017eduoties apsimuturiav\u0119s galv\u0105 \u0161lapiu rank\u0161luos\u010diu, sumerk\u0119s kojas \u012f \u0161alt\u0105 vanden\u012f ir gerdamas gir\u0105. Taip ir sud\u0117s\u010diau visas tris eksplikacijas: pirmiausia apra\u0161iau savo spektakl\u012f, po to pasitelkiau Williamo Shakespeare\u2019o \u201eHamlet\u0105\u201c, kurio v\u0117liau niekada nesta\u010diau ir, matyt, jau nebestatysiu. Visi \u017eino \u0161ios pjes\u0117s monolog\u0105 \u201eB\u016bti ar neb\u016bti\u201c, o a\u0161 savo eksplikacijai pasirinkau kit\u0105, lyg ir \u0161alutin\u012f monolog\u0105\u00a0\u2013 \u201eParodykit man \u017emog\u0173, kuris neb\u016bt\u0173 vergas savo geiduli\u0173…\u201c Paband\u017eiau i\u0161vystyti tem\u0105, kaip Hamletas, tarytum Diogenas, su lempa dienos \u0161viesoje ie\u0161ko ir neranda \u017emogaus. Tre\u010diai eksplikacijai pasitarnavo almanache \u201eMuzika ir teatras\u201c i\u0161spausdinta Eugene\u2019o Ionesco pjes\u0117 \u201eNaujasis nuomininkas\u201c. Tai buvo tikra naujiena, s\u0117kmingai pad\u0117jusi u\u017ebaigti mano triad\u0105. Ir kai a\u0161, gav\u0119s J.\u00a0Jura\u0161o palaiminim\u0105, paskelbiau \u0161i\u0105 naujien\u0105 t\u0117\u010diui, \u0161is pasak\u0117: \u201eJei jau joti \u012f pragar\u0105, tai ant gero \u017eirgo. Va\u017eiuok mokytis ne \u012f Vilni\u0173, bet \u012f Maskv\u0105.\u201c Taip mano siekis nukrypo \u012f tarptautin\u012f teatro institut\u0105 GITIS, kur stojant taip pat reik\u0117jo re\u017eis\u016brini\u0173 eksplikacij\u0173.<\/p>\n I\u0161sivert\u0119s min\u0117tus tekstus \u012f rus\u0173 kalb\u0105, pateikiau juos instituto dekanate. Bet viena darbuotoja, atsakinga u\u017e re\u017eis\u016bros fakulteto formavim\u0105, pamenu, kad j\u0105 vadino Valentina Georgijevna, patar\u0117 E.\u00a0Ionesco pjes\u0117s komisijai nerodyti. Ji papasakojo, kad prie\u0161 tai garsiosios pedagog\u0117s Marijos Knebel kurso studentai, v\u0117liau \u017einomi re\u017eisieriai\u00a0\u2013 Borisas Morozovas, Josifas Raichelgauzas, Anatolijus Vasiljevas\u00a0\u2013 pastat\u0117 ir suvaidino i\u0161traukas i\u0161 absurdist\u0173 E.\u00a0Ionesco bei Samuelio Becketto veikal\u0173, tuo sukeldami did\u017eiul\u012f skandal\u0105. D\u0117l to M.\u00a0Knebel neleido rinkti naujo kurso, nors b\u016btent ji tur\u0117jo b\u016bti m\u016bs\u0173 kurso vadove. Juo tapo Josifas Tumanovas, vienas paskutini\u0173j\u0173 Konstantino Stanislavskio mokini\u0173, garsios gruzin\u0173 kunigaik\u0161\u010di\u0173 gimin\u0117s palikuonis.<\/p>\n Tokia buvo mano teatrin\u0117 prad\u017eia\u00a0\u2013 atsid\u016briau institute, kurio pavadinimas GITIS skamb\u0117jo kaip mano vardas, ir tai virto anekdotu, nes i\u0161 prad\u017ei\u0173 niekas netik\u0117jo, kad tai tiesa.\u201c<\/p>\n <…>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-11-2023%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" I\u0161traukose i\u0161 spaudai rengiamos knygos apie Gyt\u012f Padegim\u0105 \u2013 re\u017eisieriaus prisiminimai apie vaikyst\u0119, mokyklinius metus ir profesijos pasirinkimo i\u0161bandymus. Kai kurie labai smag\u016bs: \u201eAtsid\u016briau institute, kurio pavadinimas GITIS skamb\u0117jo kaip mano vardas, ir tai virto anekdotu.\u201c<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":32607,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[579,148,110,553],"tags":[146],"class_list":["post-32603","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2023-11","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2023","tag-teatras"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Elvyra Markevi\u010di\u016bt\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32603","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=32603"}],"version-history":[{"count":3,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32603\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":32608,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32603\/revisions\/32608"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/32607"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=32603"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=32603"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=32603"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}