{"id":30039,"date":"2022-01-26T03:44:56","date_gmt":"2022-01-26T01:44:56","guid":{"rendered":"https:\/\/www.nemunas.press\/?p=30039"},"modified":"2023-02-25T18:17:07","modified_gmt":"2023-02-25T16:17:07","slug":"egle-ridikaite-ikrautos-prisiminimais-drobes","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/egle-ridikaite-ikrautos-prisiminimais-drobes\/","title":{"rendered":"EGL\u0116 RIDIKAIT\u0116. \u012eKRAUTOS PRISIMINIMAIS DROB\u0116S"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]S\u0117d\u017eiu ir galvoju, kad toki\u0173 fenomen\u0173 kaip Egl\u0117 Ridikait\u0117\u00a0\u2013 neb\u0117ra ir ka\u017ei ar kada dar bus. Labai gerai pamenu, jog pirm\u0105kart pama\u010diusi kelis paveikslus i\u0161 18-os darb\u0173 ciklo \u201ePalikimas (Babutas skarialas)\u201c likau lyg gerai trenkta veidan egzistencine mazgote\u00a0\u2013 sutrikusi, bet ir kiek pakyl\u0117ta. Ne\u017einia, ar d\u0117l to, kad ir manoji senel\u0117 siejosi su skarel\u0117mis, ar tod\u0117l, jog patys meno k\u016briniai be galo esteti\u0161ki, ta\u010diau Ridikait\u0117 mane \u012f\u017eemino u\u017emar\u0161ties \u017eem\u0117je ir privert\u0117 atkasti \u012fvairiausius prisiminimus\u00a0\u2013 u\u017ehipnotizavo. V\u0117liau, \u017einoma, buvo dar keliolika susitikim\u0173 su jos drob\u0117mis, bet visus juos jung\u0117, kaip taikliai yra pasakiusi Agn\u0117 Naru\u0161yt\u0117, \u201e\u012fvairiausios nepaleid\u017eian\u010dios vaizdin\u0117s nuojautos\u201c, kuri\u0173 meninink\u0117s k\u016bryboje apstu. Mane visad stulbino Egl\u0117s darbuose jau\u010diamas esaties kr\u016bvis, aistra bei pagarba drobei. Rodos, kad ji \u0161i\u0105 mato kaip estetikos objekt\u0105, su kuriuo, o ne ant kurio reikia dirbti. Ka\u017ekada pati yra sakiusi, jog tik pri\u0117jusi prie drob\u0117s palie\u010dia j\u0105, ir viskas i\u0161kart pasikei\u010dia (storas da\u017eas net nervina, j\u012f i\u0161kart nuvalo, nes turi matytis drob\u0117).<\/em><\/p>\n

Meninink\u0117s k\u016bryboje daug jusli\u0161kumo ir jam skirto d\u0117mesio. Jos tapyboje vaizduojamos erdv\u0117s, kasdienyb\u0117je egzistuojantys, ta\u010diau rutinoje pasimetantys objektai yra jusli\u0161kai suvokiamo pasaulio dalys, kurios drob\u0117se atsiskleid\u017eia ne savo daugiu, o esatimi. \u017dvelgdamas \u012f i\u0161purk\u0161tus skareli\u0173 ra\u0161tus gro\u017eiesi ne tik pa\u010diu k\u016briniu, bet ir tuo, kaip netik\u0117tai jis palie\u010dia tave, tavo istorij\u0105. Prisimenant pranc\u016bz\u0173 filosofo Maurice\u2019o Merleau-Ponty mint\u012f, Egl\u0117 ir jos darbai i\u0161 ties\u0173 reflektuoja, nes atranda tai, kas dar nereflektuota. \u0160iai k\u016br\u0117jai \u012fdomu viskas, ir padedama talento ji geriausiai prieinam\u0105 matomyb\u0119 kilsteli metafizin\u0117s siekiamyb\u0117s link, taip efemeri\u0161kus u\u017era\u0161\u0173 lapelius, kelioni\u0173 nuotraukas, kal\u0117dines eglutes, senas mo\u010diu\u010di\u0173 skareles ir ap\u0161nerk\u0161tas Vilniaus laiptines paversdama akivaizd\u017eiomis b\u016bties dalimis, erdv\u0117laikiais.<\/em><\/p>\n

2000 m. Egl\u0117 Ridikait\u0117 tapo 11-osios Vilniaus tapybos trienal\u0117s laureate, v\u0117liau sulauk\u0117 geriausios \u201eArtVilnius\u201914\u201c meninink\u0117s pripa\u017einimo, o 2018 m. gavo Vyriausyb\u0117s kult\u016bros ir meno premij\u0105. Galiausiai k\u016br\u0117jos veikl\u0105 2020-aisiais vainikavo Nacionalin\u0117 kult\u016bros ir meno premija. Taigi \u0161iame interviu kalb\u0117jom\u0117s apie tai, k\u0105 rei\u0161kia b\u016bti menininke ir kas past\u016bm\u0117jo ja tapti, apie mamos padaryt\u0105 \u012ftak\u0105, kaip gimsta meno k\u016briniai bei kod\u0117l Egl\u0117s atveju jie kupini meil\u0117s.<\/em><\/p>\n

\u017dvelgiant \u012f Tavo darbus, gal d\u0117l to, kad jie tapyti ne ranka ir sukuria \u201elyg i\u0161 niekur\u201c atsiradusi\u0173 objekt\u0173 \u012fsp\u016bd\u012f, o gal tod\u0117l, jog kvestionuoja tiek daug asmeni\u0161k\u0173 tem\u0173, mane visuomet apima meditacijos b\u016bsena. \u017di\u016briu, \u017ei\u016briu, kone iki stebeil\u0117jimo, ir suprantu, kiek daug juose dugn\u0173, tik sp\u0117k kasti… Nedaug kas \u017eino, kad \u0161tai, pavyzd\u017eiui, kurdama 25-i\u0173 paveiksl\u0173 cikl\u0105 \u201eKult\u016bringos grindys\u201c, kuriame r\u0117meisi originalais, Tu taip pat ir matavai kiek\u00advien\u0105 plytel\u0119, \u017eym\u0117jaisi \u012fvairius niuansus, o v\u0117liau pur\u0161kei jas vien\u0105 po kitos, \u201e\u012fstatydama\u201c \u012f i\u0161 anksto atkurtus tikslius laiptin\u0117s kont\u016brus. Ar visiems savo sumanymams skiri tiek daug d\u0117mesio, ar visus juos eskizuoji, konstruoji? Kod\u0117l?<\/h6>\n

A\u010di\u016b, gra\u017eu\u00a0\u2013 \u201elyg i\u0161 niekur\u201c atsiradusi\u0173 objekt\u0173 \u012fsp\u016bd\u012f\u201c… \u017dinai, kai tapiau grindis, kartais jausdavausi kaip statybininkas, plyteli\u0173 kloj\u0117jas, ypa\u010d kai \u201enuimin\u0117jau\u201c dyd\u012f, siluet\u0105, form\u0105. I\u0161siplauni, i\u0161kloji visk\u0105 popieriumi ar polietilenu ir… ved\u017eioji. Vis galvodavau, kod\u0117l \u0161itaip, o ne kitaip i\u0161d\u0117stytas ornamentas? O gal taip netilpo? Kas padiktavo vienoki\u0105 ar kitoki\u0105 tvark\u0105? Kod\u0117l plytel\u0117 pasukta taip, kod\u0117l nupjauta b\u016btent \u0161itoje vietoje? Tas ropojimas, kiekvienos plytel\u0117s ap\u010diupin\u0117jimas sukelia keist\u0105 jausm\u0105. Lyg pats tampi plytele ar jos dalimi, \u012fsijauti \u012f med\u017eiagi\u0161kum\u0105.<\/p>\n

Ir taip, man rodos, toks mano darbo principas\u00a0\u2013 visiems k\u016brinio d\u0117menims skirti daug d\u0117mesio. Kitaip tiesiog nei\u0161eina, nes pastoviai apie tai galvoju. Nors priklauso ir nuo id\u0117jos, kiek ji \u012ftraukia \u012f proces\u0105. Ka\u017ek\u0105 pasipie\u0161iu, pasibraukau, pasira\u0161au, bandau pagr\u012fsti konceptualiai. Dar ir vis\u0105 proces\u0105 fotografuoju, vis pasi\u017ei\u016briu, ar gerai, o gal pagadinau, galb\u016bt jau baigta, k\u0105 daryti toliau. Tik, jei reikt\u0173 palyginti dabar ir seniau, man rodos, dabar daugiau galvoju ir dirbu ilgiau. Atsirado kantryb\u0117s.<\/p>\n

Ta kantryb\u0117, ko gero, yra duotyb\u0117, su kuria susij\u0119s ir profesijos pasirinkimas. Sakyk, kod\u0117l tapai dailininke? Kas past\u016bm\u0117jo dom\u0117tis menu?<\/h6>\n

Net ne\u017einau, kas paskatino eiti \u0161ituo keliu, bet, man rodos\u00a0\u2013 nuo pat vaikyst\u0117s nor\u0117jau. Be abejo, buvo visoki\u0173 svajoni\u0173, ir aktore, ir archeologe-kasin\u0117toja b\u016bti, ta\u010diau labai anksti supratau, kad noriu pie\u0161ti, o tai, jog pie\u0161imas sek\u0117si\u00a0\u2013 tik gelb\u0117jo.<\/p>\n

Dar \u0161alimais gyveno tokie du dailininkai, tai \u017einai, kai susid\u016briau su jais, j\u0173 dirbtuv\u0117mis, dar labiau patrauk\u0117 meninink\u0117s kelias. T\u0173 k\u016br\u0117j\u0173 at\u0117jimas \u012f mano kasdienyb\u0119 buvo lyg koks mano nor\u0173 ir sieki\u0173 patvirtinimas. Ir i\u0161 viso, jie man tokie dievai atrod\u0117, gra\u017euoliai, patys sau kuriantys men\u0105! O \u0161iaip dar dar\u017eelyje pie\u0161davau. Ne\u017einau, ar man ten gerai sek\u0117si, prisimenu tik kad neleisdavo darbeli\u0173 i\u0161sine\u0161ti, tod\u0117l tekdavo nugvelbti nuo stalo ir susiki\u0161ti \u012f ki\u0161en\u0119… Dar, pamenu, prie\u0161 pirm\u0105 klas\u0119 sirgau, gul\u0117jau ligonin\u0117j ir mama at\u0117jusi man\u0119s aplankyti paklaus\u0117, ar nor\u0117\u010diau eiti \u012f \u201esustiprintos dail\u0117s\u201c klas\u0119. Nu\u0117jau ten ir pana\u0161u, kad nebei\u0161\u0117jau.<\/p>\n

O aplinka mano buvo paprasta, gyvenau Marijampol\u0117j ir netur\u0117jau \u017emoni\u0173, kurie b\u016bt\u0173 skatin\u0119 tik apie men\u0105 galvoti. Tai mama padar\u0117 did\u017eiausi\u0105 \u012ftak\u0105. Ji buvo labai apsiskai\u010diusi, Sankt-Peterburge baigusi mokslus. Pamenu, namie tur\u0117jome daug \u012fvairiausi\u0173 knyg\u0173, buklet\u0173, Ermita\u017eo parod\u0173 katalog\u0173, tik kad viskas ruda, nieko nesimato\u00a0\u2013 prasta spauda… Man rodos, tas \u017einojimas, jog ka\u017ekur egzistuoja paslaptingas Peterburgo miestas, kuriame yra Ermita\u017eas, o ten\u00a0\u2013 visa gausyb\u0117 dail\u0117s k\u016brini\u0173, skatino dom\u0117tis menu daugiau. Dar ir mama ka\u017ekada sak\u0117, kad vaik\u0161\u010diodama po parodas svajodavo, jog vienas jos vaikas tapt\u0173 menininku. Matyt, visos ma\u017eos detal\u0117s susid\u0117jo kr\u016bvon.<\/p>\n

Kas tur\u0117jo poveikio pasaul\u0117jautai\u00a0\u2013 tam Tavo jautrumui, geb\u0117jimui steb\u0117ti aplink\u0105 lyg rentgeno spinduliais, nediagnozuojant, bet atskleid\u017eiant?<\/h6>\n

Matyt, \u0161eima, artimiausia aplinka, taip pat, \u017einoma, negalima pamir\u0161ti ir t\u0173 dailinink\u0173-dievuk\u0173! Galb\u016bt dar reikt\u0173 i\u0161skirti pie\u0161imo mokytoj\u0105 ir pirmosios dail\u0117s mokyklos tuometiniame Kapsuke \u012fk\u016br\u0117j\u0105, Lilijos Puipien\u0117s t\u0117t\u012f Vytaut\u0105 Mork\u016bn\u0105. Apie j\u012f visada buvo daug kalbama, kad tai geras \u017emogus, kad gra\u017eiai pie\u0161ia, kad turi puik\u0173 humoro jausm\u0105\u00a0\u2013 man jis automati\u0161kai tapo asmeniniu autoritetu. Tada dar toks \u201ek\u016blverstis\u201c \u012fvyko\u00a0\u2013 Lilija ne\u012fstojo \u012f dail\u0117s institut\u0105 ir gr\u012f\u017eo metus mus visus mokyti pie\u0161ti. Juokai juokais, bet man ji taip pat tapo pavyzd\u017eiu\u00a0\u2013 labai daug k\u0105 dav\u0117, daug ko i\u0161mok\u0117 ir paruo\u0161\u0117.<\/p>\n

Jei gerai pamenu legendas, pirm\u0173j\u0173 aerozoliu purk\u0161t\u0173 darb\u0173 (\u201ePeiza\u017eas Nr. 5 (I, II D.)\u201c, 2001) pavir\u0161ius pati siuvaisi i\u0161 \u012fvairaus dyd\u017eio por\u0117miams aptempti naudotos med\u017eiagos skiau\u010di\u0173. Tuomet dar pri\u0117mei tok\u012f lyg keist\u0105, netik\u0117t\u0105 sprendim\u0105\u00a0\u2013 j\u0173 nepadengti balto grunto sluoksniu, ir \u0161tai, vaizdin\u0117s strukt\u016bros dalimi tapo pats drob\u0117s med\u017eiaginis pavir\u0161ius, jo sandara. Man rodos, d\u0117l to vaizdas virto be galo intymiu, perregimu lyg vizija. Kaip kilo \u0161i id\u0117ja?<\/h6>\n

I\u0161 to laiko ir darb\u0173 geriausiai prisimenu jausm\u0105, piln\u0105 ne\u017einios ir baim\u0117s, ver\u010diant\u012f m\u0105styti, kas bus toliau, nes i\u0161seko mano did\u017eiuli\u0173 drobi\u0173 klodai, tur\u0117ti i\u0161tekliai. Galvojau sau\u00a0\u2013 turb\u016bt nebetapysiu… Anuomet naudojau tok\u012f vilnos ir sintetikos audin\u012f, pirkt\u0105 i\u0161 Grigi\u0161ki\u0173 fabriko, \u012f kur\u012f b\u016bdavo vyniojama \u017ealiava popieriui. \u017dinai, med\u017eiaga\u00a0\u2013 tikra pasaka, didel\u0117, nereik\u0117jo si\u016bti. Tokio ro\u017einio atspalvio ir k\u016bno spalvos\u00a0\u2013 man tai negruntuota drob\u0117, taip j\u0105 vadinau, nes gra\u017ei savaime. Liko tik atrai\u017eos, o i\u0161mesti gaila, tad sugalvojau susi\u016bti. Tai va, Vilnius, Maironio g. 3, tre\u010dias auk\u0161tas, \u017eiema, saul\u0117 \u0161vie\u010dia ir \u0161vie\u010dia i\u0161 kair\u0117s, \u0161alta. Sud\u0117liojus drobi\u0173 liku\u010dius i\u0161\u0117jo du gan nema\u017ei gabalai. Did\u017eiuliai formatai, beliko sujungti, tik supratau, jog reik\u0117s tai daryti rankomis, nes jie per daug dideli ir dulkini, kad ve\u017e\u010diausi, pavyzd\u017eiui, pas ses\u0119. Siuvu liku\u010dius, tokius lyg du peiza\u017eus, tiksliau\u00a0\u2013 tarsi vien\u0105 i\u0161 dviej\u0173 dali\u0173…<\/p>\n

Meditatyvus procesas buvo, vis m\u0105s\u010diau, kad tai paskutinis darbas ant \u0161itos drob\u0117s, o juk siuvimas rankomis\u00a0\u2013 kaip ir k\u016brinio prad\u017eia. Prad\u0117jau galvoti, kas tur\u0117t\u0173 b\u016bti nutapyta ant t\u0173 dviej\u0173 drobi\u0173, o tada taip dzinkt\u00a0\u2013 juk susi\u016bta, tarsi jau nutapyta! Siuvimo linija\u00a0\u2013 kaip br\u016bk\u0161nys pie\u0161tuku ar anglimi. Ir apskritai, abi pus\u0117s buvo gra\u017eios, viena lyg kailin\u0117, pana\u0161i \u012f su\u0161alusi\u0105 \u017eem\u0119, o kita\u00a0\u2013 plika, paprasta, tai ta ir u\u017etempiau ant por\u0117mi\u0173. Matmen\u0173 dabar neatsimenu, bet dideli i\u0161\u0117jo. Taigi, drob\u0117s buvo baigtos, o darbas\u00a0\u2013 dar ne. I\u0161dr\u012fsau ant vienos dalies juodu aerozoliniu da\u017eu u\u017epurk\u0161ti \u017eod\u012f \u201emyliu\u201c, o ant kitos\u00a0\u2013 \u201eki\u0161k\u012f (zuik\u012f)\u201c. Sujungus gavosi \u201emyliu ki\u0161k\u012f (zuik\u012f)\u201c. Niekaip ne\u017einojau, k\u0105 labiau myliu, ar ki\u0161k\u012f, ar zuik\u012f, bei kuo jie skiriasi.<\/p>\n

Ta tu\u0161\u010dia drob\u0117, jos k\u016bno spalva\u00a0\u2013 tai pats k\u016bnas, oda, o aerozolinis da\u017eas\u00a0\u2013 t\u0119stinumas pirm\u0173j\u0173 mano darb\u0173 su ra\u0161aliniais u\u017era\u0161ais (\u201eRegula i\u0161skrido\u201c, 1997 ir \u201eBe pavadinimo\u201c, 1998, i\u0161 \u201eRu\u017eav\u0173 ra\u0161teli\u0173\u201c), tik kitaip. Juoda\u00a0\u2013 angliuko spalva, naudojau ir m\u0117lyn\u0105, ir violetin\u012f, visus ra\u0161alus. V\u0117liau u\u017epur\u0161kiau \u201eNr. 5\u201c ir pavadinau \u201ePeiza\u017eas Nr. 5 (I, II D.)\u201c, nes buvo ir kit\u0173 peiza\u017e\u0173, atsiradusi\u0173 tuo pat metu. Tik va, kalb\u0117dama su tavim galvoju, kad dabar drobes palik\u010diau be u\u017era\u0161\u0173, tu\u0161\u010dias, k\u016bno spalvos.<\/p>\n

O kod\u0117l?<\/h6>\n

Anuomet b\u016bt\u0173 atrod\u0119, kad darau nes\u0105mon\u0119, ta\u010diau dabartiniu \u017evilgsniu\u00a0\u2013 teisingas b\u016bt\u0173 buv\u0119s pasirinkimas. Kai pagalvoji, ir taip tie darbai buvo beveik tu\u0161ti, bet \u017einai, nor\u0117josi atskleisti pa\u010di\u0105 drob\u0119, kuri beproti\u0161ko gra\u017eumo, o siuvinys i\u0161\u0117jo it kokia tapyba dygsniuojant. Apmaudu, kad neturiu pasidariusi nuotrauk\u0173, ka\u017ekur tik skaidr\u0117 m\u0117tosi; pa\u010dios drob\u0117s susuktos \u012f ritin\u012f ilsisi kaime. Gal kandys nesuvalg\u0117, visgi vilna. Bet gerai, kad negalima taisyti darb\u0173! Nesibaigiantis tri\u016bsas b\u016bt\u0173 prie vieno projekto…<\/p>\n

Meno k\u016briniai\u00a0\u2013 kaip kokie laiko inkliuzai ar ma\u0161inos, ir taisydama, matyt, perra\u0161ytum atmint\u012f, prisiminimus. Juk menininkai juose mato tai, k\u0105 patys prisimena, o mes, stebintieji, \u012fkraunam darbus savomis patirtimis, nemanai?<\/h6>\n

Taip, taip! Man jie veikia kaip kokios asmenin\u0117s nuotraukos, nes kai pamatau vien\u0105 ar kit\u0105, dar labai daug prisimenu. Atmintyje atsikuria daiktai ir \u017emon\u0117s, kvapai ir \u012fvykiai\u00a0\u2013 atsistoji prie\u0161ais darbus ir kurdama apm\u0105stai savo dienas. \u012ekrautos prisiminimais tos drob\u0117s.<\/p>\n

Nedaug tyrin\u0117ti, bet be galo \u012fdom\u016bs yra u\u017era\u0161\u0173<\/em> darbai. \u017dinai, kalbu apie ankstyvus 2000-uosius ir \u012fvairius Tavo ranka pie\u0161tus \u017eem\u0117lapius bei u\u017era\u0161us, kuriuos v\u0117liau nusprendei perkelti ant drob\u0117s ir kilstel\u0117ti \u201emeno k\u016brinio\u201c link. Kaip taip nutiko, kad asmeniniai \u017eem\u0117lapiai, min\u010di\u0173 kartografijos u\u017esirop\u0161t\u0117 ant drobi\u0173? Ar Tau pa\u010diai \u0161io periodo darbai svarb\u016bs?<\/h6>\n

Viskas kasdienyb\u0117je… Tuomet buvo vasara, kaip tik po moksl\u0173 baigimo, kar\u0161ta, ir paprasti u\u017era\u0161\u0117liai m\u0117t\u0117si ant grind\u0173 prie laidinio telefono. Laukdama skambu\u010dio, sklaidydama tuos lapelius pagalvojau\u00a0\u2013 juk u\u017era\u0161ai gali b\u016bti paveikslai. Ma\u017ey\u010diai, nesvarb\u016bs, lyg apie niek\u0105, pilni skai\u010di\u0173, dat\u0173, ka\u017ekoki\u0173 telefono numeri\u0173, l\u0117ktuv\u0173 skryd\u017ei\u0173 laik\u0173, autobus\u0173 tvarkara\u0161\u010di\u0173. Toks br\u016bk\u0161ni\u0173, keverzoni\u0173, nupie\u0161t\u0173 pokalbio metu, lapelis\u00a0\u2013 kaip audinys. Pama\u010diau ir labai ai\u0161kiai supratau, kad \u017einau, k\u0105 daryti toliau. Taip ma\u017ei lapeliai tapo 200\u00a0x\u00a0250\u00a0cm, 200\u00a0x \u00a0300\u00a0cm. Viena kra\u0161tin\u0117 tur\u0117jo sutapti, sugalvojau, kad jie gal\u0117t\u0173 jungtis \u012f vien\u0105 linij\u0105, toks neu\u017ebaigiamas paveikslas, erdv\u0117, kurioje ir taip daug tu\u0161\u010dios vietos, atskiriamos tik por\u0117mio br\u016bk\u0161nelio ar drob\u0117s tono skirtumo.<\/p>\n

B\u016bta ir ro\u017eini\u0173, meil\u0117s ra\u0161teli\u0173, bet taip j\u0173 nepavadinau, nei\u0161dr\u012fsau. Tuo metu visi darbai buvo be pavadinim\u0173, ir tik v\u0117lesniuosius \u012fvardijau \u201e\u017died\u0173 50\u201c. J\u0173 id\u0117ja labai ai\u0161ki\u00a0\u2013 erdv\u0117s u\u017evaldymas, vienas k\u016brinys i\u0161 keturi\u0173 dali\u0173. Ties\u0105 sakant, planavau ir penkt\u0105, bet nepadariau, ka\u017ein kod\u0117l supasavau<\/em>. Tai tur\u0117jo b\u016bti laiko drob\u0117, kuri pasakoja, kada reikia ar galima nuvykti \u012f sod\u0105, autobus\u0173 grafikas, parodantis, kelintas va\u017eiuoja ir kada. Toliau\u00a0\u2013 kaip j\u012f rasti nuo stotel\u0117s ir kaip atrodo ta vieta, kurioje mes gyvename. Kambarys\u00a0\u2013 i\u0161 vir\u0161aus ir i\u0161 priekio. Viskas tur\u0117jo sudaryti vientis\u0105 id\u0117j\u0105, vientis\u0105 k\u016brin\u012f, kuriame kalbama apie laik\u0105 ir vaizd\u0105 vienukart. Svarb\u016bs man tie darbai, nes veikia kaip savoti\u0161kas u\u017efiksavimas, kad tai niekada nedingt\u0173, nepasikeist\u0173, bent jau mano atmintyje. Ir \u017einai, vienas j\u0173 u\u017edengtas silikonu, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 u\u017efiksuotas. Apskritai, u\u017era\u0161ai man yra labai svarb\u016bs, ypa\u010d pirmieji, tie tu\u0161\u010diausi. Jie kaip man\u0119s prad\u017eia, tam tikras atspirties ta\u0161kas.<\/p>\n

Tavo k\u016briniuose be galo daug laiko sankaup\u0173, meil\u0117s ir nostalgijos. Pastarosios, regis, rasi visur, kur bepa\u017evelgsi: asmeniniai u\u017era\u0161ai, uo\u0161vi\u0173 butas ir jame erzinusi\u0173 objekt\u0173 tapymas, mylimo\u0303s senel\u0117s skarel\u0117s ir prasm\u0117s jose \u012fsteigimas, kult\u016bringos, rodos, beveik prarastos Vilniaus grindys ir seniai nebestovin\u010dios sinagogos langai. Kaip manai, i\u0161 kur kyla \u0161i nostalgijos estetika?<\/h6>\n

Kaip nostalgija atsirado\u00a0\u2013 ne\u017einau. Tapau tai, kas mane lie\u010dia, kas man svarbu, kas d\u017eiugina, d\u0117l ko skauda\u00a0\u2013 taip i\u0161eina, kad ka\u017ekokia dalelyte viskas suri\u0161ta su manimi. Bendrai labai daug rei\u0161kia aplinkiniai \u017emon\u0117s, tiek dabar, tiek praeityje,\u00a0\u2013 jie daug k\u0105 i\u0161provokuoja, i\u0161\u0161aukia, j\u0173 d\u0117ka gimsta mintys, id\u0117jos, darbai. \u0160ie s\u0105ly\u010diai, jausmai, tiesioginiai ir netiesioginiai, gali pakelti, past\u016bm\u0117ti arba, atvirk\u0161\u010diai\u00a0\u2013 nuleisti ir sustabdyti. Tai a\u0161 plaukiu kaip lapelis ir gaudau v\u0117j\u0105.<\/p>\n

Manau, be galo svarbu steb\u0117jimas. Esu atvira. Taip pat vietos, kurias aplankau, turi savo emocijas, kalb\u0105. Bet man asmeni\u0161kai id\u0117j\u0105 gali i\u0161provokuoti bet kas, tiek lietaus la\u0161elis, tiek ka\u017ekieno nuotraukoje pasteb\u0117tas p\u016bkelis ant palang\u0117s, tiek vaivoryk\u0161t\u0117 ant m\u0117lyno lino. Lygiai taip pat ir kokia saul\u0117 ar r\u016bkas, per kur\u012f nieko nematyti. Keista, nes j\u012f tik jauti, u\u017euodi, ta\u010diau \u017einai, kad ka\u017ekas yra. Gal tai ir yra kasdienyb\u0117s naratyvas. Kartais reikia \u017ei\u016br\u0117ti \u012f j\u0105 kaip \u012f duotyb\u0119, kurioje esi, galvoti, k\u0105 i\u0161 jos galima padaryti. Juk tu \u010dia, dabar ir negali b\u016bti kitur, nebent…<\/p>\n

Taigi \u017emon\u0117s, bendravimas su jais\u00a0\u2013 vienas i\u0161 pagrindini\u0173 k\u016brybos stimul\u0173?<\/h6>\n

Taip, arba, galima sakyti, meil\u0117 ir \u0161iluma, nes i\u0161 esm\u0117s tai juk yra viena ir tas pat. Man rodos, mums reikia vieniems kit\u0173. Kalb\u0117ti, i\u0161klausyti, palaikyti ir b\u016bti palaikomiems. Nesakau, kad reikia b\u016bti apsikabinus pastoviai, bet jokia kita j\u0117ga, kaip tik atida kitam, neveikia taip stipriai ir nenuveda taip toli. Viskas sukasi apie \u017emog\u0173.<\/p>\n

Tuomet tapai sau ar kitiem?<\/h6>\n

Gal sau… Nors \u017einai, b\u0117gu nuo kit\u0173 \u017emoni\u0173, kad pab\u016b\u010diau viena, bet a\u0161 gi tik k\u016bnu viena, o va \u010dia, galvoj, jie visi sutilp\u0119.<\/p>\n

Yra dailinink\u0173, meninink\u0173, kuriems be galo svarbu, kas tampa j\u0173 k\u016brini\u0173 \u0161eimininkais. Pamenu, lankiausi pas Valentin\u0105 Antanavi\u010di\u0173, ir \u0161is pasakojo negalintis pak\u0119sti minties, kad jo darbus tur\u0117s \u017emon\u0117s, kuri\u0173 jis pats nem\u0117gsta. O kaip Tau sekasi atsisveikinti su savi\u0161kiais? Ar r\u016bpi, kas j\u0173 savininkai, ar nesuteiki tam daug reik\u0161m\u0117s?<\/h6>\n

\u017dinoma, r\u016bpi. Jau\u010diuosi u\u017e savo darbus atsakinga ir, nors mokausi juos paleisti, vis gaila. Suprantu, kad tai gali b\u016bti balastas kitiems, artimiesiems. Taip pat ramiau, kai \u017einau, kur jie yra, kad saug\u016bs ir kad galiu prireikus pasiskolinti. Tokie savininkai\u00a0\u2013 idealus variantas. O \u0161iaip manau, jog svarbiausia, kad pa\u010diam \u017emogui patikt\u0173 ir kad jis pats k\u016brin\u012f i\u0161sirinkt\u0173. Smagu, kai d\u017eiaugiasi. Juk, pagalvojus, gali b\u016bti ir atvirk\u0161\u010diai. Va, pabodo, nebepatinka, nebetelpa, apsiriko… Ir kas tada, kur tuomet paveiksl\u0105 d\u0117ti? Reik\u0117t\u0173 kokio \u201eAtsibodusi\u0173 paveiksl\u0173 pri\u0117mimo punkto\u201c, \u012f kur\u012f gal\u0117tume tokius darbus nune\u0161ti, i\u0161sivalyti, galb\u016bt kitam atiduoti.<\/p>\n

O yra pasitaik\u0119, kad k\u016brin\u012f Tau sugr\u0105\u017eint\u0173?<\/h6>\n

Ne, bet \u017einau, kaip b\u016bna\u00a0\u2013 pabosta gi darbai. Tuomet keiti j\u0173 sienas, kambarius, bet atsitinka ir taip, kad paveikslus i\u0161augi\u00a0\u2013 o k\u0105 tada? Perdovanoti ar sand\u0117liuoti? Kai pasvarstau, tai gerai, kad galima mano darbus nukabinti, susukti \u012f ritin\u012f, \u012fd\u0117t \u012f t\u016bt\u0105 ir pastatyt \u012f kamp\u0105. Taip visi gali pails\u0117ti, ir \u0161eimininkai, ir k\u016briniai, ir sienos.<\/p>\n

\u017dinau, kad mokai vaikus pie\u0161imo, tapybos. Kaip sekasi bendrauti su jais? Ar patinka darbas su ma\u017eiukais, ar geriau suaugusiesiems d\u0117styti perspektyvos \u012fmantrybes?<\/h6>\n

Skirtingai, nes ir tie, ir tie \u012fdom\u016bs. Geriausia, kada matai, jog \u017emogui ka\u017ekas pavyksta ir yra didelis noras eiti toliau. Kad vienam, kitam tai r\u016bpi ir sekasi, va tada\u00a0\u2013 faina<\/em>, tada supranti, kad menas yra.<\/p>\n

Kalbant apie kitus… K\u0105 manai apie jaunosios kartos k\u016br\u0117j\u0173 darbus, lietuvi\u0161kos tapybos perspektyvas?<\/h6>\n

Stebiu, domiuosi, kas k\u0105 daro\u00a0\u2013 \u012fdomu. Viskas gerokai laisviau nei mano studij\u0173 laikais, atsirado daugiau ka\u017ekokio vidinio \u017einojimo, pasitik\u0117jimo savimi. Apskritai, viskas \u017eymiai grei\u010diau vyksta, niekas neleid\u017eia laiko v\u0117jais, nors gal kiek keista, atrodo, nesp\u0117ji m\u0105styti…<\/p>\n

Kartais steb\u0117dama naujas parodas suabejoju, ar tai tikrai lietuvi\u0161ka tapyba\u00a0\u2013 juk daug kas niveliuojasi, k\u016brini\u0173 plastika tampa labiau europieti\u0161ka arba pasaulin\u0117. Nors dabar viskas mai\u0161osi, \u0161tai visi patapo<\/em> tapytojais\u00a0\u2013 ir skulptoriai, ir grafikai, ir tekstilininkai. Rodos, pa\u010dioje tapyboje nebeliko tapytoj\u0173. Matyt, kaltas informacijos perteklius, nes juk visi tik juda, va\u017ein\u0117ja, lanko pasaulines parodas. O ir, kai pagalvoji, ar menas turi arba gali tur\u0117ti taut\u0105? Man rodos, klasikin\u0117s lietuvi\u0161kos tapybos mokyklos nebelieka, tauti\u0161kumas tapyboje nyksta. Bet dabar pati kiek paprie\u0161tarausiu sau\u00a0\u2013 mes vis tiek turime tam tikr\u0105 \u012fgimt\u0105 spalvin\u0119 gam\u0105, b\u016bding\u0105 \u0161iam kra\u0161tui, kas labiau patinka, tas ramumas gal i\u0161lieka.<\/p>\n

Ramyb\u0117, darbo aplinka ir susikaupimas. Darbuojiesi su daug trafaret\u0173, sluoksniuoji pur\u0161kiamus pavir\u0161ius ir, rodos, kol da\u017eai d\u017ei\u016bna, lieka daug laiko. K\u0105 veiki tuomet? Ar tapydama klausai muzikos, ar reikia tylos, meditacijos?<\/h6>\n

Tapydama labiau m\u0117gstu tyl\u0105, prie jos galiu geriau susikaupti. Ir taip aplinkui pilna gars\u0173, kurie gird\u0117ti u\u017e lango arba viduje. Labiausiai patinka, kai namas lieka tu\u0161\u010dias. Tyla man\u00a0\u2013 labai svarbi. Muzika m\u0117gaujuosi atskirai, tada nieko nedarau, klausausi arba \u0161oku. Ta\u010diau suprantu, kad \u0161ioje srityje beveik nieko ne\u017einau, o ten labai dideli klodai, reikalingas vedlys… Nors dabar jau kartais jos u\u017esinoriu ir dirbdama, atsirado poreikis, pripratau vis\u0105 laik\u0105 klausytis tos pa\u010dios muzikos. Pastaruoju metu sukasi Arvo P\u00e4rto ir Philippe\u2019o Jaroussky\u2019io k\u016bryba arba Pergolesi\u2019io \u201eStabat Mater\u201c.<\/p>\n

2020 m. Tau paskirta Nacionalin\u0117s kult\u016bros ir meno premija \u201eu\u017e kult\u016bros paveldo aktualizavim\u0105 \u0161iuolaikin\u0117je tapyboje\u201c. Man labai patinka menotyrininki\u0173 A. Naru\u0161yt\u0117s ir Laimos Kreivyt\u0117s pasteb\u0117jimas, kad tas paveldas Tavo darbuose \u201ene tik lietuvi\u0161kas, bet ir \u017eydi\u0161kas, ne tik istorinis, bet ir \u0161iandieninis\u201c. K\u0105 Tau pa\u010diai rei\u0161kia \u0161is \u012fvertinimas? Ar neatsirado kiek judesius apkaustanti baim\u0117 jud\u0117ti toliau?<\/h6>\n

Man jis i\u0161ties svarbus, bet n\u0117 kiek nesvajotas. Pripa\u017e\u012fstu, taip, \u0161is apdovanojimas suvar\u017eantis, jud\u0117ti sunku. Gal, bent jau prad\u017eioje, ne\u017einojau, kaip reaguoti, truput\u012f pasime\u010diau. Pagalvojau\u00a0\u2013 kaip gerai, kad jau suplanuota paroda Taikomosios dail\u0117s ir dizaino muziejuje. Pasirengimas jai sutvard\u0117 emocijas, nors ruo\u0161tis buvo sunkiau nei \u012fprastai, reik\u0117jo nusiraminti, nepamesti minties.<\/p>\n

Po premijos atsirado prid\u0117tinis atsakomyb\u0117s svoris, nes \u012fsipareigojau ne tik prie\u0161 kitus \u017emones, kurie pad\u0117jo, bet ir prie\u0161 visus tuos, kurie nusprend\u0117 suteikti man premij\u0105. Apskritai, daug buvo k\u0105 veikti, reik\u0117jo nema\u017eai darb\u0173 nutapyti, netur\u0117jau kada galvoti apie apdovanojimus ir \u012fvertinimus. Tikrai intensyv\u016bs metai, net labai… Dabar kaip ir ramiau, po parodos tinginiauju, bet jau pradeda visokios keistokos mintys l\u012fsti \u012f galv\u0105, u\u017eteks ils\u0117tis. Tokia ramyb\u0117 prie\u0161 audr\u0105. Bet \u0161tai gera \u017einia, kad \u0161iemet premij\u0105 gavo ir pati Agn\u0117 Naru\u0161yt\u0117. D\u0117l to labai d\u017eiaugiuosi, atsipalaidavau\u00a0\u2013 dabar jos metas nervintis ir ne\u0161ti t\u0105 sunki\u0105 na\u0161t\u0105, o a\u0161 v\u0117l turiu laiko kurti, valio!<\/p>\n

Beklausydama Tav\u0119s susim\u0105s\u010diau\u00a0\u2013 o kas toliau? Grupin\u0117s ir personalin\u0117s parodos atidarytos, katalogas i\u0161leistas, apdovanojimai ir premijos gauti. Kaip manai, kas dar laukia?<\/h6>\n

Ir pati sav\u0119s to klausiu. Ypa\u010d dabar, po naujausios parodos \u201eLink\u201c (kurator\u0117s A. Naru\u0161yt\u0117 ir L. Kreivyt\u0117). Ne visk\u0105 gali numatyti, bet yra iki galo ne\u012fgyvendint\u0173 id\u0117j\u0173 bei darb\u0173, kad ir i\u0161 pa\u010dios Sinagogos aplinkos. Pavyzd\u017eiui, altoriaus grindys, atkastos \u0161i\u0105 vasar\u0105, dar visai nema\u017eas j\u0173 likutis. Visk\u0105 reikia u\u017ebaigti su ta nuostabia vieta, ir \u0161iaip daug kas kirba galvoje…<\/p>\n

P. S. \u012edom\u016bs interviu visuomet slepia istorij\u0105, kurios skaitytojams paprastai niekas nepasakoja, bet \u0161tai viena. Nors Egl\u0117 sak\u0117si neturinti darb\u0173 \u201ePeiza\u017eas Nr. 5 (I, II D.)\u201c (2001) reprodukcij\u0173, jums jau geriau \u017einom\u0173 kaip \u201emyliu ki\u0161k\u012f (zuik\u012f)\u201c, visgi neapleido jausmas, kad juos yra tek\u0119 matyti gyvai… Tai \u0161tai, seka tokia: kitados Vilniaus dail\u0117s akademijos patalpose, dar nepramintose \u201eTitaniko\u201c vardu, buvo surengta paroda, kurioje eksponuoti min\u0117tieji Ridikait\u0117s k\u016briniai. Tuomet Alfonsas Andriu\u0161kevi\u010dius, tuometinis laikra\u0161\u010dio \u201e\u0160iaur\u0117s At\u0117nai\u201c redaktorius, u\u017esak\u0117 A. Naru\u0161yt\u0117s tekst\u0105, kur\u012f v\u0117liau, 2006 m., \u012fri\u0161o \u012f rinktin\u0119 \u201eLietuvi\u0173 dail\u0117: 1996\u20132005\u201c (177\u2013183 p.). B\u016btent \u0161ioje knygoje ir gl\u016bdi dvi \u201eprarastosios\u201c Egl\u0117s darb\u0173 reprodukcijos. Belieka pad\u0117koti A.\u00a0Naru\u0161ytei u\u017e fotografo Vytauto Bal\u010dy\u010dio kontakt\u0105 ir pa\u010diam fotomenininkui, kad nepating\u0117jo ir senuose failuose atkapst\u0117 beveik 20-ies met\u0173 senumo kadrus, kurie, tam tikra prasme, \u017eymi Ridikait\u0117s fenomeno prad\u017ei\u0105.<\/em>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-01-2022%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text][\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Pokalbis su tapytoja Egle Ridikaite, efemeri\u0161kus u\u017era\u0161\u0173 lapelius, kelioni\u0173 nuotraukas, kal\u0117dines eglutes, senas mo\u010diu\u010di\u0173 skareles ir ap\u0161nerk\u0161tas Vilniaus laiptines savo k\u016briniuose sugeban\u010dia paversti \u012fstabiais erdv\u0117laikiais.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":30040,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[492,148,110,551],"tags":[313],"class_list":["post-30039","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2022-01","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2022","tag-vizualusis-menas"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Kalbino Aist\u0117 M. Grajauskait\u0117 ","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30039","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=30039"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30039\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":30076,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/30039\/revisions\/30076"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/30040"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=30039"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=30039"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=30039"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}