{"id":25790,"date":"2019-05-21T22:01:37","date_gmt":"2019-05-21T22:01:37","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=25790"},"modified":"2020-01-25T10:10:14","modified_gmt":"2020-01-25T10:10:14","slug":"chuliganas-riteris-arba-gintaro-patacko-mitas","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/perkami_str\/chuliganas-riteris-arba-gintaro-patacko-mitas\/","title":{"rendered":"Chuliganas-riteris, arba Gintaro Patacko mitas"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]Dabar labai sunku papasakoti jauniems \u017emon\u0117ms, kuo ypatinga lietuvi\u0173 poezija, nes, pradedant privalom\u0105ja programa mokyklose, baigiant \u012fvairiomis masin\u0117mis \u0161vent\u0117mis, vis dar \u017eavimasi lyri\u0161kai romanti\u0161kais, kaimo peiza\u017eais apaugusiais lietuvi\u0173 poezijos posmais, neturin\u010diais jokio ry\u0161io nei su atpa\u017e\u012fstamais vaizdiniais, nei su \u0161iuolaikinio \u017emogaus patirtimis. Atsigr\u0119\u017e\u0119 visai netolimon praeitin matome, kad modernaus miesto subrandinta ir Europ\u0105 i\u0161mai\u0161iusi ikikarin\u0117 karta buvo sumaitota istorijos m\u0117smale, tad jos prad\u0117t\u0173 darb\u0173 t\u0119sinio teko ilgokai palaukti. O dominavusiai agrarinei pokario visuomenei labiausiai tiko valso ritmu plaukian\u010di\u0173 ketureili\u0173 upeliai, apdainuojantys sod\u017ei\u0173 gro\u017e\u012f, kaimo ilges\u012f ir nekaltus meil\u0117s santykius, apri\u0161tus skarel\u0117mis bei apkai\u0161ytus r\u016bt\u0173 vainik\u0117liais. Tiesa, visas\u0105junginio brandaus socializmo siekio kontekste vis pramu\u0161davo<\/em> kokie ry\u0161kiai lozunginiai sueiliavimai apie fabrikus ar industrinius atributus, ta\u010diau jie neprigijo ir atrod\u0117 kaip ne vietoje \u012fsi\u016bti implantai, i\u0161p\u016bt\u0119 vien kr\u016btin\u0117s dyd\u012f, bet ne poezijos dvasi\u0105. Tad tik \u016bgtel\u0117jus naujai miestie\u010di\u0173 kartai, subrendusiai universitetuose bei vie\u0161ose ar slaptose intelektual\u0173 draugijose, \u012fvyko rimtas l\u016b\u017eis, dovanoj\u0119s puikias permainas \u017eodin\u0117s k\u016brybos cechuose. Poezijos ledlau\u017eiais pelnytai vadinami XX\u00a0a. 8-ajame de\u0161imtmetyje debiutav\u0119 jaunuoliai, sustabd\u0119 bedugn\u0117n riedant\u012f anglim pakuriam\u0105 garve\u017e\u012f\u00a0\u2013 dr\u0105siai atsisak\u0119 nuvalkiot\u0173 \u012fvaizd\u017ei\u0173, prabil\u0119 to meto reali\u0105ja kalba, nuvainikav\u0119 sald\u0173j\u012f patos\u0105. Jie buvo vadinami ir chuliganais, ir mai\u0161tininkais, ir nihilistais. O \u0161tai viena trijul\u0117\u00a0\u2013 Gintaras Patackas, Almis Grybauskas ir Antanas A. Jonynas\u00a0\u2013 Algimanto Baltakio net pakrik\u0161tyta trimis mu\u0161kietininkais, prie kuri\u0173 ketvirtuoju kaip kok\u012f Aram\u012f (nes d\u2019Artanjanas jau buvo) Valentinas Sventickas prijung\u0117 ir Vytaut\u0105 Rubavi\u010di\u0173. G\u016bdaus s\u0105stingio (\u012fsivyravusio TSRS Bre\u017enevo valdymo laikotarpiu) apimtoje \u0161alyje pirmaisiais debiutiniais rinkiniais \u0161ov\u0119 lyg salv\u0117mis, jie kaip reikiant nustebino \u0161lov\u0117s ramyb\u0117je skendin\u010dius klasikus ir suteik\u0117 vilties pokalantinei jaunuomenei, auginusiai savyje realaus pyk\u010dio g\u0117les tuometei santvarkai.<\/p>\n

Deja, t\u0173 dien\u0173 herojai, savo laiku buv\u0119 svarb\u016bs ir poezijos, ir apskritai meno permainoms, \u0161iandien\u0105 galb\u016bt per retai prisimenami b\u016btent tokiame kontekste. Bet i\u0161 j\u0173 vis\u0173 net tada, kai i\u0161gyveno tikr\u0105 k\u016brybos aukso am\u017ei\u0173, ma\u017eiausiai vertinim\u0173, laur\u0173 ir pelnyt\u0173 apdovanojim\u0173 yra sulauk\u0119s Gintaras Patackas, nors jis ir tapo savoti\u0161ka Kauno ikona. I\u0161laikius\u012f am\u017einojo chuligano \u012fvaizd\u012f ne tik poezijoje, bet ir gyvenime k\u016br\u0117j\u0105 ne kart\u0105 m\u0117ginta \u201eatkirsti\u201c nuo \u201epadorios\u201c visuomen\u0117s, kuriai i\u0161g\u0117rusio vyro i\u0161si\u0161okimai bei da\u017enai chami\u0161kas elgesys niekaip nelipo su poeto \u012fvaizd\u017eiu, nukaldintu maironin\u0117je<\/em> epochoje, i\u0161 kurios, deja, dar vis niekaip nei\u0161lipama. O juk i\u0161 ties\u0173 Gintaras yra visoks, bet svarbiausia\u00a0\u2013 tik labai retai i\u0161 ties\u0173 atsiveriantis, tod\u0117l ma\u017eai kam pa\u017e\u012fstamas. Jo gyvenimo drama ir tragedija vertos gero kino scenarijaus, bet labiausiai\u00a0\u2013 suvokimo, kod\u0117l ir kaip kei\u010diasi \u017emogaus santykis su aplinka, pa\u010diu savimi, k\u016bryba. Gim\u0119s ir u\u017eaug\u0119s Kaune, prisiskait\u0119s roman\u0173 apie kietus laukini\u0173 Vakar\u0173 vyrukus, jis ir pats nor\u0117jo tokiu b\u016bti\u00a0\u2013 studijavo tiksliuosius mokslus (in\u017einerij\u0105), praktikavo kult\u016brizm\u0105, jo dom\u0117jimosi lauke buvo filosofija, poezija ir \u0160ventasis Ra\u0161tas. Anksti suk\u016br\u0117 \u0161eim\u0105, ta\u010diau nuo jos nutolo d\u0117l savo aistr\u0173\u00a0\u2013 bohema ir k\u016bryba tapo svarbiausia jo gyvenimo dalimi. Kauno jaun\u0173j\u0173 ra\u0161ytoj\u0173 sekcijoje susi\u017eav\u0117j\u0119s pradedan\u010di\u0105ja poete Tautvyda Marcinkevi\u010di\u016bte neabejojo, kad tai jo gyvenimo moteris, m\u016bza, draug\u0117 ir pakeleiv\u0117. Ta\u010diau niekas neduodama lengvai. Greta meil\u0117s, nuotyki\u0173, alkoholiu persunkt\u0173 dien\u0173 ir nakt\u0173, da\u017enokai pratr\u016bkdavusi\u0173 ir agresyviais santyki\u0173 ai\u0161kinimaisis su kolegomis ar tiesiog praeiviais, b\u016bta ir \u017eiauri\u0173 i\u0161bandym\u0173. Du i\u0161 trij\u0173 Gintaro vaik\u0173 i\u0161 pirmosios santuokos tragi\u0161kai \u017euvo. Tai jokiais \u017eod\u017eiais neapra\u0161omi i\u0161gyvenimai, kuriuos jis tyliai ir vyri\u0161kai i\u0161verk\u0117 pats sau, niekada apie tai nekalb\u0117damas vie\u0161umoje. 2015 m. mirus broliui Algirdui Patackui jau nesl\u0117p\u0117 did\u017eiulio sielvarto, nes j\u012f vadino savo gyvenimo garantu. Nors m\u0117gta \u0161iuos du \u017eymius Lietuvos vyrus palyginti kaip visi\u0161kas prie\u0161ingybes, i\u0161 ties\u0173 jie buvo labiau pana\u0161\u016bs nei skirtingi savo \u016bmiu ir tvirtu charakteriu, \u017eaibi\u0161ko grei\u010dio m\u0105stymu, nepaprastai dideliu \u017eini\u0173 baga\u017eu, pasaul\u0117jauta, i\u0161tikimybe krik\u0161\u010dioni\u0161kajai pasaul\u0117\u017ei\u016brai.<\/p>\n

Gintaro pam\u0105stymai apie \u017emog\u0173, poet\u0105, Diev\u0105 yra labai gil\u016bs ir prasmingi, ta\u010diau j\u0173 surinkta gerokai per ma\u017eai, kad dabar gal\u0117tume nupie\u0161ti tiksl\u0173 jo paveiksl\u0105. Bet ir i\u0161 to, k\u0105 pavyksta i\u0161graibyti laiko tinkle, suprantame, jog pamatas, ant kurio vis\u0105 laik\u0105 steng\u0117si i\u0161silaikyti ir ra\u0161ytojas, ir jo k\u016bryba, buvo atvira i\u0161tikimyb\u0117 humanizmo siekiams. Viename pasisakym\u0173 Gintaras yra suformulav\u0119s savoti\u0161k\u0105 savo program\u0105: \u201ePasaulis yra prasmingesnis, nei mes j\u012f suvokiame. Chaoso pa\u017eadintas Brauno daleli\u0173 jud\u0117jimas yra ritmingas ir tvarkingas kaip traukini\u0173 Kaunas\u2013Vilnius tvarkara\u0161tis, ta\u010diau tik ra\u0161ytojas (humanistas, mokslininkas etc.) sugeba suvokti jo ir individo ry\u0161\u012f, pasikliaudamas \u0161e\u0161tuoju poj\u016b\u010diu, kur\u012f supras ne kiekvienas homo sapiens.<\/em> Ra\u0161ytojui pasaulis yra prasmingas netgi tada, kai jis i\u0161siver\u017eia i\u0161 subjekto r\u0117m\u0173, atsidurdamas pomirtinio ir prie\u0161 gimininio gyvenimo sferose; prie\u0161 tapdamas \u017eod\u017eiu ir tiesa kitiems, jis turi susinaikinti kaip valgytojas, miegotojas, darbininkas, psichinis ir fizinis asmuo. Tiktai asmenyb\u0117s netur\u0117jimas tam tikr\u0105 laiko dal\u012f jam padeda suvokti kiet\u0173j\u0173 daleli\u0173 \u012f (taip pat ir minties) prasming\u0105 slinkt\u012f\u201c.<\/p>\n

Nuo pat jaunyst\u0117s dekonstruodamas ir naikindamas save, Gintaras susik\u016br\u0117 savoti\u0161k\u0105 kauk\u0119. Jis nebuvo stileiva ir \u0161velnus d\u016bsautojas, nekalb\u0117jo gra\u017ei\u0173 intelekt\u0105 atspindin\u010di\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, bet prisi\u0117m\u0117 blogiuko vaidmen\u012f, tarsi sakydamas, kad tas grubus, vulgarus, kar\u0161tako\u0161is, da\u017enai kum\u0161\u010dius \u012f darb\u0105 paleid\u017eiantis, alkoholiu ir cigaret\u0117m trenkiantis bi\u010das<\/em> vertas pagarbos vien tod\u0117l, kad yra puikus poetas. Galb\u016bt jis sl\u0117p\u0117 sav\u0105j\u012f sentimentalum\u0105, jautrum\u0105, gro\u017eio ir harmonijos ilges\u012f. Galb\u016bt nor\u0117jo paaukl\u0117ti visuomen\u0119\u00a0\u2013 i\u0161lepusi\u0105, vaidinan\u010di\u0105 geresn\u0119, nei yra, snobi\u0161k\u0105, meluojan\u010di\u0105, perkan\u010di\u0105 net meil\u0119. Tod\u0117l jam geriau buvo draugas banditas, besilaikantis tam tikro garb\u0117s kodekso ir, paradoksalu, da\u017enai jautrus \u017emogus, nei i\u0161sidabinusios mies\u010dion\u0117s poniut\u0117s, einan\u010dios \u012f ba\u017eny\u010di\u0105, bet nepa\u017einusios Dievo.<\/p>\n

Geriausiai \u017emog\u0173 atskleid\u017eia jo k\u016bryba. Gintaro poezija\u00a0\u2013 kelios \u012f vien\u0105 suplaukian\u010dios up\u0117s: lyriko, filosofo ir mai\u0161tininko, erzintojo. Jis liko i\u0161tikimas klasikinei eil\u0117darai, o jo rimai b\u016bt\u0173 puikus \u017einynas norintiems pramokti \u0161io amato. K\u016br\u0117jui visada buvo svarbios \u017emogi\u0161kosios klasikin\u0117s vertyb\u0117s\u00a0\u2013 draugyst\u0117, meil\u0117, i\u0161tikimyb\u0117, tik\u0117jimas, gro\u017eio ir g\u0117rio siekis bei kova u\u017e visa tai. Lietuvi\u0173 poezij\u0105 jis u\u017etvind\u0117 urbanistiniu \u017eodynu, slengu, u\u017eribio leksika ir kult\u016bros lauko artefaktais. Kai kurie jo eil\u0117ra\u0161\u010diai, laviruojantys ant ki\u010do ir popso ribos, vis tik i\u0161silaiko nenugarm\u0117j\u0119 \u012f praraj\u0105 d\u0117l puikios strukt\u016bros, nors galb\u016bt jau yra nubraukti literat\u016bros nuo\u0161al\u0117n. Kaip beb\u016bt\u0173, Gintaras\u00a0\u2013 tas, kuris sudrumst\u0117 lietuvi\u0173 poezijos vandenis ir i\u0161\u0161auk\u0117 audr\u0105. O tai buvo lemiami veiksniai, prisid\u0117j\u0119 prie did\u017eiuli\u0173 poky\u010di\u0173, tikras \u0161liuz\u0173 pak\u0117limas naujajai kartai, atradusiai savit\u0105 \u0161iuolaikin\u0117s poezijos keli\u0105. Tod\u0117l nusigr\u0119\u017eimas nuo Gintaro Patacko, kur\u012f demonstruoja didel\u0117 dalis jo gildijos ar apskritai kult\u016brai atstovaujan\u010di\u0173j\u0173, yra ne ra\u0161ytojo klystkeli\u0173 bei nuo\u00adpuoli\u0173 \u012fvertinimas, o siauro ir trumparegi\u0161ko po\u017ei\u016brio demonstravimas, pirmiausia pa\u017eenklintas puikyb\u0117s.<\/p>\n

Susitikome su Gintaru, \u017einoma, Laisv\u0117s al\u0117joje, kavin\u0117je \u201eMiesto sodas\u201c. Valandos laiko pokalbis poet\u0105 greitai nuvargino. Jis nesl\u0117p\u0117, kad jau yra nebe tas a\u0161triamintis ir a\u0161triadantis kietas vyrukas. Tik be sustojimo r\u016bk\u0117, gurk\u0161nojo kav\u0105 ir blausiu \u017evilgsniu steb\u0117jo praeivius. Li\u016bdnai ir tyliai jis kartojo apie at\u0117jus\u012f Armagedon\u0105.<\/p>\n

Gintarai, ka\u017ekada buvai greit u\u017esiliepsnojantis bohemos li\u016btas, tiesai \u012frodyti da\u017enai panaudodav\u0119s fizin\u0119 j\u0117g\u0105. Ar anks\u010diau vyrai poetai santykius ai\u0161kindavosi kum\u0161\u010diais?<\/h6>\n

Neteko \u012frodin\u0117ti, kad esu poetas, \u0117jau<\/em> be konkurencijos. Savo vert\u0119 reik\u0117jo patvirtint eil\u0117ra\u0161\u010diais. Skaitydavom vieni kit\u0173 k\u016bryb\u0105, aptarin\u0117davom, sakydavom, kas k\u0105 para\u0161\u0117 gerai, kas\u00a0\u2013 \u0161\u016bd\u0105. Ir viskas b\u016bdavo ai\u0161ku. Bet d\u0117l mergin\u0173 ar pinig\u0173 esam susikib\u0119. Juk nesamdysi kaip Henyt\u0117 mafijoz\u0173 gaujos\u00a0\u2013 imi ir pats i\u0161siai\u0161kini, jei kas ko negr\u0105\u017eino. Nenoriu min\u0117ti pavard\u017ei\u0173 ir prie\u017eas\u010di\u0173, tai per daug atvira, \u017emona paskui nepriims \u012f namus. Ta\u010diau a\u0161 buvau \u016bmus, nuo alkoholio pa\u0161okdavo adrenalinas. Esu prik\u016bl\u0119s daugiau pa\u0161alie\u010di\u0173 nei koleg\u0173, \u0161iuos gal da\u017eniau \u012f\u017eeisdavau. Va, Sigitui Gedai tapau am\u017einu prie\u0161u, kai pasi\u016bliau du metrus \u017eem\u0117s… O Vilniuje esu primu\u0161\u0119s saugumo major\u0105. Tada, pamenu, perra\u0161\u0119s ma\u0161in\u0117le savo poem\u0105 \u201ePontijus Pilotas\u201c nu\u0117jau \u012f \u201eLiterat\u0173 kavin\u0119\u201c at\u0161v\u0119st, kad jau baigiau ir atiduosiu spaudai. U\u017esisakiau valgyti, gerti. Bet pabudau milicijos nuovadoje. Ten man\u0119s klausin\u0117ja, k\u0105 a\u0161 pridariau, o a\u0161 nieko neatsimenu. Jie negal\u0117jo patik\u0117ti, sako, juk primu\u0161ei saugumo major\u0105. Kai i\u0161gerdavau, man \u201etr\u016bkdavo plionk\u0117\u201c ir eidavau mu\u0161tis b\u016bdamas be s\u0105mon\u0117s.<\/p>\n

Kiek laiko gyvenai Vilniuje?<\/h6>\n

Por\u0105 met\u0173. Visi dabartiniai klasikai buvo mano bi\u010diuliai, puiki atmosfera, jokios \u012ftampos, santyki\u0173 tarp Vilniaus ir Kauno niekas dirbtinai nea\u0161trino. Kiekvienas tur\u0117jom draug\u0173 ir gerb\u0117j\u0173, su kuriais ap\u0161nek\u0117davom kitus poetus, bet ne\u017einojom, kad tie kiti irgi turi draug\u0173 ir gerb\u0117j\u0173, su kuriais ap\u0161nek\u0117davo mus.<\/p>\n

J\u016bs\u0173 karta padar\u0117 didel\u0119 \u012ftak\u0105 to meto poezijos raidai.<\/h6>\n

Taip, tuo metu vyravo tokia baisi lyrika, kuri\u0105 vadinom li\u016brizmu<\/em>\u00a0\u2013 \u0161lam\u0117jo ber\u017eeliai, pievos kukavo… M\u016bs\u0173 kompanija (Grybauskas, Jonynas, Rubavi\u010dius, Jonutis, Jonu\u0161as) buvom miesto poetai, \u0117m\u0117m\u0117s \u012fvardinti miesto atributik\u0105. \u012e tekstus \u012ftrauk\u0117m radiatorius, vandentiekius, gatves, architekt\u016br\u0105, kavines. Kiekvienas ra\u0161\u0117m savitai, savo eil\u0117ra\u0161\u010dius myl\u0117jom kaip k\u016bdikius (nes negali nemyl\u0117t savo k\u016bdikio) ir juos gindavom. Gal artimiausias man buvo Jonynas, jis ir mano knyg\u0173 redaktorium tapo, puikiai i\u0161man\u0117 mano k\u016brybos stilistik\u0105. \u017daviuosi jo lyrizmu ir sentimentalumu, i\u0161likusiais iki \u0161iolei. O a\u0161 i\u0161laikiau i\u0161tikimyb\u0119 rimui. Aplink jau daug kas ra\u0161\u0117 nerimuotai, bet kai pama\u010diau, kad dar daugiau nemokan\u010di\u0173 gerai rimuoti, nutariau i\u0161naudoti \u0161\u012f savo ginkl\u0105 ir iki \u0161iol jo nepaleid\u017eiu.<\/p>\n

O paskui gr\u012f\u017eai \u012f Kaun\u0105.<\/h6>\n

\u010cia buvo gerokai ma\u017eiau \u017eymi\u0173 k\u016br\u0117j\u0173, bet tur\u0117jom puiki\u0105 terp\u0119\u00a0\u2013 Jaun\u0173j\u0173 ra\u0161ytoj\u0173 sekcij\u0105, kuri tapo mums tarsi \u0161iltnamiu. Ten svarstydavom vienas kito k\u016bryb\u0105, \u201eVagai\u201c rekomenduodavom koleg\u0173 knygas. Sekcijai priklaus\u0117 30 nari\u0173, visi jie tapo ra\u0161ytojais. \u012esimintini m\u016bs\u0173 susirinkimai. Berniuk\u0173 \u201etreneris\u201c buvo Algimantas Mikuta, o mergait\u0117ms vadovavo Robertas Keturakis. Ten \u012fsimyl\u0117jau savo \u017emon\u0105, jos ry\u0161kius varinius plaukus, i\u0161skyrusius j\u0105 i\u0161 kit\u0173. Tautvyda buvo mergina-ugnis. Kalb\u0117davau su ja eil\u0117mis ir ji tur\u0117davo man taip pat atsakyti.<\/p>\n

Buvai m\u0117giamas ir ry\u0161kus poetas.<\/h6>\n

Gal liaudis taip ir linkusi manyti, bet a\u0161 vieniems atrod\u017eiau \u017evaig\u017ed\u0117, kitiems\u00a0\u2013 plev\u0117sa, girtuoklis, chuliganas. Buvau visoks\u00a0\u2013 i\u0161eidavau \u012f mini\u0105 ir tapdavau jos dalimi, u\u017esid\u0117davau koki\u0105 panor\u0117j\u0119s kauk\u0119\u00a0\u2013 labiausiai buvau pam\u0117g\u0119s kieto vyruko, kuri\u0105 man u\u017eaugino<\/em> Jacko Londono apsakymai ir romanai; \u017eav\u0117jausi j\u0173 happy end\u2019ais<\/em>, kai herojus ne\u012fmanomoje situacijoje vis tiek randa i\u0161eit\u012f. \u017dinoma, ir Alexandre\u2019o Dumas \u201eTrys mu\u0161kietininkai\u201c, ir Mayne Reidas su visais ind\u0117nais. Tod\u0117l u\u017esi\u0117miau kult\u016brizmu, \u012f kur\u012f mane nusived\u0117 brolis Algirdas. Nuo suoliuko atkeldavau 125\u00a0kg \u0161tang\u0105, 25 kartus prisitraukdavau prie turniko<\/em> sprandu\u00a0\u2013 sunkus pratimas, labai gerai lavinantis \u201esparnus\u201c, plat\u0173j\u012f nugaros raumen\u012f. Buvo malonu jausti k\u016bn\u0105, prisipildyti energijos, bet ne\u017einodavau, kur j\u0105 i\u0161lieti. Algirdas mok\u0117jo j\u0105 geriau valdyti, paties\u0119s Rimvyd\u0105 Valatk\u0105, jo atsipra\u0161\u0117. O mano sm\u016bgiai traumuodavo var\u017eov\u0105… I\u0161 poet\u0173 Kaune buvom du kieti vyrukai\u00a0\u2013 a\u0161 ir gimnastas Donaldas Kajokas, tik jis buvo ma\u017eesnis ir ne tos svorio kategorijos, bet vikrus.<\/p>\n

Kartais Tave matydavo ir su kitokiais vyrukais, labiau pana\u0161iais \u012f banditus.<\/h6>\n

Jie irgi \u017emon\u0117s. Banditai m\u0117gsta ger\u0105 poezij\u0105. Gyvendamas kal\u0117jime da\u017enas skaito knygas, atsirenka, kas yra kas, atsiver\u010dia \u012f tikr\u0105j\u012f tik\u0117jim\u0105, tik kartais jau per v\u0117lai. Vienas ten pabuvoj\u0119s verslininkas pasakojo, kad daug veikal\u0173 matydavo i\u0161pl\u0117\u0161ytais puslapiais, sunaudotais tualeto reikm\u0117ms ar cigaretei susukti, o vienintel\u0117 mano knyga\u00a0\u2013 sveikut\u0117l\u0117. Poezija \u017emogui padeda i\u0161likti gyvam\u00a0\u2013 poetas gamina emocij\u0173 konservus, \u012f kuriuos prideda geros dvasios, o ji u\u017ekonservuota i\u0161silaiko \u0161imtme\u010dius. Tod\u0117l tai yra maistas ir ateinan\u010di\u0173 kart\u0173 smegenims. Vien u\u017e tai poetus reik\u0117t\u0173 gerbti\u00a0\u2013 jie neapsiriboja \u0161ia diena ir savo \u017eod\u017eiais i\u0161taria verdikt\u0105. Kiekvien\u0105 kart\u0105 poetas vis kuria nauj\u0105 pasaul\u012f, nors prie\u0161 prad\u0117damas ra\u0161yti ne\u017eino, koks jis bus. Pana\u0161iai kaip \u017emogus, klaid\u017eiojantis po mi\u0161k\u0105 ir rad\u0119s i\u0161\u0117jim\u0105, poetas sugeba susikaupti ir i\u0161l\u012fsti i\u0161 \u0161ito kapo \u012f \u0161vies\u0105, laisv\u0119, meil\u0119, \u017einias. Kaip rezultatas lieka pramintas takelis\u00a0\u2013 kur pra\u0117jo vienas, praeis ir kitas.<\/p>\n

Kaip paai\u0161kintum, kad geriausiais Lietuvos poetais daugiausia tapo tiksliuosius, techninius mokslus studijav\u0119 ar net sporto specialybes \u012fgij\u0119 vyrai?<\/h6>\n

Tai yra prigimties \u0161auksmas. Tuo tikiu. Bet niekada sau nesukau galvos, i\u0161 kur tai ateina ar kur i\u0161eina. Gal pagalvokime apie genetik\u0105. Vienas pirm\u0173j\u0173 mano gentyje buvo ra\u0161ytojas Jeanas Potockis, suk\u016br\u0119s \u201eRankra\u0161t\u012f, rast\u0105 Saragosoje\u201c. Pagal j\u012f Lenkijoje net nufilmuota kino juosta, kurioje pagrindin\u012f vaidmen\u012f atliko Zbignewas Cybulskis; \u012f j\u012f buvau pana\u0161us, kai \u0161e\u0161iolikos met\u0173 ne\u0161iojau tokius pat akinius. \u012e Lietuv\u0105 mano prot\u0117viai atklydo XVII\u00a0a. Mano kraujas mai\u0161ytas, jame ir kilmingieji aristokratai, ir valstie\u010diai. Man labai svarbu \u017einoti, i\u0161 kur esu kil\u0119s. Taip bandau paai\u0161kinti savo dabartin\u0119 situacij\u0105\u00a0\u2013 esu i\u0161skirtinis \u017emogus, matau pasaul\u012f kitaip negu aplinkiniai. Galiu j\u012f reg\u0117ti kovojant\u012f Armagedono m\u016b\u0161\u012f. Dabar vyksta karas tarp gyvyb\u0117s ir mirties, tarp gyv\u0173j\u0173 ir mirusi\u0173j\u0173. Ir gyv\u0173j\u0173 lieka vis ma\u017eiau. M\u016bs\u0173 yra vis ma\u017eiau. Bet dar turime vaikus. Labai svarbu, kaip jie pasirodys \u0161iame m\u016b\u0161yje su tamsos j\u0117gomis. Mums sakoma, kad turime b\u016bti sant\u016br\u016bs, mandag\u016bs, \u0161ypsotis, vaidinti, kad niekas nevyksta. O vyksta labai daug kas. Li\u016bdniausia, kad Lietuvoje niekam ner\u016bpi, kas darosi tame aname pasaulyje, visi susiskald\u0119 ir stengiasi tik d\u0117l savo gerb\u016bvio.<\/p>\n

Vilties teikia jaunimas?<\/h6>\n

Visada ateina jauni, visada \u0161viesusis jaunimas atranda savo keli\u0105. Tik nereikia pamir\u0161ti, kad pagrindinis kelio tikslas n\u0117ra \u0161lov\u0117 ir garb\u0117. Svarbiausia\u00a0\u2013 i\u0161laikyti tyr\u0105 savo siel\u0105. Mes buvom visokie, atrodyt\u0173, ir nedori, bet per k\u016bryb\u0105 apvalydavom save. K\u016brybingi \u017emon\u0117s siekia g\u0117rio.<\/p>\n

Kokia dabar kiekviena Tavo diena, Gintarai?<\/h6>\n

Ka\u017ekada labai \u017eav\u0117jausi ne tik fantastu Jules\u2019iu Verne\u2019u, bet ir Herbertu Wellsu, kuris para\u0161\u0117 knyg\u0105 \u201eKai miegantysis prabus\u201c. Man atrodo, kad prie\u0161 du metus pabudau. Tik i\u0161sitryn\u0117 mano gyvenimo buv\u0119 vaizdai, k\u0105 a\u0161 dariau. Dabar vaik\u0161tau kaip aklasis po nauj\u0105j\u012f miest\u0105 ir jo neatpa\u017e\u012fstu. Atsikeliu i\u0161 ryto, u\u017esidegu cigaret\u0119… Sur\u016bkau kokias dvi ar tris, pavalgau pusry\u010dius, i\u0161geriu vaistus ir einu miegoti. V\u0117liau, po piet\u0173, traukiu \u012f Laiv\u0117s al\u0117j\u0105, nes tre\u010di\u0105 valand\u0105 ateina laikas ra\u0161yti eil\u0117ra\u0161t\u012f. Nenoriu i\u0161klysti i\u0161 trasos. O ji tokia\u00a0\u2013 trys kavos puodeliai restoranuose ir jokio pasukimo i\u0161 Laisv\u0117s al\u0117jos tiesiosios, nes tai kelia kan\u010di\u0105. Namuose nera\u0161au, ten kuria Tautvyda. Ji labai gera poet\u0117, puikiai rimuoja.<\/p>\n

K\u0105 Tavo gyvenimui yra davusi Tautvyda?<\/h6>\n

Ji man dav\u0117 realaus pasaulio vizij\u0105, pad\u0117jo jame nepaklysti. Kai \u017euvo mano vaikai, net eil\u0117ra\u0161\u010diuose ra\u0161iau, kad b\u016bsiu \u0161iame gyvenime iki paskutinio veiksmo kartu su Tautvyda. Apie j\u0105 galiu kalb\u0117ti tik gerai arba nieko. Ji r\u016bpestinga, kruop\u0161ti, atidi, kantri moteris. Labai vertinu jos i\u0161tikimyb\u0119 man. Buvome dav\u0119 vienas kitam absoliu\u010di\u0105 laisv\u0119, bet \u017einojom, kad jei vienas ka\u017ek\u0105 padarys, tai ir kitas tur\u0117s teis\u0119 taip pasielgti. Tai suvald\u0117 mano s\u0105mon\u0119. Abu esam katalikai. Kiekvien\u0105 sekmadien\u012f einame \u012f mi\u0161ias. Nors ir keikdavausi, bet Katedroje pasimelsdavau ir man atleisdavo nuod\u0117mes. Ir Tautvyda, ir a\u0161 pana\u0161iai matom pasaul\u012f. Ir Armagedon\u0105.[\/vc_column_text][vc_empty_space][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-5-2019%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Pokalbis su \u017einomu poetu apie kasdienyb\u0119 ir bandit\u0173 m\u0117giamus eil\u0117ra\u0161\u010dius, taip pat apie vien\u0105 did\u017eiausi\u0173 lietuvi\u0173 literat\u016bros m\u012fsli\u0173\u00a0\u2013 kod\u0117l geriausiais Lietuvos poetais paprastai tapdavo baig\u0119 techni\u0161kuosius mokslus? Ir apie du kie\u010diausius Kauno vyrukus\u00a0\u2013 gimnast\u0105 Donald\u0105 Kajok\u0105 bei kult\u016brist\u0105 Gintar\u0105 Patack\u0105. <\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":25808,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[357,148,389],"tags":[144],"class_list":["post-25790","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2019-05","category-perkami_str","category-straipsniu-archyvas-2019","tag-poezija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Erika Drungyt\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/25790","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=25790"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/25790\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":25791,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/25790\/revisions\/25791"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/25808"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=25790"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=25790"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=25790"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}