{"id":28474,"date":"2021-01-20T15:02:36","date_gmt":"2021-01-20T13:02:36","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=28474"},"modified":"2023-02-25T16:50:35","modified_gmt":"2023-02-25T14:50:35","slug":"daina-kamarauskiene-kiekvienas-savo-galvoje-turime-po-muzieju","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/daina-kamarauskiene-kiekvienas-savo-galvoje-turime-po-muzieju\/","title":{"rendered":"Daina Kamarauskien\u0117: \u201eKiekvienas savo galvoje turime po muziej\u0173\u201c"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]Nacionalinis M. K. \u010ciurlionio dail\u0117s muziejus, Kaune i\u0161aug\u0119s i\u0161 laikinosios to paties vardo dail\u0117s galerijos, 2021-aisiais mini \u0161imto met\u0173 jubiliej\u0173. \u0160iandien\u0105 jis\u00a0\u2013 vienas did\u017eiausi\u0173 ir fondais turtingiausi\u0173 Lietuvoje, turintis 8 padalinius Kaune ir 2 \u2013 memorialin\u012f muziej\u0173 bei V. K. Jonyno galerij\u0105 \u2013 Druskininkuose. Oficialia M. K. \u010ciurlionio dail\u0117s muziejaus istorijos prad\u017eia laikoma 1921 met\u0173 gruod\u017eio 14 diena. Tada Respublikos Prezidento pareigas \u0117j\u0119s Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskelb\u0117 M. K. \u010ciurlionies vardo galerijos \u012fstatym\u0105. Bet gerokai iki nepriklausomyb\u0117s atk\u016brimo Lietuvos mokslo ir lietuvi\u0173 dail\u0117s draugijos ne tik kaup\u0117 \u0161alies archeologijos, etnografijos artefaktus, meno k\u016brinius, bet ir k\u0117l\u0117 Tautos muziejaus steigimo Vilniuje klausim\u0105. Stipriausiu post\u016bmiu jam rastis tapo M. K. \u010ciurlionio mirtis 1911 metais. Tada Lietuvos \u0161viesuomen\u0117 rimtai susir\u016bpino genijaus palikimu ir \u0117m\u0117 rinkti dailininko darbus, tepra\u0117jus trims savait\u0117ms po netekties. 1913-aisiais Vilniuje buvo \u012frengta nuolatin\u0117 paroda, \u012fkurta \u201e\u010ciurlionies kuopa\u201c, siekusi nupirkti visus menininko k\u016brinius. Ta\u010diau Pirmasis pasaulinis karas sujauk\u0117 planus.<\/em><\/p>\n

Brolio darbams i\u0161gelb\u0117ti daugiausia pastang\u0173 d\u0117jo Valerija \u010ciurlionyt\u0117. Jos d\u0117ka visi paveikslai buvo s\u0117kmingai evakuoti \u012f Maskv\u0105 bei saugoti poeto ir diplomato Jurgio Baltru\u0161ai\u010dio bute. 1920-aisiais Lietuvos Respublikai pasira\u0161ius taikos sutart\u012f su Rusija, Valerija netgi ry\u017eosi susitikti su V. I. Leninu, kad jis pagreitint\u0173 \u010ciurlionio k\u016brini\u0173 gr\u0105\u017einim\u0105. \u0160ie s\u0117kmingai pasiek\u0117 Lietuv\u0105. Tuomet v\u0117l prad\u0117ta r\u016bpintis j\u0173 apsauga ir perdavimu valstybei. 1922 m. vasario 27 d. \u0160vietimo ministerija, vadovaudamasi M. K. \u010ciurlionies vardo galerijos \u012fstatymu, i\u0161 Sofijos Kymantait\u0117s-\u010ciurlionien\u0117s nupirko 183 dailininko k\u016brinius, s\u0105lyginai \u012fkainotus 65 000 vokie\u010di\u0173 aukso marki\u0173 ir tapusius Nacionalinio M. K. \u010ciurlionio dail\u0117s muziejaus pagrindu.<\/em><\/p>\n

Deja, gra\u017e\u016bs \u017eod\u017eiai niekaip nevirto realybe\u00a0\u2013 muziejus nebuvo statomas. Tik pagrasinus visuotinu streiku, kuris tur\u0117jo prasid\u0117ti 1923 m. vasario 21 d., pavyko i\u0161sireikalauti, kad galerijai skirt\u0173 bent kelis kambar\u0117lius \u0160vietimo ministerijos pastate. Rudeniop reikalai pajud\u0117jo ir Ministr\u0173 kabinetas skyr\u0117 190 000 lit\u0173 laikiniems galerijos r\u016bmams \u0104\u017euol\u0173 kalne statyti. J. Vieno\u017einskis d\u017eiugi\u0105 \u017eini\u0105 prane\u0161\u0117 Pauliui Galaunei, tuo metu Luvro mokykloje Pary\u017eiuje studijavusiam muziejininkyst\u0119. Taip kuriamos M. K. \u010ciurlionio galerijos vadovu 1924 m. tapo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko i\u0161silavinim\u0105 \u012fgij\u0119s dailininkas, \u0161iai \u012fstaigai vadovav\u0119s 25-erius metus. Laikinosios galerijos projekt\u0105 pareng\u0117 architektas Vladimiras Dubeneckis. 1925 m. rugs\u0117jo 24\u201329 d. dar nebaigtuose r\u016bmuose eksponuota jubiliejin\u0117 M. K. \u010ciurlionio k\u016brini\u0173 paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metin\u0117ms. Per keturias dienas j\u0105 aplank\u0117 1044 lankytojai. 1930-aisiais, paskelbtais Vytauto Did\u017eiojo metais, daugelis inteligent\u0173, tarp j\u0173 ir P. Galaun\u0117 bei V. Dubeneckis, i\u0161k\u0117l\u0117 puiki\u0105 id\u0117j\u0105 apie nauj\u0105 centrin\u012f Lietuvos muziej\u0173. 1936-aisiais i\u0161kilmingai atidarytas Vytauto Did\u017eiojo karo ir kult\u016bros muziejus, \u012f kur\u012f ir persik\u0117l\u0117 \u0104\u017euol\u0173 kalno \u012fnamiai. \u010cia muziejus veikia iki \u0161iol, o M. K. \u010ciurlionio k\u016briniai eksponuojami nuolatin\u0117je galerijoje, \u012fkurtoje 1969 m. prie centrini\u0173 r\u016bm\u0173 prijungtame priestate. \u0160iam dail\u0117s muziejui nacio\u00adnalinis statusas suteiktas 1997-aisiais. Per 100 met\u0173 jam vadovavo devyni direktoriai: I. \u0160lapelis (1921\u20131923), K. Skl\u0117rius (1923\u20131924), P.\u00a0Galaun\u0117 (1924\u20131949), B. Sirutis (1949\u20131951), P.\u00a0Stauskas (1951\u20131988), M.\u00a0Sakalauskas (1988\u20131992), O.\u00a0Daugelis (1992\u20132019), I.\u00a0Pukelyt\u0117 (2019), D.\u00a0Kamarauskien\u0117 (nuo 2020).<\/em><\/p>\n

Miela Daina, esi i\u0161skirtin\u012f status\u0105 turin\u010dios kult\u016bros \u012fstaigos vadov\u0117, ta\u010diau informacijos apie pa\u010di\u0105 n\u0117 su \u017eiburiu nerasi. Galb\u016bt \u201eNemunas\u201c gal\u0117t\u0173 tapti pirmuoju leidiniu, skelbian\u010diu Nacionalinio M. K. \u010ciurlionio dail\u0117s muziejaus direktor\u0117s biografij\u0105?<\/h6>\n

Nors labai skepti\u0161kai \u017ei\u016briu \u012f visuotin\u012f nor\u0105 ka\u017ek\u0105 \u017einoti apie asmenin\u012f gyvenim\u0105 ir nesu atsakiusi n\u0117 \u012f vien\u0105 \u201eKas yra kas Lietuvoje\u201c leidinio lai\u0161k\u0105, bet suprantu, kad atviras dialogas suartina kalbant\u012fj\u012f bei skaitytoj\u0105. Tuomet jis mato \u017emog\u0173, o ne specialist\u0105, u\u017eimant\u012f koki\u0105 nors pozicij\u0105 ar pareigas. Taigi\u00a0\u2013 taip, atsakysiu \u012f visus klausimus.<\/p>\n

Prad\u0117kime nuo Kauno.<\/h6>\n

Esu tikra kauniet\u0117: gimiau G\u0117li\u0173 rato gatv\u0117je, mediniame name prie \u0104\u017euolyno, bet augau \u0104\u017euol\u0173, kur\u012f vadinome Pel\u0117d\u0173, kalne\u00a0\u2013 \u0161alia pirmosios, 1925 m. atidarytos, M. K. \u010ciurlionio galerijos, virtusios Stepo \u017duko taikomosios dail\u0117s technikumu. Ten kooperatiniame pedagogams pastatytame name but\u0105 gavo mano t\u0117tis, lituanistas, dramaturgas ir re\u017eisierius, i\u0161ugd\u0119s ne vien\u0105 aktori\u0173, tarp j\u0173\u00a0\u2013 ir Egl\u0119 Gabr\u0117nait\u0119, Violet\u0105 Podolskait\u0119. Tad visa aplinka buvo tikrai puiki, \u012fskaitant malonius kaimynus, step\u017eukio<\/em> sodel\u012f bei m\u016bs\u0173 namus, kuriuose nuolat vykdavo \u012fvairios repeticijos, etiud\u0173 vaidinimai ar pasiruo\u0161imai skaitov\u0173 konkursams. Ta\u010diau u\u017eaugau, galima sakyti, muziejuje po stalu, nes \u012f M. K. \u010ciurlionio muziej\u0173, kur direktoriaus Petro Stausko sekretore dirbo mano mama, patekau b\u016bdama trej\u0173 met\u0173. Kai \u012feidavau pro tas duris, pro kurias dabar \u012f\u017eengei pas mane, pasitikdavo va\u0161kuot\u0173 grind\u0173 ir aliejini\u0173 da\u017e\u0173 kvapas (mat \u010dia, kur mudvi s\u0117dim, buvo tapybos fondai), kur\u012f, prisiminusi vaikyst\u0119, jau\u010diu iki \u0161iol. Tai nepaai\u0161kinamas, stebuklingos mamos darbo vietos kvapas. Muziejuje tvyrojo labai liberali \u0161eimyni\u0161ka atmosfera, buvau tetu\u010di\u0173 numyl\u0117ta, ved\u017eiojama po \u012fvairiausius u\u017ekaborius, su manimi visi maloniai bendravo, o mama leisdavo spausdinti ma\u0161in\u0117le.<\/p>\n

Ar kaip visos mergait\u0117s ketinai tapti aktore? Juk \u201epatirties\u201c jau tur\u0117jai.<\/h6>\n

Ne, tokios minties niekada nebuvo, nors mielai deklamuodavau eil\u0117ra\u0161\u010dius ir dom\u0117jausi teatru. Vaikyst\u0117je nor\u0117jau dirbti spaudos kioske. Gal tod\u0117l, kad mo\u010diut\u0117 mane vesdavosi pas savo pa\u017e\u012fstam\u0105, kuri mus \u012fsileisdavo vidun. Tas gatv\u0117s gyvenimo pamatymas pro kiosko lang\u0105 man paliko did\u017eiul\u012f \u012fsp\u016bd\u012f. Dar patikdavo \u017eaisti ekskursij\u0173 vadov\u0119. Bet labiausiai trauk\u0117 dail\u0117, tod\u0117l, nesakiusi t\u0117vams, kurie mane buvo \u012ftais\u0119 \u012f J. Naujalio meno mokyklos muzikos skyri\u0173, penktoje klas\u0117je su mo\u010diut\u0117s \u017einia per\u0117jau dail\u0117s skyriun. Pie\u0161ti, tapyti, spalvinti, klijuoti buvo m\u0117gstamiausi mano nam\u0173 u\u017esi\u0117mimai, \u012f kuriuos nerdavau kiekvien\u0105 dien\u0105.<\/p>\n

Ta\u010diau \u012fstojai \u012f menotyr\u0105.<\/h6>\n

Taip, tapau visi\u0161ka reklamos auka. Galvodama apie pasirinkimus, niekaip negal\u0117jau apsispr\u0119sti, ko labiau noriu\u00a0\u2013 studijuoti tapyb\u0105, grafik\u0105, o gal vitra\u017e\u0105. Ir mano panikos bei pasimetimo akimirk\u0105 \u012f rankas pakliuvo tuome\u010dio LTSR valstybinio dail\u0117s instituto informacinis buklet\u0117lis, kuriame buvo para\u0161yta: \u201eMenotyroje j\u016bs pa\u017einsite visas meno sritis.\u201c Jis nemelavo, bet a\u0161 \u012fsivaizdavau, kad tai bus tiesioginis pa\u017einimas\u00a0\u2013 ausiu gobelenus, i\u0161moksiu grafikos technikas, o kur dar tapyba… Pamaniau\u00a0\u2013 va, kur svajoni\u0173 specialyb\u0117. Deja, \u201evisko i\u0161mokome\u201c tik teori\u0161kai, steb\u0117dami, kaip tai daro dailininkai. Tad nenuostabu, kad pirmame kurse sugeb\u0117jau kaip reikiant i\u0161si\u0161okti. Organizuotame \u0161i\u0105 specialyb\u0119 baigusi\u0173 menotyrinink\u0173 ir d\u0117stytoj\u0173 susitikime i\u0161dr\u012fsau i\u0161d\u0117styti savo po\u017ei\u016br\u012f, klausdama, koki\u0105 jie turi teis\u0119 kritikuoti men\u0105, patys jo nekurdami. Garb\u016bs profesoriai ir perspektyv\u016bs srities specialistai \u017ei\u016br\u0117jo \u012f mane pasibais\u0117j\u0119. Tik dail\u0117tyrininkas Jonas Umbrasas atsak\u0117 gana diplomati\u0161kai, tikindamas, jog v\u0117liau viskas paai\u0161k\u0117s. I\u0161 ties\u0173, jau antrame kurse mano nuomon\u0117 pakito.<\/p>\n

Mokeisi ir gyvenai Vilniuje.<\/h6>\n

Tai nuostabiausi mano jaunyst\u0117s metai. Be galo \u012fdomios studijos, kiekvienas d\u0117stytojas\u00a0\u2013 asmenyb\u0117, kasdienis bendravimas su menininkais, aktyvus kult\u016brinis gyvenimas, i\u0161vykos, aplankant did\u017eiausius SSRS muziejus bei galerijas… Netr\u016bko nei nuotyki\u0173, nei patir\u010di\u0173, \u012fskaitant naktines diskusijas apie men\u0105 kieno nors studijoje, \u017eaidimus, improvizacijas, spektaklius, d\u017eiaz\u0105 student\u0173 bendrabutyje. Atmintyje visada liks tos atmosferos poj\u016btis, studentavimo ir studijavimo balansas.<\/p>\n

Galb\u016bt min\u0117tose diskusijose i\u0161ry\u0161k\u0117jo apsisprendimas, kuriai sri\u010diai visgi labiausiai simpatizuoji?<\/h6>\n

Kaip beb\u016bt\u0173 keista, pasirinkau tyrin\u0117ti konkretesnius ir \u017eemi\u0161kesnius dalykus, nes analizuojan\u010di\u0173 auk\u0161t\u0105j\u012f men\u0105 tikrai netr\u016bko. Man labai patiko grafinis dizainas, reklama. Esu pirmoji, para\u0161iusi diplomin\u012f darb\u0105 \u201eLietuvos reklamos raida\u201c. Tyrin\u0117jau firminius \u017eenklus, logotipus. Did\u017ei\u0105j\u0105 dal\u012f med\u017eiagos teko rinkti Maskvoje, mat \u010dia joki\u0173 archyv\u0173 i\u0161 viso nebuvo. O Lietuvoje eidavau \u012f dailinink\u0173 dirbtuves, kuriose jie kurdavo reklamas parduotuv\u0117ms, gamykloms ir pana\u0161iai. Juk tais laikais reklama nebuvo laikoma rimta k\u016bryba, grei\u010diau amatu.<\/p>\n

\u017dinau, kad, baigusi studijas, 1986 m. gr\u012f\u017eai \u012f Kaun\u0105. Ne tik \u012f t\u0117v\u0173 namus, bet ir M. K. \u010ciurlionio muziej\u0173. Kaip Tau pavyko?<\/h6>\n

Ties\u0105 sakant, tai buvo t\u0117v\u0173 planas. Abu mano broliai tuo metu gyveno toli nuo Kauno, tad t\u0117\u010diui ir mamai nor\u0117josi, kad bent dukra b\u016bt\u0173 ar\u010diau. Nors tur\u0117jau paskyrim\u0105 \u012f Palang\u0105, gal\u0117jau rinktis Klaip\u0117d\u0105 ar savo numyl\u0117t\u0105 Vilni\u0173, ta\u010diau pasidaviau mamos \u012fkalbin\u0117jimams. Tada jau buvau i\u0161tek\u0117jusi u\u017e skulptoriaus Gintaro Kamarausko, t\u0117v\u0173 butas didelis, gal\u0117jome ten \u012fsikurti, o ir stebuklingu b\u016bdu \u201eatsirado\u201c vieta muziejuje. Taigi, esu \u010dia nuo neatmenam\u0173 laik\u0173. Ne, man negalioja darbo apibr\u0117\u017eimas \u201erutina\u201c. Niekada \u012f j\u012f n\u0117jau kaip \u012f fabrik\u0105, atidirbti valand\u0173. Tai mano gyvenimo b\u016bdas.<\/p>\n

Negaliu atsisteb\u0117ti tokia kantrybe, pastovumu. Juk ir namai liko tie patys, pri\u017ei\u016brimi garsi\u0173j\u0173 pel\u0117d\u0173.<\/h6>\n

Net negal\u0117\u010diau to paai\u0161kinti. Niekada nema\u010diau prasm\u0117s b\u0117gti d\u0117l b\u0117gimo. Neturiu nuo ko. T\u0117v\u0173 palikti namai man visada buvo labai mieli, juose nuolat sve\u010diuodavosi daugyb\u0117 \u017emoni\u0173, ir jie man asocijuojasi tik su pa\u010diais geriausiais prisiminimais, \u0161il\u010diausiais jausmais. Kod\u0117l tai reik\u0117t\u0173 versti auk\u0161tyn kojomis?<\/p>\n

O karjera?<\/h6>\n

Deja, nesu karjerist\u0117 ir joki\u0173 su tuo susijusi\u0173 sieki\u0173 netur\u0117jau. Nuo pirmos dienos muziejuje \u017einojau, kad labiau noriu dirbti su \u017emon\u0117mis, o ne su eksponatais, tad \u012fsidarbinau Masinio darbo skyriuje (\u0161iais laikais atitikmuo b\u016bt\u0173 Edukacijos ir komunikacijos skyrius). Siaur\u0173 tem\u0173 tyrin\u0117toj\u0173 nestigo, o man visada r\u016bp\u0117jo apr\u0117pti kuo pla\u010diau. Jei Renesansas, tai ne tik dail\u0117je, bet ir teatre, muzikoj, literat\u016broj. Taigi, supratusi, kad esu ne mokslinink\u0117s tipas, o komunikuojanti veik\u0117ja, \u0117miausi \u0161ird\u017eiai mielos veiklos\u00a0\u2013 ved\u017eiau ekskursijas, skai\u010diau paskaitas profesiniuose technikumuose, gamyklose, fabrikuose, kal\u0117jimuose, milicijos mokykloje. \u012edomiausia, kad \u017emon\u0117ms patikdavo… I\u0161 mano paskait\u0173 niekas neb\u0117gdavo. V\u0117liau meno bei dail\u0117s istorij\u0105 d\u0117s\u010diau ir S. \u017duko technikume, ir Dail\u0117s instituto Kauno fakultete. Iki \u0161i\u0173 dien\u0173 sulaukiu gra\u017eiausi\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, prisiminim\u0173, kuriuose liudijama, jog tuometis jaunimas net po iki pary\u010di\u0173 trukdavusi\u0173 pasis\u0117d\u0117jim\u0173 l\u0117kdavo \u012f auditorij\u0105, nes b\u016bdavo Kamarauskien\u0117s paskaita. Tuo metu a\u0161 tikrai degiau d\u0117l t\u0173 dalyk\u0173, kuriuos d\u0117s\u010diau, atradin\u0117jau dail\u0117s istorij\u0105 i\u0161 naujo, ie\u0161kojau \u012fdomi\u0173 fakt\u0173, vaizdin\u0117s med\u017eiagos. Visk\u0105 perteikdavau ne sausai, kartais darydavau performansus, teatralizuotus pasirodymus. Ta\u010diau supratau, kad jei tai t\u0119sis kok\u012f de\u0161imtmet\u012f, tikrai nesugeb\u0117siu kiekvienai paskaitai pasiruo\u0161ti kaip spektakliui, o mano ugnis kart\u0105 i\u0161bl\u0117s. Tad po kurio laiko \u0117miau gilintis \u012f edukacij\u0105 muziejuje, organizuoti specializuotus u\u017esi\u0117mimus moksleiviams, i\u0161naudodama \u017eaidim\u0105, interakcij\u0105. V\u0117liau \u010dia \u012fk\u016briau dail\u0117s studij\u0105, kurioje u\u017esiimdavau su vaikais po darbo ir savaitgaliais. I\u0161 to b\u016brelio i\u0161augo keli rimti dailininkai, ir man tikrai gera tai \u017einoti.<\/p>\n

Ir vis\u0105 t\u0105 laik\u0105 be pertrauk\u0173 dirbai tame pa\u010diame skyriuje?<\/h6>\n

Taip, tame pa\u010diame, tik jau jo vadove. O pertrauka buvo. Kai vyras nusipirko apleist\u0105 vieni\u0161\u0105 sodyb\u0105, kurioje nor\u0117jo \u012fsirengti dirbtuves, ten pab\u0117gome gyventi ir auginti dukter\u012f. Prad\u017eia\u00a0\u2013 \u012fdomi ir sud\u0117tinga: i\u0161 sulauk\u0117jusios gamtos lyg i\u0161 d\u017eiungli\u0173 ma\u010det\u0117mis tur\u0117jome atsikovoti savo erdv\u0119, kur\u012f laik\u0105 namu teko dalintis su \u0161e\u0161kais, kiemu\u00a0\u2013 su fazanais. Nors labai stigo pinig\u0173, tada supratau, kaip galima i\u0161gyventi ir be j\u0173. Kaime daug ko nereikia. Jei vyras parve\u017edavo sviesto, duon\u0105 supjaustydavom ma\u017eais gabaliukais, ant jos kokiais nors ornamentais u\u017etepdavom t\u0105 brangenyb\u0119 ir tai b\u016bdavo m\u016bs\u0173 balius su pyragai\u010diais. Kieme augo du did\u017eiuliai topoliai, kuriuose gyveno topolin\u0117 f\u0117ja, retkar\u010diais\u00a0\u2013 na, labai retai\u00a0\u2013 atne\u0161davusi koki\u0173 nors lauktuvi\u0173. Pavyzd\u017eiui, vien\u0105 saldain\u012f \u201eNomeda\u201c, kur\u012f pasidalindavom lyg komunij\u0105. Dukra kasdien b\u0117gdavo patikrinti, ar buvo at\u0117jusi f\u0117ja. Mes gyvenome u\u017edar\u0105 trij\u0173 \u017emoni\u0173 gyvenim\u0105, \u012f kur\u012f retkar\u010diais \u012fsiver\u017edavo draugai. Ir jokio kito gyvenimo tarpsnio nepavadin\u010diau tobulu\u00a0\u2013 tik \u0161\u012f. Man asmeni\u0161kai tai buvo fantasti\u0161kas laikas\u00a0\u2013 sav\u0119s atradimas, begalinis bendravimas su vaiku, pamokos ir patirtys. Nors prad\u017eioje svog\u016bnus sodindavau auk\u0161tyn kojom, o d\u0117l pagrau\u017etos pupel\u0117s apsiverkdavau, galiausiai tapau dar\u017eininke, aud\u0117ja, vyro pagalbininke ruo\u0161iantis parodoms. Tiesa, niekada neme\u010diau ka\u017ek\u0105 k\u016brusi. Ra\u0161iau vaiki\u0161kas istorijas, pie\u0161iau iliustracijas\u00a0\u2013 tok\u012f dienora\u0161t\u012f dukrai, rank\u0173 darbo knygas, kurios ir \u0161iandien\u0105 man vis dar patinka. \u017dod\u017eiu, tas laikotarpis\u00a0\u2013 i\u0161tisa k\u016bryba. Ir vienatv\u0117 buvo gerai.<\/p>\n

Bet po trej\u0173 met\u0173 gr\u012f\u017eai \u012f muziej\u0173?<\/h6>\n

Taip, apdairusis tuometis direktorius Osvaldas Daugelis paskai\u010diavo, kad mano vaikui vis tiek teks eiti mokyklon, tad laikas Kaunan. Ir pakviet\u0117 dirbti jo pavaduotoja. Reikalas tas, kad muziejuje pareigos ne taip svarbu, nes muziejininkyst\u0117 apr\u0117pia visk\u0105\u00a0\u2013 gali b\u016bti vadybininkas, rengini\u0173 organizatorius, ra\u0161ytojas, mokslininkas, archyv\u0173 tyrin\u0117tojas, dailininkas… \u010cia reikalingi \u012fvairiausi\u0173 geb\u0117jim\u0173 \u017emon\u0117s.<\/p>\n

Pavaduotojos pareigas prad\u0117jai eiti 1997-aisiais. Ar tuo metu jau buvai i\u0161nar\u0161iusi archyvus, \u017einojai visk\u0105, k\u0105 saugo \u0161i \u012fstaiga?<\/h6>\n

Turiu prisipa\u017einti, kad tik dabar pradedu jausti viso muziejaus kolekcijas. Nors buvo metai, kai n\u0117riau \u012f knyg\u0173 apie muziej\u0173 sudarin\u0117jim\u0105, nes art\u0117jant 90-me\u010diui pama\u010diau, jog n\u0117ra absoliu\u010diai joki\u0173 jo istorij\u0105 atspindin\u010di\u0173 leidini\u0173. Taip 2012 m. atsirado \u201eIstorijos \u0161trichai\u201c, o 2013 m.\u00a0\u2013 \u201eKolekcij\u0173 istorijos\u201c. Bet ir tada dar ne\u017einojau visko. Visk\u0105 \u017einojo ir nieko nepamir\u0161davo Osvaldas. Net skyri\u0173 darbuotojams i\u0161 galv\u0173 i\u0161dulk\u0117davo, kas ir kur yra, o jam\u00a0\u2013 niekada. M\u016bs\u0173 darbo laukai buvo visi\u0161kai skirtingi\u00a0\u2013 jis u\u017esi\u0117m\u0117 moksliniais tyrimais, organizuodavo parodas. Man buvo labai \u012fdomu ir r\u016bp\u0117jo su\u017einoti, kaip tai daroma, kaip viskas vyksta. Neprival\u0117jau, bet nor\u0117jau dalyvauti procesuose, o jis leido pad\u0117ti, b\u016bti \u0161alia ir mokytis. Svarbiausia pamoka man\u00a0\u2013 Osvaldo geb\u0117jimas i\u0161laikyti P. Galaun\u0117s sukurt\u0105, P. Stausko kiek kitaip, bet irgi puosel\u0117t\u0105 muziejaus dvasi\u0105. Jos svariausias d\u0117muo\u00a0\u2013 \u017emogi\u0161kumas. \u017dmogi\u0161kas santykis su viskuo\u00a0\u2013 pirmiausia su kolegomis, darbuotojais. Ir nesvarbu, kas atvykdavo \u012f muziej\u0173\u00a0\u2013 ar \u201ekosminio\u201c lygio kuratorius i\u0161 Pary\u017eiaus, ar muziejininkas i\u0161 regiono\u00a0\u2013 kiekvienam tekdavo vienodai pagarbos, svetingumo, \u0161ilto pri\u0117mimo.<\/p>\n

Regis, lygiai kaip buvusiam \u0161viesios atminties direktoriui, taip ir pa\u010diai \u0161is muziejus tapo gyvenimo a\u0161imi. O kuo jis svarbus Kaunui ir Lietuvai? Ar 1921 m. lietuviai jau suprato, kokio masto dailininko vard\u0105 tarsi kar\u016bn\u0105 u\u017ed\u0117jo \u0161iai \u012fstaigai?<\/h6>\n

Labai teisingai pasteb\u0117jai\u00a0\u2013 akstinas rastis muziejui buvo b\u016btent \u010ciurlionis. Du svarbiausi faktoriai\u00a0\u2013 jo vardas ir Kauno paskelbimas laikin\u0105ja sostine\u00a0\u2013 nul\u0117m\u0117 muziejaus svarb\u0105 ir s\u0117km\u0119. B\u016btent tada suvokta, kad jei \u010ciurlionio darbai i\u0161sibarstys, bus parduoti, i\u0161parceliuoti, mes prarasime nacionalin\u012f paveld\u0105. Taip, jis buvo vienas vienintelis toks\u00a0\u2013 keistas, sunkiai suprantamas, stebinantis, absoliu\u010diai i\u0161krentantis i\u0161 konteksto. Bet pasteb\u0117ta, vertinama asmenyb\u0117, dar jam gyvam esant jo nuomon\u0117 buvo svarbi, girdima. Kod\u0117l neatsirado tiesiogini\u0173 \u0161io k\u016br\u0117jo sek\u0117j\u0173? Tikriausiai, \u010ciurlionis jau buvo per toli, per auk\u0161tai nu\u0117j\u0119s, \u201ei\u0161krit\u0119s i\u0161 laiko\u201c. O tai ir yra genijaus bruo\u017eas. Tad bravo lietuvi\u0173 tautai u\u017e \u0161io vardo pasirinkim\u0105, 1921 m. \u012fstatym\u0105, kurio pagrindu buvo \u012fkurtas muziejus, sugeb\u0117jim\u0105 surasti \u010ciurlionio darbus kitose \u0161alyse, pargabenti, i\u0161pirkti, sutelkti vienoje vietoje. Nes praradimo mastai b\u016bt\u0173 tiesiog ne\u012fsivaizduojamo dyd\u017eio. Na, o sostin\u0117, kaip ir visos valstybi\u0173 sostin\u0117s, galvodama apie nacionalinio muziejaus svarb\u0105, suteik\u0117 \u0161iai \u012fstaigai gali\u0173 surinkti pa\u010dias svarbiausias, stipriausias dail\u0117s kolekcijas. \u0160tai kuo mes skiriam\u0117s nuo bet kurio \u0161alies muziejaus\u00a0\u2013 gavome labai stipr\u0173 kolekcijos pagrind\u0105: Ogi\u0144ski\u0173, Tyszkiewiczi\u0173, Ropp\u0173 ir kit\u0173 dvar\u0173 Europos meno kolekcijas. Plius ba\u017enytinis menas. Kolekcij\u0105 pild\u0117 \u0161iuolaikiniai darbai, tai yra tarpukario dailinink\u0173 k\u016briniai. Galaun\u0117 tur\u0117jo labai ger\u0105 uosl\u0119\u00a0\u2013 \u012fvertindavo tokius, d\u0117l kuri\u0173 kitiems kildavo daugyb\u0117 abejoni\u0173 ir net pasipiktinimo. Pavyzd\u017eiui, Samuol\u012f. Muziejui buvo suteikta teis\u0117 pirkti paveikslus tik i\u0161 parod\u0173. O kur tuomet vykdavo parodos? \u017dinoma, Kaune. Galaun\u0117, numat\u0119s, koki\u0173 darb\u0173 dar reikia muziejaus kolekcijai, sugeb\u0117davo \u201esurengti\u201c fiktyvias parodas ir \u012fsigyti tai, k\u0105 dabar vadiname aukso fondu. Muziejus nuo pat \u012fk\u016brimo labai aktyviai organizavo \u0161iuolaikinio Europos meno parodas: rinkinius papild\u0117 nupirkti, dovanoti belg\u0173, ital\u0173, pranc\u016bz\u0173 meno k\u016briniai.<\/p>\n

Dabar mums pakanka suvokimo, kas yra nacionalinis paveldas?<\/h6>\n

Pamenu, buvo tokios diskusijos, kuriose abejota, ar tikrai verta i\u0161laikyti keturis nacionalinius muziejus. Nor\u0117\u010diau pasakyti\u00a0\u2013 jeigu tauta galvoja, kad ji turi per daug nacionalini\u0173 vertybi\u0173, tai\u00a0\u2013 menka tauta. Toli nesidairau, \u017ei\u016briu \u012f ma\u017eas tautas, ir man geriausias pavyzdys\u00a0\u2013 estai. Kaip jie sugeba vertinti ir did\u017eiuotis savo nacionaliniu paveldu. Jiems nieko neatrodo per daug. Nors turi \u017eymiai ma\u017eiau negu mes, bet kaip visk\u0105 brangina, i\u0161auk\u0161tina. O mes da\u017enai atsainiai numojam ranka. Kad ir \u010ciurlionio suvokimas. Ar jis m\u016bs\u0173 \u017emoni\u0173 galvose u\u017eima svarbi\u0105 viet\u0105? Ar tik tapo \u0161ablonu\u00a0\u2013 ka\u017ekada surimuota Lietuvos vizitine \u201eSabonis ir \u010ciurlionis\u201c? Ar mes did\u017eiuojam\u0117s \u010ciurlioniu kaip olandai van Goghu ar norvegai Munchu? Kaip beb\u016bt\u0173 keista, jis tikrai dar n\u0117ra pakankamai gerai \u017einomas.<\/p>\n

Kaip ir pastatas, kuriame \u012fsik\u016br\u0119s muziejus.<\/h6>\n

Apie tai, kad Kaunas\u00a0\u2013 unikalus art deco<\/em> miestas, kur\u012f galima padaryti modernizmo sostine ir visa Europa suva\u017eiuos jo \u017ei\u016br\u0117ti, kalb\u0117jau prie\u0161 kokius dvide\u0161imt met\u0173. Tai buvo mano svajon\u0117. Ta\u010diau tuomet ir miesto vald\u017eiai, ir \u012fvairioms institucijoms ji neatrod\u0117 verta d\u0117mesio. Ir \u0161tai, dabar jau visiems ai\u0161ku, netgi labai daug pasiekta, nueita iki UNESCO. Justi, kaip miestie\u010diai tuo d\u017eiaugiasi, matyti, kaip gra\u017e\u0117ja pastatai. Ir mudvi dabar s\u0117dime viename i\u0161 to laikotarpio \u0161edevr\u0173\u00a0\u2013 Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazimiero Kri\u0161\u010diukai\u010dio sukurtame Vytauto Did\u017eiojo muziejuje (toks buvo tuometis planas), \u012f kur\u012f persik\u0117l\u0117 ir M. K. \u010ciurlionio galerija. \u0160is ankstyvojo funkcionalizmo statinys,\u00a0\u2013 V. Putvinskio gatv\u0117s pastat\u0173 visumos dalis,\u00a0\u2013 \u017einoma, pats svarbiausias. Taigi, nor\u0117dami ka\u017ek\u0105 su\u017einoti apie muziejaus kolekcijas, \u010ciurlionio men\u0105, pirmiausia tur\u0117tume pakalb\u0117ti apie \u0161io rajono, gatv\u0117s, pastato kontekst\u0105 ir tik paskui l\u012fsti \u012f \u201evidurius\u201c. Kad tai did\u017eiul\u0117 vertyb\u0117, mes \u017einojome visada ir steng\u0117m\u0117s visk\u0105 i\u0161saugoti. \u010cia stovi nuo muziejaus \u012fk\u016brimo lik\u0119 baldai, i\u0161 laikinosios galerijos atsikraus\u010diusios sofos. Apskritai, muziejininkai yra tokie \u017emon\u0117s, kurie nieko neskuba i\u0161mesti, pakeisti, visada buvo tvarios gyvensenos atstovai, nors pati s\u0105voka atsirado tik dabar.<\/p>\n

Ir \u0161tai po met\u0173 andainyk\u0161t\u0117 Lietuvos laikinoji sostin\u0117 bus tituluota Europos kult\u016bros sostine (toliau\u00a0\u2013 KEKS). Regis, b\u016btent tarpukariu tam ir buvo sud\u0117ti pamatai.<\/h6>\n

Taip, b\u016btent tada miestas u\u017eprogramuotas augimui, pl\u0117trai, o prarad\u0119s sostin\u0117s status\u0105 i\u0161saugojo kitus dalykus. \u010cia vyravo ne tik ma\u017eesni masteliai, apsukos, konkurencija, bet ir ne tiek daug snobizmo, nepagr\u012fst\u0173 ambicij\u0173. Labai da\u017enai pasaulyje antrieji miestai tampa valstybi\u0173 kult\u016bros sostin\u0117mis, nes pirmuosiuose apsigyvena vald\u017eia, funkcijos, politika, pinigai… O \u0161tai antrieji neturi tiek daug pasip\u016btimo ir galimybi\u0173, bet juose viskas giliau, subtiliau, ramiau ir tikriau. Tad kalb\u0117dama apie Kaun\u0105 taip pat manau, kad jis turi did\u017eiul\u0119 potencij\u0105, vystosi tyliai, bet labai gra\u017eiai\u00a0\u2013 \u010dia net \u0161iandien\u0105 daugyb\u0117 nuostabios \u0161iuolaikin\u0117s architekt\u016bros pavyzd\u017ei\u0173, pradedant priva\u010diais namais, baigiant \u012fstaig\u0173 pastatais. Ir beveik visur u\u017ekoduota ta geroji modernizmo s\u0117kla. A\u010di\u016b Dievui, kad ka\u017ekada ir m\u016bs\u0173 miest\u0105 u\u017ekr\u0117t\u0119s tam tikro tipo verslinink\u0173 virusas nebedarko dabartinio kra\u0161tovaizd\u017eio. Kaun\u0105 matau kaip atgavus\u012f savo dvasi\u0105 ir atrandant\u012f daug galimybi\u0173.<\/p>\n

Ar d\u017eiaugiesi miestui suteiktu titulu?<\/h6>\n

\u017dinoma, man net nekilo abejoni\u0173, kad tapsime Europos kult\u016bros sostine. Li\u016bdna tik d\u0117l vieno\u00a0\u2013 kiti Europos miestai, gav\u0119 tok\u012f \u0161ans\u0105, sugeba i\u0161 pumpuro i\u0161sprogdinti \u017eied\u0105, kitaip tariant, tai \u012fam\u017einama dideliais darbais: naujomis galerijomis, muziejais ar kitos paskirties i\u0161liekam\u0105j\u0105 vert\u0119 turin\u010diais dalykais, kuri\u0173 nepaj\u0117gta \u012fgyvendinti anks\u010diau. M\u016bs\u0173 kult\u016bros sostin\u0117 kuriama minimalistin\u0117mis priemon\u0117mis ir biud\u017eetas neleid\u017eia nieko pana\u0161aus. Nepaisant to, manau, kad KEKS\u2019o komandos tikslas paskatinti bendruomenes ka\u017ek\u0105 veikti, geb\u0117jimas jas \u017eadinti (apie \u0160an\u010dius nekalbu, ten bendruomen\u0117 veikia jau seniai) yra puikus sprendimas. Ir jeigu tokia dvasia i\u0161liks, tai bus did\u017eiulis post\u016bmis visam miestui. Lietuviai itin u\u017edari, nelabai norintys i\u0161jud\u0117ti, ka\u017ek\u0105 nuveikti savo iniciatyva, o paakinimas ka\u017ek\u0105 daryti bendrai, keisti m\u0105stym\u0105 yra svarbiausias veiksnys. Parodos, renginiai, koncertai praeis, pra\u0161urmuliuos, o miestas tur\u0117s gyventi toliau. Tad\u00a0\u2013 kaip?<\/p>\n

2021-ieji\u00a0\u2013 Nacionalinio M. K. \u010ciurlionio muziejaus \u0161imtme\u010dio metai. Ko galime tik\u0117tis?<\/h6>\n

Dabar tokie laikai, kai atsirado labai daug \u201ejeigu\u201c. Ta\u010diau, jei aplinkyb\u0117s leis, noriu \u012fgyvendinti savo svajon\u0119 ir \u017emon\u0117ms parodyti, kas i\u0161 tikr\u0173j\u0173 yra muziejus. Jie \u010dia ateina, bet ne\u017eino, kas tai. Juk neretai i\u0161girsime toki\u0173 pasakym\u0173\u00a0\u2013 \u201eNesuprantu, k\u0105 j\u016bs \u010dia veikiate? Paveikslai pakabinti, budin\u010diosios pasodintos, o j\u016bs kam?\u201c Tad ir noriu lankytojams parodyti m\u016bs\u0173 u\u017ekulisius, muziejininko gyvenim\u0105, ne tik darb\u0105. Interaktyviai pademonstruoti, kas yra, pavyzd\u017eiui, skaitmeninimas, inventorinimas, saugojimas. Atsakyti, kam plombuojamos durys, matuojama dr\u0117gm\u0117. Kod\u0117l eksponatus turime ne tik sura\u0161yti, bet dar juos apra\u0161yti ir nupie\u0161ti ranka? Kaip \u012f muziej\u0173 pateko mumija? Galiausiai\u00a0\u2013 k\u0105 per dienas veikia muziejininkai ir visi \u010dia dirbantys \u017emon\u0117s? Tad jubiliejui bus skirta did\u017eiul\u0117 paroda, apimsianti visus tris Kauno paveiksl\u0173 galerijos auk\u0161tus. Kai kurias veiklas gal\u0117site steb\u0117ti gyvai. O kai k\u0105 teks apm\u0105styti. Pavyzd\u017eiui, tai, kad kiekvienas savo galvoje turime po muziej\u0173. Ir k\u0105 gi mes juose inventoriname, k\u0105 i\u0161metame? Kod\u0117l ra\u0161ome dienora\u0161\u010dius? Kaupiame \u0161eimos nuotraukas? Ar turime teis\u0119 sudeginti lai\u0161kus? O muziejus-institucija? Koki\u0105 dal\u012f istorijos jis gali i\u0161mesti? Tad \u012f \u0161i\u0105 parod\u0105 bei diskusijas kviesime visus \u017eingeid\u017eius \u017emones, nesvarbu, kiek jiems met\u0173 ir kokia j\u0173 specialyb\u0117.<\/p>\n

Skai\u010diau j\u016bs\u0173 strateginius planus. Net i\u0161si\u017eiojau, kokios parodos numatytos Kult\u016bros sostin\u0117s metams.<\/h6>\n

Taip, labai galingos. Atsirado galimyb\u0117 atsive\u017eti ne vieno grando darbus ir juos pristatyti miestie\u010diams bei sve\u010diams. Tai personalin\u0117 Piet\u0173 Afrikos menininko Williamo Kentridge\u2019o instaliacij\u0173, retrospektyvin\u0117 Marinos Abromovi\u0107, Yoko Ono ir \u201eFluxus\u201c sek\u0117j\u0173 parodos. Taip pat bus organizuojamos parodos, skirtos 1972 metams atminti bei architektui Arnui Funkui. Na, ir vis\u0173 laukiama Kauno meno bienal\u0117. Tai bus did\u017eiuliai i\u0161\u0161\u016bkiai. Bet tikrai verta juos priimti.<\/p>\n

Asmeni\u0161kai mane labai d\u017eiugina, kad \u010ciurlionio muziejui vadovauja ne funkcionier\u0117 grie\u017etu kostium\u0117liu, bet labai dr\u0105si, k\u016brybinga, \u0161iuolaiki\u0161ka ir nebijanti eksperiment\u0173 meninink\u0117.<\/h6>\n

N\u0117 vienas ilgametis \u0161io muziejaus vadovas nebuvo funkcionierius. Sakykim, Galaunei bei jo darbuotojams karo metais teko rizikuoti gyvyb\u0117mis, nes u\u017e bet kokius veiksmus, pana\u0161ius \u012f tuos, kuri\u0173 jie \u0117m\u0117si, gal\u0117jai b\u016bti su\u0161audytas. Pavyzd\u017eiui, jie sugeb\u0117jo apmulkinti vokie\u010dius ir \u012ftikinti, kad j\u0173 pasirinkti ir ka\u017ekokio vado kabinetui Rygoje papuo\u0161ti skirti paveikslai yra prasto lygio, nors buvo atvirk\u0161\u010diai\u00a0\u2013 taip pa\u010dius vertingiausius darbus pavyko i\u0161saugoti. Arba kai vokie\u010diams traukiantis muziejininkams buvo \u012fsakyta didel\u0119 dal\u012f turt\u0173 supakuoti i\u0161ve\u017eimui \u012f Vokietij\u0105. Net Galaun\u0117 ne\u017einojo, k\u0105 suman\u0117 ir \u012fgyvendino vienas muziejininkas. Pastate jis buvo paliktas vienas, visos d\u0117\u017e\u0117s paruo\u0161tos, vokie\u010diai beld\u017eia \u012f vartus, o jis neatidaro. Laim\u0117, kad kit\u0105 dien\u0105 vokie\u010diai jau tur\u0117jo b\u0117gti nuo rus\u0173, nes tose d\u0117\u017e\u0117se buvo plytos. Turb\u016bt ai\u0161ku, kuo \u0161is pilietin\u0117s dr\u0105sos aktas b\u016bt\u0173 pasibaig\u0119s. O \u0161tai Stauskas, kuris buvo Antrojo pasaulinio karo didvyris ir d\u0117l to formaliai prie jo nelabai kas gal\u0117jo kabin\u0117tis, \u012f muziej\u0173 at\u0117jus saugumie\u010diams, sugeb\u0117davo apsimesti kvaileliu menininku, nesuprantan\u010diu, ko \u0161ie nori, ar per lang\u0105 staiga pamatydavusiu \u012fdom\u0173 motyv\u0105 paveikslui. Tais laikais \u010dia dirbo ne vienas disidentas, o Stauskas kaip gal\u0117damas jiems pad\u0117jo. Tad ir parodoje, skirtoje \u0161imtme\u010diui, daug kalb\u0117sime apie muziejaus pilietin\u0119 pareig\u0105, gausyb\u0119 i\u0161saugot\u0173 artefakt\u0173, vis\u0105 sovietmet\u012f sl\u0117pt\u0173 ar ty\u010dia neinventorizuot\u0173. Kad ir did\u017eiul\u0117 tarpukario organizacij\u0173 bei ba\u017enytini\u0173 v\u0117liav\u0173 kolekcija, priglausta i\u0161 Karo muziejaus, kuriame jomis buvo plaunamos grindys. Net dabartin\u0117s rekonstrukcijos metu radome labai \u012fdomi\u0173 u\u017em\u016bryt\u0173 dokument\u0173, pavyzd\u017eiui, skaut\u0117s krep\u0161\u012f su \u0161ios organizacijos mergin\u0173 korespondencija.<\/p>\n

Tad ir man neb\u016bt\u0173 priimtinos tik sausai biurokratin\u0117s pareigos. Nedirb\u010diau direktore, jei negal\u0117\u010diau kurti, rengti ekspozicij\u0173, ra\u0161yti, numatyti ateities plan\u0173, \u012fgyvendinti id\u0117j\u0173… Galvoti ir pasistengti nusp\u0117ti tendencijas yra \u012fdomu. \u0160tai per \u0161iuos karantinus supratome, kokia svarbi virtuali edukacija\u00a0\u2013 \u012f internet\u0105 suk\u0117l\u0117me \u012fvairias paskaitas, pamokas, kurios be galo padeda mokytojams, vaikams su negalia. Ta\u010diau jos tur\u0117t\u0173 b\u016bti kitokios kokyb\u0117s\u00a0\u2013 tokio lygio kaip \u201eDiscovery\u201c kanalas. \u017dod\u017eiu, daugyb\u0117 sumanym\u0173, projekt\u0173 ne tik sklando ore, bet viskas po truput\u012f juda \u012f priek\u012f, vyksta.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-01-2021%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text][\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Pokalbis su Nacionalinio M. K. \u010ciurlionio dail\u0117s muziejaus direktore apie keli\u0105 iki \u0161ios i\u0161skirtin\u0117s kult\u016bros \u012fstaigos vadov\u0117s pareig\u0173, muziejaus viet\u0105 \u0161iandieniniame Kaune ir Europoje, ne\u012ftikimus \u012fvykius bei pasiaukojim\u0105, d\u0117l kurio \u010dia atsirado bei i\u0161liko svarbiausi eksponatai.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":28475,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[433,148,110,549],"tags":[363],"class_list":["post-28474","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2021-01","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2021","tag-kultura-ir-istorija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Kalbino Erika Drungyt\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/28474","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=28474"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/28474\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":28492,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/28474\/revisions\/28492"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/28475"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=28474"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=28474"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=28474"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}