[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text el_class=”post_txt”]Pastaruoju metu nepaliaujamai m\u0105stau apie erd\u00adv\u0119 ir joje besikurian\u010dius atstumus. Tuos, kurie vaiduokli\u0161kai \u0161m\u0117k\u0161\u010dioja jos platyb\u0117se, iki kol patys tampa erdve. Tolstan\u010dius ir art\u0117jan\u010dius, judan\u010dius abstrak\u010diomis trajektorijomis. Kaip nauj\u0173 form\u0173 ie\u0161kotoja, dizainer\u0117, reflektuoju ir to atstumo judesyje tarpstan\u010dias juslines formas\u00a0\u2013 neap\u010diuopiamas, permatomas, kurioms pranykus vibracijose, lieki stov\u0117ti spengian\u010dioje tyloje, tarytum menkiausias tarpas, skiriantis du k\u016bnus, pasidaryt\u0173 begalinis, neapr\u0117piamas, ne\u012fsivaizduojamas. Ir kuo giliau neriu \u012f nuotoli\u0173 tyrin\u0117jim\u0105, tuo abstraktesn\u0117 erdv\u0117 man rodosi. Kai jau, regis, neb\u0117ra ko atrasti, efemeri\u0161kos formos i\u0161nyra ir v\u0117l susilieja, ji ple\u010diasi ir traukiasi, atverdama savoti\u0161kai bauginan\u010dius tikrov\u0117s vaizdus.<\/p>\n
Toks s\u0105moningas gr\u012f\u017eimas prie to, kas neap\u010diuopiama, filosofijoje yra itin da\u017enas rei\u0161kinys, ta\u010diau nuolat sav\u0119s klausiu\u00a0\u2013 k\u0105 \u0161is fluidi\u0161kas erdv\u0117s ir joje besikurian\u010di\u0173 atstum\u0173 fenomenas gali pasi\u016blyti mums, paprastiems \u017dem\u0117s keliautojams bei svajotojams? Kaip atrodyt\u0173 kiekvieno i\u0161 m\u016bs\u0173 pasaulis, jei aklai nertume \u012f erdv\u0119 ir imtume reg\u0117ti dalykus, kurie i\u0161 pirmo \u017evilgsnio\u00a0\u2013 nematomi? Kartkart\u0117mis jau\u010diu, kaip, skrosdama j\u0105 nesvarumo b\u016bsenoje, panyru \u012f vakuumo duobes, kuriose akimirkai sugr\u012f\u017etu \u012f savo k\u016bn\u0105 arba kurios mane praryja, ir erdv\u0117 atsiskleid\u017eia netik\u0117tu kampu\u00a0\u2013 medituoju j\u0105, kol \u0161i pasiglem\u017eia mane ir v\u0117l krentu ka\u017ekur permatomoje tamsoje, kurioje visa, kas aplink, po molekul\u0119 byra tarp pir\u0161t\u0173.<\/p>\n
ERDV\u0116S TAMPRUMAS<\/p>\n
XX a. teologas, filosofas Paulis Tillichas ra\u0161\u0117, kad tik bendravimo akimirkomis pajuntame, kaip toli esame vienas nuo kito. Ir i\u0161ties, kai kada tas atstumas toks didelis, jog pamatyti kito tiesiog ne\u012fstengiame. Mes, \u017emon\u0117s, kartais link\u0119 kalb\u0117ti vien sau, lyg bandydami patvirtinti savo egzistavim\u0105 mainais \u012f aplinkini\u0173, tarsi net tarp j\u0173 b\u016btume tik d\u0117l sav\u0119s. Pamenu kart\u0105, vien\u0105 i\u0161 daugyb\u0117s: s\u0117d\u0117jau jaukiame Kauno bare, vienoje t\u0173 ne\u012fpareigojan\u010di\u0173 viet\u0173, kuriose sutinki bi\u010diulius savaitgalio vakarais. Supantys \u017emon\u0117s\u00a0\u2013 ne draugai, veikiau kolegos, kurie, sakytum, tur\u0117t\u0173 b\u016bti artimi\u00a0\u2013 id\u0117jomis, po\u017ei\u016briu ar dar velniai \u017eino kuo. Jie kalb\u0117jo man, kalb\u0117jo apie mus, ta\u010diau viskas, k\u0105 \u012fstengiau reg\u0117ti, buvo tarp m\u016bs\u0173 augan\u010dios betonin\u0117s sienos, t\u012fstanti erdv\u0117. \u0160ioji su kiekvienu \u017eod\u017eiu vis pl\u0117t\u0117si, o a\u0161 proporcingai traukiausi, bandydama palikti patalpoje vietos, kol galiausiai mano veid\u0105 prispaud\u0117 lipnus ir sunkus vakuumo sluoksnis. Dar\u0117si sunku \u012fkv\u0117pti, dusau ir meld\u017eiau, kad viskas kuo grei\u010diau baigt\u0173si. Nematomas, juslinis atstumas kambaryje u\u017eaugino b\u016btyb\u0119\u00a0\u2013 nepana\u0161i\u0105 \u012f joki\u0105 \u017einom\u0105, neturin\u010di\u0105 formos ir, rodos, tampri\u0105 iki begalyb\u0117s. Keis\u010diausia, jog net i\u0161tr\u016bkusi i\u0161 baro dar kur\u012f laik\u0105 visu k\u016bnu jau\u010diau t\u0105 nemaloni\u0105, klaustrofobi\u0161k\u0105 esat\u012f. Tarytum permatomas niekis b\u016bt\u0173 mane prarij\u0119s, ir a\u0161 naiviai lauk\u010diau, kol suvir\u0161kins bei i\u0161spjaus. V\u0117liau vis svars\u010diau, kaip \u017emon\u0117s, b\u016bdami tokie ma\u017ei, sugeba u\u017epildyti tokias dideles erdves, kaip auginame jas aplink save taip, kad nelieka vietos kitiems.<\/p>\n
Tolstame ir art\u0117jame nuo pat tos akimirkos, kai u\u017esimezga gyvyb\u0117. Mes tarsi galaktikos, dideliu grei\u010diu skriejan\u010dios viena nuo kitos, kol galiausiai kosmin\u0117je kelion\u0117je, toli nuo nam\u0173, su pas\u00adkutiniu atod\u016bsiu virstame ne\u0300bulomis. \u0160is paradoksalus veiksmas apib\u016bdina b\u016bt\u012f, pasidavim\u0105 begalinei laiko t\u0117kmei, o drauge\u00a0\u2013 erdv\u0119, apie kuri\u0105 ir norisi kalb\u0117ti. Toks judesys visatos platyb\u0117se, i\u0161rei\u0161kiantis \u017emogaus, kaip jos centro, kriz\u0119, pamenu, u\u017eklupo dar paauglyst\u0117je, god\u017eiai siurbiant kiekvien\u0105 Larso von Triero kino juostos \u201eMelancholija\u201c minut\u0119. Kriti\u0161kai \u012fvertintame, ta\u010diau liaups\u0117mis apipintame k\u016brinyje apie pasaulio (o gal ir savo paties \u017emogi\u0161kosios egzistencijos) pabaig\u0105, kitos planetos art\u0117jimas link \u017dem\u0117s tarytum atv\u0117r\u0117 nauj\u0105 kirmgrau\u017e\u0105, nauj\u0105 suvokim\u0105 apie bauginan\u010dius begalinius atstumus, i\u0161kylan\u010dius kosminio nereik\u0161mingumo \u0161viesoje. Esame tik dulk\u0117s vientisame visatos k\u016bne, m\u0105s\u010diau, vis labiau grimztan\u010dios \u012f baim\u0119, melancholij\u0105 bei \u012fsivaizduojamyb\u0119.<\/p>\n
Siaubas t\u0105 akimirk\u0105 tapo kur kas didesnis, nei kr\u016bptel\u0117jimas kino sal\u0117je. Supratau, kad ne\u017einios sukelta baim\u0117 kei\u010dia pavidalus, geba deformuoti erdv\u0119. Pana\u0161\u016bs, tik dar ne\u012fsis\u0105moninti potyriai lyd\u0117jo mane ir anks\u010diau. B\u016bdama ma\u017ea mergait\u0117, dideliame savo kambaryje m\u0117gau v\u0117l ir v\u0117l i\u0161 naujo skaityti Edgaro Allano Poe apsakymus, kurie savo klaustrofobi\u0161kumu sukeldavo pat\u012f tikriausi\u0105 dusul\u012f. Vienoje i\u0161 t\u0173 istorij\u0173, \u201e\u0160ulinys ir \u0161vytuokl\u0117\u201c, kal\u0117jimo sienos, nenumaldomai art\u0117damos prie \u017emogi\u0161ko k\u016bno, sulig kiekvienu sakiniu vis intensyviau u\u017egniau\u017edavo kvap\u0105, tarytum kas mane spaust\u0173 ir a\u0161 nebegal\u0117\u010diau pajud\u0117ti, lyg vakuumas pripildyt\u0173 plau\u010dius. \u0160is pavyzdys sufleravo, jog erdv\u0117 did\u017ei\u0105ja dalimi yra patiriama subjektyviai, nepriklausomai nuo jos objektyvaus, jei tik toks egzistuoja, b\u016bvio. M\u0117gavausi tuo jausmu, dar nesuvokdama, kad i\u0161ties m\u0117gaujuosi geba\u0300 kurti efemeri\u0161kas, juslines esybes. Apskritai erdv\u0117s teikiami nuotolio ir artumo patyrimai, apimdami ma\u017eiausius ir did\u017eiausius intervalus, vis\u0105 mano gyvenim\u0105 sukelia daugiausiai sunkiai \u012fvardijam\u0173 jausen\u0173\u00a0\u2013 melancholi\u0161k\u0173, bauginan\u010di\u0173 ar tiesiog per sunki\u0173 apm\u0105styti. B\u016btent atstumas yra sl\u0117piningas, tamprus tvarinys (angli\u0161kai \u012fvardijamas kaip uncanny<\/em>), it guma t\u012fstantis patirties erdve ir nematoma j\u0117ga galintis j\u0105 deformuoti.<\/p>\n ERDV\u0116 KAIP B\u016aTYB\u0116<\/p>\n V\u0117liau, jau pasukusi dizainer\u0117s keliu, vis pagalvodavau apie erdv\u0119 bei jos transformacijas, iki kol kart\u0105 perskai\u010diau architekto Le Corbusier mint\u012f, kad kurti architekt\u016br\u0105 ar objekt\u0105\u00a0\u2013 tai pirmiausia kurti b\u016btyb\u0119, nes taip suvokiamas pastatas veikia ir yra veikiamas, art\u0117ja ir tolsta. Pavyzd\u017eiui, aplink kiekvien\u0105 objekt\u0105 spie\u010diasi \u017emon\u0117s, dalel\u0117s ar oras. Jis tarytum \u012fsiterpia \u012f erdv\u0117laik\u012f, visai kaip k\u016bnas, kurio pavir\u0161iuje tarpsta milijonai ma\u017e\u0173 kolonist\u0173. Ir jei architekt\u016brinis k\u016brinys i\u0161 ties\u0173 yra esyb\u0117, man norisi kalb\u0117ti apie XX a. antroje pus\u0117je London\u0105 i\u0161tikusi\u0105 brutalizmo kriz\u0119. Pastatai, tur\u0117j\u0119 pasi\u016blyti nauj\u0105 gyvenim\u0105 \u012f bok\u0161tus pan\u0117\u0161\u0117jan\u010diuose daugiabu\u010diuose, i\u0161ties veik\u0117 kaip vietos, kuriose nusikalstamumas i\u0161augo de\u0161imtis kart\u0173. Sakytum, jie atgijo ir \u0117m\u0117si kurti bei naikinti.<\/p>\n Erdv\u0117s ir architekt\u016bros k\u016bni\u0161kumas suvoktas dar neoklasicizmo laikotarpiu, kai Claude\u2019as-Nicolas Ledoux 1804 m. savo knygoje \u201eArchitekt\u016bra atsi\u017evelgiant \u012f ry\u0161\u012f su menu, morale ir teise\u201c (L\u2018Architecture consid\u00e9r\u00e9e sous le rapport de l\u2018art, des m\u0153urs et de la l\u00e9gislation<\/em>) i\u0161k\u0117l\u0117 architekt\u016bros kaip socialinio organizmo id\u0117j\u0105. Jos strukt\u016bras pranc\u016bzas prilygino gyviems organizmams, s\u0105veikaujantiems su aplinka bei atliekantiems tam tikras funkcijas. Toks po\u017ei\u016bris ir mane paskatino vietas lyginti su \u017emon\u0117mis, o \u0161iuos\u00a0\u2013 su architekt\u016brin\u0117mis erdv\u0117mis. Nors \u012fsivaizduoti architekt\u016br\u0105 kaip \u017emog\u0173\u00a0\u2013 jokia naujov\u0117: klasika tapusiame stalo \u017eaidime \u201ePo\u017eemiai ir drakonai\u201c mirties dievas Atropas, graik\u0173 moiros Atrop\u0117s variacija, yra b\u016btent toks tvarinys\u00a0\u2013 b\u016btyb\u0117 ir vieta tuo pa\u010diu metu, planetoido dyd\u017eio negyv\u0117lis, kurio uol\u0117tame pavir\u0161iuje knib\u017eda begalyb\u0117 ma\u017e\u0173 mirusi\u0173 organizm\u0173 bei apstu gleivi\u0173… Pasak legendos, \u012f pasaul\u012f jis atkeliavo jau negyvas ir nuolat art\u0117ja prie gyvyb\u0117s turtingos planetos, o \u0161ioje tai i\u0161duoda nekromantija bei spontani\u0161kos mirtys. Baugioji b\u016btyb\u0117 pasirod\u0117 ir vieno populiariausi\u0173 \u0161io penkme\u010dio serial\u0173 \u201eKeisti dalykai\u201c (jo autoriai\u00a0\u2013 broliai Mattas ir Rossas Dufferiai) naratyve, taip tarytum patvirtinant, kad erdv\u0117<\/em>, b\u016btis<\/em> bei atstumas<\/em> tampa vis aktualesni perm\u0105stant \u0161iuolaikyb\u0119 ir \u017eadina m\u016bs\u0173, k\u016br\u0117j\u0173, svajotoj\u0173, fantazij\u0105 bei smalsum\u0105.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]<\/p>\n [\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” background_animation=”none” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-6-2023%2F”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Eseistin\u0117 i\u0161pa\u017eintis apie erdv\u0117s suvokim\u0105 ir galimas jos transformacijas s\u0105mon\u0117je. B\u016bna, kad ji ple\u010diasi, \u012fsprausdama teksto autor\u0119 \u012f klaustrofobi\u0161k\u0105 esat\u012f, o b\u016bna, jog virsta b\u016btybe. Ta\u010diau apr\u0117pus visus poj\u016b\u010dius, klausantis kit\u0173 \u017emoni\u0173, v\u0117jo ir juod\u0173j\u0173 skyli\u0173, tik\u0117tina, \u012fmanomi patys did\u017eiausi poky\u010diai, kad vieni kitiems taptume jaukesn\u0117mis erdv\u0117mis.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":32090,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[567,148,110,553],"tags":[220],"class_list":["post-32089","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2023-06","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2023","tag-ese"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Gerda Liudvinavi\u010di\u016bt\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32089","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=32089"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32089\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":32091,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/32089\/revisions\/32091"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/32090"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=32089"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=32089"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=32089"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}