{"id":30246,"date":"2022-03-21T14:40:21","date_gmt":"2022-03-21T12:40:21","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=30246"},"modified":"2023-02-25T18:18:27","modified_gmt":"2023-02-25T16:18:27","slug":"jurate-onaityte-teatre-teigti-gyvenima","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/jurate-onaityte-teatre-teigti-gyvenima\/","title":{"rendered":"J\u016aRAT\u0116 ONAITYT\u0116. TEATRE TEIGTI GYVENIM\u0104"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]J\u016brat\u0117 Onaityt\u0117\u00a0\u2013 ilgamet\u0117 Nacionalinio Kauno dramos teatro aktor\u0117, ne syk\u012f reg\u0117ta ir kine. Bent kart\u0105 i\u0161vyd\u0119s j\u0105 scenoje ar did\u017eiajame ekrane, temperamentingo \u0161ios moters balso, gilaus \u017evilgsnio ir \u012fkvepian\u010dios elegancijos nepamir\u0161i. Ne veltui J\u016bratei likimas l\u0117m\u0117 \u012fvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reik\u0161mingose dramose, u\u017e kuriuos ji yra pelniusi daugyb\u0119 \u012fvertinim\u0173. I\u0161vardyti juos, kaip ir pa\u010dius persona\u017eus, prireikt\u0173 ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kuri\u0105 suteikia kiekvienas kuriamas veik\u0117jas. Labiausiai persik\u016bnijimo meistrei patinka kalb\u0117ti savo vaidmenimis.<\/em><\/p>\n

Derinant interviu dat\u0105, karas Ukrainoje dar nevyko, o kai susitikome jam jau prasid\u0117jus, m\u016bs\u0173 abiej\u0173 mintys buvo stipriai nutolusios nuo teatro. Vis d\u0117lto galiausiai u\u017esimezg\u0117 labai nuo\u0161irdus ir gyvas dialogas, kuriame J.\u00a0Onaityt\u0117 dalijasi \u012f\u017evalgomis apie tai, kas jai, scenoje i\u0161gyvenusiai tiek skirting\u0173 likim\u0173, atrodo svarbiausia \u017emogaus b\u016btyje.<\/em><\/p>\n

Nekantriai laukiau \u0161io pokalbio, ta\u010diau, deja, matom\u0117s labai keistomis, nerim\u0105 ir pasibais\u0117jim\u0105 kelian\u010diomis aplinkyb\u0117mis. Sunku apsimesti, kad viso to n\u0117ra…<\/h6>\n

Taip, labai sunku. \u0160iandien, va\u017eiuodama \u012f teatr\u0105 susitikti su jumis, \u017ei\u016br\u0117jau pro lang\u0105 ir galvojau, koks trapus laisv\u0117s b\u016bvis ir kokia stipri, nepalau\u017eiama u\u017e j\u0105 kovojan\u010dio \u017emogaus valia. Vis dar sukasi \u0161i mintis apie trapum\u0105, kai u\u017emir\u0161tame \u012fvertinti laisv\u0119, kuri\u0105 turime, ir kaip ji gali b\u016bti akimirksniu atimta. O kiek sav\u0119s i\u0161eik\u00advojame nereikalingiems nusivylimams, tarpusavio kovoms… Dar jaunyst\u0117je esu ka\u017ekur u\u017esira\u0161iusi, kad m\u016bs\u0173 stipryb\u0117\u00a0\u2013 vienyb\u0117. Ir kai dabar, \u0161iame karo kontekste, pamatau, kaip \u017emon\u0117s sugeba b\u016bti vieningi, j\u0173 bendrum\u0105, pagalb\u0105, t\u0105 ai\u0161k\u0173 laisv\u0117s tiesos \u017einojim\u0105 ir kov\u0105 u\u017e j\u0105, man akyse ima kauptis a\u0161aros. \u0160iuo metu sunku galvoti apie ka\u017ek\u0105 kito, daug kas netenka prasm\u0117s, ta\u010diau artim\u0173 \u017emoni\u0173 jutimas \u0161alia, o ir pats teatras kiek prabla\u0161ko \u0161iame juodame ko\u0161mare.<\/p>\n

Suk\u016br\u0117te daug skirting\u0173 moter\u0173 vaidmen\u0173, \u012fvairiausi\u0173 tipa\u017e\u0173 su margomis istorijomis. Galb\u016bt pajutote tai, kas juos visus (galb\u016bt ir jus pa\u010di\u0105) vienija?<\/h6>\n

Scenoje visuomet stengiuosi b\u016bti i\u0161tikima sau\u00a0\u2013 su kiekvienu persona\u017eu teigiu meil\u0119. Meil\u0117 artimui, gyvenimui\u00a0\u2013 m\u016bs\u0173 vis\u0173 pagrindas. Da\u017eniausiai herojai\u00a0\u2013 dramaturg\u0173 vaizduot\u0117s vaisius, ta\u010diau n\u0117ra taip, kad u\u017edarei teatro duris, ir darbas baigtas. Kurdamas vaidmen\u012f dirbi vis\u0105 par\u0105, stebi, kas tau leist\u0173 j\u012f papildyti. \u0160ie i\u0161galvoti persona\u017eai man visada tapdavo labai real\u016bs. Atrodydavo, kad jie egzistuoja i\u0161 ties\u0173, nes tu jiems tarsi suteiki k\u016bn\u0105. Pirmiausia veik\u0117jas gimsta tavo mintyse, tuomet \u0161irdyje, v\u0117liau papildai j\u012f savo asmenine patirtimi, o kai jau vyksta spektaklis, apsivelki kostiumu, regis, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tampi \u0161iuo savo sukurtu \u017emogumi.<\/p>\n

\u012edomiausia b\u016bdavo tuomet, kai tekdavo \u012fk\u016bnyti moteris, gyvenusias i\u0161 ties\u0173. Pavyzd\u017eiui, Kristijono Donelai\u010dio \u017emon\u0105 An\u0105 Regin\u0105 Jono Jura\u0161o \u201eSm\u0117lio klavyruose\u201c ar \u017dor\u017e Sand (George Sand<\/em>) Donaldo Du\u0161kino spektaklyje \u201eVasara Noane\u201c. Kuriant j\u0173 portretus kartais i\u0161tikdavo misti\u0161ki momentai. Kai stat\u0117me \u201eSm\u0117lio klavyrus\u201c, k\u016brybin\u0117 grup\u0117 su re\u017eisieriumi ir pjes\u0117s autore Au\u0161ra Marija Sluckaite vykome \u012f Tolminkiem\u012f, kuriame gyveno poetas su \u017emona. Susipa\u017einome su j\u0173 aplinka, daug vaik\u0161\u010diojome tais takais, kuriais kadaise jiedu eidavo kasdien, v\u0117liau ant Donelai\u010dio kapo u\u017edeg\u0117me \u017evakes. \u0160ios i\u0161vykos metu taip stipriai pajutau An\u0105 Regin\u0105, kad akimirk\u0105 pasirod\u0117, jog i\u0161girdau jos dejon\u0119\u00a0\u2013 toki\u0105 tikrovi\u0161k\u0105, lyg moteris b\u016bt\u0173 stov\u0117jusi \u0161alia man\u0119s. Niekam to nepasakojau, i\u0161skyrus kompozitori\u0173 Vidmant\u0105 Bartul\u012f, kad jis panaudot\u0173 min\u0117t\u0105j\u0105 detal\u0119 muzikoje, lydin\u010dioje An\u0105 spektaklyje. Na, o \u201eVasaroje Noane\u201c vaizduojami \u017dor\u017e Sand ir Frederiko \u0160openo (Fr\u00e9d\u00e9ric Chopin<\/em>) santykiai, j\u0173 paskutiniai buvimo kartu metai. Vaidindama ra\u0161ytoj\u0105 pagalvojau, kad ji neteisi, kad man gaila \u0160openo, ir t\u0105 sekund\u0119 ap\u0117m\u0117 keistas jausmas, tarsi ji tuoj scenoje man paki\u0161 koj\u0105. Pasitaiko ir kai su persona\u017eais u\u017esimezga ypa\u010d gilus ry\u0161ys, nes apie juos \u017einai kiekvien\u0105 detal\u0119, kartu praeini kiekvien\u0105 j\u0173 \u017eingsn\u012f\u00a0\u2013 taip nat\u016braliai nusitiesia tiltas tarp j\u0173 ir tavo gyvenimo.<\/p>\n

\u017di\u016br\u0117dama seniau pastatytus TV spektaklius, kuriuose vaidinau, susigraudinu, nes i\u0161 karto atgimsta emocijos, kiekvieno veik\u0117jo neteisyb\u0117s jausmas ar d\u017eiaugsmas. Pati nustembu, jog tai mane \u0161itaip veikia. Susigraudinu ne tod\u0117l, kad gerai vaidinu ar tiesiog verkiu ekrane\u00a0\u2013 sukyla lygiai tie patys jausmai, kurie lyd\u0117jo kuriant \u0161iuos vaidmenis prie\u0161 20 ar 30 met\u0173. Vadinasi, emocin\u0117 atmintis kaupiasi, ir keista, kad savyje jos sutalpinti galime tiek daug. Ir kur visa tai i\u0161sisaugo?! Ta atmintis yra nei\u0161matuojama. Ji \u012frodo, kad mumyse visko kur kas daugiau, nei manome.<\/p>\n

Prisiminus matytus spektaklius ir filmus, kuriuose vaidinote, man taip pat i\u0161 atminties i\u0161nyra itin \u017emogi\u0161kos ir gyvos j\u016bs\u0173 heroj\u0117s, tarsi jas b\u016b\u010diau reg\u0117jusi vakar. Koki\u0173 svarbiausi\u0173 princip\u0173 laikot\u0117s kurdama persona\u017eus?<\/h6>\n

Pirmiausia veik\u0117jo portret\u0105 diktuoja pjes\u0117; laim\u0117, jeigu pasitaiko puikus dramaturgas ir i\u0161 jos tiesiog ver\u017eiasi tai, k\u0105 autorius nor\u0117jo pasakyti. Aktoriui tai did\u017eiul\u0117 pagalba, nes tuomet pamat\u0105 jau turi, tereikia j\u012f \u201eaplipdyti\u201c kartu su re\u017eisieriumi, kuris vadovaujasi savo matymu. Pirma i\u0161gryninama esmin\u0117 id\u0117ja, turinti tiesiog persmelkti spektakl\u012f, o visa kita gimsta kartu su scenos partneriais ir individualiai ie\u0161kant savojo persona\u017eo. Kartais labai svarb\u016bs dalykai atrandami visi\u0161kai netik\u0117tai\u00a0\u2013 tiesiog verdant pietus, apsiperkant parduotuv\u0117je, vaik\u0161\u010diojant mi\u0161ke ar einant gatve. Tuomet skubi \u012f repeticij\u0105 juos i\u0161bandyti. Daugiausia man teko dirbti su dramaturgais klasikais, kurie jau tur\u0117davo vizij\u0105, o man savo persona\u017eu belikdavo teigti tam tikr\u0105 ties\u0105, ta\u010diau visada sau primenu, kad \u201etieseli\u0173\u201c yra daug, bet yra viena vienatin\u0117 Tiesa i\u0161 did\u017eiosios raid\u0117s. Da\u017enai tai pamir\u0161tame, nes kiekvienas esame link\u0119 jaustis teis\u016bs.<\/p>\n

Vertinu laisv\u0117s poj\u016bt\u012f ir stengiuosi j\u0105 suteikti kitam tiek gyvenime, tiek scenoje. Suaugusi\u0173 \u017emoni\u0173 vienas kito aukl\u0117jimas man nepriimtinas, ir jeigu kada pati nety\u010dia taip padarau, b\u016bna be galo g\u0117da. Jaunyst\u0117je nuvykusi \u012f Vakar\u0173 Europos \u0161alis g\u0117r\u0117davausi ten gyvenan\u010di\u0173 \u017emoni\u0173 laisvumu. Kavin\u0117je da\u017enai steb\u0117davau aplinkinius\u00a0\u2013 ne \u012fsitempusius, ne gr\u016bmojan\u010dius pir\u0161tais, o palaikan\u010dius dialog\u0105. Mane visada \u017eav\u0117jo abipusiu i\u0161klausymu paremtas pokalbis. \u017dinoma, jeigu tema svarbi, galima ir pasigin\u010dyti, bet tik i\u0161klausius kit\u0105. Pati to mokausi vis\u0105 gyvenim\u0105. Kartais, atrodo, jau \u017einai, k\u0105 pa\u0161nekovas pasakys, ta\u010diau leidus jam kalb\u0117ti paai\u0161k\u0117ja, kad sp\u0117jai klaidingai. Labai svarbu dirbti su savimi\u00a0\u2013 kuo ma\u017eiau kvailai konfliktuoti, mokytis valdyti egoizm\u0105. Atrodo, taip ir numirsi viso to ligi galo nei\u0161mok\u0119s, bet m\u0117ginu bent jau i\u0161klausyti kitus.<\/p>\n

J\u016bs\u0173 scenoje \u012fk\u016bnytos moterys patiria sud\u0117tingas vidines transformacijas, da\u017eniausiai j\u0173 likimai baigiasi tragi\u0161kai. Kas yra mirtis ir kokie i\u0161gyvenimai j\u0105 lydi \u017emogus paprastai su\u017eino tik savo paskutin\u0117mis dienomis, o j\u016bs, \u012f kiekvien\u0105 vaidmen\u012f \u012fsijausdama ypa\u010d giliai, tur\u0117jote galimyb\u0119 tai patirti aib\u0119 kart\u0173 ir taip, tarsi viskas b\u016bt\u0173 \u012fvyk\u0119 i\u0161 ties\u0173. Taigi, kokia toji akistata su mirtimi?<\/h6>\n

Taip, tikrai daug tragi\u0161k\u0173 pabaig\u0173, ir kaskart nusileidus u\u017edangai b\u016bdavo sunku greitai prisikelti (\u0161ypsosi<\/em>). Keliuose Gintaro Varno spektakliuose\u00a0\u2013 \u201eHeda Gabler\u201c ir \u201eGedulas tinka Elektrai\u201c\u00a0\u2013 mano kuriamos pagrindin\u0117s veik\u0117jos Heda ir Kristina nusi\u0161auna, Jono Vaitkaus dramoje \u201e\u0160ar\u016bnas\u201c manoji Egl\u0117 i\u0161prot\u0117ja ir t.\u00a0t. Ta\u010diau \u0161ie vaidmenys niekada \u012f pirm\u0105 plan\u0105 nei\u0161k\u0117l\u0117 pa\u010dios mirties. Pavyzd\u017eiui, Gy\u010dio Padegimo spektaklyje \u201eM\u016bs\u0173 miestelis\u201c, kur\u012f rod\u0117me apie dvylika met\u0173, mano \u012fk\u016bnijama Emil\u0117 tre\u010diame veiksme jau yra pomirtiniame pasaulyje. \u012edomus sutapimas\u00a0\u2013 po mirties ji sugr\u012f\u017eta \u012f vaikyst\u0117s vasario 11-\u0105j\u0105\u00a0\u2013 mano gimimo dien\u0105. Kurti \u0161\u012f vaid\u00admen\u012f buvo ir sunku, ir kartu gera, nes jis, kaip ir visi anks\u010diau min\u0117tieji, leido labai ai\u0161kiai ir stipriai pajusti akimirkos svarb\u0105, nors galb\u016bt daug kas neretai atrodo tik nereik\u0161mingos smulkmenos.<\/p>\n

Su kiekvienu i\u0161 \u0161i\u0173 vaidmen\u0173 mirties akivaizdoje jau\u010diau gyvenim\u0105 ir tai, kad \u017emogus, kuris teigia savo ties\u0105, i\u0161lieka savimi iki pat galo. Jo niekas nepalau\u0161, nes jis nenori prisitaikyti, ka\u017ek\u0105 nutyl\u0117ti, apsimesti ir paki\u0161\u0119s savo \u012fsitikinimus po pagalve juos u\u017emir\u0161ti. Manieji persona\u017eai b\u016bna savimi iki paskutinio atod\u016bsio. Be abejo, \u017einant, kuo baigsis \u0161i\u0173 heroj\u0173 likimai, jas vaidinti be galo sunku. Tai dar labiau \u012fkvepia viso spektaklio metu teigti gyvenim\u0105. Ir nesu gird\u0117jusi, kad kas i\u0161 \u017ei\u016brov\u0173 sakyt\u0173, jog tragi\u0161ka scenoje matom\u0173 moter\u0173 lemtis\u00a0\u2013 it li\u016bdnos baigties pamokos, lyg stov\u0117tum prie j\u0173 kapo. Vis d\u0117lto, tragedijos \u017eanras toks jau yra\u00a0\u2013 negali truput\u012f pab\u016bti ir pasitraukti, \u010dia einama iki galo, nepalau\u017eiamai.<\/p>\n

Kiekvienai veik\u0117jai esate atidavusi dalel\u0119 sav\u0119s, o k\u0105 gavote mainais?<\/h6>\n

Esu d\u0117kinga likimui ir re\u017eisieriams, su kuriais dirbau, kad da\u017eniausiai skirdavo dramatinius vaidmenis\u00a0\u2013 ypa\u010d stipri\u0173 asmenybi\u0173. Nors ir i\u0161galvotos, man jos tapo realiomis. Neretai tai b\u016bdavo stip\u00adrios mokytojos, praple\u010dian\u010dios mano \u017evilgsn\u012f \u012f \u017emogaus pasaul\u012f. Pamenu, G.\u00a0Padegimo re\u017eisuotame TV spektaklyje pagal Leonhardo Franko pjes\u0119 \u201eKarlas ir Ana\u201c \u012fk\u016bnijau An\u0105\u00a0\u2013 moter\u012f, geban\u010di\u0105 i\u0161jausti, nesibla\u0161kan\u010di\u0105, nesim\u0117tan\u010di\u0105 \u012f kra\u0161tutinumus, atvir\u0105 buvimui, esamajam laikui, kitam \u017emogui. \u0160is vaidmuo tarsi papild\u0117 tai, kuo a\u0161 pati tuo metu aktyviai dom\u0117jausi. \u017dinoma, sunku pasakyti, kas k\u0105 labiau pritraukia\u00a0\u2013 ar tu vaidmen\u012f tuo, k\u0105 tuo metu skaitai, apie k\u0105 m\u0105stai, ar atvirk\u0161\u010diai.<\/p>\n

Kiekvienos veik\u0117jos charakteris, emocijos diktuodavo ir tai, kaip tur\u0117\u010diau jud\u0117ti jas vaidindama, tad teko prapl\u0117sti sav\u0105j\u0105 palet\u0119. Pavyzd\u017eiui, Algimanto Puipos filme \u201eMoteris ir keturi jos vyrai\u201c kartais, jusdama stipresn\u012f jaudul\u012f ar labai nor\u0117dama ka\u017ek\u0105 i\u0161ai\u0161kinti, atlikdavau daug judesi\u0173, kurie b\u016bdavo \u201ekampuoti\u201c, o manoji veik\u0117ja pasi\u017eym\u0117jo vidine ramybe, tad tur\u0117jau ie\u0161koti suvaldytos, \u201enuglaistytos\u201c k\u016bno plastikos. Pana\u0161iai kaip skulptorius, nukalti tai, kas nereikalinga. Dauguma veik\u0117j\u0173 mok\u0117 dr\u0105sos b\u016bti savimi. Kad ir min\u0117toji Heda Gabler, \u012fkv\u0117pusi tvirtai laikytis savo tiesos, nesitaikstyti, b\u016bti bekompromisi\u0161ka.<\/p>\n

Turb\u016bt ir j\u016bs\u0173 pa\u010dios charakteris pana\u0161us \u012f mai\u0161taujan\u010di\u0173, prisitaikyti nelinkusi\u0173, laisv\u0117s b\u016bti savimi siekian\u010di\u0173 veik\u0117j\u0173, kurias \u012fk\u016bnijate scenoje?<\/h6>\n

Taip. \u017dinoma, u\u017e klaidas, kurias esu padariusi per gyvenim\u0105, nuo\u0161ird\u017eiai g\u0117da. Ir jos kartais taip netik\u0117tai i\u0161kyla. O klystame visi. Ypa\u010d jaunyst\u0117je, kai norisi kuo daugiau i\u0161bandyti, pajusti, atrodo, vis m\u0117taisi, ka\u017eko ie\u0161kai. Vyresniame am\u017eiuje supranti gyvenimo pamok\u0105, ateina tikros laisv\u0117s suvokimas. Jaunyst\u0119 teko praleisti Taryb\u0173 Lietuvoje, ir studijuojant vienu metu mane buvo ap\u0117musi tokia sud\u0117tinga b\u016bsena, kai atrod\u0117, lyg ir viskas gerai\u00a0\u2013 ir studijos, ir vaidinti sekasi, ir k\u016bn\u0105 valdau puikiai (tada u\u017esiimin\u0117jau fechtavimusi, \u0161okiu, tobulinau scenin\u012f judes\u012f),\u00a0\u2013 ta\u010diau viduje jau\u010diausi taip, lyg b\u016b\u010diau nelaisva. Kiti sakydavo\u00a0\u2013 atsis\u0117sk, atsipalaiduok, bet savijauta nepasikeisdavo. Ir niekaip negal\u0117davau paai\u0161kinti, kur slypi prie\u017eastis. Man kalb\u0117davo apie k\u016bn\u0105, o a\u0161 atsakydavau, kad b\u0117da ne jame.<\/p>\n

Kai atgavome nepriklausomyb\u0119, aplank\u0117 dar kitas laisv\u0117s suvokimas. \u0160iandien i\u0161vydusi Sausio 13-osios kadrus negaliu \u012f tai \u017ei\u016br\u0117ti be a\u0161ar\u0173… Ateina momentas, kuomet supranti, kad esi laisvas tada, kai pats kontroliuoji savo laisv\u0119. Nusistatai ribas, kuri\u0173 neleidi per\u017eengti nei sau, nei kitiems. Kaip paradoksaliai beskamb\u0117t\u0173, tada atsiranda ir didesn\u0117 pagarba kito \u017emogaus laisvei. Chamizmas<\/em>, vulgarumas, leidimas sau to, d\u0117l ko v\u0117liau b\u016bt\u0173 g\u0117da,\u00a0\u2013 visa tai nesuderinama su tikros laisv\u0117s suvokimu. Su saviaukla\u00a0\u2013 siekiu b\u016bti doram, mok\u0117ti bendrauti, i\u0161klausyti\u00a0\u2013 ateina naujas laisv\u0117s poj\u016btis. Kartu su atsakomybe u\u017e savo poelgius atsiranda atsakomyb\u0117 ir u\u017e savo bei kito laisv\u0119.<\/p>\n

Galb\u016bt nepadar\u0119 tam tikr\u0173 klaid\u0173 ir i\u0161 j\u0173 nepasimok\u0119 netaptume tauresni?<\/h6>\n

Tiesa, ta\u010diau \u012f praeit\u012f nereik\u0117t\u0173 sugr\u012f\u017eti tam, kad smerktumei. Jau jaunyst\u0117je suvokiau, jog \u0161is \u017eodis \u017emogui netinkamas. Kalboje jis yra, bet smerkti kit\u0105 ir jo poelg\u012f… Galima nesuprasti, ta\u010diau ne smerkti. Save aukl\u0117jau ir stengdavausi min\u0117tojo \u017eod\u017eio nevartoti. Smerkti galiu nebent tik ne\u017emogi\u0161k\u0105 nusikaltim\u0105, tok\u012f kaip tas, kuris \u0161iuo metu vykdomas Ukrainoje. Spektaklyje \u201eSenos damos vizitas\u201c (pjes\u0117s autorius Friedrichas Durrenmattas, re\u017eisierius Aidas Giniotis), kuriame kuriu pagyvenusios moters Kler vaidmen\u012f, akcentuojama id\u0117ja, kad \u012fvykd\u017eius nusikaltim\u0105 turi b\u016bti skiriama bausm\u0117, k\u0105 jau apra\u0161\u0117 ir Fiodoras Dostojevskis savo garsiajame romane. Visi\u0161kai tam pritariu.<\/p>\n

Tiek scenoje, tiek kasdienyb\u0117je gebate i\u0161laikyti vidin\u0119 ramyb\u0119. Ir m\u016bs\u0173 pokalbio metu i\u0161 j\u016bs\u0173 sklinda orumas, susikaupimas, justi d\u0117mesys \u017eod\u017eiui, kas tampa vis didesne retenybe \u0161i\u0173 dien\u0173 skuban\u010dio ir da\u017enai niekur nesp\u0117jan\u010dio \u017emogaus kasdienoje. Kaip jums tai pavyksta?<\/h6>\n

Man pasidaro baisu, kai matau \u017emones, \u201egyvenan\u010dius\u201c internete. Tai apriboja j\u0173 buvimo laisv\u0119, jie tampa priklausomi. \u017dinoma, pati naudojuosi kompiuteriu, internetu ir nesu nusiteikusi prie\u0161 juos, ta\u010diau noriu likti laisva. Buvim\u0105 virtualioje erdv\u0117je stengiuosi riboti. Tur\u0117jau paskyr\u0105 socialiniuose tinkluose, bet v\u0117liau jos atsisakiau, kadangi man ra\u0161ydavo begal\u0117 nepa\u017e\u012fstam\u0173 \u017emoni\u0173, o norint jiems visiems atsakyti b\u016bt\u0173 reik\u0117j\u0119 daug laiko. Kai anks\u010diau b\u016bdavo ma\u017eai informacijos ir i\u0161girsdavome, kaip t\u0117vai virtuv\u0117je \u0161nab\u017edasi, jog \u012fvyko tas ar anas, tas \u012fvykis vis gr\u012f\u017edavo, sukdavosi galvoje. Dabar visko be galo daug ir turi tai \u012fsis\u0105moninti labai greitai, nes po minut\u0117s gali u\u017egri\u016bti kita naujien\u0173 lavina.<\/p>\n

Apie tai pagalvoj\u0119s, imi suvokti kitok\u012f paties laiko buvim\u0105. \u0160iandien atrodo, kad jis tiesiog skrieja, ta\u010diau i\u0161 ties\u0173 b\u016btent mes skubame. Tr\u016bksta laiko ligi galo priimti ir suprasti informacij\u0105. Turi visk\u0105 daryti grei\u010diau, o jei dar \u012flendi \u012f internetin\u0119 erdv\u0119, valandos taip greitai prab\u0117ga, kad, \u017ei\u016br\u0117k, jau seniai metas miegoti. Kai man taip nutinka, sav\u0119s paklausiu: \u201eNa, apibendrink, k\u0105 tu per \u0161ias valandas su\u017einojai naudingo ir teigiamo?\u201c Kartais atsakymo neturiu. \u017dinoma, mokslininkai gal\u0117t\u0173 paai\u0161kinti dar kitas prie\u017eastis, kod\u0117l neapleid\u017eia jausmas, kad \u0161iandien laikas b\u0117ga grei\u010diau, ta\u010diau a\u0161 darau i\u0161vad\u0105, kad jis priklauso nuo m\u016bs\u0173. Labai m\u0117gstu b\u016bti gamtoje, stengiuosi kuo da\u017eniau pasivaik\u0161\u010dioti po mi\u0161k\u0105. Tada laikas i\u0161siple\u010dia.<\/p>\n

Dar pamenu, kai k\u016briausi savo namuose ir buvo atliekamas remontas. Vien\u0105 vakar\u0105 gr\u012f\u017etu ir kaip visuomet puolu plauti dulk\u0117tas grindis. Pasiimu kibir\u0105, einu ir staiga jau\u010diu, kad slystu ir krentu. Tuo metu laikas tarsi sustojo\u00a0\u2013 krentu ir matau, jog prie\u0161aky n\u0117ra dur\u0173 staktos, slenks\u010dio, kad vietoje j\u0173\u00a0\u2013 cemento grumsteliai, vis art\u0117ju ir jau \u017einau, kaip nusibrozdinsiu smakr\u0105, l\u016bpas, nos\u012f, o rytoj man susitikimas su \u017ei\u016brovais. Visa tai truko turb\u016bt kelias sekundes, ta\u010diau a\u0161 per jas tiek visko sp\u0117jau apm\u0105styti. Kartais akimirka, regis, sustoja.<\/p>\n

Kiekvien\u0105 meno buvein\u0119 lydi unikali istorija, aura ir net vaiduokliai. Nacionalinis Kauno dramos teatras\u00a0\u2013 ne i\u0161imtis. Su kokiais netik\u0117tumais yra tek\u0119 susidurti \u010dia dirbant?<\/h6>\n

Daug esu patyrusi per gyvenim\u0105. Gal\u0117\u010diau i\u0161skirti kelet\u0105 pa\u010di\u0173 \u012fsimintiniausi\u0173 akimirk\u0173. Pavyzd\u017eiui, einu ir nejau\u010diu k\u016bno. Matau, kad jis juda, bet viskas many u\u017esipildo ka\u017ekuo kitu. Taip yra nutik\u0119 ir spektaklyje \u201eKreditoriai\u201c pagal Augusto Strindbergo pjes\u0119, kuri\u0105 stat\u0117 G.\u00a0Padegimas. Vaidinau Tekl\u0119, vienoje scenoje tur\u0117davau pakilti nuo k\u0117d\u0117s ir i\u0161tiesusi rankas \u012f savo mylim\u0105j\u012f (j\u012f vaidino mano kursiokas a. a. Robertas Vaidotas) su meile jam sakyti gra\u017eius \u017eod\u017eius. \u0160i\u0105 akimirk\u0105 pajusdavau, kad \u012f visk\u0105 aplink \u017evelgiu i\u0161 auk\u0161tai, it scena b\u016bt\u0173 nutolusi nuo man\u0119s, ir kad \u0161is jausmas\u00a0\u2013 beribis.<\/p>\n

Dar pamenu vien\u0105 ypa\u010d ry\u0161k\u0173 moment\u0105, kai menininkai i\u0161 visos Lietuvos kartu su pedagogais leidom\u0117s \u012f turistin\u0119 kelion\u0119 po tuometin\u0119 Jugoslavij\u0105 ir \u012fvyko avarija. A\u0161 pati joje \u0161iek tiek nukent\u0117jau, bet likau gyva, ta\u010diau u\u017e man\u0119s s\u0117d\u0117j\u0119 \u017emon\u0117s \u017euvo. Po to labai stipriai jutau, kad esu tik bedvasis k\u016bnas.<\/p>\n

Abu mano pamin\u0117ti atvejai\u00a0\u2013 kra\u0161tutinumai. Vis\u0105 laik\u0105 svars\u010diau, kur slypi viso to prie\u017eastis. Turb\u016bt \u017emogus savo siela gali pakilti, i\u0161sipl\u0117sti, pajut\u0119s nuo\u0161ird\u0173 meil\u0117s jausm\u0105,\u00a0\u2013 da\u017eniausiai visus persona\u017eus sieju su juo. Vis\u0173 pirma\u00a0\u2013 meile \u017emogui ir gyvenimui. Gali myl\u0117ti kad ir saul\u0117lyd\u012f. Kod\u0117l daugelis m\u0117gsta palyd\u0117ti saul\u0119? Nes akimirkos poj\u016btis, meil\u0117 jai mus sudvasina. Da\u017eniausiai tai patiriu santykyje su artimu \u017emogumi ir b\u016bdama gamtoje, ta\u010diau vis\u0105 gyvenim\u0105 mokausi \u0161itai rasti ir buityje\u00a0\u2013 \u017evelgdama \u012f ant palang\u0117s augan\u010dias g\u0117les ar lentynoje stovin\u010di\u0105 skulpt\u016br\u0117l\u0119. Ir, be abejo, kai galiu sau leisti pab\u016bti su puikiu meno k\u016briniu\u00a0\u2013 filmu, paroda, koncertu ir ypa\u010d knyga. Taip gera neskubant skaityti, apgalvoti, gyventi tuo, k\u0105 perskai\u010diau. Panirti \u012f talenting\u0173 \u017emoni\u0173 k\u016bryb\u0105. Kartais einu ir galvoju, su kuo \u0161iandien susipa\u017einau, kad mane lydi toks nuostabus jausmas. Pasirodo, tai knygos persona\u017eas… Vis\u0105 gyvenim\u0105 save mokau neb\u0117gti, b\u016bti akimirkoje. Tada ir laikas tampa prasmingas.<\/p>\n

Esate u\u017esiminusi, kad jau\u010diat\u0117s laiminga, nes likimas jums leido surasti sav\u0105j\u012f keli\u0105 ir kryptingai juo eiti. Ko palink\u0117tum\u0117te dar tebeie\u0161kantiems \u017eod\u017eio \u201elaim\u0117\u201c apibr\u0117\u017eties?<\/h6>\n

Labai sud\u0117tingas klausimas, kuriam b\u016bt\u0173 galima skirti dar vien\u0105 interviu. Mano jaunyst\u0117je \u017emon\u0117s tro\u0161ko susitikim\u0173 su menininkais\u00a0\u2013 jie b\u016bdavo rengiami mokyklose, universitet\u0173 auditorijose, gamyklose, \u012fmon\u0117se, bibliotekose ir t. t. Po \u0161i\u0173 susitikim\u0173 tekdavo dalinti autografus, ir \u0161alia j\u0173 prira\u0161ydavau tok\u012f trump\u0105 palink\u0117jim\u0105: \u201eKlausyk savo \u0161irdies.\u201c Da\u017enai \u017emon\u0117s ie\u0161ko pelningos profesijos, o aktoriaus amatas net labai nepelningas, ta\u010diau visada klausydavau savo \u0161irdies ir niekad nepanorau i\u0161si\u017ead\u0117ti \u0161ios veik\u00adlos. Nors ne kart\u0105 yra tek\u0119 skolintis pinig\u0173, kad gal\u0117\u010diau elementariai i\u0161gyventi, tai netrukd\u0117 mano laimei.<\/p>\n

Didel\u012f \u012fsp\u016bd\u012f paliko neseniai perskaityta japon\u0173 autoriaus Ken Mogi \u201eMa\u017eoji IKIGAI knyga\u201c, kuri\u0105 labai nor\u0117\u010diau parekomenduoti ir pasidalinti joje i\u0161skirtu laim\u0117s apibr\u0117\u017eimu: \u201eIKIGAI yra japoni\u0161kas \u017eodis, rei\u0161kiantis gyvenimo malonum\u0105 ir prasm\u0119. Jis susideda i\u0161 IKI (gyventi) ir GAI (prie\u017eastis).\u201c Na, o pabaigai pasidalinsiu linksmesne anks\u010diau u\u017esira\u0161yta mintimi: \u201eLaim\u0117 pana\u0161i \u012f akinius\u00a0\u2013 da\u017enai j\u0173 ie\u0161kome nepastebdami, kad jie yra ant nosies.\u201c[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-3-2022%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text][\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Pokalbis su \u017eymia teatro ir kino aktore J\u016brate Onaityte apie i\u0161skirtines patirtis, asmeninius santykius su vaidmenimis ir esmines tiesas bei apie \u201etrapum\u0105, kai u\u017emir\u0161tame \u012fvertinti laisv\u0119, kuri\u0105 turime, ir kaip ji gali b\u016bti akimirksniu atimta\u201c.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":30247,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[498,148,110,551],"tags":[146],"class_list":["post-30246","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2022-03","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2022","tag-teatras"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Kalbino Deimant\u0117 Dementavi\u010di\u016bt\u0117-Stankuvien\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30246","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=30246"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30246\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":30248,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30246\/revisions\/30248"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/30247"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=30246"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=30246"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=30246"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}